Paskutinioji serijos “Kita fotografija” recenzija: Monika Bielskytė “Neatmenami laikai”

2009 m. liepos 29 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė

Monikos Bielskytės (g. 1986) „Neatmenami laikai“ yra vėliausia serijos „Kita fotografija“ knyga, kurioje sudėtos projekto „Neatmenami laikai“ serijos, sukurtos 2006 m. autorei keliaujant po Himalajus bei Indijos lygumas. Vėliausia ir išbaigčiausia – tiek minimalus, bet tuo pačiu beveik iškilmingas  dizainas, kur  dominuoja juoda spalva, tiek pačių nuotraukų atranka sukuria kokybiškos, vertos turėti savo bibliotekoje,  knygos įspūdį. Tirštas metaforomis, sodrus ir įžvalgus rašytojos, ArtReview žurnalo redaktorės, Lupe Núñez-Fernández tekstas tampa beveik neatsiejama itin vizualių, beveik „klampių“ M. Bielskytės fotografijų dalimi. Taikli jos įžvalga apie menininkės mėginimus užfiksuoti ne pačias vietas, po kurias ji keliauja, o atmintį tampa visos jos kūrybos suvokimo atspirties tašku. Iš tiesų, peržvelgus visas, ne tik knygoje esančias fotografės serijas apima nuojauta, jog be nuolatinio stebėjimo (visomis savo juslėmis) ir itin tikslios, subtilios šio stebėjimo rezultatų atrankos daugiau nieko jose įžvelgti ir neįmanoma. Paskaičius M. Bielskytės interviu, publikuotus www.ore.lt, šis įspūdis tik sustiprėja. Kitaip nei daugelis dabartinių fotografų (nekalbant apie visą www.flickr.com kultūrą) ji nesistengia savo darbų ypatingai konceptualizuoti, paremti kažkuo daugiau, nei emocijos ar būsenos. Jos atrinkti prie fotografijų pridėti tekstai byloja tą patį – dažniausiai jie yra…eilėraščiai (daugiausia Lawrence‘o Durrell‘o). Šis viešai stiprus emocinis santykis su savo kūryba bei šiuolaikinei fotografijai nebūdingas įspūdingas vizualumas neretai lieka nesuprastas šiuolaikinio (ypač Lietuvos) meno specialistų ir veikėjų tarpe. Tokia jos pozicija nėra nei gera, nei bloga. Ji kitokia, ir būtent todėl fotografę pastebėjo ne vienas galeristas, kritikas ar kuratorius Vakarų Europoje.

Panašu, jog Monika tėra viena iš šiuo metu vis labiau įsigalinčios „emovizualinės“ bangos, apimančios muziką, kiną, dailę, literatūrą, net madą, purslų. Čia visos sritys maišosi tarpusavyje, sukurdamos dar stipresnį, tirštesnį įspūdį. Kaip vieni iš ryškiausių atstovų muzikoje tai Antony and the Johnsons projektas, kine – naujausias Lars‘o Von Trier‘o darbas „Antikristas“, dailėje – Marcus Schinwald piešiniai ir video darbai, fotografijoje – Monika Bielskytė. Nors ir skirtingi, tačiau vienijami polinkio į tamsumą, niūrumą, paslaptingumą, keistumą, atsigręžimo į praeitį, vizualaus klampumo. Polinkis į tokią kūrybą būdingas ne tik patiems kūrėjams, tačiau ir tokio meno „vartotojams“: ima atrodyti, jog juos ėmė varginti sausas konceptualumas, elektroninė muzika ir low budget pseudo-dokumentinė filmų kūrimo maniera. Galbūt todėl, jog neretai tai tampa lengviausiu keliu įsilieti į šiuolaikinio meno, muzikos, kino kontekstą (gana naivus šių metodų taikymas neretai atsiskleidžia Vilniaus dailės akademijos studentų diplominiuose darbuose). Neturėdama profesionalaus paruošimo ir standartiškai suformuoto braižo, Monika Bielskytė tuo itin savitai pasinaudoja. Juk paprastai baigęs, tarkime, Vilniaus dailės akademiją studentas neleistų sau dirbti taip „nekonceptualiai“ ir atsiduoti „emovizualumui“ – tai būtų suvokiama ir įvardijama kaip regresyvus modernistinis veiksmas. Monikai tai negresia, kadangi ji niekuomet ir nepretendavo į profesionalią fotografiją, o rėmėsi savo sugebėjimais ir pasikliovė intuicija. Todėl jos koncepcija yra vaizdai (images, kaip ji pati neretai pabrėžia), kuo įspūdingesni, paslaptingesni, autentiškesni vaizdai. Jai nebūtina (gal ir nereikėtų) plačiai ir išsamiai pristatinėti savo kūrybą – tai galim palikti tokiems profesionalams kaip Lupe Núñez-Fernández, kurie menininkės būsenas puikiai sugeba įpinti į šiuolaikinio meno kontekstą. Todėl dar kartą kalbėti ir nagrinėti fotografės serijas, esančias knygoje „Neatmenami laikai“ būtų beprasmiška – vertėtų tiesiog pasiduoti „emovizualinei“ bangai ir bent vartant knygą pasinerti į ją be jokios išankstinės nuostatos, ar ironiško žvilgsnio. (Tik nepamirškite užsidėti Antony and the Johnsons albumo!)

Daugiau Monikos Bielskytės fotografijų, projektų, tekstų: www.bielskyte.com

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *