Simbiozės strategija arba Stasys Banifacius-Ieva Vilniaus vernisažuose

Straipsnį, skirtą Stasio Banifaciaus-Ievos kūrybai, norėčiau pradėti įspūdžiais, kilusiais bežiūrint spektaklį “Katedra” Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre (rež. Oskaras Koršunovas). XVIII a. pabaigoje kūrusio lietuvių architekto Lauryno Gucevičiaus biografija paremtoje pjesėje itin svarbią vietą užima menininko priklausomybės nuo jo patrono klausimas. Reikia manyti, kad sovietmečiu, esant politiniam ir ekonominiam monopoliui, šis klausimas skambėjo kitaip nei dabar. Ir vis dėlto, šiandieną man, sovietmečio nebepamenančiam žmogui, pjesėje keliamas “patrono” klausimas pasirodė praradęs aktualumą. Be abejo, ir šiais laikais menininkai nėra laisvi: jie priklauso nuo institucijų, privačių galerijų, kolekcinininkų, valstybės stipendijų, komercinių rėmėjų, galiausiai, dailės kritikų. Klausimas pasirodė man tapo neaktualiu ne todėl, kad priklausomybės nebebūtų, ar svarstymai apie ją nebesvarbūs. Neaktualumas slypėjo spektaklyje nuskambėjusio klausimo formuluotėje: “Ar? Ar? Ar įmanoma būti laisvam, ar priklausomybė yra neišvengiama?”. Ne “ar? ar?”, bet “nuo ko?” ir “kaip?” – tik šitaip, mano galva, jame atsirastų prasmė, nedramatizuojant pačios (neišvengiamos) priklausomybės ir neidealizuojant (niekados gryno pavidalo neįgaunančios) laisvės, tačiau mąstant apie įvairiopus jų tarpusavio santykius.

Be abejo, šie “mano” klausimai nėra jokia naujovė – bene jau pusšimtį metų jie atsiranda su institucine kritika siejamame mene ir meno teorijoje. Tačiau, kiek jie tebėra aktualūs dabar? Arba, kalbėkim konkrečiau, kiek jie yra aktualūs Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje? Kalbant dar siauriau (ir pripažįstant ribotą savo žinių ratą) – kiek jie yra aktualūs Vilniaus šiuolaikinio meno scenoje?

Be abejo, institucinės kritikos apraiškų šioje scenoje  yra. Ir, be abejo, bene visi autoriai, iš dalies išreiškiantys kritinę poziciją institucijos atžvilgiu, patys išlieka institucijos rėmuose (tuo nei kiek neišsiskirdami iš globalaus konteksto). Štai keli pavyzdžiai: iš galerinių erdvių išėjęs menas, rengiamas remiantis kultūros ministerijos ar savivaldybės finansavimu; kūriniai, reflektuojantys muziejaus arba galerijos kontekstą, tačiau patenkantys į žiūrovų ir kritikų akiratį dėl to, kad yra parodomi tame pačiame muziejuje ar galerijoje. Dar šiek tiek: nedidelės, dažnai “low budget” arba “no budget” galerijos, įvedančios geografijos ir strategijos įvairoves Vilniaus šiuolaikinio meno scenoje, tačiau siejamos su jau žinomais, VDA mokslus išėjusiais menininkais ir kuratoriais. Jau nekalbant apie dailės kritikus, kurie kritikuoja didžiąsias dailės institucijas tik tam, kad patys palypėtų hierarchijos laipteliais toje pačioje sistemoje.

Visa ši tirada (kurią parašiau aš, Nacionalinės dailės galerijos darbuotoja) skirta ne tam, kad parodyti institucinės kritikos ribotumą. Ji yra tam, kad apmąstyti jos įvairovę ir pamatyti Stasio Banifaciaus kūrybą šios įvairovės kontekste.

Stasys Banifacius-Ieva – tai VDA išsilavinimo neturintis menininkas, keletą kartų dalyvavęs Šiuolaikinio meno centro organizuotose parodose. Tarp man žinomų projektų yra  jaunųjų Lietuvos menininkų parodos “Entuziastai” ir “2420 Čiurlionis”  (kuratorius Valentinas Klimašauskas, ŠMC, 2005 m. ir 2007 m.), Turine rengtas projektas “Vilnius Is Blurring” (kuratorius Raimundas Malašauskas, 2007 m.), paroda “Anne”(kuratorius Auridas Gajauskas, ŠMC, 2013 m.). Platesniam žiūrovų ratui yra žinomas Stasio Banifaciaus-Ievos projektas, įgyvendintas Vilniaus viešose erdvėse. Šiam kūriniui panaudota Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos apkaustų sąlyginė “kopija”: ten, kur originale matosi Marijos veidas ir rankos, buvo išpjautos kiaurymės, pro kurias žmonės galėjo iškišti savo galvas ir rankas ir nusifotografuoti. Daug visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio sulaukęs kūrinys (dažnai kaltintas šventvagiškumu) po vienos dienos buvo pašalintas galerijos, kurios rengto projekto rėmuose jis atsirado, iniciatyva.

Tačiau šį straipsnį norėčiau skirti ne visai menininko kūrybai, bet vienam atskiram jo tęstiniam projektui. Jau apie dešimtį metų Stasys Banifacius-Ieva lankosi parodų atidarymuose (retkarčiais ir kituose renginiuose, kaip pvz. “Mados infekcijoje”), dėvėdamas “kūno tęsinius” ar nešdamasis su savim tam tikrus “objektus-įrankius”. Šie “kūno tęsiniai” ar “objektai-įrankiai” kas kartą yra kiti; dažnai juose galima įžvelgti sąsajų su parodos, kurios atidaryme dalyvauja Stasys Banifacius-Ieva, kontekstu – joje rodomais kūriniais, galerine erdve, lankytojų ratu.  Modernaus ir šiuolaikinio meno kontekste šiuos kūno tęsinius sąlyginai galima būtų sieti su amžiaus pradžios konstruktyvistų kurtais kostiumais, XX a. II-os p.-XXI a. menininkų Atsuko Tanaka, Lygia Clark, Helio Oiticica, Rebecca Horn, Erwin Wurm kūriniais. Manau, kad juos būtų galima  apmąstyti ir kostiumo dizaino istorijos kontekste (beje, menininkas yra Lietuvoje garsaus mados dizainerio brolis). Tačiau šį kartą labiausiai mane dominantis projekto aspektas yra ne atskiri kūriniai ar jų savybės, bet viso projekto statusas instituciniame kontekste.

Viena vertus, tai yra gana nepriklausomas projektas: menininkas kuria darbus remdamasis savo asmeniniu biudžetu; prie šio projekto nedirba jokia institucija ar galerija; tai nėra jokio muziejinio, galerijinio, kuratorinio projekto dalis; niekas jam nekuria viešųjų ryšių programos. (Tiesa, vienas iš “kūno tęsinių” 2006 m. buvo rodytas parodoje ”Vilnius Is Blurring” Turine, tačiau šį faktą, panašu, gali žinoti tik keletas  ar keliolika vilniečių).  Turimas “menininko įdirbis” taip pat yra pakankamai silpnas – nepaisant dalyvavimo keliose ŠMC rengtose parodose, Stasys Banifacius-Ieva nėra plačiai žinomas menininkas. Neskaitant liūdnai pagarsėjusio “Marijos projekto”, jo pasirodymai parodų atidarymuose turbūt ir yra labiausiai žinomas jo projektas. Kita vertus, menininkas pilnai pasinaudoja meno institucijomis ir jų teikiamais privalumais – jo auditorija yra plati ŠMC, NDG, “Vartų”, “Arkos”, JMJVC, Maloniosios 6 ir kitų galerijų publika. Menininko pozicija, manyčiau, yra gana ambivalentiška – ją galima būtų suprasti kaip ironiją, adresuojamą vernisažo sureikšminimui, tačiau taip pat galima suprasti ir kaip mėgavimąsi šia tradicija, pridedant jai papildomą vertę (ir, mano akimis, tai būtų artimesnė tiesai interpretacija). Ir galiausiai, nors menininkas naudojasi institucijomis, jo strategija išvengia kai kurių esminių institucijai būdingų elementų. Menininkas neturi programos, nėra kūrinio pavadinimo, nėra etiketės, nurodančios kūrinio autoriaus vardą. Panašu, kad didelė menininko pasiekiamos auditorijos dalis net nežino jo vardo ir projektą suvokia kaip reiškinį be “brando”.

Dar prieš rašant straipsnį, man kilo mintis, kad tinkamas žodis šiame kontekste būtų “parazitavimas”. Ir vis dėlto – tai nėra parazitavimas. Menininkas iš institucijos nieko neatima, greičiau jai netgi prideda papildomos vertės, kurią pačiai institucijai (ypač valstybinei), būtų sunkiau sukurti: institucijai svarbu anonsai, vardai, pavadinimai, ir bandymai to atsisakyti dažnai baigiasi, kad ir mažais, skandalėliais. Todėl tinkamesnis žodis šiame kontekste būtų simbiozė – tai yra reiškinys, kuomet tiek didysis organizmas (institucija), tiek nuo jo priklausantis “palydovas” (menininkas), nors ir būdami skirtingos prigimties, yra abipusiai naudingi vienas kitam.

Institucinė kritika dažnai (nors ne visuomet) yra siejama su negatyvia kritika. Paradoksalu, kad šiuo atveju, menininkas, kuris nemaža dalimi išvengia bendradarbiavimo su institucija ir institucijai būdingų strategijų, vis dėlto nesiekia išryškinti institucijos trūkumų, bet, atvirkščiai, be kompleksų naudojasi jos sukurtais privalumais. Ir kitas paradoksas – nors šis straipsnis buvo parašytas tam, kad atkreipti dėmesį į dalinai parainstitucinę praktiką, savo egzistavimu jis priartina Stasio Banifaciaus-Ievos kūrybą prie institucionalizuoto šiuolaikinio meno diskurso.