Pokalbis su Aidu Bareikiu ir Billu Sayloru

Kaip atsirado paroda, kurią su Billu Sayloru pristatote galerijoje „Artifex“?

Atsakymas yra toks šiek tiek pseudoteoretinis. Kaip atsirado šitas dalykas (Aido Bareikio ir Billo Sayloro bendras projektas – D.G.) aš papasakosiu vėliau, o dabar – kas iš to išėjo ir kodėl jis atsirado. Jeigu tu imsi supaprastintą meno (visa ko, kas dabar vyksta) pjūvį, vertikalę ir horizontalę. Vertikaliai vyksta tam tikras solipcistinis monopolizmas, o horizontaliai – nuolatinis kopijavimas, toks netgi „xeroxinis” kopijavimas. Iš dalies šis, mūsų su Billu reiškinys, nukreiptas ir prieš viena, ir prieš kita, bet kartu tame taip pat sėkmingai dalyvauja. Ta prasme, tai tarsi savotiška solipcistinė kritika, nes ten nei manęs, nei Billo iš tikrųjų nėra, tai aklas procesas.

O kaip viskas vyksta? Kaip jūs bendradarbiaujate?

Na, sakykim taip: Aš paimu pradedu penkis piešinius ir Billas pradeda. Pradedam, bet neužbaigiam, vėliau apsikeičiam ir pabaigiam vienas kito piešinį. Pradėdamas savo piešinį tu neįsivaizduoji, kaip jis baigsis, tai ir ta pradžia būna visai kitokia, ta prasme – piešinį tu pradėtum kitaip, jeigu žinotum, kaip jis baigsis. Negalima sakyti, kad tuose piešiniuose yra koks nors sąmoningas tikslas ar idėja, atsiranda naujas identitetas, kuris yra nei mano, nei Billo, o kas jis – neaišku.

Tai piešinys (kaip medija) šiuo atveju nėra svarbus, tai turbūt galėtų būti ir kokia nors kita forma?

Na, negalėčiau pasakyti, kad nėra svarbus. Nei svarbus, nei nesvarbus, apie tai nemąstėm. Sakykime, grubiai paėmus, yra du piešimo būdai: vienas – aš sugalvojau ir nupiešiau. Ranka paklūsta tam tikrai idėjai, minčiai ar įvaizdžiui, ar kažkam, kas eina a priori. Kitas, atvirkštinis, čia daugiau automatizmo, tai savotiška rankos diktatūra. Mūsų projekte yra daug automatizmo, daug eksperimentavimo – kaip išeis taip, jeigu neišeis, ne problema, važiuojam toliau.

Kaip susipažinot su Billu? Ar bendradarbiauti pradėjote tik šio projekto metu ar žinojot vienas kitą ir seniau?

Billą pažįstu kažkur penkiolika metų. Mes kartu buvome Leo Koening galerijoje. Gerai, kad paklausei, nes koloboracija nėra toks jau lengvas reikalas, ji arba vyksta arba ne, tarsi koks nors cheminis reiškinys. Galima bendradarbiauti su labai žymiais žmonėmis ir nieko nesigaus. Mums su Billu pradėti bendradarbiauti sekėsi labai lengvai, nes esame geri draugai. Billas šiaip jau yra ne tik, profesionalus piešėjas, bet ir profesionalus maniakas…

 … Radvilė Nakaitė (parodos „Kitokie orai” kuratorė) minėjo, kad Billas paišo nuolat ir išpaišo viską aplink save, viską, kas papuola po ranka.

Aha, pas jį tų piešinių yra krūvos, archyvai. Atsimenu, šnekėjomės su vienu draugu apie Billo tapybą, ir tas draugas pastebėjo vieną dalyką, kurį aš žinojau, bet niekad nebuvau išartikuliavęs. Sako: „Žinai, man net nejauku, kad žmogus tapo tokias grubias drobes su ranka ar šluota, bet nepadaro nei vienos klaidos.”

Ką manot apie vietiškumą šiuolaikiniame mene, kaip skiriasi tam tikri meno reiškiniai, tarkim Europoje, Lietuvoje ir Niujorke? Įdomu, kaip regisi Lietuvos meno laukas, atsitraukus, būnant toliau.

Gal nepažįstu vietinio konteksto taip, kad galėčiau laisvai svarstyti šia tema. Bet šioks toks įspūdis yra. Niujorke gal nėra taip svarbu konceptai, tavo mentalinis būvis, žymiai įdomiau yra tavo ambicija. Ta prasme iš piršto ten nelabai ką išlauši. Turi būti kažkas taktiško, strategiško, kad galėtum tame meno žaidime dalyvaut. O, kalbant apie Lietuvą, vakar klausiau žinias, ten pasakė skaičius, kad 9 šimtai tūkstančių žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo ribos. Čia yra oficialūs skaičiai. Man buvo toks šokas, kad… Aš nesakau, kad čia trūksta drąsos, bet ką tu čia daug padarysi su tokia situacija ir tas kažkaip jaučiasi. Visą laiką turi būti kažkoks specialus atvejis, kažkoks projektas, nors turėtų būti atvirkščiai. Jei tu esi meninkas kažkaip turėtum galimybe turėti ir išlaikyti studiją ir kažką padarau pats, be preteksto ar kažkokio specialaus atvejo. O čia atrodo, kat tai nėra kasdienė praktika, viskas yra projektai.

Su bičiuliais karts nuo karto pavadiname save pretekstų karta. Atrodo, kad kitaip dirbti ir pragyventi net ir neįmanoma, bet jeigu ir kartais būna įmanoma, ilgainiui įpranti prie tokios pretekstinės darbo/kūrybos specifikos ir kitaip neįsivaizduoji.

Yra toks dalykas, kurį aš vadinu „darbo metafizika”. Kažkas dirba ir tokiose studijose kur yra tik baltos sienos, stalas ir parketas. Tai yra tam tikra ištikimybė savo procesui, o studijos turėjimas suteikia pasididžiavimo. Čia yra tavo darbas, tavo kabinetas, tu taip užsidirbi pragyvenimui ir tai yra normalus dalykas.

O kai tik atsiradai Niujorke, studijos turėjimo ar neturėjimo klausimo turbūt net nesvarstei, tai buvo būtinas dalykas.

Tai jau tikrai, studija svarbiausias klausimas ir buvo. Na, tarkim, susitinka du menininkai, vienas klausia: „Kas tu? Aš menininkas.” Kitas atsako: „Aš irgi menininkas”. Antras klausimas: „O studiją turi?” Kitas atsako: „Neturiu” ir baigiasi kalbos. O jei pasakai, kad studiją turi, tai jau atsiranda ir trečias klausimas: „O ką darai?”. O jeigu tu sakai, kad esi menininkas, bet iš tikrųjų esi autorius ir visą savo meną parašai, tai iš tikrųjų vyksta jau visai kitas pokalbis.

Šiuo metu Vilniuje rengi iš karto dvi parodas, Viena galerijoje „Artifex”, kita galerijoje „Vartai”. Kadangi šis pokalbis pasirodys prieš abiejų parodų atidarymus, galbūt prasitarsi ką pamatysime galerijoje „Vartai”?

„Vartuose” bus du dalykai. Vienas bus didesnio kalibro instaliacija, pavadinimu „Aido kondicionierius”, o kita – objektų serija, kuri vadinasi „Beverčiai objektai”. Beverčiai, ta prasme, kad ten nei medžiagos, nei darbo nėra. Tiksliau tariant medžiaga – tai rasti daiktai ar šiaip kažkas.

Atrodo, kad tavo kūryboje labai svarbus keliavimas ir daiktų rinkimas. Įdomu, kaip keliauja tokių rinkėjų žvilgsnis, kaip suvokiama aplinka? Šiukšlės, besimėtantys palikti daiktai kaip KAŽKO potencialas.

Žinai kas yra „Trainspotting”? Patinka? Iš esmės nieko ypatingo ten nėra. Mano atveju tai, apie ką tu kalbi, yra kažkas panašaus į „Trainspotting”, nežinau, negaliu paaiškinti. Na, galima pasakyti, kad tai tarsi darbas. Kai mes prieš dvidešimt metų nuvažiavom į Niujorką, ten tuo metu buvo labai daug minimalizmo ir rodė jo daug visur, atkakliai ir nuobodžiai. Ir diskursas siekė nuo totalitarizmo iki Dzen, visokie „true to matterial”, minimalistinės tantros. Ir mums viskas labai įtartinai atrodė, tai iš esmės tas, kaip tu sakai, „daiktų rinkimas” buvo bandymas pasipriešinti tam diskursui. Iš čia iš karto atsiranda tokie dalykai kaip maksimalizmas ir multimedia, nes netikiu aš į vieną medžiagą. Vienas kritikas visa tai pavadinino taip – „Cluster fuck”. Aš buvau už fundamentalesnę demokratiją, nes nėra skirtumo tarp kartono lapo ir išlietos bronzos, viskas yra „Grand zero”. Tai turbūt iš čia atvėjo tas kolekcionavimo, jeigu taip galima pasakyti, impulsas.

Dėkui už pokalbį!

***

Pokalbis su Billu vyko elektroniniu būdu, tad tekstas esantis žemiau pateikiamas kaip klausimų ir atsakymų blokai.

Klausimai:

– Ar sutinki su šia Aido mintimi: “Jeigu tu imsi supaprastintą meno (visa ko, kas dabar vyksta) pjūvį, vertikalę ir horizontalę. Vertikaliai vyksta tam tikras solipcistinis monopolizmas, o horizontaliai – nuolatinis kopijavimas, toks netgi xeroxinis kopijavimas. Iš dalies šis, mūsų su Bill’u reiškinys nukreiptas ir prieš viena, ir prieš kita, bet kartu tame taip pat sėkmingai dalyvauja. Ta prasme, tai tarsi savotiška solipcistinė kritika, nes ten nei manęs, nei Bill’o iš tikrųjų nėra, tai aklas procesas.” Gal gali pakomentuoti?

 – Įdomu, kaip tau sekasi bendradarbiauti su Aidu ir ką apskritai manai apie projektus, kurių ašis yra bendradarbiavimas?

 – Kaip savo kūrybos kontekste matai šį projektą? Kokią vietą jis užima?

Billo atsakymai:

– Sutinku ir manau, kad mūsų projekto atveju sudėtinga atrasti vis naujas piešimo patirtis ir tuo pačiu mentu, nepasikartoti. Visgi manau, kad mūsų projekte yra ir tam tikrų individualumo momentų, kita vertus, galų gale, viską apsupa tas kitas identitetas, kuris yra nei aš, nei Aidas.

– Pradėjome kelis naujus ir didesnius piešinius, bet šiuo metu mūsų abiejų darbotvarkės labai užimtos, tai šiek tiek juos atidėjom ateičiai.

– Esu dalyvavęs keliuose projektuose, kur bendradarbiavimas buvo labai svarbus. Ta patirtis man primena buvimą, tarkim, kokioje nors muzikos grupėj, kur turi susigroti su kitais, kad kažko pasiektum. Kalbant apie šį mūsų su Aidu projektą, tai kažką panašaus aštuntajame dešimtmetyje darė menininkai Gunther Brus ir Arnulf Rainer. Man jie visada labai patiko.

Iliustracijoje: Aidas Bareikis ir Bill Saylor. Nuotrauka: Jeff Eldor.