Ties posūkiu reikia atsigręžti. Paroda „Ultramemoire/Ultraatmintis“ VDA „Titanike“

2011 m. kovo 31 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

 

Priešdėlio Ultra reikšmė tarptautinių žodžių žodyne – kraštutinis reakcionierius, ekstremistas.  Remiantis pasiūlyta reikšme, „Ultraatmintis“ etimologiškai turėtų reikšti – ekstremistinę, kraštutinę atmintį. Šios parodos kontekste ekstremizmas ir kraštutinumai išnyra labai efemerišku, perregimu pavidalu, tarsi viską gaubiantis eteris ar rūkas. Migloje paskendęs esti ir pats žodis „ultraatmintis“. Apžiūrėjus parodą lieka dvejonė ir abejonė – kokie gi buvo parodos rengėjų ketinimai. Ar per ultraatminties sąvoką „dar kartą“ ap(per)mąstyti fotografijos ir tapybos santykį? Atminties galimybes? Gerhardo Richterio žaidimų/manipuliacijų skirtingais vaizdais ir realybėmis neblėstantį aktualumą?

Teiginys „dar kartą“ nurodo į iš anksto numatytą savigyną, pasiteisinimą. Keista, kad tai jau antroji su VDA susijusi paroda, kurioje justi teisinamasis charakteris. Pirmoji (skulptūros ir grafikos paroda „Sezonai“) buvo pristatyta galerijoje „Kairė/dešinė“. Kodėl visgi parodoje „Ultaatmintis“ teisinamasi?

Pasiteisinimas stebinčiajam išsyk diktuoja galimas galimo puolimo strategijas, tiksliau, ne jas pačias (jas juk reikia susigalvoti), o žodžių junginio „dar kartą” legitimuotą jų buvimą. Kitaip tariant, nori ar nenori imi svarstyti, kodėl „dar kartą”, juk gali būti ir pirmą kartą. Situacija dviprasmiška: viena vertus šiek tiek atsišalinus gali permąstyti patį rašymo apie tai, apie ką (galbūt) jau daug rašyta veiksmą. Kita vertus patenki į spąstus, kuriuos gali ir apeiti. Šiuo atveju į spąstus pateksiu, kad iš jų išeičiau.

Vartojant žodžių junginį „dar kartą“ užbėgama už tikėtinos (bet nebūtinos) kritinės percepcijos. Primygtinai numatoma/viliamasi, kad tema (fotografijos ir tapybos santykis) stebinčiajam bus/gali būti jau girdėta. Toks kalbėjimas apie kalbėjimą paverčiant jį privalomu uždaro „čakras“. Čia kaip kokiam Larso von Triero filme „Antikristas“ – atsiranda trejetas (ar/ir daugiau) suvokimo laiptų. Norint juos perlipti jau turi žvelgti iš postfenomenologinės perspektyvos. Galbūt ir paika kalbėti apie suvokimo laiptus, bet jei jie pasuka ties dar vienu įdomiu ir žemiškesniu posūkiu?! Bet apie jį vėliau.

Paroda „Ultraatmintis“, kiek teko girdėti, surengta bendradarbiaujant su Paryžiaus Nivet-Carzon galerija. Ši galerija (beje, ir keli parodoje dalyvaujantys menininkai: Michel Castaignet, Nataliya Lyakh, Joseph Choi) Lietuvoje jau buvo pristatyti 2009 Vilniuje vykusioje meno mugėje ARTVILNIUS’09. Lietuviai menininkai: Akvilė Anglickaitė, Jolanta Kyzikaitė ir Aistė Kirvelytė.

Medicininėje terminologijoje kraštutiniai atminties iškraipymai yra vadinami konfabuliacijomis. Jos atsiranda atminties spragas užpildant prasimanymais, nebūtais įvykiais taip, kad sutaptų su turima informacija.  Manau, kad šios parodos kontekste konfabuliacijos terminas galėtų suveikti kaip skersvėjis, išsklaidantis miglose paskendusią ultraatmintį. Konfabuliacijos užuomazgų (atmetant neigiamas konotacijas) galima atrasti daugelyje parodoje pristatomų kūrinių. Pavyzdžiui, Jolantos Kyzikaitės „Šauksmas“ (2010), visuose Hevre IC darbuose, Nataliya Lyakh „Automobilio stiklas“ (2010). Taip pat šio parodos kontekste konfabuliacijų atrasime ir pačiame fotografijos ir tapybos santykio kvestionavime.

Anglickaitės fotografijų ciklas „Serija“ su uždažytų grafitų vaizdais kiek kitaip įtilpo į bendrą parodos kontekstą. Pati autorė apie savo kūrinį rašo: „Fotografijose – „išnaikinti“ grafiti, nutrinti veiksmai ir tekstai, įforminti miesto erdvėje, kad atitiktų reikiamą tvarką. Anoniminę. Abstrakčią. Tokią, pagal kurią (yra/buvo) kuriama serijinė muzika, pašalinanti natratyvą, individualumą, sukurianti idealiai suskaičiuotą kūrinį. Kaip abstrakčioji tapyba, kažkada nutrynusi realybę ir palikusi savo plokštumoje abstrakčią geometrinę formą“. Uždažyti grafitai yra labai stiprus ir talpus objektas, regis tik ir laukęs kada kas nors ims ir pačiups už uodegos. „Serija“ bendrame kontekste išsiskyrė ir vizualiai ir konceptualiai. Tačiau vėlgi paneigti, kad jame visai nekalbama apie fotografijos ir tapybos santykį negalima.

Keista pasirodė gigantiškos Jono Jurciko drobes invazija prie įėjimo parodą. Iš tiesų nors šis darbas ir nedalyvauja parodoje ir atsidūrė šalia visai netikėtai, bet ir tematiškai ir vizualiai tiktų. Lietuviški, nacionalinę tapatybę įkūnijantys šienpjoviai su dalgėmis ir kosmonautai už jų nugarų – tikrų tikriausia konfabuliacija.

Žadėjau sugrįžti ties anksčiau minėtu įdomiu ir žemiškesniu posūkiu, kuris taip pat susijęs su pasiteisinimais. Dažniausiai teisinamasi tada, kai šiek tiek nepasitikima, bijoma galimos reakcijos. Šiuo atveju galbūt bijoma savęs arba bijoma kartotis. Kita vertus savo sąmonės stebėjimas galbūt ir gali saugiai ir vaisingai pasukti posūkiu, tik ties juo dar būtinai reikia atsigręžti. Viliuosi, kad ši paroda galėjo būti toks atsigręžimas, o jeigu ne galbūt dar bus?!

Aistė Kirvelytė „Heroizmas“ 2010.
Akvilės Anglickaitės „Serija“ 2008.
Cyril Hatt „Religinis paveikslas“ 2010.
Hervé Ic „Angelas“ 2007, „Cirkas“ 2008, „Nepamiršk manęs“ 2007, „Gaublys“ 2007.
Jolanta Kyzikaitė „Trys gracijos“ 2010.
Nataliya Lyakh „Automobilio stiklas“ 2010.
Michel Castaignet tapyba.
Jolanta Kyzikaitė „Šauksmas“ 2010.

Mindaugo Ažušilio nuotraukos.

 

 

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *