Foto reportažas iš „Frieze“ šiuolaikinio meno mugės Londone

2011 m. lapkričio 6 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Justė Jonutytė

Londone tik prieš kelias dienas nurimo spalio viduryje miesto (o kartu ir pasaulio) meninį gyvenimą gerokai pagyvinusi Frieze meno savaitė. Vos per devynerius egzistavimo metus tuometinių Frieze meno žurnalo redaktorių Amandos Sharp ir Matthew Slotover 2003-iais pradėtas organizuoti renginys iš savaitgalio meno mugės spėjo pavirsti vienu pagrindinių tarptautinių meno renginių, kurio datą į savo kalendorių iš anksto įsirašo pagrindiniai pasaulio galeristai, meno tarpininkai ir kolekcininkai, o didžiosios Londono galerijos, tokios kaip White Cube, Tate Modern ir Serpentine neatsitiktinai prie mugės datos derina savo parodų atidarymus ir renginius.

Šiemet Frieze savo spaudos pranešimuose labiau nei eksponuojamų kūrinių ar organizuojamų renginių kokybę pabrėžia būtent renginio komercinę sėkmę, matyt, taip norėdami atsikratyti nuo 2008-ųjų persekiojančio nesėkmės šešėlio, kuomet ekonominės krizės metu mugė ne savo noru virto greičiau paroda, nei pardavimų erdve. Nors Frieze savo pardavimais dar neprilygsta Art Basel, tačiau su kiekvienais metais jį vis labiau vejasi. Todėl žiūrovas, tikėdamasis, kad Frieze jį nustebins panašiai, kaip kuri nors iš pasaulio bienalių, gali nusivilti, nes galerijos čia atvažiuoja ne meno gerbėjams sukurti neužmirštamo spektaklio, o su tikslu dar mugės metu kolekcininkams ir meno muziejams išparduoti didelę dalį atsivežtų galerijos reprezentuojamų darbų.

Vis tik meno gerbėjams kuriamas spektaklis – vienas būdų patraukti kolekcininkų dėmesį. Todėl šiemet mugėje gausu kartais drąsia, kartais šokiruoti siekiančia estetika atsigręžti priverčiančių skulptūrų ir instaliacijų: nuo subjaurotais veidais kalmarais besispjaudančių Mergelės Marijos ir kūdikėlio Jėzaus (Jake and Dinos Chapman, White Cube), ar į išangę sukištu piltuvėliu besimankštinančio vyro skulptūrų, iki ready-made koncepcijos pagrindu į mugę menininko Christian Jankowski atgabentos milžiniškos motorinės valties. Jei pirkėjas pageidautų tik valties, ši jam atsieis pusę milijono eurų, jei tos pačios valties, tik menininko pasirašytos blizgiomis raidėmis, pirkėjas galerijai paliks dar šimtu tūkstančių daugiau. Pats menininkas savo instaliaciją pagrindžia pakankamai racionaliais meno kolekcionavimo dėsniais – motorinę valtį įsigijus kaip daiktą/ transporto priemonę, jos vertė iškart nuo įsigijimo dienos mažės, tuo tarpu įsigijus kaip meno kūrinį – nuolat kils. Dauguma panašaus tipo Frieze eksponuojamų skulptūrų ir instaliacijų – tiesioginis ar netiesioginis britų „supermenininkų“ Damieno Hirsto ar Marco Quinno įtakos palikimas. Ir, žinoma, šių kūrinių meninė vertė- jau subjektyvi ir daug ginčų galinti sukelti tema.

Nors Lietuvos galerijų tarp šiemet Frieze meno mugėje dalyvavusių 173 mini-paviljonų nebuvo, Briuselyje įsikūrusi Tulips& Roses galerija tarsi atsvarą Frieze meno mugei paraleliai ko-organizavo Sunday meno mugę ir joje pristatė Raimundo Malašausko darbus, tuo tarpu tą patį savaitgalį Serpentine galerijoje vykusio „Garden Marathon“ metu Jonas Mekas kartu su David Ellis kalbėjo apie Orvido sodybą ir jos išsaugojimą.

 

Heimo Zobernig, Be pavadinimo, 2006 (Juana de Aizpuru galerija)

Andro Wekua, Stovintis už kėdės (Galerie Peter Kilchmann).

Andro Wekua, Stovintis už kėdės (Galerie Peter Kilchmann).

Jeanne Dunning ekspozicija (Donald Young galerija)

Mark Wallinger, Endšpilis, 2011 (Donald Young galerija)

Cornelia Parker, 30 sidabro kūrinių (su atspindžiais), 2003 (Frith Street galerija)

Oleg Kulik, Kulik vs Koraz, 1997 (XL galerija)

Jake and Dinos Chapman, Žmogiškosios silpnybės pienas II, 2011 (White Cube)

Jake and Dinos Chapman, Žmogiškosios silpnybės pienas II, 2011 (White Cube)

David Altmejd, Be pavadinimo, 2011 (Andrea Rosen galerija)

Abraham Cruzvillegas ekspozicija (Kurimanzutto)

Michael Landy, Credit Crunch, 2011 (kreditines korteles sukramtanti mašina)

Michael Landy, Credit Crunch, 2011 (kreditines korteles sukramtanti mašina)

Tara Donovan kūrinys.

Dubajaus galerijos The Third Line ekspozicija.

Jonathan Meese, Dar nepavadintas, 2011 (Bortolami galerija)

A Gentil Carioca brazilų galerijos ekspozicija.

Made In Company, Kilimas, 2011 (Long March Space)

Mai-Thu Perret, 2011 (Timothy Taylor galerija)

Andra Ursuta (Ramiken Crucible galerija)

Erwin Wurm, Big Hoody, 2010

Ryan Gander, Auto portretas I, 2011.

Straipsnio autorius:
Justė Jonutytė dirba su šiuolaikinio meno projektais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *