Kaip padėti vaikui griebtis rimtos knygos arba Dėmesio komiksų megėjai!

2011 m. spalio 18 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

Nuo šių metų rugpjūčio pabaigos komiksų kultūra iš visiško pogrindžio ėmė kilti į dienos šviesą. Visų Šventų bare Vilniuje rugpjūčio 25 dieną įvyko renginys „Comics in the Air“, kurio metu surinktos aukos padėjo įkurti ilgą būsimų projektų sąrašą jau turinčią VšĮ „Kitokia grafika“. O rugsėjo 24 dieną ištvarkę neįtikėtino dydžio to paties baro rūsį, „Kitokios grafikos“ įkūrėjai (Arnoldas Blumberg, Kotryna Valiukevičiūtė, Nerijus Smolianskis, Agnė Litvinaitė, Joskaudė Pakalkaitė, Akvilė Misevičiūtė ir Asta Ostrovskaja) pakvietė į komiksų paišymo dirbtuves, pirmosios Lietuvoje tarptautinės komiksų parodos atidarymą ir komiksų aukcioną. Jo metu surinktos lėšos skiriamos komiksų skaityklai papildyti, kurią Mint Vinetu knygyne galima aplankyti jau dabar, bet dar papildyta ji oficialiai bus atidaryta spalio 21 dieną. Apie šių įvykių priešistorę ir planų sąrašą kalbinu du iš septynių „Kitokios grafikos“ narių: Arnoldą Blumberg ir Nerijų Smolianskį.

Kaip, kada ir kodėl prasidėjo „Kitokia grafika“?

Arnoldas: Dėl pavadinimo, tai viskas prasidėjo nuo minties išleisti porą knygų: Marjane Satrapi „Persepolis“ ir Art Spiegelman „Maus“. Ėmėm ieškot finansavimo ir kalbėt su leidykla „Kitos knygos“. Galvojom tapti tam tikru jų imprintu, bet vėliau atsisakėm šios idėjos, nes supratom, kad nenorim užsiimti vien knygų leidyba. Bet šitaip greitai atsirado „Kitokios grafikos“ pavadinimas viešąjai įstaigai. Dabar bandom surasti skambesnį, labiau tarptautinį pavadinimą mūsų kitoms veikloms.

Tad taip ir prasidėjo – grafinės novelės mums buvo labai įdomios, ir atrodė, kad klasikinės grafinės novelės turėtų kelti susidomėjimą ir platesniame rate. Žinau, kad žmonės yra jas skaitę, matę, jos patinka, bet visi teigia, kad tai būtų pražūtis knygų rinkoj, didelių leidyklų tai išbandyta, dabar tenka knygas pardavinėti po litą, nes Lietuvoj niekad niekas nepirko ir nepirks. O man atrodo, kad tiesiog buvo padaryta klaidų tas knygas pristatant, populiarinant, juk yra skaitančių tas knygas užsienio kalbom, ieškančių jų internete, sėdinčių užsienio komiksų knygynuose, todėl, aišku, ne masinei rinkai, bet įmanoma pabandyti kažką išleisti.

Kokioj stadijoj šiuo metu yra šios knygos?

Arnoldas: „Persepolis“ turėtų pasirodyti gruodžio pabaigoj, o „Maus“ – iki Knygų mugės.

O kada pradėjot judint reikalus?

Arnoldas: Šį pavasarį, atrodo, balandį…

Kaip greitai!

Arnoldas: Na taip, knygų leidyba buvo kaip ir atskira kryptis. Iš pradžių dviese su Kotryna tuo užsiėmėm, ir pamažu kilo mintys, kaip mes platinsim tas knygas, ką mes norim jomis pasiekt, tada atsirado skaityklos, komiksų dirbtuvių idėjos, pradėjom matyti bendresnį vaizdą, ko trūksta, ko reikia šitoj srity. Ėmėm kalbėt su Nerijum ir Agne, jie užsidegė, vasarą parašėm Joskaudei į Londoną ir Akvilei į Barseloną, jos kaip tik turėjo grįžt, dar prisijungė Asta, taip susikūrė kolektyvas, su kuriuo galima šį tą nuveikt. Rugpjūčio gale surengėm vakarėlį, po jo užregistravom viešąją įstaigą, tada suorganizavom parodą. Kai atsirado toks būrys, lengviau šį tą nuveikt, nes vieni kitus galim paspaust..

Kaip pavyko rasti komiksų piešėjų parodai, ar susikūrė tam tikras tinklas? Kaip atsirado komiksai iš Vokietijos, Serbijos, dar kažkur? O gal tuos užsieniečius buvo lengviau atrast nei vietinius?

Arnoldas: Žinoma, užsienietiški atsirado per pažįstamus, per draugų draugus, o kad lietuvių tiek daug atsiliepė į kvietimą dalyvauti, tai buvo siurprizas, nes tikėjomės blogiausio… Užtrukom su kvietimu, buvo likę tik trys savaitės, todėl tikėtis, kad piešėjai greit sureaguos ir pripaišys, buvo naivu. O vis dėl to sulaukėm daug darbų, tad, jei su nedidelėm pastangomis pavyko gana gerai, tai įdomu, kas pasimatys reguliariau ir nuosekliau pašnekėjus apie komiksus?

Nenorėjot padaryt vien lietuviško komikso parodos?

Arnoldas: Norėjosi tiesiog padaryti komiksų renginį, kuriame būtų komiksų. Nes po pirmojo renginio sulaukėm priekaištų, kodėl kalbam apie komiksus, o jų nelabai yra. Be to, norėjosi padaryt aukcioną, jau ir dabar buvo daug streso, ar jis įvyks, o jei dar būtume apsibrėžę, ką imam, ko neimam, būtų visai mažai darbų. Toks praktiškas požiūris.

O ar turėjot galvose kriterijus, ko vis dėlto nebūtumėt priėmę?

Arnoldas: Ne, šįkart viskas vyko labai spontaniškai. Manau, ateity, kai turėsim pakankamai informacijos apie piešėjus, bus galima kažką rimtai sukuruoti, ar pagal techniką, ar pagal temą, pagal regionus.

Kas buvo tas vienintelis rimtai nusiteikęs aukciono dalyvis, kuris įkvėpė ir kitus jus paremti?

Arnoldas: Ervinas Koršunovas, sakė nieko nenusimano, bet norėjo paremti.

Ar jau nupirkot knygų į skaityklą už aukcione surinktas lėšas?

Arnoldas: Dar ne, nes dar ne visi pirkėjai su mumis atsiskaitė, bet viskas, atrodo, juda gera linkme.

Portale komiksai.com radau virtinę komentarų apie jūsų renginius, ir vienas iš komentatorių pastebėjo, kad, jeigu lietuviškų komiksų raiška yra pakankamai alternatyvi, tai temos vis dėlto banalokos. Ar galvojat apie tai? Ar vienas jūsų uždavinių būtų tai pakeisti, kad komiksai ir Lietuvoj taptų politine, socialine ar asmenine kritika?

Arnoldas: Mes visi septyni esam skirtingi žmonės su skirtingais interesais, o tai yra tiek pliusas, tiek minusas. Kažkuriems svarbiau įdomi, linksma, estetiškai patraukli išraiška, o man įdomios tiek politinės ir socialinės, tiek asmeninės temos. Pasirinkom leisti būtent tas knygas, kad užkabintume rimtesnes temas, o ne primintume komiksus dėl komiksų. Mano vienas norų ir būtų surasti lėšų teminėms dirbtuvėms. Tai galėtų būti pusiau seminarai, po kurių bendras idėjas generuotų tie, kurie užsiima teorija ir kritika, ir tie, kurie paišo. Arba kartu galėtų padirbėti rašytojai su piešėjais. Galima būtų surengti ir tam tikrai temai skirtas dirbtuves. Į tai, aišku, galima pažiūrėti kaip į kažkokį primestą reikalavimą, bet, man atrodo, yra visai svarbių temų, kurias galima būtų apmąstyt.

Kaip tai veikia užsienyje, šalyse, kur komiksų kultūra išvystyta, pavyzdžiui, JAV, Prancūzijoje, D. Britanijoje, Vokietijoje? Kaip tie socialiai ar politiškai angažuotų komiksų kūrėjai išsilaiko?

Arnoldas: Na, čia kaip pažiūrėsi, ar autoriaus genijus užkabina žmones, ar rinkos mechanizmai veikia, bet, man atrodo, apie tas istorijas, kurios giliai pakapsto, pradeda sklist gandas ir žmonės noriai jas skaito. Yra labai garsių autorių, tas pats Spiegelmanas ir jo „Maus“. Ši grafinė novelė yra apie holokaustą, atrodo, kas gi ją dabar skaitys, kai ir taip visas pasaulis liūdi, bet ta knyga yra daugybę kartų perleista, išversta į virš 30 pasaulio kalbų, tai reiškia, joje yra kažkas užkabinančio. Yra dar toks Joe Sacco, labai žinomas autorius, kurio didžioji dalis darbų yra beveik karo žurnalizmas, pavyzdžiui, knygos apie karus Balkanuose ir Palestiną. Tos knygos yra puikiai perkamos, nes, iš vienos pusės, jo grafika palieka labai stiprų įspūdį, iš kitos pusės, ir istorijos, jo atradimai yra labai įdomūs bei turintys edukacinio užtaiso. Jo knygos ypač tinka tiems, kuriems įdomu, bet ne taip, kad labai gilintųsi, skaitytų storas knygas. Net jei skamba paradoksaliai, rimtos temos, perteiktos grafinės novelės forma, palieka labai stiprų įspūdį. Spiegelmano „Maus“ pakeitė supratimą, kad komiksai negali būti rimta literatūra.

Ir kada tai įvyko?

Arnoldas: „Maus“ atsirado iš trumpų istorijų žurnaluose, vėliau buvo išleistos kelios trumpos knygelės, ir tik galiausiai viskas sudėta į vieną knygą. Manau, maždaug 1990 metus galima laikyti grafinių novelių proveržio laiku Amerikoj ir Vakarų Europoj. Įprastinis išgarsėjimo kelias, bent jau anksčiau, ir buvo toks, kad piešėjai paišydavo komiksų žurnalams, po istoriją ar po istorijos dalį, kaip pas mus romano dalis spausdindavo „Nemune“. Taip tos istorijos tapdavo klasika, kuri pavirsdavo knyga. Bet dabar grafinės novelės žanras labai išpopuliarėjo.

Tik neseniai pradėjom domėtis, kas vyksta šioje srityje Vidurio Europoj. Įdomu, kad visai neseniai Varšuvoj, Šiuolaikinio meno centre vyko labai didelė tarptautinė komiksų paroda. Pasidomėjęs kataloguose radau daugiau vietinių dalykų, o ne verstinių. Pavyzdžiui, sovietmečio Lenkijos komiksų antologiją, posovietinių komiksų, kas ypač įdomu, nes tai arčiau mūsų realijų. Turiu slaptą viltį, kad ilgainiui ir čia atsiras komiksų, kuriuose bus vaizduojamos mūsų unikalios realybės, jas bus galima „eksportuot“ ir pasakot apie mūsų posovietinį būvį bei gyvenimą laukinio kapitalizmo sąlygomis.

Nerijus Smolianskis: Man taip pat labai įdomu rimtos istorijos ir temos,  gvildenamos Spiegelmano „Maus“, Davido Bo „Epileptic“ ar Jason Lutes “Berlin”. Bet nuo to galima ir pavargti. Džiugu, kad yra ir kitokių temų, kitokių dalykų, kuriuos galima perteikti komiksais. Mane asmeniškai labiausiai domina undergroundo ir trasho judėjimas, kuris Vakaruose prasidėjo septintam – aštuntam dešimtmety, ir tuo metu tai buvo neatsiejama vykusio socialinio ir politinio judėjimo dalis. Lietuvoje nieko panašaus nevyko, mes peršokom tam tikrus istorinius etapus ir prie komiksų kultūros prisijungėm tuo metu, kai trasho komiksas vakaruose buvo jau ne konkrečios problemos kritikos forma, bet visiškas sarkazmas, ironija, saldaus gyvenimo ir tos pačios grafinės novelės neigimas, kritikos kritika. Dažnai be jokios temos, be jokios idėjos, tiesiog gyvenimo kaip absurdo perteikimas komiksų žanro teikiamomis priemonėmis. Kita vertus, taip atsiranda naujos išraiškos formos ir komiksų kultūroje, kurias vėliau adaptuoja masinė kultūra.

Galbūt tai šizofreniška, kai aš darau ir tą, ir kitą vienam asmenyje. Kažką darau, ir tai iškart paneigiu. Bet galbūt ir ne, nes pakankamai daug autorių pradėjo paišydami trasho ar undergroundo komiksus, o baigė rimtomis grafinėmis novelėmis. O kažkam gal buvo atvirkščiai. Aišku, dalį žmonių tokia raiška gali atbaidyti, bet dalį – kaip tik patraukti. Pavyzdžiui, kaip emocinio šiukšlyno iškrova. Iš esmės zinų kultūra tuo ir remiasi. Bent jau mane undergroundo komiksų bei zinų kultūra labai inspiravo kurti, nestovėti vietoje. Reikia, kad tarp reklamų ir gražių žurnalų žmogus pamatytų tokią šiukšlę, gal taip jo galvoje susvyruos populiarusis supratimas, kas tai yra kūryba. Galbūt toks žmogus prisės, išpaišys visą gyvenimą kauptą istoriją ir tuo viskas baigsis. O gal ir ne, gal tai tęsis ir išaugs į kažką labai įdomaus – į lietuvišką grafinę novelę.

Ar yra minčių apie lietuvišką komiksų žurnalą?

Arnoldas. Taip, tai viena iš minčių, bet viskas labai neaišku. Įkvėpimas ir modelis – tai latvių „KUŠ“, bet kol kas reikia labiau išdirbt dirvą.

Nerijus: Zinų lygmeny, manau, viskas liks kaip buvo. O gal kiek ir suaktyvės, nes atsirado nauja motyvacija. Bet kada tai išsivystys į tą siekiamybę – žurnalą – visai neaišku: galbūt visai greitai, galbūt dar teks palaukti. Praėjusios parodos ir dirbtuvių medžiaga bus laisvai prieinama internete pdf formatu, galbūt ją pavyks išleist ir kaip ziną. Kadangi dabar jau žinome, kad yra daugiau piešiančių žmonių, nei spėjo atsiųsti ar atnešti darbus parodai, todėl sieksime paskleist žinią, kad atsiranda naujos galimybės, kad jų darbai netrukus gali išvysti dienos šviesą, gali būti spausdinami ir plačiau skaitomi. Mes tiesiog esam kolektyvas, kuris labai seniai matė, kad grafinėj novelėj ir komikse slypi didžiulis potencialas, ir kad laikui bėgant galėtų atsirasti tai, ką minėjo Arnoldas.

Ar žinot, kokie didesni įvykiai komiksų srityje vyko Lietuvoje iki jūsų?

Nerijus: Neradau informacijos konkrečiai apie vykusias komiksų parodas. Gal vadinamų komiksų stripų galima buvo rasti kokiose nors karikatūros parodose, juk ir sovietmečiu karikatūros kultūra Lietuvoje buvo stipri. Aišku, yra komiksai.com kompanija ar kiti projektai, kurie dar  prieš atsirandant „Kitokiai grafikai“ darė kažką panašaus, ką dabar bandome mes. Taigi galbūt jie yra kažką panašaus jau organizavę. Beje, su tais žmonėmis, galvojam užmegzti ryšį, nors dar nelabai aišku ar mūsų tikslai sutampa.*

Minėjot latvius. Negalvojat apvienyt jėgų su jais ir estais?

Arnoldas:  Na, pavyzdžiui, „Kuš“ yra latvių žurnalas, bet jis yra tarptautinis, Joskaudė irgi jiems paišo. Man atrodo, norint leisti reguliarų žurnalą, neišvengiamai reikia ieškoti su kuo bendradarbiauti, visiškai neverta apsiriboti mažu regionu.

Nerijus: Įdomu, kad „Kuš“ yra žinomas ir gerbiamas kaip labiau pogrindžio komiksų, trasho, o ne grafinių novelių žurnalas. Bet lyginant su užsienio pogrindžio komiksų žurnalais ar zinais, jo spaudos kokybė yra labai aukšta.

Arnoldas: Ir jį pardavinėja spaudos kioskuose…

Nerijus: Yra ir kitų projektų, tokių kaip suomių Kutikuti ar lenkų-čekų-serbų Comixiade, su kuriais mes jau dabar šiek tiek bendradarbiaujame. Gerai yra tai, kad Lietuvos menininkai turi galimybę dalyvauti tokiuose projektuose, o mes kaip organizatoriai – keistis idėjomis ir vieni kitiems padėti.

Tai kokie jūsų artimiausi planai: skaityklos atidarymas, medžiaga internete, dirbtuvės?

Nerijus: Pagal eiliškumą, tai, aišku pirmiausia skaitykla. Tos kelios knygų lentynos Mint Vinetu knygyne jau yra, bet oficialų atidarymą planuojame spalio 21-mą dieną. Iki tol tas lentynas gal šiek tiek papildysim. Tada planuojame atidaryti internetinį puslapį, dėl kurio adreso vis nesusitariam. Jame be mūsų tikslų ir projektų aprašymo, planuojame sudėti  ir medžiagą iš parodos bei dirbtuvių. Dabar kaip tik viską skanuojame ir maketuojame.

Be to, planuojame išleisti lietuviškų pogrindžio komiksų antologiją. Iš pradžių gal zino pavidalu. Bet jei „Maus“ ir „Persepolis“ būtų gerai perkami, galbūt pavyktų rimtai išleisti ir antologiją. Planas toks, kad galbūt tos populiaresnės verstinės knygos galėtų subsidijuoti pogrindinių komiksų leidybą.

Arnoldas: Aišku, gana naivu tikėtis idealaus varianto, kad knygų leidyba atneštų pelną, kurį skirtume dirbtuvėms organizuoti ar kitoms veikloms, todėl, žinoma, rašysim projektus, norėdami pasikviesti ekspertus iš užsienio dirbtuvėms. Amerikoj universitetuose galima pasimokyti komiksų istorijos, estetinės literatūrinės analizės ar tiesiog komiksų sudarymo pagrindų, tad ateity būtų galima pasikviesti tuos dalykus dėstančius žmones ištęstinėms dirbtuvėms.

Nerijus: Dar viena svarbi tema yra komiksų edukacinis aspektas. Lietuvoj, aišku, dar labai gyvas supratimas, kad komiksas skirtas tik vaikams ir, apskritai, yra žemo lygio kūryba, vaikus atitraukianti nuo rimtos literatūros skaitymo. Tuo tarpu turtingą komiksų kultūrą turinčiose šalyse seniai žinoma, kad komiksų skaitymas dažnai paskatina  vaiką griebtis ir rimtos knygos. Tai yra puiki edukacinė priemonė tiek pirmosiose mokyklos klasėse, tiek vėliau, pavyzdžiui, dirbant su sudėtingais paaugliais. Tad dirbtuvėse galvojam užkabint ir šitą aspektą.

Arnoldas: „Maus“ yra studijuojama Amerikos mokyklose kaip pagalbinė priemonė susipažįstant su holokausto istorija, todėl ir mes, prašydami finansavimo išleisti ją lietuviškai, pasižadėjome, kad 500 egzempliorių išdalinsime nemokamai mokyklų bibliotekoms ir viešoms erdvėms.

Puikūs ir konkretūs planai. Ačiū už pokalbį ir didžiausios jums sėkmės!

*Joskaudė Pakalkaitė, gyvenanti Londone, priminė apie komiksų parodą „New Anatomy“, vykusią 2010 metų Drop Dead Festival (DDF) festivalio metu Fluxus ministerijoje.

Organizatorė grafikė Ai Mo į parodą sukvietė menininkus iš Lietuvos ir kaimyninių valstybių. Parodoje dalyvavo Agnieszka Piksa ir Kuba Woynarowski iš Lenkijos, Maija Kurševa ir Oscars Pavlovsksis iš Latvijos ir Antanas Dubra, Karolis Strautniekas, Eikantas Pakalka, Ai Mo, Artūras Rožkovas bei Tomas Urbelionis iš Lietuvos.

O Audrius Kaminskas iš komiksai.com  priminė apie 2004 m. rugpjūčio 26-28 dienomis Vilniuje vykusią Komiksų kūrybinę laboratoriją su mokytojais iš Skandinavijos šalių. Šis renginys buvo Tarptautinio šiuolaikinės literatūros forumo „Šiaurės vasara. Juoko galia“ dalis.

Taip pat, 2010 m. kovo mėnesį Prancūzų kalbos savaitės proga Vilniaus Prancūzų kultūros centras organizavo komiksų kūrimo konkursą, kurio pagrindinė tema – „10 žodžių“.

Konkursas buvo skirtas 14-17 ir 18-22 metų amžiaus jaunimui – Lietuvos mokyklose prancūzų kalbos besimokantiems mokiniams ir studentams. 
Anime dienų „Otaka“ proga 2010 m. lapkričio mėnesį vyko yonkoma (keturių paveikslėlių mangos) konkursas.

O šių metų Knygų mugėje dalyvavo švediško komikso „Elvis“ kūrėjai Tony ir Maria Cronstam.
Ta proga Šiaurės šalių ministrų biuras Lietuvoje ir Bulls Press organizavo diskusiją apie komiksų kultūrą Lietuvoje, kurioje dalyvavo viena žymiausių komiksų teoretikių Kristiina Kolehmainen.

Akimirkos iš Comics in the air Vol. 2 kūrybinių dirbtuvių ir po jų surengtos parodos (o visų parodos dalyvių darbus galima pažiūrėti čia):

 

 

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *