In memoriam: Kazys Varnelis (1917 – 2010)

2010 m. lapkričio 1 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
kazys varnelis

Galvojant apie Kazį Varnelį

Kvadratinio plano kiemo centre auga mandarinas. Kaip tik šiuo metu jo šakose laikosi, o ir ant žemės krenta vaisiai. Vienuolynas jau seniai dažniau lankomas smalsuolių nei tikėjimo vedamų piligrimų – tai San Martino muziejaus Neapolyje, dalis. Ekspozicijų salės buvo užrakintos stiklinėmis durimis ir erdves, iš skirtingų pusių, galėjau apžiūrėti tik pro jas. Dabar, kai išgirdau liūdną žinią apie Kazį Varnelį, tai atrodo, kaip labai aiški muziejaus patirtis. Žiūrėdamas į kažką pro stiklą patiriu pačią žiūrėjimo ribą ir viena vertus tai gali nuvilti, bet kita vertus gali ir priminti iš ko vaizdai susideda ir kaip jie gimsta būtent tokie.

Varnelio namai-muziejus – lengvai įrodo, kad vargu ar įmanoma atskirti meno patirtį nuo jį tiesiogiai veikiančių sąlygų. Tai – artumo muziejus, kuriame tiek laikas, tiek erdvė susispaudžia ir džiaugiasi įvairiapusiškais deriniais. Tai kartu su modernybe augusio žmogaus biografija, kuri lieka po jo atsisveikinimo. Tačiau norisi tikėti, kad biografija, kaip ir pats muziejus dar nėra parašyti.

Manau, kad žmogaus netektis palieka ne tik tuštumą, bet ir ateities galimybę. Kai viskas per vieną akimirką tampa prisiminimais, nuo mūsų priklauso, kurie iš jų bus panaudoti naujiems pasakojimams. Kaip paties Varnelio optiniai darbai, atrodo, pranašavo kompiuteriu generuotus vaizdus, dar prieš tai kai kompiuteris buvo plačiai naudojamas. Įdomu ir tai, kad Sol Lewitt savo gyvenimo pabaigoje kaip tik kompiuteriu “piešė” kompozicijas, kurias vėliau pieštuku perkeldavo ant sienos. Pirmą kartą varčiau Seth Siegelaub “Xerox katalogą” ne kur nors toli nuo Lietuvos, bet Vilniuje. Taigi įdomių ir beveik fantastinių susitikimų dar atrasime daug, jei tik smalsumu norėsime lygiuotis su Varnelio aistra menui.

Aš Varnelį sutikau tik labai fragmentiškai, filmuodamas Vilniuje šių metų pradžioje. Ateidavau į muziejų ir apžiūrėdavau ekspoziciją ir biblioteką. Kiekvieną kartą kažkas būdavo pasikeitę, perdėliota. Varnelis kaip namų vaiduoklis stebėdavo daiktų koliažus ir juos vis koreguodavo. Kai pagyriau jo nuostabią knygų kolekciją jis tik nusišypsojo ir tarė: “Bus daugiau… ir dar pas save kamabary daug jų turiu, nėra kur dėti…” Varnelio gyvenimas – nepaprastas nuotykis, kelionė laiku ir intelektualiniais ryšiais. Tai kolekcionieriaus gyvenimas kiekvieną naują daiktą paverčiantis įrašu abstrakčiame dienoraštyje. Ir tik šių aplinkybių derinys sudaro daiktų turinį, ne jų paviršius, atrodymas ar vertė.

Dabar sunku įsivaizduoti erdves be nuolat jas interpretuojančio šeimininko, tačiau tik vėl pakartosiu, jog mano manymu kelionė, kaip ir menas – niekad nesibaigia. Taip, interviu su Dovile Tumpyte, sakė Algirdas Šeškus – vienas iš mane nuolat įkvepiančių žmonių. Veikla, nepaisydama laiko, aplinkos abejingumo, ar raginimų išlieka beribė ir nepriklausoma.

Gintaras Didžiapetris

Komentarai

  1. Prisiminti artumą (gal net ne tik laiko suglaudinimą muziejuje, bet ir akimis neaprėpiamas opartines drobes, kurios priėjus tampa viskuo) būnant už stiklinės sienos – gražus in memoriam.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *