Tapimas savimi. Apie projektą „Jei tu žinai, kad čia yra ranka“

1980 metais dailės kritikas Alfonsas Andriuškevišius publikavo straipsnį  apie skulptoriaus Petro Mazūro kūrybą „Tapimas savimi“ (Literatūra ir menas. 1980 rugsėjo 27). 1999 metais dailės kritikas, kuratorius Raimundas Malašauskas, rašydamas apie skulptoriaus Donato Jankausko-Duonio projektą ŠMC, perrašė minėtą straipsnį, pavadindamas jį „Tapimas ne-savimi“.

Pateikiu Raimundo Malašausko teksto dalį, paaiškinančią ką reiškia šis perrašymas: „Pagal pradinę nuostatą perrašymo aktas buvo artimesnis nuorašo gaminimui, o ne remiksavimui: išliko originali teksto struktūra ir detalės, nepakito Gedimino Jokūbonio pavardė ir statusas.

Tuo metu, kai buvo parašytas originalus Andriuškevičiaus tekstas, Mazūras buvo beveik to paties amžiaus kaip Jankauskas Andriuškevičiaus teksto perrašymo metu. Nenuostabu, kad perrašymo procese labiausiai domino tie originalaus teksto fragmentai, kurių nereikėjo keisti. Toks jų stabilumas analizuotinas tiek aprašyto ir aprašomojo objekto, tiek aprašymo atžvilgiu.

Be abejo, pateikiamas „nuorašas”  yra tik viena iš daugelio įmanomų  konkretaus teksto perrašymo versijų  (atvira tolesniems perrašymams) – (Raimundas Malašauskas. Tapimas ne-savimi. In. Šiaurės Atėnai, 1999 balandžio 3, pakartotinai publikuotas Alfonso Andriuškevičiaus knygoje Lietuvos dailė 1996-2005, Vilnius, 2006, p. 98-101).

Mąstydamas apie projektą „Jei tu žinai, kad čia yra ranka” (kurio nemačiau, bet kadangi projektas yra „parodos, kurios tikriausiai nebuvo, bet kuri bet kada gali įvykti, atkūrimas (…) todėl apie šį projektą galime galvoti ir kaip apie tik žiūrovų atmintyje veikiantį potencialybių tinklą“ (ištrauka iš projekto pristatymo, išsiuntinėto elektroniniu paštu), tai natūralu, jog projektui visiškai nereikalingas žiūrovų dalyvavimas fizinėse projekto erdvėse, o galbūt net nereikalingas pats žiūrovas) ir apie tai, kaip jį tiksliausiai aprašyti ir adekvačiausiai perteikti, nusprendžiau perrašyti ką tik minėtą Raimundo Malašausko tekstą, paliekant originalią struktūrą, tačiau pakeičiant kai kurias detales taip, kad tekstas visiškai atitiktų 1980 metais rašytą Alfonso Andriuškevičiaus tekstą –

Viskas turėtų būti labai paprasta: kad ir ką darytume, kad ir kaip elgtumės, jei ką nors darome patys, vadinasi, jau ir esame savimi. Tuo tarpu išeina kitaip: kad būtum savimi, turi ir pastangų įdėti, ir daug ko atsisakyti. Ir taip nuolatos.

Šitaip, matyt, yra ir skulptoriui Petrui Mazūrui, vienam tų jaunųjų (turiu galvoje G. Karalių, S. Kuzmą, M. Navaką, V. Urbanavičių ir kitus), kurie pastaraisiais metais intensyviai vysto mūsų skulptūros meną. P. Mazūras 1973 m. baigė LTSR valstybinį dailės institutą, skulptūrą jam daugiausia dėstė G. Jokūbonis, o piešimą – P. Aleksandravičius. Jau keletą metų P. Mazūras dėsto M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. Ir kuria, ieško būdų būti savimi.

Neproduktyvus. Per tą laiką sukūrė  apie dešimt skulptūrų. Mat ilgai viską  svarsto. Naudoja kietas medžiagas – marmurą, granitą, bronzą. Bronzinius kūrinius pats lieja (padeda M. Navakas). Tad aišku, kiek laiko išeina, kol pasigaminami (savo rankomis) įrenginiai, kol perprantama liejimo technologija (kartais liejimas nepavyksta), kol įsigyjama bronzos. O jis pats kartokai juokauja: „Dabar kad ir ką padaryčiau, ilgai mane vertins pagal nomenklatūrą, pagal numerį, kuriuo jau esu įrašytas.“

Linkęs filosofuoti. Jam rūpi žmogaus dvasios kitimas, brendimas, perėjimas iš vieno lygio į kitą. Ir žmogaus gyvenimo kelialypiškumas. Kūrinį neretai pradeda nuo filosofinės idėjos, paskui ieško plastinės išraiškos. Nors, žinoma, būna ir kitaip. Bet niekada nežaidžia tiktai plastinio žaidimo, kritikos terminais tariant, neina formalizmo keliu. Perėjimo į kitą dvasinį lygį idėja, pasak jo, vadovavęsis kurdamas ir „Moters torsą“, „Nikę“, „Paukščių taką“. Šita idėja kiek sąlygojanti tam tikrą kūrinių neišbaigtumą (tik techninį ir net ne meninį, o gal konceptualinį). Mintis apie žmogaus dvasios augimą iš dalies peršanti ir kelių skirtingų medžiagų panaudojimą viename kūrinyje. Su šia mintimi šiek tiek sietinas ir vaizduojamų figūrų (visuose P. Mazūro kūriniuose susiduriame su žmogaus figūra) fragmentiškumas: skulptūroje „Prie šaltinio” tematome moters dubenį ir kojas, „Žmogus eina“ – tik pėdos dalį, „Moters torsas“ – be galvos ir rankų, „Žemė motina“ – be galvos ir t.t. Nors ne tik mąstymas apie dvasios metamorfozes čia kaltas. Kalbėdamas apie figūrų fragmentiškumą, P. Mazūras samprotauja maždaug šitaip: anksčiau nerodžiau visos figūros, nes nepajėgiau meniškai įprasminti, o dabar – kad man jos nebereikia. Bet, kaip kitur, taip ir čia yra išimčių: „Paukščių takas“ – visutėlė vyro figūra.

Žmogaus gyvenimo keliakryptiškumo idėja lydi P. Mazūrą, kuriant naujausią darbą – skulptūrą P. Smuglevičiui. Tai bus bronzos ir akmens derinys. Tuščiavidurė, žibanti: putojanti bronzinė figūra ir šaltai, skvarbiai žvelgiančios į tikrovę didelės žalios marmurinio veido akys. Kas jam įdomu P. Smuglevičiaus gyvenime? Oficiali menininko padėtis visuomenėje ir jo tikrasis dvasinis gyvenimas, spontaniškosios kūrybos tendencijos ir užsakymai, buvimas ir nebuvimas savimi.

Sunku priskirti P. Mazūro kūrybą  apibrėžtai krypčiai, griežtai nurodyti, koks jo stilius. Gal to stiliaus dar iš viso nėra. Tačiau jau dabar galima kalbėti apie sėkmingą tradicinės ir moderniosios skulptūros principų jungimą. P. Mazūro kūriniai asocijuojasi ir su senovės graikų, ir su, sakykime, H. Muro kūryba (nors šis raginte ragina skulptorius „nusiimti graikiškus akinius“). Galima užsiminti apie romantiškumą ir ironiją. („mane traukia romantiškumas, bet aš su juo sąmoningai kovoju, nes jo nekenčiu“.) Apie intelektualumą ir, antra vertus, naivumą, savamoksliškumą (pastarųjų dviejų bruožų anaiptol nereikėtų laikyti antimeniškumo sinonimais).

Gal svarbiausia, kad P. Mazūro kūriniai suteikia galimybę  praplėsti dvasinę patirtį, išgyventi naujus pasaulio aspektus, kad, žvelgiant į savitumo ieškančio skulptoriaus darbus, ir pačiam žiūrovui lengviau tapti savimi.