Eidamas kilpom sužinai daugiau, nei stovėdamas vietoj. Paroda “Šuoliai ir kilpos” ŠMC rūsio salėje

2009 m. rugpjūčio 20 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

Daugiau negu mėnesį ŠMC rūsyje buvo galima pamatyti nenormalios iniciatyvos rezultatą. Visų pirma, VDA dėstytojas iš Danijos Henrikas Andersenas surengė nenormalią pavasario peržiūrą, į kurią pasikvietė du jaunus kuratorius bei kiekvienam kūriniui dienotvarkėje paskyrė po valandą (normalus laiko limitas VDA peržiūrose – 15 minučių vienam žmogui). Visų antra, vienas iš kuratorių, Valentinas Klimašauskas, susidomėjo pamatytais menininkais ir penkiems trečio kurso studentams – Gediminui G. Akstinui, Žilvinui Daniui, Kiprui Dubauskui, Kazimierui Sližiui ir Justei Venclovaitei – pasiūlė sukurti nuosavą kambarį japonų ir japoniškumo apsuptyje. Taip atsirado “Šuoliai ir kilpos“.

Kritikas Kęstutis Šapoka „7 meno dienose“ ( Nr.29, 2009-07-24) nardė po parodos kuratoriaus intencijas ir nesėkmes. Kuratorius parodos lankstinuke minėjo, kad šios parodos dalyviai„peršoka“ Josepho Kosutho tautologijos sampratos – kiekvienas meno kūrinys siekia apibrėžti „meną“ – paspęstą kilpą. Kritikas savo ruožtu teigia, kad veikiau  „bandoma išvengti meno apibrėžčių kvestionavimo nevalingai kvestionuojant“. Iš dalies, paroda nesiekdama kvestionuoti meno apibrėžčių, nubraukia seną meno apibrėžčių neigimo paveldą, tad ir dailės istoriją.

Jei pastaruoju metu itin madingas tautologijos diskursas apibrėžia apibrėžimų ieškojimus, tai kiekviename kūrinyje apibrėžinėjama naudojantis kitais madingais diskursais. Šuolius ir kilpas parodoje atlieka žiūrovas, šokinėdamas ir sukdamasis disciplinos, traumos diskursuose, semiotikoje, geofizikoje. Skulptūros katedra VDA su keliomis išimtimis veikia kaip postkonceptualizmo katedra, nes vienintelėje technikos mokymasis seka paskui idėją, o ne atvirkščiai, kai technikos išmanymas pasiūlo idėją.

Įrengiant parodą vadovautasi „partizaniniu marketingu“: norint patekti į tualetą, privaloma įeiti į Kipro Dubausko atliekų namelį ir taip, šiek tiek pažeidžiant žmogaus teises, žiūrovas priverčiamas atlikti „perėjimo“ ritualą ir  taip paroda sulaukia daugiau dėmesio. Atliekų namelis – tai Kipro instaliacijos „Atminties stebėjimas“ dalis. Jo sienos ir stogas sumontuoti iš įvairių medžiagų plokščių, dauguma jų turbūt, kaip stogą „vaizduojantis“ šiferis, jau nebegaminamos. Kitos instaliacijos dalys – dar kelios statybinės paskirties talpos, polietileninis žmogus, kovojantis su siena ir mokykline estetika dvelkiantis inkilas-rūmai su mechaniniu paukštuku. Atmintis rekonstruojama, statoma kaip namas, ar veikiau pati savo konstruoja, aptveria atminties teritorijas, apibrėžia tiesas, ne negalime kontroliuoti atminties, tai ji mus kontroliuoja. Kipro instaliacija itin medžiagiška, kiekviena medžiaga – įvairūs kartonai, polietilenas, metalas ir kupstas žemės, į kurį „įkastas“ inkilą laikantis stulpas – atsineša stiprų savo kontekstą, stiprų prisiminimą.

Gediminas G. Akstinas „Nuorodomis“ – dviračio veidrodėliais, pritvirtintais prie lubų ir sienų – nesiekia akademinio objektyvumo nurodant informacijos šaltinį. Tai parodos erdvės akcentai, juk pagal Briano O‘Doherty Baltojo kubo bruožus, parodė erdvė yra pritvinkusi meno, besikeičianti priklausomai nuo meno įnorių. Tokia „nuoroda“ tarnauja kaip tarpininkas tarp žiūrovo ir erdvės, kurios pačios kaip institucijos žiūrovas nemato, nebent ją, kaip ir šiuo atveju, liepia pamatyti kūrinys. Šios „Nuorodos“ – tai nuorodos į postmodernų meninį ir literatūrinį kalbėjimą citatomis, į nuorodų kultūrą, kurioje svarbiausia prekė – tai informacija, tad nuoroda į informaciją – pati brangiausia. Tik čia „Nuorodos“ kiek įmanoma subjektyvios, priklausančios nuo to, kokiu kampu į jas pažiūrėsi.

Kitas dalykas, kuris man priminė idealųjį Baltąjį kubą – tai erdvės savipakankamumas. Didžiąja dalimi dėl to kalta požeminė tamsa ir skrupulingas instaliacijų apšvietimas, lyg ant teatro scenos. Išskaidytas apšvietimas vienu metu ir „sujaukina“ atmosferą, ir kartu sutaurina tai, kas šviesos ruožu išskirta iš tamsos. Baltojo kubo taisyklių laikosi ir Justės Venclovaitės pikto rožinio pudelio mimikos tyrimas, sukuriantis eksperimento įspūdį, pudeliai apšviesti kaip tyriamieji ar įtariamieji. Kiemo nykštukų ir dekoratyvinių gyvūnų figūrėlių estetikos pavyzdžiai kabo ant sienos kaip medžioklės trofėjai, paruošti nuodugniam tyrimui „Kaip Jie atrodo būdami pikti?“

Justės video „Be pavadinimo“, kuriame įvairūs daiktai įnešami į kadrą skambant vis kitam pokalbiui ar užduočiai iš anglų kalbos vadovėlio kompaktinio disko, galėtų tarnauti kaip pagalbinė priemonė dėstant semiotikos pagrindus. Puodukas su citrina liepia papasakoti kaip mėgsti keliauti, o plastmasinis aukso spalvos delnas ir atvirukas iš šalies, kuriame karvės ganosi kalnų papėdėse, šnekučiuojasi apie bendrus pažįstamus. Trikdomas instinktas apjungti vaizdą su garsu, garso ir vaizdo nešama žinia turi būti ta pati, pranešti mums daugiau apie erdvę arba situaciją. Garso kodavimas vaizdu, situacijos kodavimas žodžiais, žodžio apibrėžimas konteksto pagalba. Kita vertus, video suteikia vakarietiško universalumo jausmą, ir daiktai, ir garsas, atrodo, gali būti sutikti bet kuriame pasaulio kampe, palyginti su Kipro šiferiu, visiškai bekonteksčiai.

Vienintelis parodoje dalyvavęs tapytojas Žilvinas Danys eina Artūro Railos pramintu  taku ir pajungia geofiziką šiuolaikiniam menui. Įrengiant parodą energetikas ištyrė energijos tekėjimo srautus, ir nustatė tinkamiausią vietą Žilvino darbui. Jo instaliacijos pavadinimas „Torsionas“ fizikoje reiškia metalinį strypą, viename gale sukamą į vieną pusę, kitame į kitą, ir tai jame sukelia įtampą (spyruoklė yra torsiono pavyzdys). Geofizikoje torsionas naudojamas aparatuose, matuojančiuose geomagnetinių laukų pokyčius. Žilvino instaliacijoje matome iš virvelių suformuotą piramidės siluetą su virvelių voratinkliu viršūnėje ir du televizorius, stovinčius įstrižai ties piramidės pagrindu. Viename televizoriuje Žilvinas be perstojo bėga mišku, kitame ant ratu sustatytų įlaminuotų šieno ritinių žmonės suka ratus. Du nesibaigiantys vyksmai, dvi įtampos, sukuriančios vieną kilimą į viršų, ir nuosava Merkinės piramidė stovi ŠMC.

Kazimiero Sližio „CCTV“ (Closed circuit television, uždaros grandinės televizija, kamera, naudojama saugumui užtikrinti, vaizdas iš kameros keliauja tik į viena televizorių) parodo elektrofizikos pasiekimus. Vaizdžiai tariant, Michelis Foucault vartosi kape, nes disciplinavimo priemonė stebi ir transliuoja pati save, o mes, stovėdami kitoje veidrodžio pusėje, stebime kamerą. Įdomi detalė, kad įmontavus CCTV,  buvo nuimta nuolatinė šią salę stebinti kamera. Taip pašalinta ŠMC kaip institucijos kritika, kamera tampa meno objektu be sąsajų su esama vieta, meno institucija išsigina patenkanti į šio meno kūrinio kritikos lauką.

Taigi kiekviename iš kūrinių nueini kelią, uždarytame kūrinyje, tad išrieti reikšminę kilpą ir grįžti, iš kur atėjęs, praturtėjęs patirtimi. O šuolius tarp tų patirčių sumažina patalpos savipakankamumas ir taip retai sutinkamas jaukus ekspozicijos dizainas, lyg bandymas prisivilioti žiūrovą.

Žilvinas Danys. Torsionas, instaliacija, 2009
Žilvinas Danys. Torsionas, instaliacija, 2009
Kipras Dubauskas. Atminties stebėjimas, instaliacija, 2008
Kipras Dubauskas. Atminties stebėjimas, instaliacija, 2008
Justė Venclovaitė. Pudelis, 2008
Justė Venclovaitė. Pudelis, 2008
Kazimieras Sližys. CCTV, 2009
Kazimieras Sližys. CCTV, 2009

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *