Bakalauro baigiamųjų darbų gynimai Vilniaus dailės akademijoje

Jolanta Marcišauskyte-Jurašienė. Galima būtų daug kalbėti apie darbų gynimus kaip reiškinį. Apie per juos išryškėjantį ne tik studentų potencialą, bet ir apie išnyrančias skirtingas katedrų dėstymo ir gynimo koncepcijas, tarpusavio konfliktus. Apie tai, kiek daug kūrinio suvokimui lemia gerai parinktas recenzentas, pozityviai nusiteikusi (nepavargusi) komisija ir daug kitų išorinių veiksnių. Bet…

Danutė Gambickaitė. Lai šis tekstas-pokalbis būna įspūdžių kaleidoskopas. Be jokių įššūkių parašyti, pavyzdžiui, apie visus. Pakalbėkim apie tai, kas praėjus savaitei ar kelioms išliko ir turbūt dar pasiliks. Tik vertėtų pažymėti, kad visi įspūdžių sukėlėjai verti žymiai didesnio dėmesio, tačiau ne šįsyk. Pradėjimo momentas visad yra kažkuo ypatingas, šiuo atveju tuo, kad sunku apsispręsti kaip pradėti, tad siūlau pradėti abėcėliškai dėliojant įspūdžių fragmentus.
Tad pradėkim nuo Arno Anskaičio. Ar kalbėdama apie Arno kūrinį nesijauti sekanti kiekvieną savo raidę, žodį? Turbūt taip ir turėtų būti apmąstant monumentą kalbai (kalbėjimui). Ar greičiau kūrinį apie kalbos monumentus ir momentus.

J. M.-J. Man patiko, kad kalbėdama apie A. A. (argi ne tobuli inicialai? Kažką baisiai primena.) tu natūraliai pavadinai jo darbą „kūriniu“. Rodos, tai tik lakoniškas, granitinėje Titaniko balkonėlio  atramos plokštėje išgraviruotas žodis „yra“, bet juo jungiamos dvejopo jo suvokimo galimybės ir kurstoma būties paieška įsiklausymo į kalbą būdu. Ir minties kelionės po lietuviško žodžio etimologijas.  Monumentas kalbai kaip būčiai, būčiai kaip kalbai liksiąs toje plokštėje, tačiau nepriklausantis nei akademijai, nei Arnui, nei gynimų dienai, amžinoje sąjungoje su pačia būtimi ir niekuo. Čia iš karto atkrinta tas koktus „savęs ieškančio studento“ leitmotyvas, pasirodantis taip dažnai, kad banalu ir kalbėti.  Viskas ir niekas čia buvo surasta ir išvesta iki grynuolio – vieno žodžio. Todėl taip, kai kalbi apie Arno kūrinį, visada galvoji, ką sakai, kaip išgauni žodį ir jo garsą. Kiekvieną iš žodžių imi vaizduotis kaip pamirštą monumentą.

D.G. Dvikirtis „yra“ yra (!)  bendruomeninio susitarimo (anot Saussure‘o, kurį dažnai citavo Arnas)  permąstymas. „yra“ neišvengiamai yra ir vietiškumo (tautiškumo) momentas. O ir užrašytas „yra“ palemono šriftu. Kalbant apie fonetiką, ilgasis balsis „y“ ir šiaip jau turi savy gylio, pameni – kažkada seniau juokavome, kad ir pati raidės forma ir garsas kreipia į gylį. Esu pagalvojusi, kad gilaus kūrinio sinonimu galima laikyti žodį „vyksmas“, iš dalies (nes yra ir kitų motyvų) ir dėl jame esančios „y“. Prisimenant garsą, Arnas dažnai citavo ir Žarskaus su Patacku straipsnį „Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą“. Čia jie pritrenkia su „<…> garsas dar turi prasmę, o prasmė savo garsą“. Arnas ištraukia tiksliai tai, ko ir reikia monumentalizuojant (nes epitafiškos įrėžos granite esti tikriausia nuoroda į monumentą). Kalbant apie vietą, ji taip pat taikli. „yra“ užbraukiamas turėklu (pavadinčiau jį parankiuoju turėklu), o čia jau vėlgi visas spiečius nuorodų, į ką nori: Jacques’ą Derridą, Martiną Heideggerį etc.

J. M.-J.  Po Arno „yra“ mano abėcėlėje – Marijos Jociūtės instaliacijos tema „Laiko įprasminimas šiuolaikinėje visuomenėje“. Čia irgi esti laiko, būties, trukmės apmąstymo – ant stiklinės vienos iš fotomedijos katedros auditorijos langų atsiradęs būrys mažų juodų skaičiukų, žyminčių 365 dienas, mažytės vardinės kortelės, kuriose, remiantis vyrų ir moterų gyvenimo trukmės statistika  pažymėta, kurioje savo gyvenimo linijos taške šiuo metu jie yra jos pažįstami. Veiksmo pilname ketvirto aukšto koridoriuje rastas gal kelių kvardratinių metrų netaisyklingos formos lopinėlis, ant kurio niekas neužlipa, jis apeinamas (nustatytas stebint žmonių judėjimo koridoriumi trajektorijas).  Nereikšminga, nemindoma vieta ištraukiama iš savo nematomo buvimo ir pažymėta kaip galima vieta poilsiui, mėgavimuisi savo paties nefunkcionalumu. Čia tau ir amžinosios Foucault disciplinavimo, panoptikumo, visuomenės naudingumo-nenaudingumo žymės, laisvalaikio ne kasdienine to žodžio prasme refleksijos.  Tai, kad visa tai suturėta taip  švariai, matematiškai (net dizaineriškai) iš pirmo dirstelėjimo net nepritraukė minties prie viso to esmės, akis slydo paviršiumi kaip kokia gražia koridoriaus dekoracija.

D.G. Neseniai į rankas pateko JAV siociologo Eviataro Zerubavelio knyga „Time Maps“.  Knygoje gvildenamos laiko žemėlapių braižymo (kalendoriaus kūrimo) galimybės natūraliai susilietė su Marijos instaliacija. Kalbėti apie laiko įprasminimą, laiko žemėlapio (kalendoriaus) brėžimą/skaičiavimą (o brėžti gali tik skaičiuodamas tada kiekvienas brėžis tampa matematiniu veiksmu) ir su tuo susijusią savidiscipliną ir galų gale laisvalaikio (kaip savitikslio kultūros reiškinio) padėtį tame laiko žemėlapyje galima dar ilgai. Marija iš tiesų puikiai pradėjo. Kalbant apie savitikslius kultūros reiškinius galime įjungti kalbėjimą apie „Vartų“ galerije tapybos darbus apsigynusį Liną Jusionį. Lino kūriniuose esti hedonistinio gėrėjimosi tuo, kas yra aplink, o aplink labai dažnai stadionai, kurie išsyk nuveda prie sporto ir žaidimo temos. Čia vaisinga prisiminti Arūno Sverdiolo arba Eugene Finko kalbėjimą apie žaidimą kaip apie kultūros fenomeną su sava „žaidimo ertme“, kuri nardina ir įtraukia į savą laiką ir erdvę. Taip atveriamos galimybės hedonistiniam patyrimui. Iš tiesų žaidimas visada savy turi šį tą hedonistiško, ką apie tai manai?

J. M.-J. Žaidimas vienas dažniausių hedonizmo gaminimosi būdų, pati jo prigimtis ir stimulas yra malonumo siekimas.  Kalbant apie Lino tapybą, tiek apie hedonizmą, tiek apie žaidimą kalbėti labai pritinka.  Dar visada norisi kalbėti apie detektyviškumą kaip vieną iš jo stipriai priartintų arba apstrahuotų aplinkos objektų siūlomų žaidimų.  Susidūręs su jais akis į akį nejučiom į jį įsiveli, spėliodamas ir bandydamas pratęst, kas dar yra tame paveiksle ir ko nematai.  Panašiai istorijas atsekti, susidėlioti reikia žiūrint į skulptorės Marijos Šnipaitės peizažo dekonstrukciją. Kambaryje matai horizontaliai paguldytą, nuo žemės pakeltą beržą, kampe –  sustingusį druskos kauburėlį, ant sienos blausiai (lyg saulė žiemą) šviečiantį lempos diską, į sieną atremtas lyg ir rogių kojas (be rogių)…  Įžengęs į patalpą iš karto imi dėlioti, kokia kieno funkcija (kaip ir spektaklio scenografijoje – jei ant sienos pirmame veiksme kaba šautuvas, žinok, kad trečiame veiksme jis iššaus).  Žiemą Marija nemažai važinėdama po Lietuvą ir pro langą stebėdama lygų, snieguotą lietuvišką peizažą, perkėlė to klasikinio peizažo dalis („laukas, kelias, pieva, kryžius, šilo juosta mėlyna“, išskyrus kryžių) į tas dalis menančius objektus. Taip gulsčias beržas tapo lopiniuotu, aptirpusiu sniegu nuklota peizažo linija, buitinė lempa – saule, druska – nenoriai tirpstančiu sniegu patvory pavasarį. Žaidimas užuominomis, link’ais, bet yra ir tikra istorija, beveik autobiografiška. Ji tokia, kaip būna pasakose apie močiutės, senelio, vaikučių ir katinėlio raunamą ir neišraunamą ropę: autorei nusprendus, kad jai būtinai reikia beržo, kartu su padėjėjais keliavo į mišką, pjovė tą medį, vargdami tempė rogėmės per snieguotą lauką, kyšojo tik įklipusių  rogių galai…  Visi link‘ai, išgirdus šią „pasakaitę“ susiveda vienas į kitą. O kas smagiausia, kad mintis neužsilieka uždarame rate nuo objekto prie objekto, o įgali nukelti į literatūros ir dailės įstorijos aruodus, kuriuose  peizažas kaip toks retai reflektuojamas, nes rodosi kaip savaime suprantamas dalykas.

D.G. Atskiro aptarimo reikėtų ir Linos Kruopytės ir Agotos Lukytės instaliacijoms-parodai „We don‘t need freedom, we don‘t need justice just someone to love“. Visa „Titaniko“ ekspozicijos salę užpildęs vyksmas prasidėjo anksčiau nei vyko gynimai. Spaudoje vienur kitur pasirodė spaudos pranešimai, kviečiantys į parodos atidarymą. Parodos formatas išliko net diplominio darbo aiškinraščiuose – jie pateikti kaip parodą lydintis sąsiuvinis. Linai ir Agotai teorija ir kuratorystė tampa medija menininei praktikai. Ieškant analogų į galvą ateina vienas (žinoma, yra ir daugiau) kelissyk Lietuvoje pasirodęs prancūzų menininkas Benoit Maire, kuriam teorija kone fiziškai yra puikiausia medžiaga. Žinoma, esti pas Liną bei Agotą ir ironijos, ir simuliatyvumo, tačiau jie saviti. Panašiai per dantį būtų traukiamas labai geras bičiulis – ir žavimasi, ir mylima. Esti tokia sena pop daina: „Myliu, noriu, negaliu“ (neglėjimas ta prasme, kad negali tverti), o čia jau vėl spiečius minčių ir nuorodų, pavyzdžiui, į popmuziką, institucinę kritiką etc. Kalbant apie parodos pavadinimo kilmę. Lina ir Agota, norėdamos tokiai parodai būtino ilgo ir poetiško pavadinimo, suranda jį Stefano Brüggemanno internetinio projekto www.showTitles.com aruoduose. Spaudos pranešimas taip pat atitinkamas, tai – menotyrininkių Gerdos Paliušytės ir Monikos Lipšic laiškas-šablonas ir bandymas „prakišti“ projektą galerijoms. Ypatingas buvo ir gidas Antanas Gerlikas, tiksliau gido Antano žynio lazdelė, rodanti įvairiomis kryptimis: ar į filmo apie Pandas ištrauką, ar metalinį stelažą, ar į margaspalvį kilimą ar dar kažkur?! Būtų galimą Linos ir Agotos parodą pavadinti šablonų paroda arba paroda apie šablonus. Taip pat būtų galima ją (parodą) pavadinti ir pamėkle arba pamėkliška paroda (remiantis filosofu Arūnu Sverdiolu). Dar būtų galima parašyti šablonišką tekstą, kuris atitiktų tąjį gallery chics stiliuką, ką manai?

J. M.-J. Tikiu, kad kada nors kas nors tokį tekstą ir parašys. O man patinka prisiminti vieną jų kūrinių. Tai vertinimo komisiją, susodintą viename iš kūrininių – prie konferencijų stalo. Vaizdas kiek priminė per TV rodomus konkursus ir talentų šou, kuomet kažkas kažką padainuoja ar pašoka, o vėliau eilė vertintojų ima dalintis įžvalgomis ir komentarais. Visiems būna malonumas, kai komisija dė ko nors susiginčyja. Stovėdamos priešais ją Lina ir Agota gal ir nesiekė ironizuoti ir pačių gynimų proseso, bet be konferencijos šablono gavosi ir tam tikras gynimų (šou?) šablonas. Kas pabaigai?

D. G. O pabaigai gal dar šiek tiek apie įspūdžius. Jeigu suteikėme jiems valią atsigaminti ir laisvai tekėti, matyt, šitieji buvo stipriausiai įsikibę ir turbūt liks įsikibę ilgiau.

Iliustracija viršuje: Arnas Anskaitis, Yra, 2011.

Arnas Anskaitis, Yra, 2011.

Marija Jociūtė, Laiko įprasminimas šiuolaikinėje visuomenėje, 2011.

Lina Kruopytė, Agota Lukytė, We don‘t need freedom, we don‘t need justice just someone to love, 2011.