Apie „Laikino meno fondą“. Lauros Garbštienės paroda galerijoje „Vartai“

2012 m. spalio 24 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

Šis tekstas apie Lauros Garbštienės parodą galerijoje „Vartai“ pasirodys jai besibaigiant. Nemačiusiems dėl teksto nerišlumo ir neapčiuopiamumo greičiausiai bus sunkiau, na o mačiusieji ją regės kaip prisiminimą, vieniems gilesnį ir aštresnį, kitiems pilkesnį ir blyškesnį. Šiame tekste pasitaikys nerišlumo, bus nemažai cituojama ir abejojama.

I dalis. Nerišliai ir fragmentiškai apie rankiojimą, Laurą Garbštienę ir „Laikino meno fondą“.

                                                   ***
Rankiojimas kaip ir kiti senieji verslai (medžioklė bei žvejyba) išliko iki šių dienų. Iš Jutlandijos pusiasalio atsikėlę pirmieji mūsų žemių gyventojai, atsinešė tradicinius Madleno kultūros verslus – medžioklės, žvejybos ir rankiojimo patirtį. Archeologiniai tyrimai atskleidžia, kad, pavyzdžiui, mezolite ir neolite buvo renkami riešutai, arkliarūgštės, paparčių šaknys, laukinės slyvos, gilės ir uogos. Neolite jau randama ir sukultūrintų obuoliukų atsargų. Žinoma, buvo rankiojami ir paukščių kiaušiniai, vaistažolės, kopinėjamas medus. Rankiojimas reikalauja ir išmanymo (turi žinoti, ką rinkti galima, ko ne, o čia taisyklių ir išimčių ypač daug), ir fizinės ištvermės (rankiojant tenka nueiti ne vieną kilometrą, daug lankstytis, tupėti, laipioti etc.), ir kantrybės (kantrybės reikia ne tik rankiojant, bet ir ieškant), ir vidinės ramybės (jei labai nerimausi, blaškysiesi, nieko nesurinksi), ir dar daug ko. Visi pirmykščiai verslai gana meditatyvūs, tačiau rankiojimas turbūt meditatyviausias.

                                                ***

Laura Garbštienė gimė 1973 m. Vilkijoje (Lietuva). Gyvena Vilniuje. 2000 m. baigė tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, 2002-2005 m. bendradarbiavo su menininku ir kompozitoriumi Artūru Bumšteinu (menininkų duo „G-Lab“), kūrė videodarbus ir audiovizualines instaliacijas. Nuo 2002 m. kuria video, instaliacijas, fotografijas, atlieka akcijas ir performansus.“* Garbštienės kūryba yra gana vientisa ir nemažai „Laikino meno fonde“ tvyrančių temų ateina iš ankstesnių jos kūrybos laikotarpių, pavyzdžiui, kultūros ir natūros priešprieša, ryšys su gamta, šamaniškumas, moteriškumas ar tapsmas pačios savęs subjektu, tad kaltinimai (jų teko išgirsti) per dideliu panašumu į šiųmetę dOKUMENTĄ ar kitas panašias šiuolaikinio meno praktikas yra beprasmiai. Garbštienė gana seniai savo kūryboje nuoširdi ir sau, ir kitiems. Ji kuria taip, kaip jaučiasi, kaip elgiasi, kuo gyvena, ką ir kaip mato bei supranta, kitaip tariant, ji labai stipriai įsigilinusi į save ir tame ji viena iš tų nepralenkiamųjų.

                                                               ***
Parodoje „Laikinas meno fondas“ kritiškas ir ironiškas menininkės požiūris į kultūrinį vietos gyvenimą reiškiamas nedidaktiškais kūriniais, kurie taip pat yra ir bandymas sukurti naujas meno praktikas. Pritaikydama gyvenimo miške išlikimo taktiką (augalų, uogų, grybų pažinimas ir rinkimas), Laura Garbštienė kuria naujas strategijas menininkui, gyvenančiam meno pasaulio periferijoje.“** Iš pirmo žvilgsnio prekystalis Lauros „Laikino meno fonde“ su miško ir sodo gėrybėmis lyg ir labai nenustebina. Galvoji apie neseniai pasibaigusią dOKUMENTĄ, panašaus pobūdžio menines praktikas (jų šiuo metu ne tiek ir mažai), institucinę, meno finansavimo, etc. kritiką. Galvoji apie rankiojimo meditaciją, apie Lauros ankstesnės kūrybos laikotarpį, apie individualizmą, šamanizmą, bet kažkas čia ne taip, kažko neužtenka.

II dalis. Rišliau apie nihilistinį esmiškumą, abejones ir klystkelius

Garbštienė, tiek kiek žinau jos kūrybą, man visada atrodė bene labiausiai neapsakoma, aiškiai neaiški, ta prasme, kad ji tarsi nesuprantama kalba kalbėtų apie aiškius dalykus. Ką gi reiškia tasai „neapsakoma”? Tai suprasti galėtų padėti vydūniškoji moters koncepcija, ją jau esu minėjusi keliuose ankstesniuose savo tekstuose, bet šiame ji, regis, įsiprasmina dar labiau. Kad nekartočiau savęs, pacituosiu Vydūno veiklos tyrėją Rimą Palijanskaitę: „Vydūno manymu, paskutiniaisiais tūkstantmečiais vyriškėjant pasauliui, moterys pradėtos laikyti „antros eilės asmenybėmis“ ir tik vyrui pažymėti vartojamas žmogaus vardas. Tačiau žodžio žmogus daugiskaita ir esmiškumą pažymintis žodis padarytas iš žodžio žmona (žmonės, žmonija, žmoniškumas), bet ne iš žodžio žmogus. Tiesa, žodis žmogiškumas ir tada buvo vartojamas, o Vydūnas šį žodį naudojo siekdamas pažymėti žmogiškąją prigimtį apskritai, bet ne jos esmiškumą. Jis teigė, kad vyrai, nepasilikdami „vien vyriškame žmogiškume“, turėtų „kilti į aiškų žmoniškumą“. Žodžio žmoniškumas, žmonija kilimą iš žodžio žmona Vydūnas siejo su iš prigimties didesniu moterų esmiškumu – žmoniškumu.“ *** Beje, žymiai anksčiau nei pasirodė „Laikino meno fondas“, kalbėdama apie Vydūną ir moteris, visada prisimindavau Garbštienės kūrybą.

Kita vertus, primygtinai nerekomenduoju šio Garbštienės kūrybos ir vydūniškosios moters koncepcijos palyginimo suprasti pernelyg tiesiogiai, tai viso labo tam tikra panašios struktūros, dalelių virpėjimo, tankio atmosfera. Vydūniškoji moters koncepcija čia reikalinga tik tiek, kiek ji padeda suprasti, kad Garbštienė savo kūryboje niekada nėra tiesmuka, nors taip gali pasirodyti, juk „Laikino meno fondas“ (turgelis), įrengtas komercinėje šiuolaikinio meno galerijoje, kūrinio pavadinime yra žodis „fondas“, kaip nuoroda į išganingąjį Kultūros rėmimo fondą, o nuodingųjų augalų herbariumui įrengti panaudotas Dariaus Mikšio „Baltos užuolaidos“ rinkinio (nuo žodžio „rinkti“) arba katalogo lapai (nes popierius labai malonus ir minkštas).

Visgi Garbštienė dažniausiai nei teigia, nei neigia, o tiesiog kalba apie tai, kas jai aktualu. Ši riba (tarp aktyvaus teigimo / neigimo, kritikos ir kalbėjimo su kritikos gaidele, kad ir labai nemenka) yra gana slidi ir neaiški. Nedidaktiškos kritikos aštrumas, galų gale, kad ir kaip keistai tai skambėtų, čia esti kažko šiek tiek nihilistiško. Galbūt net ir ne šiek tiek. Iš tiesų Garbštienės kūryboje po visa socialine ir institucine kritika glūdi kažin koks nihilistinis esmiškumas. Jis savo ruožtu veda arba prie visiškos ramybės (nušvitimo), šamanizmo, arba prie savidestrukcijos, arba prie tiesiog gyvenimo, tiesiog būties ar štai-būties. Abejojant arba sutinkant su šiuo žodžių junginiu (nihilistinis esmiškumas) arba jo tinkamumu kalbėjimui apie Garbštienės kūrinius, pabaigai derėtų pabandyti suvokti dar kelis trumpus momentus (mąstymo klystkelius).

Viena vertus, tasai nihilistinis esmiškumas, nuorodos į priešistorinės, archainius rankiojimo kultūros ypatumus ir konkreti „Vartų“ galerijoje išdėstyta Garbštienės dabartis, išlikimo strategija, pavedėja link rankiojimo kaip tam tikros meninės / meninio išlikimo strartegijos arba, tiksliau, rankiojimo kaip tam tikros meninės strategijos alegorijos. Galų gale, turgaus kaip institucijų (galerijų, centrų, fondų etc.) alegorijos, bet visų pirma, apie rankiojimą ir turgų. Kita vertus, turint omenyje Garbštienės kūrybos vientisumą ir tai, kad ji savo kūryboje iki galo nuoširdi ir sau, ir kitiems, kuria taip, kaip jaučiasi savotiškai įgalina ir įprasmina šiaip jau iš pirmo žvilgsnio gal kiek  kontrastingai jos kūrybos šamaniškumui skambančią nihilismo sąvoką. Galų gale, vienintelė aiškesnė išvada šiuose mąstymo klystkeliuose yra tai, kad „Laikino meno fondas“, rankiojimo ir išlikimo strategijos yra Garbštienės kūrybos ataskaita.

* Informacija iš Nacionalinės dailės galerijos informacijos centro internetinio puslapio: http://www.ic.ndg.lt/

** Ištrauka iš Lauros Garbštienės parodos „Laikino meno fondas“ spaudos pranešimo.

*** Ištrauka iš Rimos Palijanskaitės teksto „Vydūnas ir moterys“. Internetinė prieiga: http://vydunodraugija.lt/vydunas-ir-moterys/

Lauros Garbštienės paroda galerijoje „Vartai“, 2012. Foto: Arturas Valiauga.

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *