.
2014    03    12

Vivian Sky Rehberg kalbasi su Melvinu Moti apie ketvirtosios dimensijos temą Moti kūryboje

artnews.lt

Melvin

Iki kovo 15 dienos Šiuolaikinio meno centre veiks Roterdame gyvenančio menininko Melvino Moti paroda „Hipererdvė“. Siūlome savo skaitytojams sutrumpintą versiją pokalbio, kuris vyko ŠMC skaitykloje 2014 m. vasario 1 d., netrukus po parodos atidarymo. Su menininku kalbasi meno kritikė ir istorikė Vivian Sky Rehberg. Pokalbyje nužymimos kelios istorinės gairės, svarbios Moti tyrimui ketvirtosios dimensijos tema, taip pat – linija, skirianti fikciją nuo žinojimo, ir asmeninis menininko santykis su ribomis to, kas įmanoma.

Vivian Sky Rehberg: Man teko privilegija skaityti jūsų knygą „MU“ dar iki ją publikuojant, nors tai dar nereiškia, kad perpratau visus joje dėstomus konceptus ir aprašymus. Pirmajame knygos tekste, kur jūs kalbate apie vieną iš teorijų, susijusių su ketvirtąja dimensija, yra eilutė, į kurią ypač atkreipiau dėmesį. Tiesiog perskaitysiu visą pastraipą:

„Remdamasis šia teorija ir Gausso modeliais (nesigilinkime, tai pernelyg sudėtinga), matematikos genijus Friedrichas Bernhardas Riemannas, revoliucionizavęs kone viską –funkcijas, skaičių teoriją, geometriją – 1854 m. galiausiai sukūrė neeuklidinės geometrijos versiją. Jo teorijoje figūravo Descartes’o koordinačių sistema su realiaisiais skaičiais vienoje ašyje ir kompleksiniais kitoje bei dalykas, vadinamas Riemanno sfera. Viso to rezultatas – dviejų matavimų euklidinė plokštuma, išgaubta į rutulio formą, susieta su kompleksiška plokštuma. Turiu prastą žinią tiems, kas nesupranta, ką visa tai reiškia – nesuprantu ir aš. Riemanno sfera be galo komplikuota, čia įsivėlę begalybės dalykai ir Kantoro aibių teorija. Negana to, visa tai žiauriai abstraktu.“

Štai nuo šios prielaidos ir norėjau pradėti mūsų pokalbį: „Turiu prastą žinią tiems, kas nesupranta, ką visa tai reiškia – nesuprantu ir aš“. Jei ką nors žinote apie Melvino kūrybą, numanote, kad ji remiasi išsamiu tyrimu, o kiekvienas projektas prasideda nuo milžiniško tiriamojo darbo, kuris lieka anapus regimo šio darbo rezultato, šiuo atveju – 35 mm juostoje įrašyto filmo „Aštuongubas taškas“. Mane žavi mintis, kad jūsų tyrimas plėtojamas tarsi priešinga ekspertizei kryptimi, be garantijų, kad tyrimo rezultatus galėsime suprasti.

Melvin Moti: Šiuo atveju vos pradėjęs tyrimą labai greitai susidūriau su riba, kiek galiu suprasti ir kiek galiu paaiškinti. Ketvirtosios dimensijos sąvoka yra kilusi iš itin abstraktaus matematinio modelio. Geometriškai ją galima paaiškinti pradedant nuo trijų dimensijų: nulį išreiškia taškas, pirmąją dimensiją – linija, antrąją – plokštuma, trečiąją – kubas, o ketvirtąją – hiperkubas, dažniausiai vaizduojamas kaip kubas kube. Piešiant visa tai galima geometriškai iliustruoti ketvirtąją dimensiją. Tačiau esmė tame, kad tai abstrakti sąvoka – jos neturėtume piešti, nes nupiešta ji nustoja būti abstrakti, tampa konkrečiu dalyku. Faktas tas, kad aš šių abstrakčių dalykų nesuprantu, jie brutaliai technokratiški, o mano galva bet kokiu atveju nėra itin imli matematikai. Tačiau tai, kad aš viso to negaliu suvokti, ir yra raktas į ketvirtosios dimensijos idėją: empirine prasme jos niekas niekada nesuvokė, tai neįmanoma. Kita vertus, vos tik ji buvo perkelta į popierių, pakirdo vaizduotė – žmonės ėmė įsivaizduoti dalykus, užpildančius šią nežinią. Tad, viena vertus, yra teorinė galimybė, kad egzistuoja keturių dimensijų erdvė; kita vertus, niekas iš tiesų nežino, kaip ją paversti kokiu nors konkrečiu pavidalu. Tad ketvirtosios dimensijos istorijoje nežinojimo elementas yra esminis. Štai čia prasideda vaizduotės sfera, o kartu – baigiasi abstrakcija.

VSR: Knygos „MU“, lydinčios filmą „Aštuongubas taškas“, pradžioje jūs aptariate literatūrą, architektus, matematikus, filosofus – kiekvieno jų požiūris į ketvirtąją dimensiją skirtingas, kaskart susijęs su vis kitokiu pasakojimu, kuris kiekvienoje iš šių sričių įgyja vis kitą funkciją. Literatūroje sukuriamas vienas pasakojimas, moksle – jau kitas, dar kitoks kuriamas architektūroje.

MM: Tai labai chronologiška seka, prasidedanti matematikoje. Vėliau kai kurie mokslininkai bandė versti šią matematinę abstrakciją į kasdienę kalbą. Tarp jų – Hermannas von Hemholtzas, vokiečių mokslininkas, pabandęs itin abstraktų ketvirtosios dimensijos modelį išaiškinti auditorijai, susipažinusiai su mokslu, bet nebūtinai Riemanno žargonu. Jis sukūrė pasakojimą apie dvimatę figūrą, kuri negali ištrūkti iš plokščio, o kartu išgaubto sferos paviršiaus. Štai šis vaizdinys turbūt labiausiai ir užsifiksavo. Juo ėmė domėtis vis daugiau žmonių, neturinčių daug bendro su „rimtuoju“ mokslu. Literatūroje atsirado šešėlio pavidalo personažas, gyvenantis paviršiuje ir niekaip negalintis iš jo ištrūkti. Šis įvaizdis paplito. Britų rašytojas E. A. Abbottas parašė knygą pavadinimu „Flatlandija“, kurioje tarsi sutelkė visus ligtolinius mokslininkų bandymus aiškinti ir iliustruoti ketvirtąją dimensiją. Tai romanas, kurio veikėjai yra geometrinės figūros. Iš esmės tai romano forma perteikta dimensijų progresija.

VSR: Šioje knygoje stebina tai, kad jos veikėjai aprašomi taip, tarsi jie būtų žmonės – jie yra skirtingų lyčių ir t.t.

MM: Taip, tai gan konvencionalus romanas, bet man pasirodė įdomu, kaip geometrija jame virto naratyvu. Vėliau dalykai kiek komplikavosi: tie, kurie buvo įsitraukę į teosofiją, ketvirtosios dimensijos idėją suprato kaip transcendentinės erdvės projekciją. Tad mokslo tame liko dar mažiau, konceptas įgavo ne tik literatūrinių, bet ir mitologinių konotacijų, galiausiai jis kone apsėdo visą eilę menininkų ir architektų. Marcelis Duchamp’as yra padaręs nuostabių piešinių, kuriuose ketvirtąją dimensiją bandė perkelti iš literatūros sferos atgal į matematiką. Tačiau man viena įdomiausių figūrų šiame kontekste yra amerikiečių architektas Claude’as Bragdonas. Vienas iš dalykų, ko nepadarė niekas kitas – jis ne aprašinėjo ketvirtąją dimensiją, o pavertė ją praktika. Tuo metu, apie 1920-uosius metus, ketvirtoji dimensija jau buvo tapusi transcendentinės erdvės projekcija: neva, jei ją pasiektum, tavo gyvenimas taptų geresnis. Ji tapo progresyviu idealu. Bragdonas jau nebevadino jos ketvirtąja dimensija, bet ji kaip idealas atsispindėjo jo organizuotose dainų ir šviesų šventėse rytinėje Jungtinių Valstijų pakrantėje. Tai įdomu, nes ketvirtoji dimensija persikėlė iš abstrakcijos į piešinį, iš ten – į literatūrą, o iš jos – į reliacinę praktiką, į visuomenę. Tad istorinė raida, kurią tyrinėju pirmojoje knygos esė, būtų daugmaž tokia. Tačiau po 1920-ųjų masinei auditorijai po truputį tapo prieinama Einšteino erdvės teorija, kurioje ketvirtuoju matmeniu tapo laikas, o ši samprata jau labai skyrėsi nuo ketvirtosios dimensijos kaip paralelinės fizinės erdvės idėjos. Tad po 1920-ųjų ketvirtosios dimensijos konceptas jau nebuvo toks seksualus. Tačiau nuo 1888 iki 1920 m. jis dominavo ne tik populiariajame moksle, bet ir mene.

VSR: Ar šiandien šis konceptas jau visiškai nebeaktualus?

NN: Ne, matematikoje jis tikrai neprarado aktualumo. Turiu omeny – abstrakčiojoje matematikoje, kuri neturi nieko bendra su tuo, kaip mes suvokiame pasaulį. Kažkas, beje, man parašė, kad kvantinėje fizikoje yra trylika dimensijų ir klausė, kurią iš šių trylikos turiu omenyje.

VSR: Tad ketvirtoji dimensija gali būti suprantama ir kaip fikcijos instrumentas? Jūsų filmas tuomet – taip pat fikcija?

MM: Taip, galima sakyti, kad dominuoja fikcija. Manau, ketvirtąją dimensiją galima laikyti tuščiu indu: gavę jį į rankas žmonės ima pildyti jį nuostabiomis istorijomis, kurių didžioji dalis – visiška fikcija.

(…)

VSR: Filmas baigiasi tašku.

MM: Taip, jis ir prasideda nuo taško.

VSR: Kaip tai susiję su antrąja knygos dalimi, pavadinta taip pat, kaip ir filmas – „Aštuongubas taškas“?

MM: Budizme yra toks patarimas: Buda davė aštuonias taisykles, ir jei laikysiesi tų taisyklių, tavo gyvenimas taps geresnis. Tai vadinamasis aštuonlypis kelias. Vienoje knygoje skaičiau komentarą, kad iš tiesų tai joks ne kelias, nes jis niekur neveda, ir kad Budos auštuonlypis kelias neturėtų užimti jokios fizinės erdvės, o kelias ją užima; tad tiksliau būtų jį vadinti aštuongubu tašku. Svarbiausia man buvo pabandyti kalbėti apie savo kūrybą visai kitame teoriniame kontekste, nei tas, prie kurio esu pratęs aš ir prie kurio pratusi mano aplinka. Mano kūryboje visuomet svarbi redukcija kaip estetinis ir strateginis elementas. Apie ją įprasta kalbėti modernizmo, konceptualaus meno ir, tarkim, nematerialių strategijų kontekste. Tačiau siekiant viso to išvengti paranku atsigręžti į tuštumos teoriją – čia rasime itin įdomų ir tvirtą požiūrį į redukciją. Mano publikacijoje tiedu dalykai priešpastatomi vienas kitam: vienoje jos dalyje susiduriame su žmonėmis, tikinčiais begaline erdvės ekspansija, kitoje – su knyga, kurioje aprašoma begalinė erdvės redukcija ir būdai pasiekti visišką tuštumą.

VSR: Nenorėčiau primesti jums pernelyg didelio susidomėjimo mistika, tačiau, pavyzdžiui, jūsų filme „Juodasis kambarys“ keliamas klausimas, kaip parapsichologija susijusi su literatūrine ir menine kūryba. Dažnai šį klausimą jūsų darbuose lydi dėmesys vaizdo reiškiniams, kuriuos sužadina asociacijos, ar, kaip filme „Kalinio kinas“, fizinis erdvės ribojimas. Ar galėtumėte ką nors pasakyti apie tai, kaip jūsų kūrybą veikia mokslas, paramokslas, kvazimokslas, populiarusis mokslas? Negana to, domitės literatūra bei „Arts and Crafts“ judėjimu. Keista, tačiau tarp šių sričių jūsų kūryboje nejusti hierarchijos: jos tampa aktualios skirtinguose projektuose, tačiau ne visuose, ir nė viena nėra iškeliama aukščiau kitos.

MM: Manau, kad šis mano filmas yra didaktiškas, panašiai kaip ir ankstesnis „Eigenlich“, skirtas fluorescenciniams mineralams. Aš ko gero apskritai kuriu filmus dvylikmečiams. Man patinka naudoti kino mediją (celiulioidinę juostą) kaip mokslinį įrankį. Juostos rezoliucijos ir fotocheminio apdorojimo dėka galima kurti dalykus, kurių nebus įmanoma perteikti jokia kita medija. Su kinu man patinka dirbti būtent taip, ir dėl to. O kalbant apie šaltinius, man atrodo, Andy Warholas yra pasakęs, kad menininkas yra tas, kas daro kažką labai gerai. Man atrodo, kad šis teiginys atmeta bet kokią hierarchiją. Mėgstu amatą, bet iš esmės man patinka viskas, kas gerai padaryta, o ar tai menas, ar ne, yra labiau konteksto ir platformos klausimas. Kalbant apie parapsichologijos vaidmenį mano kūryboje, pastebėjau, kad asmeniniame gyvenime man patinka plėsti savo proto ir kūno galimybių ribas; pastebėjau, kad tai atsispindi ir tame, ką renkuosi skaityti ir žiūrėti. Kaip tas rašytojas siurrealistas, bandęs savitaigos pagalba plėsti savo sąmonės ribas, kol ši mintis jį visiškai apsėdo ir galiausiai jis išėjo iš proto. Eidamas šiuo keliu patenki į teritoriją, kur matai, kaip dalykai gali pakrypti prasta linkme; tai tam tikra teritorija, žyminti ribą tarp buvimo pasaulyje ir saitų su juo nutrūkimo.

VSR: O populiarusis mokslas?

MM: Rimto mokslo aš neįkertu, tad pradedu nuo populiariojo. Pagrindžiu šias žinias ir skaitydamas kitus dalykus, tačiau, kaip sakiau, man patinka populiarioji kultūra. Man patinka žiūrėti televiziją ir mokslui skirtas laidas. Nuostabu, kaip jos geba per penketą minučių žiūrovams, kuriems gali būti ir aštuoneri, ir aštuoniasdešimt aštuoneri, paaiškinti superkomplikuotus dalykus – tai neįtikėtina. Štai kur komunikacija!

Spaudai parengė Virginija Januškevičiūtė.

DSC01731

DSC01729

_F5B4183s

_F5B4172s

Nuotraukos iš ŠMC archyvo.