„WebJs“ - dar viena naujųjų medijų kalba

Aštuonių savaičių „WebJs“ rezidencijos, kūrybinės dirbtuvės ir nesibaigiantis interneto duomenų srautas baigėsi lapkričio 18 dieną penkių valandų performansu, kuriame dalyvavo septyni menininkai, 54 tiesioginės transliacijos žiūrovai ir 89 vakaro svečiai. Performansas buvo transliuojamas internetu, o Nidos meno kolonijos žiūrovai buvo pakviesti kontroliuoti transliaciją iš nešiojamo kompiuterio tam, kad patirtų makenzišką būtį – bevieliškumą (angl. wirelesness).*

Vienas projekto reziduojančių menininkų Robertas Narkus aštuonių savaičių renginį pavadino „emocinėmis atostogomis“, kuriose jis atlieka juokdario vaidmenį, žinomą iš Šekspyro pjesių po tragiškų scenų kaip pvz. Ofelijos mirtis ar karaliaus nužudymas „Makbete“.

Tuo tarpu „WebJs“ kuratoriui ir šių eilučių autoriui buvo sunku rasti žodį, geriausiai apibūdinantį šį kompleksinį renginį. Išgelbėjo diskusija, klausyta „Tate Modern“ muziejuje Londone, kur jo šeimininkas Chris Dercon primygtinai reikalavo diskusijos dalyvius įvardinti 2012 metais Flamanduose jų kuruojamų renginių formatą. Nors buvo siūlomas Ž. Derida ar M. Fuko „įvykio“ (angl. event) apibrėžimas, nurodantis renginio kompleksiškumą ir unikalumą, pašnekovai, tarp kurių buvo ir garsiosios „Manifesta“ kuratorė, mieliau pasiliko prie tradicinio – parodos – apibrėžimo. „WebJs“ renginys, ko gero, labiausiai panašus į nepakartojamą įvykį, kuris, be įprastų poravimosi ar apgirtimo momentų, kartais priminė ir D. Lynčo filmų scenas, kuomet įvyksta kažkas netikėto, kaip tarkim katytė Mistufė atsiveda lovoje kačiukus, naktį koridoriuje atsiranda kraujo lašai ar tiesiog dingsta vienas rezidentų.

„WebJs“ įvykio baigiamasis performansas išsitęsė į Neringos FM radiją su Lino Ramanausko, Marijos Kalvelytės ir Jurgos Šeduikytės garsiniu performansu, kvestionuojančiu tiesiogines transliacijas. Performansas buvo sudarytas iš 6-8 sekundes atsiliekančios fortepijono muzikos, sklindančios internetu iš Nidos meno mokyklos ir vokalinės dalies, atliekamos Nidos meno kolonijoje. Projekto idėjos autorius Ramanauskas savo kūriniu pabrėžia, jog „tiesioginės transliacijos nėra, visuomet egzistuoja atsilikimas dėl įtinklinimo, o tiesiogiai yra tik tai, ką matome akimis ir dalyvaujame patys“. Nors dėl tokio „tiesiogiškumo“ galima būtų ginčytis, vėluojanti transliacija puikiai įsiliejo į visą renginio kontekstą.

Projekte reziduojantis menininkas Darius Mikšys, apdovanotas 2011 metų Venecijos bienalės specialiu prizu, „WebJs“ performanso metu skelbėsi pats esąs internetu, kviečiančiu žiūrovus jį „naršyti“. Benaršant išsiaiškinome, jog autorius vis dar nėra kyborgas, nors ateityje tokia galimybė neatmetama, mat už kokių 23 metų galėtų būti pagamintas lustas, kuris prijungtas prie kūno galėtų naturaliai naršyti internetą.** Interneto naršykle paremtas kito reziduojančio menininko Andriaus Kviliūno darbas, siūlo eilę nuobodžių kalbų sklindančių iš garsių politikų tokių kaip V. Putinas, S. Berlusconi, V. Landsbergis ir kitų. Tinklo meno darbas žiūrovą įvelia į techninį žaidimą, kai žiūrovui siūloma naršyti tik šio darbo rėmuose, tačiau nesuteikiama galimybė išeiti iš svetainės, mat joje yra užblokuotas adreso laukas.

Menininkė Irma Stanaitytė analizavo „laimikio“ sąvoką. Jos darbe gretinami du interneto šaltiniai: tekstai iš pažinčių portalų ir nuotraukos iš žvejų-mėgėjų svetainių. Pastarosiose – žvejai, demonstruojantys sugautą žuvį, kai tuo tarpu tekstuose vyrai aprašo savo lūkesčius ir įsivaizduojamas išsvajotos gyvenimo moters savybes. Stanaitytės pasirinkta monumentali „besikalbančių“ projekcijų forma, žiūrovą mėgino įtraukti į pasyvų darbo kontempliavimą.

Vienas matomiausių baigiamojo „WebJs“ performanso darbų – R. Narkaus ant sofos šokinėjantys žmonės, apsivilkę spalvingais drabužiais, pasiūtais iš stalviršio ir užuolaidos. Šie žmonės, anot autoriaus, yra metaforiški Adomas ir Ieva, bandantys atsiplėšti nuo paviršiaus fone skambant oktava kylančiam garsui iš „YouTube“ svetainės. Šokinėjimas ant sofos, perkeltas į tą patį „YuoTube“, taip pat kalba apie intymumo-viešumo ribas, mat paviešintas tampa interneto folkloru, prieinamu kiekvienam. Medžiaga iš interneto taip pat naudojama ir bene garsiausių tinklo menininkų JODI.org darbe „Folksomy“, kuris turi kiek platesnę paskirtį ir skirtas „miksuoti“ garsą bei vaizdą  realiame laike.

Mėginant susumuoti aštuonių savaičių įvykį norėtųsi paklausti ar Narkaus performansas su bešokinėjančiais žmonėmis arba Dirko Paesmans (JODI.org) laužomas skėtis galėtų būti pavadintas naująja medija? Skaitant Levo Manovičiaus „Naujųjų medijų kalbą“ ko gero pasimesime, nes autorius leidžia suprasti, jog kompiuteriu sumaketuota ir atspausdinta knyga ko gero neturėtų būti apibūdinta naujųjų medijų kontekste. Todėl kalbant apie naująsias medijas, derėtų koncentruotis apie jų turinį ir esamą kontekstą, o ne formą, nes antraip diskutuotume apie dar vieną „naujųjų medijų kalbą“, kuri apibrėžia žmogaus ir kompiuterio sąjungoje atsirandančias naujas išraiškos formas.

* Adrian Mackenzie „Wirelesness”, MIT, 2010.
** Čia pažymėtina jog interneto technologijos vystosi sparčiai. Nebėra jokia paslaptis, jog elektrodas prijungtas prie smegenų, gali jas stimuliuoti priklausomai nuo poreikio. Vokiečių sociologas Helmut Dubiel, kenčiantis nuo parkinsono ligos, savo knygoje „Deep in the Brain“  vaizdžiai aprašo, ką reiškia turėti tokį elektrodą.

Projekto svetainė: http://www.webjs.lt

Menininkai:
JODI.org, http://www.jodi.org
Darius Mikšys, http://www.dariusmiksys.com
Robertas Narkus, http://www.rnarkus.lt
Andrius Kviliūnas, http://www.kviliunas.com
Linas Ramanauskas, http://www.neringafm.lt
Mindaugas Gapševičius, http://www.triple-double-u.com

Iliustracijose: „WebJs“ baigiamasis performansas. Nuotraukos: Robertas Narkus.

Performansų videodokumentacija: Evaldas Jansas.