Fluxus su daugeliu užuomazgų: nacionalinės priedermės ir kosmopolitiniai nuotykiai

„menininkai turi pabrėžti savo nereikšmingumą, atskleisti publikos savarankiškumą, parodyti, kad meną galima pakeisti bet kuo ir kad kurti gali kiekvienas“… (Jurgis Mačiūnas, 1965), užrašas prie įėjimo į didžiąją NDG salę

 Anot įžymiojo lietuvio Jurgio Mačiūno, fluxus yra socialinis, o ne meninis reiškinys. Ir nors šiandien fluxus objektai eksponuojami meno institucijoje – Nacionalinėje dailės galerijoje (Paroda „Pasaulis pagal Fluxus“ NDG, kuratorius Liutauras Pšibilskis) – šį fenomeną iš tiesų maga aptarti ne tik kaip konceptualų pasipriešinimą tradicijom, avangardinį pokštą, šiukšlių estetiką, pasimėgavimą paradoksais ar proto tylą (apie tai lietuvių dailėtyroje kalbėta ne sykį), bet socializacijos aspektu. Pavyzdžiui, prisiminti šio reiškinio adaptaciją vietinėje kultūros politikoje. Gausios fluxus istorijų (daugiskaita!) akimirkos, pavardės ir faktai, tarsi įžymiosios fluxus įvykių kortelės, dėliojasi į nelinijinės subjektyvios atminties dėželes. Ir visa tai gali būti apgaubiama savotiška nesvar(b)umo būsena. Pasak Christopho Tannerto, fluxus egzistuoja tuo pačiu metu ir kaip tvarka, ir betvarkė, neturinti nei apibrėžtos pradžios, nei pabaigos. Taigi ir ginčai dėl „teisingos“ fluxus interpretacijos, tikslios judėjimo pradžios ar mirties gali tapti nieko verti. Bent jau Lietuvos meno publika seniai žino, jog egzistavo ir tebeegzistuoja bent keletas nacionalinių krypčių ir fluxistinio mąstymo būdų, kaip ir daugybė individualių atskaitos taškų (taip skelbė ir 1996 m. ŠMC surengtos parodos „Ilga istorija su daugeliu užuomazgų. Fluxus Vokietijoje“ pavadinimas).

2007 m. Vilniaus miestui įsigijus garsiąją Jono Meko kolekciją, ne  tik svetur, bet ir Lietuvoje jau galima pradėti rimtesnius fluxus tyrimus. Tačiau vargu ar paradoksalių istorinių nuorodų, partitūrų, instrukcijų ir kitokių apčiuopiamų bei mažiau apčiuopiamų detalių autentika yra būtent tai, kas daugeliui naujųjų fluxus strategų nuoširdžiai rūpi. Jono Meko vizualiųjų menų centro (JMVMC) atstovai nuolat pabrėžė, jog svarbiausia, kad lietuviškasis fluxus centras taptų pasauliniu avangardo ir gyvųjų menininkų traukos tašku. Todėl ir kelių dešimtmečių senumo popierių pluoštai, kaip ir brangiai įkainotos kolekcijos tikroviškumas, nėra fluxus gyvybingumo įrodymas. Formaliomis smulkmenomis rūpinasi nebent vaizduotės polėkiu nepasižyminčios meno istorikės, charizmatiškųjų politinių fluxus gerbėjų šiandien nurašomos į bereikalingus klausimus keliančių nesusipratėlių gretas. Kaip teigė NDG parodą ir jos svarbiausius akcentus pristatantis Rūtos Mikšionienės teksto pavadinimas – „pasaulyje pagal „Fluxus“ nėra vietos meno davatkoms“ [i]. Kritinės refleksijos iš tiesų neretai priešinamos spontaniškoms ir džiaugsmingoms reakcijoms, mat fluxus mylėtojai sudėtingų klausimų apie šį judėjimą nekelia – jiems neretai užtenka to, jog tradicinę meno sampratą išdykėliškai aukštyn kojomis apvertęs Mačiūnas buvo kilęs iš Lietuvos. Taigi ir menininko sukauptos, t.y. sistemiškiau nesutvarkytos, kolekcijos sisteminimas (paradoksaliai) paliktas ateities specialistams. Tokiame kontekste ir vietinį fluxus suvokimą galime permąstyti kaip du beveik lygiagrečius, tačiau dažniau vienas kitą užgožiančius, labiau nei papildančius, naratyvus.

Vienas meno istorijos pasakojimas byloja nuoširdžią fluxus pagavą posovietiniame jaunojo meno lauke. Egzotiškai atrodęs reiškinys uždaroje visuomenėje provokavo į eksperimentus linkstančius kūrėjus plačiau domėtis „lietuviško kraujo“ turinčiais vakarietiško avangardo žaidimais. Šio susižavėjimo įspaudą jaučiame nuo pat 9-ojo dešimtmečio pabaigos muzikinių akcijų, Anykščių hepeningų laikų; minėtini ir vėlesni festivaliai arba sąmoningų fluxistinių įtakų suaktyvėjimas Lietuvos muzikoje ir dailėje (kone legenda čia tapo garsieji Vytauto Landsbergio ir Mačiūno laiškai). Fluxus stimuliavo tarptautinius ryšius individualiai mezgusius Kęstutį Grigaliūną, Saulių Valių, ar antikapitalistinę mačiūniškąją leksiką savo veiksmuose pasitelkusį Alytaus radikalą Redą Diržį. Šis konceptualus judėjimas tapo svarbus ne tik pavieniams  ekscentrikams, bet ir didžiosioms institucijoms. 1996 m. plačiai nuskambėjo Jono Hendrikso į Vilnių atgabentos Silvermanų kolekcijos pasirodymas ŠMC (paroda „Jurgis Mačiūnas. Fluxus menas – pokštas“, tuo pat metu atidaryta ir aukščiau minėtoji ekspozicija „Ilga istorija su daugeliu užuomazgų“), 1997 m. ŠMC įsteigtas Mačiūno kabinetas Silvermano dovanotos kolekcijos pagrindu (kabinetas sudarytas iš maždaug 100 leidinių, publikacijų bei dėžučių). Būtent tada, kai Lietuvos publika minėtų dviejų parodų dėka pirmą sykį buvo plačiau supažindinta su Mačiūno inspiruotu judėjimu, ŠMC „galinėjosi“ su institucijai aršiai oponavusiais veikėjais, o centro simbolinę pergalę vietinėje kultūros politikoje lėmė tai, jog tuo metu jau buvo užsiauginta nauja auditorija, sustiprintas „stuburas“ tarp ministerijos klerkų, įsisiūbavo tarptautinė veikla. Anuometinėse ekspozicijose (neregėtas įžūlumas!) meno kūrimas buvo prilygintas masinių daiktų gamybai (kaip to reikalavo Mačiūnas). Taigi ir nauja progresyviųjų žiūrovų karta buvo ne tik linksminama, bet ir provokuojama permąstyti fluxistinius pianinų, mandolinų, violončelių ir lagaminų betikslio preparavimo veiksmus. Parodas taip pat lydėjo gausi informacinė (verstinė) literatūra. Individualiuose prisiminimuose kalbama ir apie tai, jog XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje fluxus muziejų siekta įkurti Kaune. Ir iš tiesų, ilgainiui M.K. Čiurlionio muziejuje (netoli tos vietos, kur prabėgo Mačiūno vaikystė) buvo įkurtas fluxus kūrybai skirtas kabinetas, kuriame eksponuojama su fluxus susijusių menininkų darbų, čia vyko ir fluxus populiarinimui skirta veikla.

Kitas pasakojimas apie fluxus Lietuvoje prasidėjo maždaug 2006 m., nubrėžus skirtį nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio lokalinių iniciatyvų. 2007 m. Vilniaus miestas nusipirko politiniais skandalais netrukus aplipusią kolekciją, tais pat metais buvo įkurtas ir JMVMC. Deja, pats fluxus visuomenės akyse tuo metu susietas su šešėliniais politikų (ne menininkų!) susitarimais, neviešinamomis tarptautinėmis sutartimis ir globalios Ermitažo-Guggenheimo muziejaus plėtros užmojais. Paradoksalioje (fluxus meno interpretacijos požiūriu) savivaldybės avangardo politikoje nepageidaujami tapo ir „davatkų“ keliami klausimai. Todėl tie, kas kritikavo anuometinius ne visuomet skaidrius sprendimus buvo krikštijami modernizacijos procesuose nesigaudančiais fluxus priešais. Biurokratiniais oponentais, žinoma, kur kas sunkiau buvo pavadinti fluxus dvasią tiesiogiai eksploatavusius anarchistus, kurie toli gražu ne iš retrogradinių paskatų apraudojo fluxus „nužudymą“ prabangiame „Vilniaus vartų“ verslo centre [ii]. Aktyviai „iš viršaus“ diegta vizionieriška miesto kultūros politika (mėginimai įpiršti Lietuvos sostinei brangų kosmopolitinį muziejų) paradoksaliai koreliavo su kone mistiniu istoriniu „teisingumu“ ir neva lietuviškojo(!) meno „teisėtu atgavimu“; tuo pat metu nuolat pasisakyta ir prieš tradicines bei sustabarėjusias vietos kultūros institucijas. Vadovaujantis nacionaliniais sentimentais aibę sykių kartota, jog be minėtojo muziejaus fluxus ateitis mūsų šalyje vargiai įmanoma. Taip teigta nepaisant to, jog pats Mačiūnas (skirtingai nei kiti kultūrinės išeivijos atstovai) tautiniu fluxus atstovavimu pabrėžtinai nesirūpino, taigi ir Vilniaus politikų kalbose natūraliai ignoruoti plačiai žinomi faktai, jog itin svarbi fluxus užuomazgų dalis glūdi Azijos, JAV ir Vakarų Europos konceptualizme. Kitaip tariant, buvo „primirštas“ būtent kosmopolitinis aptariamojo judėjimo charakteris, kaip ir tai, jog į pasaulinio populiarumo viršūnes iškopę fluxus menininkai, tokie, kaip Nam June Paik, yra kilę iš Azijos. Fluxus sąsajas su šiuo žemynu byloja Yoko Ono kūrinių reprezentacija NDG (pastarosios žvaigždės ekstravagantiška gyvenimo istorija ne taip seniai buvo pikantiškai aprašyta ir lietuviškame „Cosmopolitan“ žurnale; deja, nė žodžiu neužsimenant apie fluxus reikšmę Ono veikloje [iii]).

Šiandieninė NDG paroda iš dalies apjungia abu istorinės recepcijos naratyvus. Profesionaliai parengta ekspozicija skatina nerūpestingai užsimiršti žaidžiant milžinišku skylėtu laimės kauliuku, sulošti absurdišką teniso partiją, pasijuokti iš meno ekspertų ir diletantų. Didžiojoje salėje žiūrovą pasitinka Mačiūno kurtos vardinės kortelės, biografijos motyvai, architektūrinės idėjos. Pirmą sykį plačiai pristatomoje vilnietiškoje JMVMC kolekcijoje akcentuojama ir tai, kokie svarbūs yra ankstyvieji Mačiūno darbai bei Soho menininkų kooperatyvų kvartalo įkūrimo dokumentacija (dalis šių nelegalumo istoriją liudijančių objektų jau anksčiau buvo rodomi JMVMC). Eksponuojami tiek vienetiniai, Mačiūno rankomis daryti, tiek ir tiražuojami fluxus artefaktai – plakatai, dėžutės, lankstinukai, kortelės. Geltonomis raidėmis ant didžiosios salės sienų surašytos fluxus menininkų pavardės, ar veiklos kryptys, kurias ženklina veiksmai, filmai, leidiniai, pašto menas ir pan. nesiūlo jokios ypatingos sistemos. Šiandieninėje parodoje, panašiai kaip ŠMC 1996 m., vėl aktualizuotas ne tiek besąlygiškas tikėjimas ateitimi (globalių gugenheiminių turistų Vilniui nešama būsima finansinė nauda), bet meno kaip netikėtumo kasdienybėje ir smagaus bendrabūvio principas. Tuo pat metu šį reiškinį mėginama savaip „įvietinti“. Jau pirmajame parodą pristatančiame Meko teksto sakinyje užsimenama apie „daug ginčų ir kalbų apie lėšų švaistymą sukėlusį sprendimą 2007 m.“ Lyg niekur nieko, kaip ir JMVMC atidarymo proga (centras inauguruotas kartu su 2007 m. pabaigoje surengta JMVMC paroda „Avangardas: nuo futurizmo iki Fluxus“), NDG ekspozicijos anotacijoje prabylama „pirmą kartą Lietuvoje“ retorika, deklaruojamos „išskirtinės galimybės“ vietos žiūrovams. Nors suskaičiuoti visus ne sykį linksniuotus 2600 kolekcijos objektus konkrečioje ekspozicijoje, be abejo, būtų pernelyg sunku, NDG renginys savo kokybe iš tiesų gerokai skiriasi nuo to, ką anksčiau rodydavo JMVMC. Pvz., minėtosios inauguracinės parodos proga pavienių video klipų ir žybsinčių monitorių spindesys buvo labiau orientuotas į išorinį efektą ir „Vilniaus vartų“ glamūrą (o pati Lietuvos sostinė anuomet pristatinėta kaip pasaulio žemėlapyje neva „dar nežinomas“ miestas, kuris „atsiras“ naujosios kolekcijos ir globalaus muziejaus dėka). Deja, išgarsintoji kolekcija realiai taip ir liko ne vieneriems metams „paslėpta“ ne tik nuo žiūrovų, bet ir tyrinėtojų akių, nepaisant epizodiško kai kurių objektų ištraukimo į dienos šviesą (juos fragmentiškai pristatant centro ekspozicijose ar skolinant kitų šalių parodoms). Taigi biurokratinių nesklandumų vizualus „išrišimas“ įvyko kaip tik dabar, kai miestui priklausančios kolekcijos objektai įžengė būtent į tradicinę(!) meno instituciją. Intriguoja ir tai, kur šie objektai iškeliaus parodai pasibaigus (kol kas garsiai apie tai nekalbama). Juk JMVMC rėmėjai – nekilnojamojo turto bendrovė „Ranga IV“ – bankrutavo, todėl ir centras, aštuonerius metus rezidavęs „Vilniaus vartų“ pastate Gynėjų g., paskelbė, jog jau šį rudenį ruošiasi išsikelti į Užupio Malūnų g. savivaldybei priklausančias nedideles patalpas.

Kalbant ne tiek apie žaidybinius fluxus aspektus, bet apie politinius posūkius, minėtina ir 2007 m. lapkričio mėn ŠMC atidaryta didelė paroda „Fluxus East: Fluxus tinklai Vidurio Rytų Europoje“ (kuratorė Petra Stegmann), kurioje bene pirmą sykį itin rimtai istoriškai analizuotos ne tiek Vakaruose, kiek (po)socialistiniame regione sudygusios iniciatyvos. Patys eksponatai čia nebuvo itin „spalvingi“ – daugiau akcentuoti istoriniai dokumentai, poezija, korespondencijos, nuotraukos etc. gimusios Šaltojo karo įtampų kontekste, ypač šiapus geležinės uždangos. Savo ruožtu, NDG didžiojoje salėje, kitoje „kino dėžės“ (tiksliau – pusiau tamsaus pereinamojo video kambario) pusėje šiandien taip pat susiduriame su Mačiūno politiškumu („Jurgis. Tęsinys“). Čia matome ir žymųjį Rusijos istorijos atlasą (1953 m.) – vieną vertingiausių, iki šiol Vilniuje nerodytų, JMVMC eksponatų. Politiškai, žinoma, iškalbinga tai, jog vilnietiškos kolekcijos kūrinys (pagal sukūrimo metus jis nė nepriklauso fluxus judėjimui) anksčiau nei Lietuvoje buvo parodytas Ermitaže [iv]. Taip pat neslepiamos Mačiūno simpatijos komunizmui (apie tai plačiau kalbėta jau 2007 m. ŠMC parodos knygoje). Eksponuojami plakatai, kuriuose matomas Vietnamo karo kontekste išryškėjęs menininko anti-amerikanizmas (šalies valdžios veiksmų kritika). Nedideliu (meniniu) tyrimu galima pavadinti ir nacizmo bei JAV nusikaltimų trumpus (statistinius) palyginimus, kuriuose svarbus ne tiek pirminis šaltinis (bibliografinių nuorodų meno kūriniuose nėra), bet itin aiškiai artikuliuotas, pačiai aršiausiai Sovietų sąjungos propagandai prilygstantis priešiškumas kapitalistiniam imperializmui. 1967m. – 1968 m. kūriniuose („JAV pralenkia visus nacių genocido rekordus“) lyginami Europoje nacių išnaikintų žydų ir kitų tautybių žmonių skaičiai su analogiškais skaičiais JAV. Pvz., teigiama, jog nacių išnaikintas  Europos žydų procentas (75 proc.) prilygsta JAV išnaikintų indėnų skaičiui; deja, kiti Amerikos nusikaltimai, Mačiūno nuomone, baisesni nei nacių. Šia prasme fluxus įkūrėją, be jokios abejonės, galėtume vadinti ne tik paradoksaliausiu, bet ir kairuoliškiausiu visų laikų Lietuvos menininku, o Šaltojo karto įkarštyje gimęs opozicionieriaus pyktis nūdienos politinių realijų akivaizdoje taip pat atrodo kontraversiškai.

Parodoje eksponuojamas ir garsusis Mačiūno ženklas „No Smoking“ (1976 m.), kolekcijos atgabenimo į Vilnių metu šmėžavęs miesto politikų rankose bei žiniasklaidos pranešimuose. Vis dėlto žvelgiant į platesnį šio judėjimo palikimo kontekstą, akivaizdu, jog nei konceptualūs fluxus pokštai, nei prieštaringas Mačiūno kūrybos kelias, nenubrėžia simbolinių gairių kūrybinių industrijų kūrėjams ir nenurodo regimai patrauklių veikimo būdų, kurie naudojami lietuviškųjų fluxus ministerijų retorikoje. Absurdiškasis fluxus nesuteikia lengvai nuspėjamų atsakymų, kuriuos optimistinėse kalbose taip norėtų cituoti politikai. Turint minty besąlygišką nusistatymą prieš JAV imperializmą, politiškai ne itin parankus atrodo ir Mačiūno charakterio autoritarizmas fluxus veikloje. Lygiai taip pat galima būtų įtariai žvelgti ir į kone fanatiškas žinių sisteminimo pastangas (dėl polinkio į griežtą brėžiniuose išreikštą tvarką architekto specialybę turintis Mačiūnas šiandien, ko gero, taip pat būtų pakrikštytas „davatka“). Tai, jog fluxus impresarijui būdinga tvarkingai sudėlioti net ir sudėtingiausius praeities reiškinius, rodo ne tik minėtasis Rusijos istorijos atlasas, bet ir NDG eksponuojamas „Priešistorinio kinų meno atlasas“, taip pat kūrinys „Europos ir Sibiro genčių migracijos laikotarpio menas“ (1958 – 1959 m.). Kitoje parodos dalyje, prie manifestų skyriaus, matome ir paties fluxus „istorinį vystymąsi bei sąsajas su avangardo judėjimais“ (1967 m.). Įvairiausi „sausi“ duomenys (ypač meno istorijos skilty) nebūtinai yra „teisingi“ arba „klaidingi“. Pomėgį subjektyviai kartografuoti praeitį galima vertinti kaip menininko vaizduotės žemėlapius, ogi ir visą NDG ekspoziciją įmanu perskaityti kaip nesistemingai susistemintą mačiūniškojo pasaulio versiją. Pvz., man pačiai vienas įsimintiniausių buvo Meko dokumentinis filmas apie Jurgį, rodomas NDG hole. Iš paskirų detalių sudėliotas pasakojimas plėtojamas lengvai, tarp linksmųjų fluxus gyvenimo (bei itin trumpų asmeninės laimės) akimirkų pristatomos garsiosios fluxus vestuvės (jų fotografijos eksponuojamos didžiojoje salėje), įvairūs Meko balsu paliudyti retrospektyvinės nostalgijos intarpai. Tačiau norom nenorom suvokiame ir milžiniškas Mačiūno kentėtas fizines kančias paskutiniais gyvenimo metais, nuolat primenama apie Jurgio laikyseną artėjančios mirties akivaizdoje. Nepaisant programinių šposų, fluxus istorija su daugeliu užuomazgų gali skleistis ir kaip iš tiesų liūdno, ko gero, netgi tragiško, gyvenimo istorija.

[i] Žr.: Mikšionienė, Rūta. „Pasaulyje pagal „Fluxus“ nėra vietos meno davatkoms“. Lietuvos Rytas, 2015 m. liepos 14 d. Interaktyvus: http://kultura.lrytas.lt/daile/pasaulyje-pagal-fluxus-nera-vietos-meno-davatkoms.htm?p=3

[ii] 2007 m. gruodžio 4 d. šalia „Vilniaus vartų“  kai kurie menininkai (tame tarpe ir minėtasis Diržys) bei anarchistai, pasivadinę Fluxus laidojimo ir atminimo įamžinimo komitetu (FLAĮK), surengė teatralizuotą fluxus mirties minėjimą (pagal senuosius lietuvių papročius renginys pavadintas „Fluxus keturnedėliu“). Skelbime teigta, jog „šia akcija Lietuvos menininkai, dar galutinai nenusivylę tuščiai deklaruojama meninio žodžio laisve, protestuos prieš avangardinės kultūros prekybą ir meno suvalstybinimą“.

[iii] Šalia atskleidžiamų egzotiškų meilės istorijų ar meno kūrimo aplinkybių (Ono čia pristatyta kaip „neištikima ir nekenčiama Johno Lenono žmona“), nė žodžiu neužsiminta apie neseniai atidarytą NDG ekspoziciją, ar galimas Ono sąsajas su Mačiūnu (būtent pastarojo susižavėjimo „egzotiška japonų gražuole“ atgarsių prasitarė ieškoję NDG parodos rengėjai). Žr.: „Yoko Ono – neištikima ir nekenčiama Johno Lennono žmona“. Cosmopolitan, 2015 m. liepos 20 d. Interaktyvus: http://www.cosmopolitan.lt/apie-tave/yoko-ono-neistikima-ir-nekenciama-johno-lennono-zmona.d?id=68374946

[iv] Paroda „Fluxus: Rusijos Atlasai“ 2013 m. rugsėjo mėn. atidaryta Valstybiniame Sankt Peterburgo Ermitažo muziejuje (bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe), čia buvo pristatyta Mačiūno Rusijos istorijos bei evoliucijos žemėlapių serija.