Lietuvos menas - NAUJAI ar asmeniškai? Iš susitikimo su kuratoriumi Krzysztofu Stanislawskiu

Praėjusį saulėtą šeštadienį tik smalsiausi meno entuziastai galėjo iškeisti kelionę į užmiestį į užtemdytą galerijos „Arka“ salę. Visa tai tam, kad galėtų susitikti ir asmeniškai paklausti  didžiausios per pastaruosius metus užsienyje surengtos lietuviško meno parodos „Lietuvos menas – NAUJAI” kuratoriaus Krzysztofo Stanislawskio: kodėl ši paroda yra būtent tokia, kokią ją matė lenkų publika. Artnews ketinimą padaryti asmeninį interviu (ne)tikėtai pakeitė užvirusi diskusija, uždavus visiems rūpėjusį klausimą – kodėl šitie menininkai?
Tačiau pradžioje, žinoma, įdomu, kaip į visą kaimyninės šalies šiuolaikinė meną reagavo patys lenkai ir jų spauda. Apie tai pirmoji suspėjo pasidomėti menotyrininkė, kuratorė dr. Raminta Jurėnaitė.

Raminta Jurėnaitė: Įdomu, kokia buvo Lenkijos spaudos reakcija – ar susilaukta daug dėmesio ir, jei taip, tai koks jis buvo?

Krzysztof Stanislawski: Reakcija į parodą buvo labai gera, ji buvo priimta labai geranoriškai ir, net galima būtų pasakyti, su dideliu entuziazmu. Nežiūrint to, kad Lietuva ir Lenkija turi bendrą istoriją ir aktyvius kontaktus įvairiose kitose srityse, deja, lietuvių dailė yra itin menkai žinoma Lenkijoje, ir todėl šio projekto organizavimas pasirodė esąs labai tikslingas, nes paaiškėjo, kad tai buvo tarsi balta dėmė. Mums itin svarbus dalykas, rodantis šios parodos pasisekimą, buvo nepaprastai didelis susidomėjimas publikos tarpe. Bet, žinoma, man buvo įdomus ir spaudos balsas, todėl drauge su galerija „Meno parkas“ bei kitais partneriais paruošėme leidinuką, kuriame yra ištraukos iš atsiliepimų apie šią parodą Lenkijos spaudoje. Patys svarbiausi leidiniai Lenkijoje, tokie kaip „Gazeta Wyborcza“ ir „Polityka“ bei internetiniai portalai, kurie specializuojasi tik šiuolaikiniame mene, taip pat parašė apie visas tris parodas (Bydgoščiuje, Katovicuose bei Olštine aut. past.). Visi kritikai, pirmiausia, akcentavo labai aukštą lietuviško meno kokybę. Ją būtų galima apibūdinti, kaip lietuvių meno universalumą, jo europietiškumą, tačiau vis dar išlaikant tam tikrus specifinius lietuviškumo elementus. Tačiau man asmeniškai svarbiausia čia yra lietuvių meno universalumas. Labiausiai tiek kritikų, tiek publikos buvo įvertinta lietuviška tapyba bei tekstilė. Pastaroji Lenkijoje buvo ypatinga staigmena, nes taip plačiai lietuvių tekstilė buvo pristatoma pirmą kartą. Labiausiai ji išsiskyrė tuo, jog ji buvo visai nepanaši į tradicinę tekstilę, o labiau priminė tapybą arba skulptūrą.

Bydgoščio miesto galerijos direktorius Waclaw Kuczma papildė, jog apie šį projektą parengta ne viena laida įvairiuose Lenkijos televizijos kanaluose. Tuo pačiu jis pabrėžė ypatingą Lenkijos kultūros ministerijos dėmesį šiam projektui ir jų sutikimą globoti ir finansuoti šį sumanymą.

Tačiau visus kankinantį klausimą išsakė Nacionalinės dailės galerijos informacijos centro vadovė Dovilė Tumpytė, po kurio užvirė net pusvalandį trukusi diskusija.

Dovilė Tumpytė: Surengti tokią didelę šiuolaikinio lietuvių meno parodą užsienyje yra didelis iššūkis ir, tikriausiai, jus sutiksite, kad yra daug būdų tai padaryti. Taigi, aš norėčiau sužinoti, kodėl jus pasirinkote būtent šiuos menininkus ir kodėl jus, tarkime, nepristatote menininkų, įsitvirtinusių devyniasdešimtaisiais – „Emisijos“ menininkų, kaip mes juos vadiname? Tad kokia būtų jūsų pozicija ir koks pagrindinis jūsų pranešimas, pristatant šiuolaikinį Lietuvos meną?

Krzysztof Stanislawski: Iš esmės atsakymas į jūsų klausimą yra šioje knygoje (parodos kataloge aut. past.), tačiau knyga yra stora, ir todėl aš pasistengsiu atsakyti gana trumpai. Taigi, akivaizdu, jog ši atranka buvo subjektyvi ir, turiu pripažinti, netobula, nes aš tikrai ne viską mačiau ir ne su viskuo susipažinau. Kas liečia devintojo dešimtmečio dailininkus, tai jie jau šiek tiek buvo rodyti ir man norėjos labiau parodyti tai, ką būtų galima pavadinti šiuolaikinio lietuvių meno mainstream‘u. Stebėdamas lietuvių mano sceną iš šono, aš pastebėjau, jog egzistuoja tam tikra opozicija. Vienoje dalyje yra menas, kurį pristato ir propaguoja tam tikri kuratoriai, kritikai, galerijos ir ekspozicinės erdvės, tačiau jie pristato tik vieną meno dalį. Ir trumpai apibūdinant jų poziciją, tai jiems tarsi atrodo, jog lietuvių menas prasidėjo tik devyniasdešimtaisiais metais, tad jiems priimtina užsienyje pristatinėti tik tokį lietuvių meną. Aš pats su šia pozicija kategoriškai nesutinku ir jokiu būdu nemanau, jog lietuvių menas prasidėjo tik devyniasdešimtaisiais metais ir turi kur kas gilesnes šaknis. Ir jeigu ateityje aš vėl darysiu šiuolaikinio lietuvių meno parodą, tai joje  būtinai pasirodys ir kiti dailininkai.
Pavyzdžiui aš kviečiau dalyvauti parodoje ir Nomedą ir Gediminą Urbonus, tačiau mano projektas sutapo su jų paroda Portugalijoje, ar Madride, nelabai pamenu, tad jie tiesiog negalėjo sudalyvauti. Aš asmeniškai labai aukštai vertinu jų pasirodymą praėjusioje Venecijos bienalėje ir tikrai buvau suinteresuotas parodyti jų projektą „Villa Lituania“. Tačiau, žinoma, ne visus kuratoriaus sumanymus įmanoma realizuoti, nes ir patys dailininkai turi savo planų.

Jonas Gasiūnas: Rinkdamas šią parodą Krzysztofas elgėsi labai mandagiai – jis kreipėsi į platų spektrą menininkų, tame tarpe ir į tuos pačius devyniasdešimtųjų korifėjus. Jis tai darė ir pats ir per mane – aš asmeniškai jį suvedžiau ir su G. Makarevičium, ir su D. Liškevičium, ir su Donatu Jankausku . Pokalbio lygmenyje jie sutiko, tačiau kuomet jie išsiaiškino visus parodos dalyvius, jiems pasirodė, kad ta kompanija per „egzotiška“. Man irgi kažkokiu tai momentu atrodė „kur aš čia papulsiu“, bet aš nurijau šitą gurkšnį, sudalyvavau ir nesigailiu. Tad aš manau, jog kalti ne menininkai, kurie nesutiko – kaltas kultūrinis separatizmas, kuris drasko mūsų meno sceną.

Raminta Jurėnaitė: Man atrodo, jog labai svarbu, kad ateina nauji žaidėjai ir, jeigu ateina kuratorius iš šalies, jis neina mūsų vietinių kuratorių ar institucijų nusistovėjusiu keliu ir pasirenka visai kitokį tašką. Tačiau, atrodo daugelis dalykų, dėl kurių ši paroda tapo tokia, o ne kitokia, yra susijusi su tuo, su kuo jis Lietuvoje bendradarbiavo, o tai buvo iš esmės Lietuvos dailininkų sąjungos organizacijos. Šios organizacijos kaip parodos organizavimo partneris turi ir privalumų ir trūkumų kuratoriams iš šalies. Privalumas yra tas, kad dirbdamas su dailininkų sąjunga, tu susiduri su įvairių kartų dailininkais ir, aišku, kitas privalumas yra pati organizacinės struktūros pagalba, kuri gali labai padėti organizaciniai. O trūkumas yra, be abejo, tas, kad kaip ir visose post-komunistinėse šalyse bei net pačioje rytų Vokietijoje, dailininkų sąjungos yra tokios sunkiasvorės organizacijos, su kuriomis sunkiai bendradarbiauja didžioji dalis jaunosios kartos menininkų ir nuo jų net gi šalinasi. Ir tik maža dalis jaunosios kartos įsijungia į jų veiklą ir joje dalyvauja. Taigi, rinkdamasis tokį partnerį, gauni abi medalio puses.

Krzysztof Stanislawski: Noriu pabrėžti, jog šią parodą organizavo ne dailininkų sąjunga, o nepriklausomas kuratorius, juo labiau, kad mūsų partneriai buvo būtent Kauno „Meno parko“ galerija, suteikusi mums itin daug informacijos apie lietuvių šiuolaikinį meną, ko negalėtum pasakyti apie pvz. Lenkijos dailininkų sąjungą, kurioje vyrauja kiek kitokia atmosfera.

Arvydas Žalpys: Žinoma šį jo pasirinkimą, kaip ir kiekvienoje parodoje, būtų galima diskutuoti, tačiau viena yra aišku, jog p. Stanislawskiui tapyba jau daugelį metų yra vienas įdomiausių tyrinėjimo objektų ir jis jos neapleis niekada. O dėl dailininkų sąjungos, kuriai ir aš pats priklausau, kaip ir daugelis čia, tai, kaip ten bebūtų, ji yra sukaupusi nemažai medžiagos apie įvairius menininkus. Tuo pačiu mes siūlėme menininkus, visai nepriklausančius sąjungai, ir praktiškai visi parodoje rodyti video darbai yra mūsų pasiūlyti, kadangi mes su jais nuolat bendradarbiaujame. Tačiau problema ta, kad jeigu menininkai nėra sąjungos nariai, tuomet, ieškant apie jį medžiagos tenka ieškoti jo paties ir tai neretai sudaro keblumų žmogui iš šalies. Gerai, kad dar privačios galerijos suteikė jam medžiagos apie menininkus, su kuriais dirba. Na o aš jo parodą vertinu kaip būtent jo asmeninį pasirinkimą, kadangi mes medžiagos jam suteikėme tikrai daug, ir jis tiesiog išsirinko iš visos gausybės informacijos tai, kas jam atrodė įdomu. Mes čia nesikišome ir nemėginome jo kažkaip nukreipti, ir aš pats nuolat su tuo kovoju sąjungoje, kad negali būti jokių tarybos sprendimų ir tam tikrų menininkų protegavimo. Tad čia yra grynai kuratoriaus asmeninis pasirinkimas ir, galbūt, jis ir pats nėra iki galo viskuo patenkintas.

Jonas Gasiūnas: Krzysztofas maždaug penkiolika metų dirbo pagrindiniu redaktorium „Sztukos“ žurnale ir jis faktiškai „ištraukė“ tą vadinamąjį Naująjį ekspresionizmą per savo žurnalą ir būtent per šį leidinį aš pats susipažinau su vakarų tapyba. Tad jo apsisprendimas rinkti tapybą yra asmeninis pasirinkimas, jis ją paprasčiausiai išmano ir myli.

Krzysztof Stanislawski: Noriu tik pasakyti, jog tai ne tipiška dailininkų sąjungos paroda, o mano asmeninė  esė apie šiuolaikinį lietuvių meną.

Artnews: Norėčiau kiek pratęsti Dovilės klausimą ir sužinoti, ar sudarinėdami parodą, jus rinkotės pačius menininkus ar tik tam tikrus išskirtinius darbus, kadangi parodoje vieni menininkai pristatomi viena instaliacija ar video darbu, tuo tarpu kiti – keliais darbais?

Krzysztof Stanislawski: Pagrinde aš rinkausi pačius darbus, tačiau yra grupė menininkų, kuriuos aš pažįstu ir su kuriais esame draugai, todėl, žinoma, norėjosi parodyti kuo platesnę jų veiklą. Todėl ši knyga nėra tik parodos katalogas, tačiau ir išsamesnis menininkų pristatymas.

Artnews: Tai ne pirmas jūsų projektas susijęs su lietuvių menu – prie ketverius metus jūs kuravote Lietuvos meno kvadrianalę Šiuolaikinio meno centre. Man tiesiog smalsu, kas būtent jus čia atvedė ir kaip jūs įsitraukėte į projektus su šiuolaikiniu Lietuvos menu?

Krzysztof Stanislawski: man tai nėra jokie sentimentai, kaip tarkim lietuviška šeimos kilmė. Ne, aš žiūriu į lietuvių meną kaip į įprastą šiuolaikinio meno „pyrago“ gabalą ir aš mėginu į jį būtent taip ir žvelgti, o ne per kažkokį istorinį kontekstą. Žinoma, jis yra labai svarbus ir aš nuolat stebiu abipuses įtakas, ir, tuo pačiu, aš vystau idėją apie genetinę įtaką, besitęsiančią dar nuo Lietuvos-Lenkijos Respublikos laikų. Aš manau, jog mūsų abiejų tautose išliko vienodas genetinis elementas, ypač pasireiškiantis kultūroje.  Tačiau čia, žinoma, yra itin politiška mintis, bet aš tikiu, kad po tiek šimtmečių bendros istorijos, tai iš tiesų egzistuoja.