.
2012    04    16

Laimonas Zakas, populiarus šiuolaikinis lietuvių menininkas

Romas Zabarauskas

Šiuo metu studijuoju Niujorke, kur prisistatęs kaip lietuvis sulaukiu klausimo: „O tai yra pas jus kokių garsių meno veikėjų?..“. „Aišku yra!“ – atsakau. „Žinai Anthology Film Archives? Čia Jonas Mekas įkūrė. Soho kažkada George Machunas pavertė menininkų rajonu… Jis buvo Fluxus įkūrėjas… Bartas rodo filmus Kanuose, Venecijoje, Berlyne… Narkevičius… Ne, Narkevičiaus gal nežinosi, na bet va Malašauskas šiemet vienas iš Documenta kuratorių…“ „Vau“, – atsako nauji pažįstami, ir čia diskusija baigiasi, nes nors šios institucijos jiems žinomos – o kartais ir patys meno veikėjai žinomi kaip institucijos – bet dažniausiai nežinomi jų pačių darbai.

Prieš šusnį savaičių Niujorką aplankė vilnietis VJ‘ėjus Laimonas Zakas, kuris „išsidirbinėja“ su Facebooko infrastruktūra puslapyje „Glitchr“. Susitikęs su niujorkiečiais draugais pristačiau Zaką kaip „Glitchr“ kūrėją ir maloniai nustebau dėl jų reakcijos: „Ką, rimtai?! Aš dar praeitą savaitę visiems jį postinau! Taigi jis populiarus menininkas!“

Ir iš tikrųjų: Facebooke „Glitchr“ puslapis turi per 19.000 gerbėjų, daugiau nei oficialus Jono Meko puslapis (per 11.000) ar bet koks kitas lietuvių šiuolaikinis menininkas. Apie „Glitchr“ rašo plačios auditorijos užsienio meno ir technologijų blogai: www.designboom.com, www.mashable.com, www.techcrunch.com, „laikina“ Facebooko darbuotojai.

 Balandžio 13-ą Kauno VII tarptautinio multmedijos meno ir muzikos festivalyje „Centras“ Laimonui Zakui atidarius savo pirmą „Glitchr“ parodą, pateikiu „užgličintą“ interviu, pasiremiantį pokalbių Niujorke fragmentais. Perspėju, kad daugelį reikšmių „Glitchr“ projektui suteikiu prieš autoriaus valią, specialiai neprašęs jo patvirtinti interviu ir realybės atitikimo.

Kada pradėjai „Glitchr“ projektą?

2011-ųjų birželį.

Kodėl būtent tuo metu sugalvojai pradėt?

Nes susidomėjau unicode teikiamomis galimybėmis kombinuoti visokius simbolius ir išgauti įdomius rezultatus. Pradėjau ieškoti kas tuo užsiima, ir kadangi neradau socialinėje erdvėje daug pavyzdžių, pradėjau pats įgyvendinti šitą projektą. Buvo tokia „meme“ Zalgo, bet aš norėjau viską pateikti labiau iš meniškos pusės.

Iš meniškos?

…Nes tas Zalgo yra skirtas šokiravimui, ir jau nebeaktyvus, atgyvenęs savo laiką, kaip ir dauguma „meme“ atgyvena. Ten veikia standartinis teksto konverteris, kuris verčia paprastą tekstą į „zalgo“ kalbą – mat Zalgo yra mistinis veikėjas, kuris per „glitcho“ kalbą bendrauja su mūsų pasauliu. Šalia jo kalbos „sharinamos“ iškraipytų veidų juodomis akimis nuotraukos… Man tokie mistiniai momentai neįdomūs.

Ką tu vadini „meme“?

Tu ką nežinai kas yra „meme“? Na „meme“ kilo iš 4chan.org ir kitų primityvių nuotraukų talpinimo sistemų, kur visi gali lengvai dalintis visokiais „bajeriais“. Ten prasidėjo „forever alone“ komiksai ir t.t.

O kodėl tavo projektas negali būti laikomas „meme“?

Todėl, kad „Glitchr“ yra mano asmeninis projektas.

Laimono Zako ir beatmakerio Miša Skalskis aka 96WRLD audiovizualinis projektas su „glitcho“ elementais

 Supratau. Skirtis tarp liaudies ir autorinės kultūros – autorius. Tai tada kokios yra tavo kaip autoriaus motyvacijos?

Mane domina galimybė įvairiais būdais iškraipyti socialinių tinklų struktūrą. Šiuo metu „Glitchr“ veikia Facebooko ir Twitterio puslapiuose ir taip pat Google paieškoje.

Daugiausia fanų ir veiksmo – „Glitchr“ puslapyje Facebooke. Ką tu manai apie Facebooką? Ar „glitchinimas“ kažkaip komentuoja socialinių tinklų veiklą?

Facebookas yra naudinga terpė dalintis informacija. Kai kurie tuo per daug piktnaudžiauja, updeitina kiekvieną savo gyvenimo akimirką: štai aš sėdžiu tualete, o dabar geriu kavą. Twitteris išvis tragedija, visi stengiasi kas minutę parašyti kažką naujo. Gerai, kad Lietuvoje Twitteris dar ne toks populiarus kaip JAV.

Ką manai apie skandalingus Facebooko ir Google privatumo nustatymus ir privačios informacijos pardavinėjimą korporacijų reklamos kompanijų tikslams?

Manau nereikia patiems atskleisti per daug privačios informacijos. Facebooke nepateikiu kreditinės kortelės duomenų, nors tokia skiltis iš tiesų yra… Nepasirašau savo namų adreso… Dėl reklamos – kol tai yra nemokamos sistemos, per daug nesuku dėl to galvos. Neturiu ko slėpt nei nuo Facebooko nei nuo Google. Jaučiuosi esantis pavyzdingas interneto gyventojas, interneto bendruomenės narys (čia Laimono balse girdima ironijos gaidelė – R.Z. past.).

Man atrodo, kad tu mane specialiai dabar erzini, bandydamas išsisukti nuo prasmės tavo meniniam projektui suteikimo. Bet aš vis tiek tai padarysiu prieš tavo valią. Iš naujo klausiu – tu juk minėjai, kad išsitrynei savo duomenis iš Google prieš jiems sugriežtinant privatumo nustatymus?

Išsitryniau Google duomenis dėl smalsumo ir dėl to, kad daugybė draugų rekomendavo išsitrint. Dabar seku, ar reklamas meta pagal buvusią mano informaciją ar nemeta. Kol kas nelabai pastebėjau.

Ką manai apie ACTA ir SOPA įstatymus, bandančius suvaržyti interneto erdvę?

Tikrai nepasisakau už. Kodėl? Na, jeigu pasakysiu, kad dėl to, jog nebegalėčiau nelegaliai siųstis tai gal ne kaip skambės. (čia Laimono balse vėl girdima ironijos gaidelė – R.Z. past.)

Bet, Laimonai, ar tau neatrodo, kad ACTA ir SOPA gina ne autorių, o korporacijų interesus, ir kad suvaržius interneto erdvę kultūra tiesiog taps neprieinama mažiau privilegijuotoms klasėms, tarp jų – daugumai jaunų lietuvių, tokiems kaip tu ir aš?

Nežinau, Romai, jeigu tu gali sau leisti studijuoti Niujorke, o aš galiu sau leisti į jį atskristi atostogų, tai turbūt mes teoriškai galėtume už tą kultūrą ir susimokėti.

Bet galima žiūrėti ir plačiau. Man atrodo, kad interneto „nelegalumas“ ir taip pat tavo minėta „meme“ liaudies kultūra yra vieni iš įdomiausių neoliberalizmo kritikos momentų ir galimybių. „Glitchr“ yra šios kritikos dalis, nori to ar nenori.

Kiekvienas gali savaip interpretuot.

Kiekvienas gali savaip interpretuot, bet ne kiekviena interpretacija yra teisinga. Na gerai, dar kartą: tai kokia buvo tavo pirminė „Glitchr“ idėja?

Tai buvo eksperimentas skirtas patikrinti ribas: kiek įmanoma „išsidirbinėti“, kiek jau ne. Buvau nukrypęs į kraštutinumus ir po vieno animuoto „posto“ 2011-ųjų gruodžio mėnesį Facebooko puslapis buvo uždarytas. Tada susisiekiau su Facebooko darbuotojais  fanų sąraše ir jų pagalbos dėka po trijų dienų puslapis vėl grįžo tik su pakeistu pavadinimu. Kaip jie paaiškino, puslapį uždarė ne dėl „posto“, o dėl to, kad atkreipė dėmesį į pavadinimą, kuris turėjo neleistinus simbolius.

Tai vadinasi „Glitchr“ yra kažkiek noro griauti Facebooką?

Iš dalies taip, bet galima žiūrėt ir atvirkščiai – tie Facebooko darbuotojai tikriausiai prisijungę tam, kad tobulintų savo kompaniją. Kartais mano „postai“ dingsta ir paskui nebeišeina jų pakartoti, nes Facebookas pataiso savo struktūrą. Gal tai sutapimas.

Šitas Facebooko pasitaisymas tavo dėka papildo „Glitchr“ kaip ne tik socialinių tinklų veiklos būdų kritiką, bet ir pačios „alternatyvos“ kaip tokios neįmanomybės reflektavimą.  Alternatyva neįmanoma, nes nėra kitos kodavimo sistemos – tu juk naudojiesi „normalia“ unicode sistema: simboliais, kurie kažką reiškia kitose kalbose. „Glitchr“ sistemos nulaužimas yra tik iliuzija. Kita vertus, į „Glitchr“ galima žiūrėti ir ne į kaip socialinį komentarą, o tapybą „klasikine“ prasme. Ar kuriant tau svarbus estetiškumas?

Taip, vienas iš pagrindinių tikslų kuriant „glitchus“ man ir yra padaryti juos estetiškus, traukiančius akį. Matyt galima tai pavadinti internetine tapyba, naudojant socialinį tinklą kaip drobę.

Čia veikia ir kitas „klasikinis“ menininko momentas – tapybos amato išmanymas, šiuo atveju programavimas?

Na taip, čia reikia ne tiek stipraus meninio išsilavinimo, kiek techninių programavimų žinių. Nors šiaip „glitchams“ užtenka pradinio suvokimo apie unicode simbolių sistemą. Man tai buvo nesudėtinga, nors aš nesu geras programuotojas.

Aš vis dėlto įtariu, kad tai sudėtinga, jeigu niekas kitas iki šiol to nedarė. Tikriausiai tau nesudėtinga, nes turi įgimtą unicode talentą. Estetika, amatas, įgimtas talentas, žiūrovų gausa ir savo darbų sociokultūrinių interpretacijų vengimas – bravo, tu esi tapybos klasikas par excellence. Ir vis dėlto pabaigsiu straipsnį socialinio komentaro linkme. Manau, kad tu nekalbi šiuolaikinio meno teorijos kalba tiesiog todėl, kad neturi teorinio išsilavinimo. Jei tu įgysi tokį išsilavinimą, gali būti, kad po kelių metų matysime tave dalyvaujant įvairiose meno rezidencijose, parodose, bienalėse, kur „Glitchr“ ir kitus projektus pristatysi jau meno teorijos, „institucinės kritikos“ terminais ir interpretacijomis. Tačiau šitas laiko tarpas, kai tavo menas jau yra populiarus, bet dar „neteorizuotas“, kaip tik labai įdomus: viena vertus, tai parodo, kad teorinė interpretacija – nebūtinai paties autoriaus reikalas, kita vertus, ir tai daug svarbiau – atskleidžia teorijos dirbtinumą, „kultūrinę“ ir privilegijuotą prigimtį.

Kas kaip moka, taip ir šoka.

Iliustracijoje viršuje: Laimonas Zakas, nuotrauka iš asmeninio archyvo.