III dalis: apie žmonių sodus ir Berlyno bienalę

Yra mėgstančiųjų įvairius leidinius (žurnalus, knygas, laikraščius) vartyti nuo galo, jiems šis tekstas (tiksliau – trečioji teksto dalis) turėtų patikti, jei ne turiniu, tai bent jau atbula rašymo-skaitymo logika. O jei šiek tiek rimčiau, tai yra trečioji tekstų apie Berlyno Bienalę, Documentą ir Manifestą dalis.

Galvodama apie šių metų Berlyno bienalę, atsimenu žmonių sodus (en. Human zoos arba Ethnographic zoos ar exotic populations). Taip XIX ir XX amžių sandūroje buvo vadinamos etnologinės (tiksliau – kitataučių) ekspozicijos, labai dažnai lydėjusios didžiąsias Paryžiaus, Londono, Berlyno muges. Juose eksponuoti ne tik juodaodžiai (tiesa šios rasės ekspozicijų buvo daugiausiai), bet ir eskimai, samiai, indėnai etc. Ką jau kalbėti apie įvairiausius freak show ypač madingus XIX amžiuje. Kažką panašaus į žmonių sodą XVI amžiuje turėjo ir kardinolas Hippolitas Medicis. Jis dar Renesanso epochoje kolekcionavo skirtingų rasių žmones: totorius, indus, turkus, afrikiečius, įvairaus plauko barbarus etc. Rašoma, kad sudarantieji jo kolekciją kalbėjo iš viso dvidešimčia kalbų. Taisant situaciją galima pabandyti įsivaizduoti (žinoma, ironiškai), kad Hippolitas kolekcionavo ne žmones, o kalbas. Panašių žmonių sodų pavyzdžių galima privardinti ir dar daugiau, pavyzdžiui, Giussepės Mazzinio ir lordo Palmerstono multikultūrinio tautų sodo idėja (apie ją turint laisvesnio laiko ir noro galima pasiskaityti čia.

Vienokiu ar kitokiu pavidalu panašių ekspozicijų pasitaiko ir šiais laikais. Žmonių/tautų sodais galima pavadinti, pavyzdžiui, Masajų genties kaimelius arba indėnų rezervatus Šiaurės Amerikoje etc. Jie gali susiklostyti ir beveik natūraliai, kokiame nors didmiestyje, tarkim Berlyne, besikuriant, pavyzdžiui, kinų miesteliui (chinatown’ui ar (jeigu jau kalbame apie Berlyną) turkishtown’ui), tereikia šiek tiek ženklesnės šiokios tokios kitokybės (otherness) (?) invazijos ir vietinės (ne otherness) (?) faunos.

Labai panaši (mano nuomone) situacija susiklostė šių metų Berlyno bienalėje ir norint tai suprasti pačioje parodoje apsilankyti nebūtina. Pakanka peržvelgti bienalės organizatorių tekstus, dalyvaujančius projektus, menininkus. Bet koks kalbėjimas apie žmonių sodus išsyk nurodo į kolonialistinės kritikos, socialinio darvinizmo etc. diskursus. Paradoksalu, kad šiųmetė Berlyno šiuolaikinio meno bienalė (pervadinčiau ją į Berlyno šiuolaikinio aktyvizmo bienalę) kalba apie aktyvizmą ir bekalbėdama sukuria/pastato/puoselėja ir prižiūri aktyvistinių judėjimų (neišvengiamai ir žmonių) sodą. Prieš akis iškyla toks vaizdinys: vienam narve pora pusnuogių Femen aktyvisčių, kitam, tarkim, koks nors kūrinys apie Palestinos išsilaisvinimo organizaciją, trečiame anarchistai paprastieji  ir taip toliau. Gal kiek hiperbolizuoju, bet tokie (hiperbolizuoti) įspūdžiai ir vaizdiniai lydėjo tas kelias valandas slampinėjant pagrindinėje Berlyno bienalės parodoje.

Ryškiausias ir iliustratyviausias žmonių sodo pavyzdys yra bienalėje pristatomas projektas Occupy Biennale. Nežinau ar tai atskilusi nuo Occupy Museum, ar kita iniciatyva, tačiau toji forma, kurią galima išvysti Berlyno bienalėje žmonių sodo asociacijas gerokai pastiprina, o gal ir sukelia. Occupy Biennale užvaldžiusi visą pagrindinės parodos erdvių pirmąjį aukštą. Vaizdas toks: įvairios socialinio ir politinio aktyvizmo apraiškos sutelktos vienoje erdvėje. Tai tarsi savotiška interaktyvi aktyvizmo laboratorija ar bandymų platforma. Savo deklaracijoje Occupy Biennale teigia, siekiantys sukuri ir įgyvendinti estetinį ir politinį eksperimentą, skirtą žmonėms iš viso pasaulio, kad jie galėtų pamėginti sudalyvauti, pavyzdžiui, asamblėjų steigimuose, kokiuose nors tiesioginiuose veiksmuose, interaktyvioje savi-edukacijoje, strategijos plėtojime ir kitose politinio socialinio aktyvizmo formose.  Visiška aktyvizmo diorama su kruopščiau ir mažiau kruopščiai atlankstytais aktyvizmo kūnais ir kūneliais. Pažodinė dioramos reikšmė yra „pro tai, kas matoma“ (en. „through that which is seen”), šis kalbinis/reikšminis niuansas siejant Occupy Biennale ir žmonių sodus taip pat puikiausiai pritinka. Beje, dioramas XIX amžiaus žmonių soduose buvo ypač populiarios ir labai dažnos. Galų gale, dioramos principas labai lengvai pritaikomas ne tik Occupy Biennale, bet ir visam Berlyno bienalės kūnui.

Įvairios socialinio ir politinio aktyvizmo apraiškos patekusios (atėjusios pačios arba per laidininkus-menininkus) į šiuolaikinio meno bienalės (parodos) kontekstą tampa eksponatais ir tokia būtis yra labai kontraversiška (ypač jų pačių ir bienalės organizatorių atžvilgiu). Šią situaciją dar labiau paaštrina ir bendra atmosfera, nuobodžiaujantys, pasimetę „aktyvistai“ iš Occupy biennale bei taip pat nuobodžiaujantys, pasimetę arba kritiški (dažniausiai) žiūrovai.

Kalbant apie kritiką, teko girdėti (ir skaityti), kad šiais metais bienalės organizatoriai ir kuratorius (lenkų menininkas Arturas Żmijewskis) jos sulaukė gana daug. Dar teko girdėti (tai galima ir šiaip numanyti sekant tarpvalstybinių politinių santykių/peripetijų/etc. situaciją) kad bienalės tema, kuratoriaus (ir valstybės, kurią šis atstovauja) pasirinkimas buvo suplanuotas politinis ėjimas. Nesiimu to vertinti, narplioti ir gilintis, bet tam tikri susiję niuansai išnyra patys.

Pabaigai, norėtųsi pasiteisinti kodėl šiame tekste nekalbėta apie kūrinius. Viena vertus, jau užsiminiau, kad septintąją Berlyno bienalę laikau ne šiuolaikinio meno, o aktyvizmo (ir apie aktyvizmą) bienale, o šio diskurso nesu tinkamai ir pakankamai įvaldžiusi. Kita vertus, vienas kitas patinkąs kūrinys (?) pasitaikė, tačiau dėl bendro konteksto nesinori jų narplioti ir taip įvilkti į šiame tekste aptartą zoologijos sodo atmosferą ir, galų gale į dar vieną šįsyk teksto narvą.

Ypatingas ačiū Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungai ir Nidos meno kolonijai.