Lipdymo pamokos. “Atelier van Lieshout” ir Dainiaus Liškevičiaus ekspozicija „Vartuose”

2009 m. gegužės 23 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

7 meno dienose skaičiau Danutės Gambickaitės straipsnį, kad „Artscape” programoje lietuvių menininkai (-ės) atrodo kiek silpniau. Panaši mintis buvo kilusi ir man, lyginant Jurgą Barilaitę su suomiais, Eglę Ridikaitę su estais ir šiuo atveju ir Dainiaus Liškevičiaus interaktyvią instaliaciją su olandų kolegų ekspozicija.

Kita vertus, manau, kad „tiesa slypi kažkur anapus”, nes Barilaitė, Ridikaitė ir Liškevičius, sutinkant su minėto straipsnio autore, tikrai nėra prasti menininkai (-ės). Šiuo atveju, ko gero, svarbi kūrinių atsiradimo terpė. Kad ir kokias idėjas reprezentuotų Vakariečių menas, jis (beveik) visada turi „prekinį” lygmenį, kuris nėra akivaizdus, bet reiškiasi netiesiogiai – kūriniai būna labiau „sterilūs”, „kruopštesni” (nebūtinai koncepcijos prasme), dažniausiai naudojant aukštos kokybės (raiškos) foto ar video techniką, viskas būna kruopščiai suplanuota ir įvykdyta (todėl kartais atrodo negyva). Žinoma, „prekinė” forma nebūtinai turi būti susijusi su komercija, ji, ko gero, jau yra tapusi Vakariečių savastimi.

Vilniaus (Lietuvos?) meno scenos atstovai (-ės) šia forma rūpinasi kiek mažiau, akcentuodami (-os) idėjas ir (gal labiau rytietišką) betarpiškumą, mažiau rūpinasi gera video ar foto technikos kokybe, bet tai nereiškia, kad nuo to mūsiškių menas yra prastesnis.

Žinoma, lyginant gana sterilią „Atelier van Lieshout” dizaino ir atsieto konceptualumo estetiką, atrodo, tarsi Dainiaus Liškevičiaus instaliacijai (veiksmui) kažko trūktų. Bet manau, kad Liškevičiui šiuo atveju tas prekinis lygmuo tiesiog nerūpi. Juk žinome, kad Liškevičius yra universalus menininkas ir jei to reikalauja koncepcija, jis gali suformuoti ir prekinę (ne komercinę) formą. Tereikia prisiminti jo sukurtus „Stereotipinius mirties įvaizdžius” (1995) arba „Emisijoje” ŠMC eksponuotą dizainerišką „High culture unexplored dream” (2004), nekalbant jau apie tai, kad „Pasaulio centrai” (1999-2002), nufotografuoti paprastomis „muilinėmis” gali vienodai patikti „prekinės” ir priešingos stovyklos atstovams.

Sakyčiau, kad interaktyvi Liškevičius instaliacija „Vartuose” yra labiau betarpiška ir asmeniška, todėl tariamai „šaltas” „Atelier van Lieshout” požiūris, aštria ironija (patogios ir modernios koncentracijos stovyklos vergams vizija, manieringos svarmenų kilnojimo staklės etc.), lyg skalpeliu, skrodžiantis socialinius stereotipus, gali iš pirmo žvilgsnio atrodyti labiau „solidus”. Nereikia pamiršti ir solidaus albumo, kurį galima pavartyti…

Kadangi apie „Atelier van Lieshout” kūrybą plačiau buvo kalbėta mitėtame strapsnyje 7 meno dienose, pabandysiu tarti keletą žodžių apie Liškevičiaus kūrinį (ar kūrinius kaip kelis projektus), besitęsiantį jau kelis mėnesius (o retrospektyviai su atkurta kelione ir daiktų sandėliavimu, ko gero, keletą metų).

Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo to, kad savo namuose viename kambaryje esančius daiktus – baldus, knygas, garso ir vaizdo aparatūrą etc. Liškevičius sudėliojo į taisyklingą stačiakampį kambario viduryje, paversdamas jį instaliacija, objektu. Stačiakampio, arba „Obelisko” formavimo veiksmas buvo dokumentuojamas foto\video technika ir eksponuojamas Klaipėdoje, „Baroti” galerijoje. Taip pat šis „Obeliskas” funkcionavo ir „gyvai”, tapęs pretekstu sukviesti menininkus, kuratorius, kritikus, draugus, vienu žodžiu – įvairią publiką į vakarėlį. Tiesa, tiksliai nežinau šio „Obelisko” nuotraukų ir video eksponavimo galerijoje ir gyvo veiksmo namuose sekos, bet tai esmės, turbūt, labai nekeičia.

Dar kiek vėliau, kitame grupiniame projekte Jono Meko vizualiųjų menų centre, Vilniuje, matome instaliuotą Dainius Liškevičius „video signalą”, pavadintą „Danaja”, kuriame menininkas, akompanuodamas sau elektrine gitara (kuri svarbi visuose minėtuose kūriniuose), bando įdainuoti to paties pavadinimo eilėraštį ir tai daro vėl savo namų (turbūt, to paties kambario) aplinkoje.

O į „Vartus” perkrausto galybę daiktų iš rūsio ir  laiptinės, kartu galerijoje atkurdamas kažkurios iškylos „dvasią”.

Taigi, visi šie veiksmai, objektai ir instaliacijos staiga jungiasi į visumą ir formuojasi savotiškas „buitinis, kasdienybės epas”. Privati erdvė transformuojama į pasakojimą, aiškios (ir banalios) krypties, linijos neturintį (auto)biografinį naratyvą, kur erdvės ir laiko matavimai pakeičiami daiktais ir atliekamų su jais veiksmų sekomis, arba „kilpomis”. Nuolat kartojami išrinkimo, išardymo, pernešimo, perkraustymo ir vėl (su)dėjimo, (su)rinkimo veiksmai, sumaišant privačią ir viešą erdves. Kartais daiktai perkraustomi kūno, kartais kūnas juda, blaškosi, kažką veikia tarp sustingusių daiktų ir tada atrodo, kad jie valdo kūną.

Iš esmės, kūnas, sąmonė ir daiktai tampa tapatūs ir sąveikauja tik mechaniško funkcionalumo principu, kuris paradoksaliai tampa antifunkcionalus. Liškevičius integruoja save į daiktus (buities lygmenį) ir tokiu būdu (trans)formuoja, (per)kuria savo gyvenamąją aplinką (plačiąja prasme) kaip dizaineris (tiesioginė sąsaja su „Atelier van Lieshuot”).

Tiesa, Liškevičiaus kūrinyje (-iuose) dalyvauja ir konceptualizmo (kalbos, kaip vizualaus (anti)naratyvo) lygmuo, ir performanso (veikiančio, demonstruojančio, įprasminančio kūno) linija. Bet, vis dėlto, manipuliuojama apibrėžta gyvenamąja erdve (dizaino prasme), daiktais ir jų funkcijomis (santykiu su kūnu, su tuo, kam daiktai yra skirti ir kaip jie įtakoja tą, kuriam yra skirti), tyčia nepretenduojant į aiškų moralą ar filosofinius apibendrinimus. Taigi, dirbama su  bazinėmis dizaino kategorijomis.

„Atelier van Lieshuot” eksperimentai su daiktais, objektais ir funkcijomis išreiškiami konkrečių pavienių daiktų, objektų transformacijomis, o Liškevičius dirba su erdvės, daiktų ir jų funkcijų sąvokomis, pačių daiktų ir objektų tiesiogiai neperkurdamas, bet keisdamas jų padėtį ir santykius erdvėje ir laike. Taigi, jis tarsi lipdo (juk yra baigęs skulptūrą) egzistencinės erdvės diskursą, o tai jau ne rankų darbas, bet aukštasis intelektinis pilotažas.

Taigi, vienu atveju matome dizainą smarkiai pakrypusį į konceptualizmą, o kitu – performatyvų konceptualizmą turintį sąsajų su dizainu.

Akimirkos iš parodos atidarymo:

Visos foto: © artnews.lt

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. čiurikas

    nieko naujo nepristatyta sioje instaliacijoje. e.janso interjeruose, smc, kur kas iskalbingiau buvo apdirbtos “bazinės dizaino kategorijos”.

  2. praeitis

    Barilaite ipatingai nuobodi ir leksta buvo.
    Geriau tegul isigilina kiek kartu sulenkti reikejo tarybini tualetini popieriu kad pirstai nepajustu dregmes… Zemisku formu sluoksniavimas intelekto lavinimo ir higienos vardan.

  3. bum!

    ne nu intelektualiniai paistalai katu katu. “prekine isvaizda tapusi vakarieciu savastimi “:D:D:D
    “aukštos kokybės (raiškos) foto ar video techniką, viskas būna kruopščiai suplanuota ir įvykdyta (todėl kartais atrodo negyva)”

    aaa hahhahaha

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *