• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2011    01    25

Tautų draugystė bando tęstis. „Zugzwang“ Taline

Eglė Juocevičiūtė

Sausio 15 dieną buvusiame „Polymer“ žaislų fabrike Taline atsidarė jaunųjų Baltijos šalių menininkų paroda „Zugzwang“, savo kelią pradėjusi rugsėjį buvusioje kepykloje Vilniuje. Šalia noro parodyti jaunų menininkų kūrybą nesitaikstant su pripažintų galerijų ir kuratorių reikalavimais, projekto organizatoriams buvo itin svarbu kuo daugiau bendrauti ir išsikalbėti. Rytą po atidarymo vykęs menininkų prisistatymas Vilniuje buvo beveik visiškai suignoruotas (atėjo du su paroda nesusiję žmonės). Estai kito ryto diskusiją išreklamavo sėkmingiau ir ją aplankė, tikriausiai, dešimt žmonių. Šiaip ar taip, gausaus būrio parodos menininkų dalyvavimo diskusijoje pakako, kad visi įsijaustų esantys naudingame įvykyje.

Prieš susitelkdama į diskusijos apžvalgą, noriu trumpai aptarti parodą ir naujoves joje. „Polymer“ fabrikas jau daugiau nei dešimt metų tarnauja kaip menininkų gyvenamoji ir kūrybos vieta. Viršutinė „Zugzwang“ parodos dalis užima salę, neoficialiai priklausančią žymiosios performanso meno mokyklos Academia Non Grata pasirodymams. Bet visa tai anaiptol nereiškia, kad patalpos panašesnės į baltą kubą nei į apleistą fabriką. Latviai, organizuojantys „Zugzwangą“ Rygoje ateinančią vasarą, prisiekė, kad jie suras šiai parodai elegantiškesnę erdvę, tikriausiai ja taps dizaino fabrikas „D. Fab“ (labiau išvystytas Ševčenkos loftų ir Daiktų viešbučio variantas). Estai minėjo, kad, nors ir pionierius meniškame industrinių patalpų panaudojime, „Polymeras“ nėra Talino menininkų geidžiamų ekspozicinių erdvių sąraše dėl, palyginti, mažų, suskaidytų erdvių, prasto dieninio ir, be abejo, vakarinio apšvietimo. Nauja ir tikrai gyva kūrybinė industrija Taline yra Telliskivi rajonas, tiksliau, didžiulis buvęs Kalinino elektrotechnikos fabrikas (sovietiniai gandai teigia, kad kai kurios Sputniko dalys buvo Kalinino fabriko gamybos). Privatūs patalpų savininkai menininkams sudarė tokias sąlygas nuomuotis, kad šiek tiek daugiau nei per pusantrų metų laisvų studijų jau nebėra.

Vis dėl to, ilga „Polymero“ gyvavimo istorija pateikė ir malonių staigmenų atidarymo vakarą: Mai Sööt, kuri gyvena Polymere ir kurios dėka Zugzwangas jame atsidūrė, atliko performansą apie tai, kaip performansų menininko veikla komplikuoja jo bendravimą su artimaisiais. Su savo „balsinio noiso“ atlikimu pasirodė Turku universiteto filosofijos profesorius Roomet Jakapi, o šalia kalėdinėmis lempelėmis apšviesto veganiško baro buvo galima rasti gerai iškūrentą pusantro kvadratinio metro ploto pirtelę, su stiklinėmis durimis į apsnigtą fabriko kiemą, ir keletą vaikinų ir merginų, rankšluosčiais persijuosusių klubus.

Yra keletas naujienų parodoje: latviai, Vilniuje pamatę, kad tai daug rimtesnis projektas, nei jie manė, į Taliną atvežė daugiau tapybos. Vilniuje piešinius rodžiusi Neonilla Medvedeva į Taliną atvežė tapybos darbus „Asnatės portretas“ ir „Zannos portretas“, o Zugwango naujokas Raitis Hralovičs, mano akimis, šauniai debiutavo su „Meilės skausmu“ (Pain of love). Mart Vainre, Vilniuje rodęs tris pagrindinės Talino sankryžos sekundes, Taline šalia jo rodo ir dvi sekundes iš Kalvarijų g. ir Konstitucijos pr. sankryžos gyvenimo.

Siekdami artikuliuotos diskusijos, organizatoriai pasikvietė jaunų dailėtyrininkų: mane iš Lietuvos, Zandą Jankovską iš Rygos, Gregorą Taulą ir Rebeką Pölsdam iš Talino. Diskusiją pradėjom nuo to, kaip sureaguota į Zugzwangą Vilniuje: pagrindine parodos apžvalgininkų nepasitenkinimo priežastis buvo ta, kad spaudos pranešimas apie itin sunkią jaunųjų menininkų padėti skambėjo manifestiškai, o atėjus į parodą rasta graži rami ekspozicija ir lietuvių autoriai, jau matyti ŠMC ir Jaunojo tapytojo prizo Top 10 parodose. Išsakę nepasitenkinimą dėl lūkesčių nepatenkinimo, visi apžvalgininkai patvirtino savo susižavėjimą tokia gausia jaunųjų iniciatyva. Estai organizatoriai minėjo, kad jų spaudos pranešimas ne toks kategoriškas, tad įdomu, kokių atsiliepimų organizatoriai sulauks iš estiškos spaudos.

Toliau sekė bandymas susidėlioti pagrindinių meno institucijų trijose Baltijos šalyse geranoriškumo žemėlapį: kurios iš jų jauniesiems padeda prasimušti, o kurios laukia, kol kažkaip prasimuš stipriausi, ir tada pasiima. Pradėjom, žinoma, nuo akademijų: aš mėginau pasiaiškinti, kodėl VDA tapybos katedroje niekaip neįsigali Skulptūros ir Fotomedijos katedrų veikimo principai ir ar iš viso įmanoma, kad jie ten įsigalėtų. Zanda teigė, kad pastarųjų metų baigiamieji darbai Latvijos dailės akademijoje buvo itin eksperimentiniai, ir būtent tapybos katedros studentai ėmėsi performansų ir video, o grafikai interpretavo grafiškumą įvairių medijų priemonėmis. Rebeka bandė provokuoti menininkus, teigdama, kad Estijos dailės akademijos išvis nėra, kol nepabaigtas statyti naujasis pastatas naujai formuojamame Talino centre arčiau jūros (akademija statoma šalia naujai statomos savivaldybės, turėtų būti baigta šiais metais), nes atskiros katedros yra išblaškytos po visą miestą, ir net nebūtinai viena žino, kur yra kita.

Dėl ekspozicinių erdvių, žinoma, didžiausią įspūdį sukėlė Zandos pasakojimas apie 2008 metais įkurtą Rygos meno erdvę, kuri metus atsilaikė, nemokamai suteikdama erdvę, įrankius, katalogą ir plakatus bei po parodos išmokėdama menininkams ir kuratoriams atlyginimą. Žinoma, ekonominė krizė pakoregavo jų ideologiją. Krizė pakoregavo ir kultūrinės spaudos pasiūlą, iš trijų žurnalų ir laikraščio beliko tik mėnesinis žurnalas „Studija“, kuris, vis dėl to, turi tvirtą pagrindą, nes jame straipsniai pateikiami latviškai ir angliškai, ir juos visus galima rasti internete. Komercinės Rygos galerijos bandė įsisavinti vakarietišką modelį, kai menininkas, pasirašydamas sutartį galerija, nebegali be jos žinios eksponuoti ir pardavinėti savo darbų, o už tai galerija pardavinėja jo darbus ir moka jam mėnesinį atlyginimą. Tačiau ir vėl – krizė.

Rebeka teigė, kad pagrindinės galerijos Taline yra Dailininkų sąjungos galerijos, kurios pusę savo ekspozicinio laiko skiria jauniems menininkams, iš komercinių, kaip diktuojančias madas, ji išskyrė ArtDepoo ir Temnikova&Kastel galerijas. Kultūrinės spaudos situacija Estijoje panaši į Lietuvos: kultūros savaitraštis „Sirp“, meno dienraštis internete „Artishok“, pusmetinis „Estonian Art“ angliškai, leidžiamas Estijos kultūros instituto. Itin įdomu buvo išgirsti apie Artishoko bienalę, įvykusią jau du kartus, 2008 m. Taline ir 2010 m. Tartu, kurios formatas yra: 10 dienų-10 menininkų-10 kritikų. Vieno menininko projektas buvo eksponuojamas galerijoje vieną dieną kartu su dešimties kritikų parašytais tekstais. Bandydama įsivaizduoti tokį dalyką pas mus, supratau, kad surinkti 10 kritikų į vieną projektą būtų didžiulis iššūkis.

Visiškai atsitiktinai įsipainiojau į „Zugzwango“ trilerį ir dabar su nekantrumu laukiu jo estiško vertinimo. Ir vėl kyla amžinai retorinis klausimas – kodėl naujienos iš Latvijos ir Estijos taip sunkiai sunkiasi per mūsų pasaulio centre esančios šalies sienas…

Eglės Karpavičiūtės ir Mart Vainre ekspozicija.

Hralovičs.

Raitis Hralovičs „Meilės skausmas“

Jono Jurčiko ir Holger Loodus ekspozicija.

Mai Sööt performansas.

Indrės Ercmonaitės ekspozicija.

Olgos Dedovos ir Indrės Ercmonaitės nuotraukos.