Kai skaitymas akina: ko nereikia ieškoti parodoje „Lietuvos amatai: dekada“ Vakarykščio meno centre

Kas nutinka, kai perskaitytas tekstas skaitytojui lieka žodžių kratiniu, iš kurio karts nuo karto iškyla vienas ar kitas žodžių junginys? O gi tai, kas nutiko vienai kultūros apžvalgininkei, paskaičiusiai parodos „Lietuvos amatai: dekada“ pranešimą spaudai (panašu, kad ir katalogą), tačiau išskaičiusios jame vieną reikšmę – paroda „Lietuvos amatai“ Vakarykščio meno centre: neišnarpliojamas nesusipratimas. Savo nekuklius pastebėjimus publikavusi ilgaamžiame savaitraštyje  „Šiaurės Kaltinėnai“, apžvalgininkė Tulpė Jaklumpytė parodą matavo šiuo vienu klaidinančiu žodžių dariniu, kurį skersai išilgai išnarpliojo kone visi įtakingiausi kritikai ir komentaruose lėbaujantys anoniminiai menininkai-atskalūnai, save išdidžiai išbraukę iš Vakarykščio meno centre rodomų amatininkų sąrašo.

Taigi nenuostabu, jog Tulpei Jaklumpytei „Lietuvos amatų“ parodoje pritrūko tų senųjų gerųjų amato išmanymo tradicijų:

„Apžvelgę parodą pamatome, kad vyraujantys socialinės tematikos kūriniai: Rob’arto Dantinio su neregiais vaikais sukurtas piešinių ciklas „Akis“, Névaldo Transo videofilmas „Dūjis“, atskleidžiantis narkomanų kasdienybę, leidžia teigti, jog menininkams pastarąjį dešimtmetį labiausiai rūpėjo visuomenės aktualijos ir problemos. Tai pagirtina, tačiau šiek tiek stebina, kad patys menininkai, anksčiau traktavę save kaip nuo visuomenės atsiskyrusį kūrėjų sluoksnį, taip į ją integravosi, jog iš meno pamažu pasitraukė asmeniškumas ir ryški saviraiška.“

Kuo giliau į parodą nėrė Tulpė, tuo bauginančiai menkiau eksponatai atspindėjo pavadinime žadėtus amatus:

„Paroda pateikia vieną nerimą keliančią sugestiją – dabar tam, kad būtum kūrėju, pačiam kurti beveik ir nereikia. Idėjos dažnai konstruojamos iš jau egzistuojančios medžiagos. Ypač ši tendencija jaučiama „Dokumentalumo“, „Apropriacijos“, „Institucinės kritikos“ skyriuose. “ Ir lyg ir skaitė Tulpė visus parodą lydinčius tekstus ir užrašus ant sienų, tačiau kažkaip „Apropriacijos“ skyriaus aiškinamasis tekstas išgaravo sulig skaitymo procesu.

„Dauguma kultūros srityje įgyvendinamų apropriacijos projektų – tai kopijavimo, perkėlimo ir montažo gestai kurių dėka tampa įmanomi skirtingų vaizdinių, idėjų ir kontekstų susitikimai. Tokie susitikimai visuomet pasižymi transformuojančia galia. Jų metu pakinta tiek jų dalyviai, tiek meno diskurso erdvė, kaip tai atsitiko ir klasikinio ready-made’o atveju, kai 1917 m. Marcelis Duchamp’as meno parodai pasiūlė masinės gamybos pisuarą. “ – sklandžiai ir kantriai dėstoma skyrių lydinčiame tekste.

„Tačiau kartu susidaro įspūdis, kad menininkų tikslas – ne kurti, o tapti aplinkoje pasislėpusio meno atradėjais, skatinančiais praplėsti pačią meno sąvoką. “ – atkakliai savo laikosi „Šiaurės Kaltinėnų“ apžvalgininkė. Tegu menininkai tuos (ne savo gamintus) pisuarus jau šimtą metų į parodas kiša, bet čia juk „Lietuvos amatai’ 2010“! Asmeninio skaitymo ypatumų suklaidinta Jaklumpytė savo karčiais nesusipratimo vaisiais noriai dalinasi su (jai prijaučiančiais) savaitraščio skaitytojais:

„Iš tiesų šiek tiek gaila, kad pastarojo dešimtmečio dailės formose vyrauja medijos priemonės. Paroda norima atskleisti naująsias kūrybos tendencijas, virtualiojo meno, nebesutelpančio į dvimatę erdvę, įsigalėjimą, todėl daugiausiai dėmesio skiriama formos ir idėjos novatoriškumui. Tuo tarpu tradicinė aliejinė tapyba ir grafika nustumtos į šalį: parodoje galima rasti vos po vieną kitą piešinio ar tapybos žanro pavyzdį. Žinoma, į vieną galeriją neįmanoma sutalpinti visos pastarojo dešimtmečio Lietuvos dailės, todėl šių tradicinių meno sričių raidai užfiksuoti turbūt tiesiog neužteko vietos. “

Tačiau ir į parodą patekę eksponatai kelia nemenkų keblumų nuoširdžiai amatų gynėjai, kurią gelbėja tie patys parodą lydintys užrašai:

„Stengiantis suprasti daugumą instaliacijų, susidaro įspūdis, kad eksponatų pavadinimai ir aprašai yra ne tik kūrinio papildinys, bet ir neatsiejama jo dalis, veikianti ir simbolizuojanti net daugiau negu pats darbas. Pavyzdžiui, Liudniuko Burklio sukurtas objektas, iliustruojantis Rygoje vykusią parodą „Daiktas suka lapą pavėjui“, be paaiškinimo mums pasirodytų tarsi paprasčiausias medgalys. Tačiau tokia tekstinė kūrinio „paaiškinimų“ strategija turi ir savų pliusų: pats kūrinys gali išlikti inertiškas ir entropiškas, nesitaikyti prie žiūrovo ir jo suvokimo galimybių. “

Tačiau čia pat save ir skaitytojus nuramina:

„Šiaip ar taip, ateinančio dešimtmečio Lietuvos amatų retrospektyvinė paroda bus kitokia – centro direktorius Keistutis Krumzlinas teigė, kad VMC netgi džiaugiasi, jog į moderniojo meno rėmimą įsitraukė ir prieš metus rekonstruota Nacionalinė amatų galerija: „VMC pagaliau galės išsigryninti, atsisakyti monopolininko vaidmens […] ir sutelkti dėmesį į tai, kuo mes iš esmės turėtume būti – tikru Vakarykščio meno centru.“

Keista tik, ko Keistutis taip džiaugiasi, kad modernus menas ir toliau bus aktyviai remiamas. Gal amatų parodos taps nuolatinė Vakarykščio meno centro veikla?

Deja, mieli amatų švenčių mėgėjai, teks jus nuliūdinti – po pavadinimu „Lietuvos amatai: dekada“ susispietę tekstai gan aiškiai nurodo, ko lankytojai parodoje turėtų ieškoti, o nerūpestingai pasigrožėti skirtų objektų derėtų dairytis jau ne šios parodos ir ne šio centro teritorijoje.  Tereikia juos perskaityti. Įdėmiai.

Pavadinimas suveikė: gal dabar, visiems specialistams šokus ginčytis, pagaliau bus apsispręsta dėl griežtesnių terminų vartojimo ir sklandaus šio vartojimo taisyklių išaiškinimo visiems parodų vartotojams?