Apie atmosferą be tekstų. Povilo Ramanausko paroda „Už horizonto“ galerijoje „Meno parkas“

2015 m. gegužės 8 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Giedrė Legotaitė
7

Povilas Ramanauskas (1987), jaunas aktyvus menininkas, metodiškai vykdantis profesines pakopas: baigęs bakalauro studijas VDA Kauno fakultete, ten pat užbaigė ir tapybos magistrantūros studijų programą, uoliai dalyvauja grupinėse parodose, entuziastingai rengia personalines. Apie naujausią jų – „Už horizonto“ galerijoje „Meno parkas“ –  ir sutarėme pasikalbėti.

Ekspoziciją galėčiau (jei galėčiau) skirstyti į dvi dalis, kurias padiktuoja jau pats galerijos erdvės išplanavimas – galerijos salėje esanti jūros videoinstaliacija, su redukuotu švyturio įvaizdžiu (pvz.: jį galima suvokti per mirksinčią, švytuojančią geltonai lempą) bei kitoje salėje sueksponuotų „įvairiausio plauko“ daiktų kompozicija. Iš pirmo žvilgsnio – ekspozicija atrodo itin minimalistinė, neapkrauta. Kaip vienas lankytojas pasakė – „neišnaudota erdvė“ (sienos, matyt). Tačiau pradėjus tyrinėjimą, paaiškėja, kad čia visko tiek daug. Surinkai iliustratyvias bei asociatyvias horizonto vaizdinio detales, nelygu išplautas į krantą. Videoinstaliacija „Horizontas” sukuria / atkartoja horizonto nepasiekiamumą: ji interaktyvi, jūros projekciją ant „padžiautos“ skaidrios, tyvuliuojančios ore, plėvelės gali apžiūrėti iš abiejų pusių. Ir iš abiejų įdomu. Apskritai, kaip kilo idėja šiai konceptualiai parodai?

Pirminė parodos idėja buvo kiek kitokia, nei dabar turimas rezultatas. Ko gero taip yra visuomet ir tikiuos ne tik man vienam. Kūryboje jau kelerius metus plėtoju horizonto temą. Man tai yra aktualu ir atrandu vis daugiau išraiškos galimybių. Tad horizontai manęs neapleidžia. Šiuo atveju tai yra tikrai linksmas dalykas, nes ką tik bedaryčiau, ko besiimčiau, vis gaunasi horizontai. Praeitų metų vasarą, birželio mėnesį buvau surengęs personalinę parodą „Horizontai” galerijoje „si:said”, Klaipėdoje. Jau tada pagalvojau, kad kūrybinėje plotmėje tolsiu nuo tų horizontų, tačiau dabar aišku, kad tai sunkiau, nei atrodė. Tad tikiuos, kad ši paroda „Už horizonto”, ženklins tą kūrybinį etapą, pereinant iš horizontų į buitį („Buitis”, taip vadinasi viena iš parodos instaliacijų ir taip vadinsis būsima paroda). Jei, pasak A. Šliogerio, mes esame horizonto būtybės, tai išties mus supa vien horizontai tiek fizine, tiek perkeltine prasme, nuo horizontų buityje iki vos vos matomų horizontų rytdienoje. „Už horizonto” stengiausi perteikti beasmenio individo tarpinės būsenos – už horizonto, tarp horizontų – nuotaiką. Šiuo atveju horizontą traktuoju kaip viltį, tikslo, siekiamybės, praeities ir ateities simbolį. Be abejo, parodos ašis, pagal kurią kūrėsi parodos prasmės, yra interaktyvi videoinstaliacija „Horizontas” (video, garsas, 41 min. loop, polietileno plėvelė). Šią video projekciją galima matyti iš abiejų pusių, o nuo žiūrovo  kontakto, nuo oro sujudinimo, plona plėvelė pradeda banguoti, atsiranda interaktyvus, subtilus santykis tarp horizonto ir žmogaus, vaizdo ir prasmių transformacijos.

Viename interviu pasakojai, jog šioje parodoje tau buvo svarbu sukurti atmosferą. Suprantama – sukūrei. Kaip manai, dabar, praėjus savaitei po atidarymo, įgijus laiko atstumą, ar pavyko sukurti atmosferą tokią, kokios siekei?

Taip, manau, kad pavyko. Tačiau yra įdomu tai, kad atmosfera kaskart kinta. Ekspozicijos kūrimą užbaigus buvo kita nuotaika, nei dabar būnant šioje erdvėje.

Ekspozicijoje surinkta įvairiausių objektų, kurie bendrame amplua – tikrai jaudina. Vieną eksponatą užtruko aptikti, tačiau atradus buvau šokiruota ir kitų parodos lankytojų klausinėjau: „ar matėt?!“. Kalbu apie instaliacijos elementą, esantį kamino alkūnėje – skulptūrinę žmogaus galvą. Jos atspindys tapybiškai nešvariame veidrodžio paviršiuje menkai teatsispindintis. Ar nesuerzintų klausimas, apie ką ši instaliacija? Ką nori ja pasakyti? Ar geriau, kad „pokalbis vyktų“ tik tarp suvokėjo ir kūrinio?

Galimos įvairios interpretacijos, tačiau dabar galiu šiek tiek plačiau papasakoti apie šį kūrinį. Ši instaliacija yra pavadinimu „Buitis”. Išties, tas instaliacijos elementas (gipsinis, dažytas portretas) neryškiai matosi, paskendęs toje raudonoje instaliacijos prieblandoje. Tačiau parodos plakate sąmoningai naudoju to pačio elemento – metalinio ventiliacijos vamzdžio ir gipsinės, dažytos galvos – fragmento nuotrauką, kurioje viskas aiškiai matyti. Šiuo atveju, parodos lankytojas galėtų nuspėti, kas ten yra ir stengtis pamatyti tai. Čia tokia užuomina. Apskritai, visa ta instaliacijos erdvė, skęstanti raudonoje prieblandoje, skatina ilgiau ten pabūti, palaukti kol pripras akys, ir tada pamatyti kūrinius ir daiktus esančius ten. Be abejo, kūrinio reikšmės yra įvairios ir jas galima labai skirtingai interpretuoti, tačiau mano kurta viena pagrindinių instaliacijos minčių yra tokia – tas portretas, tai individas – kiekvienas iš mūsų, gal aš, o gal ir kitas žmogus, nuasmenintas personažas, jis žiūri į veidrodį tačiau pats save nelabai mato. Argi nekeista žiūrėti į veidrodį ir nematyti savęs? Šiuo atveju tas personažas bando suprasti kur gi esąs, tuo labiau, kad horizonto kontekste mes ieškome tikslo, prasmės, žiūrėdami iš dabartinio taško į praeitį ir į ateitį. Horizontas šiuo atveju yra siekiamybė. Taip pat ir parodos lankytojas ne iš pat pradžių pamatys neryškų personažo portretą. Tad atsirandanti keista situacija – kada nei žiūrovas, nei pats personažas, nemato  viens kito, bet ir savęs pačio – kalba apie mūsų užsidarymą tame ventiliacijos vamzdyje – buityje.

Tavo pagrindinė kūrybos sritis yra šiuolaikinė tapyba, kuri varijuoja tarp tradicinės ir šiuolaikinės tapybos suvokimo ribų. Pasak tavęs paties, kūryboje ieškai tinkamų tapybos pratęsimo būdų kitose medijose, minimalistinės estetikos ir maksimalios koncepcinės išraiškos santykio. Parodoje „Už horizonto“, šalia instaliacijų, eksponuojamas vienas tapybos darbas, kuris tikrai išreikštas minimalioje estetikoje – juodą drobės paviršių perskiria kitos faktūros juoda. Ar taip ir galėtų būti išreikšta šiuolaikinio tapytojo santykio siekiamybė: vienas tapybos darbas / „ant“ visos parodos?

Jeigu traktuosime tapybą, kaip drobę ant porėmio ir dar šiek tiek patapytą dažais, tad šiuo atveju yra du tapybos darbai, pastarasis „Horizontas”, kuris yra vienos spalvos (indigo) ir mažiau kaip pusė šio darbo yra nulakuota, kad atspindėtų priešais esančias raudonas lempas. Šiuo atveju „Horizonto” menamas jūros paviršius tampa tamsiai raudonas, be abejo tai priklauso nuo žiūrėjimo taško. Ir kitas mažas tapybos darbelis (8 x 6 cm), esantis lentynėlėje. Parodoje naudoju šiuos kelis tapybos darbus sąmoningai, man jų pakanka, kaip nuorodai į tapybos kontekstą, kaip simbolį. Tačiau šie tapybos darbai nėra eksponuojami šalia instaliacijų, jie yra kitos instaliacijos dalis. Ir parodą traktuoju kaip visumą, kurioje mano tapybiniai pa/matymai vizualizuojasi kitų medijų raiškos pagalba: video ar instaliacija.

Ekspozicijoje panaudojai rastą fotografiją. Kaip supratau, šiuo konkrečiu atveju tave jaudina nežinojimo momentas: ar nuportretuotasis tebeegzistuoja? Taip pat, kaip pats įvardinai, ruošdamasis parodai, stengeisi jos „neapkrauti tekstais“, tad asmeninės interpretacijos vis išsirutulioja iš asociacijų, kylančių iš parodos pavadinimo. Ar artimas būtų paaiškinimas, jeigu kalbant perkeltinėmis reikšmėmis, jog horizonte – tai kas čia ir dabar, tai kas matoma, vadinasi žinoma, arba bent jau nujaučiama, o už jo lieka nežinomybė.

Iš esmės taip. Tik dar pridėčiau vieną mintį, kad čia – už horizonto – mes tik stebėtojai, mes matome daiktus ir reiškinius, bet jų pakeisti negalime, kaip sapne.

Vienas ryškus ir akivaizdus parodos motyvas – raudonas apšvietimas. Ar tai yra tiesiog tiesioginė sąsaja su saulėlydžiu, brėkštančiu rytu?

Iš tiesų, pagal pirminę instaliacijos idėją planavau kurti paros ciklo horizontą, naudojant liuminescencines lempas, tačiau vėliau, instaliavimo eigoje persigalvojau ir apsistojau tik ties raudonu apšvietimu. Tačiau, vis tiek tiesioginė sąsaja su saulėlydžiu/saulėtekiu išlieka. Taip pat raudona šviesa kartu su savimi atveria platų kitų interpretacijų lauką. Vienas iš jų – ryškinimo kambarys. Tačiau tai nėra tik tiesioginė ir/ar konkreti sąsaja. Šiuo atveju svarbu raudonos spalvos kuriama prieblanda, svarbu būtent ši atmosfera. Kas konkrečiai tai yra man sunku išreikšti verbaliai, tikiuos vizualiai ta patirtis yra aiškesnė ir suprantamesnė.

Nudegti degtukai, sudžiūvęs paukštelio kūnelis, sudegęs laivelis. Laikinumas tau tikrai rūpi.  Ir iš tikrųjų, visų tų objektų patalpinimą į vieną erdvę paaiškina (bent šiek tiek) parodos teiginys. Kadangi parodos „neperkrovei tekstais“, jis tampa itin svarbus: „Ten, už horizonto, kur esti amžinas laikinumas. Ir čia, buityje, kasdienybėje regiu amžino laikinumo artefaktus“. Skamba poetiškai. Ar sutiktum pakomentuoti plačiau?

Tikrai taip, stengiausi naudoti kuo mažiau teksto, bet manau, kad jis yra labai koncentruotas. Tad pasistengiau į šias eilutes sudėti visas parodos prasmes. Pakomentuoti plačiau galėčiau nebent pakartojant tas pačias dvi eilutes – „Ten, už horizonto, kur esti amžinas laikinumas. Ir čia, buityje, kasdienybėje regiu amžino laikinumo artefaktus“.

Pabaigai, labai norisi „ištraukti“ Povilo mintį iš susirašinėjimų, ruošiant šį interviu: „Aš manau, kad parodos pavadinimas ir (ar) dar, tarkim, kūrinių pavadinimas yra svarbu. Ir viskas – jau žiūrovui to turi pakakti, o vėliau pasirodantys tekstai, menotyrininkų interpretacijos, gali papildyti parodą ir žiūrovams sukelti kokių minčių, ko jie gal nepagalvojo“.

Parodos autoriui: atmosfera leidžia pajausti kažką sunkiai nusakomo, kaip „savo gyvenimo laikas“. Ant galerijos sienos, panaudodamas iš veidrodžių sujungtą liniją, sukūrei horizontą. Sukūrei suvokėją jame. Ačiū.

1 2 3 4 5 6 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17

Straipsnio autorius:
Giedrė Legotaitė yra menotyrininkė, šiuo metu dirbanti kuratore galerijoje „Meno parkas“.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *