Kai (as)meninė fantazija tampa viešu reikalu

2010 m. birželio 29 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Metras Penkiasdešimt
disneyland-park-paris1

Jau įpusėjus sunkioms „kultūrinėms pagirioms“ po ištisus metus trukusių riebiai finansuotų sostinės „meninių“ lėbavimų, sabotažnikų ausis karts nuo karto pasiekia naujų ryškių meninių „nušvitimų“ atgarsiai. Šiais metais „nušvitimai“ daugiausia aplanko skulptorius (na, čia jau jų pačių sau priskiriamas titulas), kurie vis negali susitaikyti su kultūros sostinės nuvainikavimu, ir siekia vis tirščiau išpuošti, pagyvinti, suteikti dinamikos mūsų niekuo nenusikaltusiai Marijos žemės sostinei. Deja, šios puošmenos miestą vis labiau artina prie kinietiško maisto restoranų estetikos, neprimindamos projektuose žadamos „su aplinka sudarančios vientisos galerijos“. Dar neseniai sabotažnikus „pradžiuginusį“ naują proginio menininko trispalvį ažūrinį projektą – „Laisvės plentas“, sužavėjusį ne tik Marijos žemės įžymybes, bet ir vietinę UNESCO komisiją, visai neseniai perspjovė kitas miesto „tiuninguotojas“ – Įkūnytas Valdžiūnas.

Jis nusprendė obuoliais, kartimis, lenciūgais ir pusmėnuliais prasmingai padailinti kompoziciškai išbaigtus sostinės tiltus. Valdžiūnas, pasirodo, Įkūnija universalaus meno tradiciją, t.y. tokią, kuri savyje talpina visas įmanomas prasmes, arba, kitaip tariant, jų nebūvimą, tačiau labiausiai jis sugebėjo suderinti šiais metais itin aktualią tautos atgimimo (juk vis tik dvidešimt metų mėginam tai padaryti) ir visuomet madingą „atsigręžk į upę“ kompleksą, kurį jau praėjusiais metais sėkmingai išnaudojo miestiečius įsiutinę prie jų skonio nesiderinantys menininkai. Valdžiūnas skonio klausimu nuosakus kaip plastinis chirurgas: „Miesto įvaizdžio atnaujinimas tampa vis aktualesnis. Tačiau aš nesiekiu stebinti ar šokiruoti. Mano skulptūrose nėra provokacijos. Nebent stebintų skulptūrų ir tiltų žaismė“, – kuklinosi menininkas. Minėtoji žaismė jam tikriausiai „nušvito“ besišlaistant po sostinės tiltais, po kuriais naktimis lyg ir nėra ką veikti, tačiau skulptorius titaniškai pasiryžo pakeisti šią liūdną tikrovę: „Vaikštant Neries pakrante akies niekas nepatraukė: tuščia, niūru, apleista. Nusprendžiau, kad upė nusipelnė didesnio dėmesio: gal ne tiek racionalaus, kiek barokiško ir kartu modernaus puošnumo“,- išdavė savo klusnumą vidiniam balsui Valdžiūnas. Taigi (koks netikėtumas!) menininko projekte susijungė trys nesibaigiančio eksploatavimo temos – tautiškumas, upė ir barokas.

Šis temų (o ir formų, kaip jau teko įsitikinti) derinys nepasirodė priimtinas buvusios kultūros sostinės ekspertų komisijai, kuri šį projektą atmetė, tačiau šis nuosprendis neapsaugojo miesto nuo šio atkaklaus menininko „tiuningo“, kurį palaimino ir lėšas įgyvendinimui suteikė sostinės seniūnija.

Taigi, susitaikykit – privačios pavienių menininkų fantazijos užvaldo viešąsias erdves, sulaukdamos neįtikėtino tokius proginius kūrėjus (tikriausiai dar nuo sovietmečio) garbinančių biurokratų palaikymo. Įkūnyto Valdžiūno liguisto triūso dėka Žaliąjį tiltą „papuoš“ 3,7 m pločio ir 7 m ilgio „Lenciūgas“,  po Senuoju Žvėryno tiltu kybos niekur neplaukianti „Valtis pusmėnulis“, o  Baltąjį tiltą skels „Spindulys-kartis“.  Už sveiką protą reiktų pagirti Karaliaus Mindaugo Tilto architektą, neleidusį suteikti leidimo po jo suprojektuotu tiltu padžiauti „Karališką obuolį“. „Esu skeptiškai nusiteikęs prieš meną ant meno. Tiltai – tai inžineriniai statiniai, kurie kompoziciškai užbaigti, sudėliotos jų konstrukcijų proporcijos. Jie savaime tokie, kokie yra, ir turi būti – jų nereikia specialiai puošti. Ant tilto verti iltį ar pakabinti burbulą aš nematau prasmės. Šiam projektui tiesiog pasirinkta ne ta erdvė.“, – atšovė barokiškai nusiteikusiam menininkui tilto architektas.

Ir čia nepabaiga – ar jau girdėjote, kad be plytos Tado Blindausko „Laisvės plente“ galite išsirinkti ir geltoną-žalią-raudoną vardinę kėdę tos pačios nekaltos upės pakrantėje? (Šį kartą) dizaineris Vilkintas Pūzras savo fantazijos nevyniojo į vatą – sugalvojo 600 kėdučių nudažyti trispalvės spalvomis, sudaryti iš jų vėliavą krantinėje prie Kūno kultūros rūmų, o žmonėms leisti nusipirkti kėdutes ir ant jų užrašyti savo palinkėjimą sostinei ir Marijos žemei.

Tereikia 329 litų ir linkėjimas „Palikit upę ramybėje!“ mūsų.  Gaila, kad Valdžiūnas nepasirinko dar vieno neatsiejamo populistinės meninės fantazijos elemento – interaktyvumo, o būtų gal ir daugiau rėmėjų sulaukęs – juk taip puiku būtų – pasėdi ant vardinės kėdutės (geltonos), paglostai vardinę plytą „Laisvės plente“ (žalią) , o galiausiai pagalvoji apie ant „Lenciūgo“ amžiams išgraviruotą  savąjį vardą ir leki kiek kojos neša nuo „puošnios“ upės į stoties rajoną, kurio joks Kablys negadina. Lieka tikėtis, kad ši estetinė oazė nepavirs tautišku-kinietišku Disneyland‘u, cukriniais fasadais maskuojančiu istorijos nebuvimą.

Straipsnio autorius:
Metras Penkiasdešimt yra griežtų fizinių ir dvasinių bruožų patologinio bohemarojaus specialistė, linkusi į trumpus išvedžiojimus ir plačius kultūrinius niekus.

Komentarai

  1. mužikas Ž ir LT

    Gerai pavaro. Turėtų ir į kokią Komjaunimo tiesą tą tekstą įdėti, kad liaudis pamąstytų nors biškiuką. Kol šventoji sostinė nepavirto tokio MIANO KURYNIŲ sąvartynu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *