Epitetais apie Austrijos šiuolaikinį meną ŠMC

2011 m. rugpjūčio 22 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

Mintis kalbėti apie atskiros ir savarankiškos Lietuvos šiuolaikinio meno kolekcijos galimybę atrodo svajokliškai ir utopiškai, tad šis sakinys teliks vienintele  užuomina. Mintis kalbėti apie Austrijos šiuolaikinio meno realybę taip pat atrodo svajokliškai, tik iš atvirkščios pusės.

Pirmą kartą Austrijos šiuolaikinio meno paroda In Between pristatyta 2008 m. Tel Avive. Kalbant apie šią jau tris metus veikiančią keliaujančią parodą, man asmeniškai, vis išnyra Dariaus Mikšio projektas „Už baltos užuolaidos“. Turbūt šis miražas kol kas susikuria išsyk, vos tarus žodį „kolekcija“. Aišku, čia kaltas dar neišblėsęs projekto aktualumas ir į rankas patekęs jo kūrinių katalogas, paskatinęs susapnuoti galimybę rinktis. Iš tiesų, kalbai pasisukus apie kolekcijas, pastebi pasijuntąs laisviau. Kolekcija (plačiąja prasme) nurodo į masę vienetų lyg ir labai susijusių, bet neišvengiamai ypatybiškai kitokių.  Šiuo konkrečiu atveju, bevartydama katalogą, pasijutau tarsi pusę eksponatų būčiau norėjusi pasirinkti pati, kaip kad beveik paties pasirenkama ir Mikšio projekte „Už baltos užuolaidos“. Bet apie tai dabar pakaks.

Tokias parodas-prisistatymus dažniausiai lydi gosli ramuma,  kone apatija. Viskas taip  aišku, pasverta. Gal aktualumo klausimas iškilo susiklosčius visiems žinomam teisėsauginiui skandalui, bet gal ir ne. Galų gale  ir šiaip valstybinė kolekcija išsyk nurodo į stabilų, nepajudinamą,  kone monumentalų konstruktą. Nesistengi ieškoti kokių nors ryšių (žinoma, jie dažniausiai neklausti atsiranda), pasiduodi tam keistam nuolatinių, ekspozicijų ir valstybinių kolekcijų keliamam užtikrintumo, nekintamumo, stabilumo jausmui. Pasitiki  ir  pasiduodi į sudarytojų rankas. Kaip nepasitikėsi,  juk viliesi, kad rinktasi ir dėliota labiausiai reikalą išmanančių. Ir šio teksto pavadinime  esantys žodžiai be  jokių „kabliukų“ (nebent tai,  kad jie be „kabliukų“ yra kabliukas). Iš tiesų čia tiesiog tekstas apie tiesiog parodą ir tiesiog kolekciją, kuriems tiesiog reikia ir kuriems pabandau suteikti keletą epitetų, kurie nors sintaksiškai dažniausiai sudaro pažyminius (gali eiti ir aplinkybėmis), visgi skiriasi nuo paprasto pažyminio ar aplinkybės, nes visada rodo subjektyvų požiūrį.

„Ji (paroda – aut. past.), nors ir gerokai išplėtota, vis dėlto pateikia nepilną pjūvį. Žinoma, ji gali pasirodyti atsitiktinė. Bet jokiu būdu ne savavališka. Be to, išsamius klausimas į temas, jaudinančias mūsų kūrėjų pasaulį, galima rasti tik apsilankius Austrijoje  –  tai padaryti aš kviečiu Jus jau dabar, prieš apsilankant parodoje.“ – teigia Austrijos Respublikos švietimo, meno ir kultūros ministrė Claudia Schmied.

Keliaujančios parodos charakteris lyg ir turėtų būti poetiškas, bet jo prigimtis grynai marketinginė. Ne tik nesistengiama užslapstyti marketinginių ketinimų (pritraukti potencialius meno mėgėjus), bet priešingai –  tie ketinimai akcentuoti. Negana to  veikiama keliais frontais, mat panašiu metu (gal šiek tiek anksčiau) kita šiuolaikinio Austrijos meno dalis pristatyta Briuselyje. Na ir puiku, turbūt tinkamiausia paroda vasarai. Tad  galų gale, koks tas šiuolaikinis austrų menas ŠMC pristatytos dalies kontekste?! Pirmas atėjęs žodis man buvo – fikcinis. Šioje kolekcijos versijoje būta nemažai šį epitetą nešančių kūrinių.

Pavyzdžiui, kad ir Mahony „Labiausiai į vakarus nutolęs taškas“ . Mahony – meninikų Stephan Kobatsch, Jenny Wolka, Andreas Duscha ir Clemens Leuschner 2002 m. įkurta grupė. Instaliacija „Labiausiai į vakarus nutolęs taškas“,  dar kitaip vadinama „Pasaulio kraštu“, sukurta 2008 m. Ekspedicija kaip tam tikras dirbtinis ieškojimo ir radimo konstruktas pasitelkiamas,  sakytum,  romantistiškam eskapistiniam pastišui – atrasti krašto (pasaulio) kraštą. Sakytum, beveik Casparo Davido Friedricho „Wanderer above the Sea of Fog” inscenizacija. Jeigu ekspedicijai būtinas ieškojimo ir atradimo momentas, reikalingas atradimą įrodanti dokumentacija ir, žinoma, trofėjus. Dokumentacija instaliacijoje esti keturios polaroidinės nuotraukėlės su į tolį žvelgiančiais Mahony, taip pat kelios projekcijos, o trofėjumi – gabalas pasisavintos pasaulio krašto uolos.

Tam tikrų ekspedicijos teatro motyvų esti ir Andreas Heler „Kaip viskas taip paprasta tampa…“ Instaliacija regis sukonstruota remiantis principu: kas pirmiau, višta ar kiaušinis? Kaip fotografija su keliautoju (?) ir ore sustingusia ir įmantriu linijų piešiniu išsiraizgiusia, jo mesta virve. Kur, kada ir kaip prasideda virsmas kūriniu, slinktis iš latentinės būsenos. O gal toji slinktis tokia nepastebima, kad žvilgsnio fokusas lieka latentiškumo ir melancholiškumo liūne. Tiksliau, jis užprogramuotas ten likti. Regis,  Heler instaliacija kaip ir daugelis kūrinių yra labiau apie kalbą, paradoksus, utopijas, kontaminacijas, o labiausiai apie tąjį buvimą nulio taške, nuo kurio galima žvelgti ir į visas įmanomas aibes. Kaip toji Evos Chytilek tumba iš durų („Durys“, 2008) ar traktoriukas, besisukiojantis galerinės erdvės makete.

Kalbant apie utopijas, dažniausiai, beje, architektūrines,  jų koncentratas palyginti nemažas. Johannes Bocks fotografijos „Naujasis Hefei miestas“ (2008). Tušti industriniais gigantais turėję tapti miestai, bet sprogus nekilnojamo turto burbului tapę miestais-vaiduokliais. Wendersiškas koloritas ir erdvė priminė Berlyno pastogėmis vaikštinėjantį angelą Casielį iš „Wings of desire“. Jis, matyt, esti tokios pat prigimties kaip ir kataloge minėtas Walterio Benjamino istorijos angelas, „kuris lyg pasirengęs nuo kažko nutolti, į ką jis spokso“, kaip ir Casielis, stebi, bet negali prisiliesti. „Jo veidas pasuktas į praeitį. Ten, kur mes suvokiame įvykių grandinę, jis temato vieną katastrofą, kuri griauna visa, kas buvo pastatyta, ir sviedžia nuolaužas jam po kojom. Angelas norėtų likti ir pažadinti mirusius bei sutvarkyti visa, kas buvo sudaužyta. Tačiau audra pučia iš Rojaus, ji įsisuka į jo sparnus su tokiu žiaurumu, kad angelas nebegali jų suglausti. Audra nepailsdama stumia jį į ateitį, į kurią jis atsukęs nugarą, kol priešais jį į padanges auga nuolaužų krūva. Ši audra yra tai, ką mes vadiname pažanga.“ Iš tiesų ši angelų susižvalgymų aura apgaubusi Bocko kuriamą industrinį peizažą.

Tam tikro angeliškumo (tik kitokio) esti ir idealistinėje  Jun Jango „Kažkur už vaivorykštės II Šanchajus“ ( 2007) fotografijų (iš japoniškų ir kiniškų nekilnojamo turto lankstinukų) serijoje. Hiperbolizuota, kone „sukičinta“ estetika, regis, plėšte plėšia Dorotės iš garsiojo amerikiečių miuziklo „Ozo miesto burtininkas“ dainą „Somewhere over the rainbow“. Padainavus Dorotę pagriebia galingas viesulas ir iš pilkos realybės (tiesiogine to žodžio prasme) nuneša į stebuklų miestą, „kažkur už vaivorykštės“, kur pilna (iki negalėjimo) magijos, pasakų ir spalvų.

Apie nekilnojamo turto fikcijas kalbama ir Dorit Margreiter „Originalios sąlygos (Modernisto interpretacija)“ (2006) iš JAV nekilnojamo turto leidiniuose rasti  skelbimai siūlantys pirkti „įvairių modernizmo architektų (Richard Neutra, Rudold Schindler, John Lautner ir kt.) „originalioje būklėje restauruoti“ namai.“ Paradoksalumu ir tam tikro kultūrinio identiteto kritika susijusi su idealistinėmis atitinkamo laikotarpio mąstysenomis, kurios savo ruožtu reguliuoja estetines pažiūras. Neblogai skamba – namas pagal Neutra ar Schindler. „<…> šie namai mutavo į „meno kūrinius“, į daug kartų užkoduotus kultūrinius griuvėsius“.

Apie architektūrines mutacijas ar greičiau anomalijas esti ir Gisela Erlacher „Bad Gleishenberg, Grein, Klein Neusiedl, Traiskirchen, Weitra“ (2004-2005). Troškimas pačiam statyti savo idealius namus ir dėl tam tikrų nežinomų priežasčių (galbūt neišmanymo ar norėjimo pastatyti pigiau) atsiradę, regis, visai nelogiški, nepaaiškinami sprendimai. Durys stoge, neaiškios dažų dėmės, plytų sienos imitacijos, netikėtos spalvos, suolelis pastatytas nedideliame trinkelėmis grįstame plotelyje, kai aplink plyti pieva, langeliai šen bei ten, galų gale visai neaišku kur. Šios statybinės anomalijos tarsi suteikia pastatams kažkokios gyvasties, tarsi maištaujančios prieš teiginį, kad architektūroje viskas turi būti apskaičiuota. Tikrų tikriausia Gastono Bachelard‘o erdvės poetika.

Tam tikros gyvasties galima atrasti ir Andrea Witzmann „Chao Phraya mon amour“ (2008). Gal dėl fotografijose užfiksuotų, regis, nereikšmingų vietų ar ir visai apleistų griuvėsių, kurie ištraukti iš savo kasdienybės imami ir sumeninami, o tada jau ima pradeda gyventi kitą gyvenimą, pavyzdžiui, kabėti kokio nors miesto, kad ir Vilniaus galerinėje erdvėje.

Žinoma, kūrinių daug ir nereikia nei sakyti, kad visi jie yra tikrai geri. Galų gale gal ir nebūtina ta vienijanti ar kitaip pažvelgti padėsianti koncepcija. Gal ir užtenka to, pasak vienos iš kuratorių Johannos Mayer-Keber , bendro vardiklio – Austrijos. Galų gale gali tiesiog šiek tiek pasijausti šiek tiek žvelgiantis į šiek tiek Austrijos šiuolaikinį meną. Šiek tiek pasijusti, nes visgi esi ne Austrijoje. Šiek tiek žvelgiantis, nes dažniausiai idėjinė gausa verčia į kažką dėmesį koncentruoti labiau, į kažką mažiau (pagal interesus). Šiek tiek Austrijos šiuolaikinio meno, nes jo čia ir yra šiek tiek.

Nuotraukų autorė: Marta Ivanova.

 

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *