10 klausimų Jurgai Barilaitei po jos video peržiūros JMVMC

Ketvirtadienio vakaras,19.val
Jono meko vizualiųjų menų centras
LTMKS “Video ekranas“
Jurgos Barilaitės video peržiūra.

Depo muziejus –galerija įsigyja naują eksponatą Jurgos Barilaitės video kūrinį (kaip sklido gandas įkainuotas 15000 eurų) „Būtinoji gintis“, jis tučtuojau instaliuojamas ir sukasi projekto „NIIR“ erdvėje.

Bokso pirštinių skleidžiamas garsas pasitinka gausiai besirenkančius į menininkės peržiūrą. To dar neteko matyti, Jono Meko centre visiem norintiems neužtenka krėslų, kai kurie  video stebi pro pravertas duris. Skambant „The doors“  ir plojimams prasideda pokalbis – diskusija. Tojana Račiūnaitė moderuoja ir pastebi keletą Jurgos darbams  būdingų bruožų, menininkės kūno kaip plastinės medžiagos naudojimą, video darbuose, tapybinį komponavimą, energiją, Nerijus Mileris prisimena įtaigų palyginimą su pirmaisiais kino bandymais – Lemjerų traukiniu ir įvardija Barilaitės kūrinius judančiais paveikslais, ir prisimindamas K.Šapokos darbus, pastebi , kai paleisti kontekstų tarakonai Jurgos darbuose į juos ir grįžta, skirtingai nei Kęsto video. Monika Krikštopaitytė užduoda kelis jai rūpimus klausimus apie „TAIP. NE“, Evaldas Jansas taikliai replikuoja teigdamas, kad video kamera Jurgai – teptukas.

Pokalbyje išryškėja autorės simpatijos femizmui ir jo aktyvistėms, nors savo kūriniuose, anot autorės, vengianti tiesmukumo. Skambėjo video pabaigos ir noro vėl tapyti nuotaikos. Atkreiptas dėmesys į nenutrūkstamą vaizdą, laiką ir garsą,  Jurgos atsakymai ir pastebėjimai virto puikiu performansu, šokiu prieš publiką ir teoretikus, kuris padedant Evaldui buvo filmuojamas ir gal but kada nors išvysim dokumentaciją.
Visą laiką tyliai lindėjau salės kampe, išgyvendama video, klausydama pokalbio ir visą laiką knietėjo užduoti keletą klausimų, surašiau juos ant programėlės ir diskusijai persikėlus į parodinę erdvę ir gurkšnojant (Janso išprovokuotą ) prie raudonų menininkės plaukų derantį raudoną vyną įbrukau Jurgai .

-koks pirmas ir kada buvo sukurtas video darbas
-kodėl savo video instaliuodama dažnai kaitalioji įprastą formatą į pieno stiklinę ar kartoninę dėžutę,
-kurį laikai sėkmingiausiu
-kokie video menininkai tau artimiausi
-ar pragyveni iš savo kuriamo meno
-kaip įtakoja kūrybinį procesą kuratoriai
– kokį kūrinį yra įsigijus Lietuvos Nacionalininė galerija
-kokie artimiausi kūrybiniai planai
-ką duoda tokie pokalbiai
-kas labiausiai nervina

Nekantravau visą savaitgalį, o gal Jurga  pasididžiuos ir neatsakys, gal nusimetė popierėlis, gal neturi laiko, gal „Vartuose“ veikianti paroda ir peržiūra atgrasė nuo bet kokio meno, gal mano persona mažai kotiruojama Lietuvos meno padangėje, ir tt….

Jua buvau beprarandanti viltį sulaukti atsakymo, peržvelgdama elektroninį paštą aptikau Jurgos atsakymus:

1.
Pirmąkart video kameros ėmiausi 1999 metais, kai rėkiau prieš kamerą,  „Kai į mane žiūri, aš rėkiu“, rėkiau kelias dienas savo studijoje, kol iš tikrųjų viską pradėjo skaudėti , gavosi labai skaudus ir klaikus garsas,  kaimynai net norėjo kviest policiją – tai buvo kaip ir pirmasis užfiksuotas performansas, po to Liškevičius padėjo sumontuoti 5 minučių filmuką, projekciją demonstravau ant tapybos drobės- tai tarsi rėkianti tapyba, rėkianti autorė, nuoširdus gyvas nervas- man asmeniškai tai etapinis darbas, nors tų riksmų tikrai daug yra sukurta – bet tie santykių aiškinimaisi su tapyba –, moteriškumo tema (tapybos drobėje- baltas vaiko veidas juodame fone), kūrybinio proceso išviešinimas ir  emocijų iškrova – dalykai, kurie vienaip ar kitaip dalyvauja mano darbuose iki šiol.
2.
Aš nedarau video filmų –  tai arba performansų fiksavimas arba judančiais paveikslais, objektais užpildyta erdvė, video – tik dar viena vizualinė išraiškos priemonė, vien video vaizdas savaime, manęs absoliučiai netenkina – todėl tampa tik darbo dalis dar vienas sluoksnis, tam tikruose realiuose medžiagiškuose objektuose, neveltui  yra daug meninikų, pradėję nuo video vis dėl to perėjo prie dokumentinio ar vaidybinio kino, tai ir visai kita vaizdo kokybė ir gylis, įtikinamesnė priemonė istorijoms kurti. Pavyzdžiui paskutiniame darbe „Baltarusiški tapetai“ aš visiškai atsisakiau pretenzijų į vaizdo kokybę, savotiškas video mobilumas, nepretenzingumas, buitiškumas ir pigumas tai dar viena priemonė beviltiškai graudžiai nuotaikai sukurti.
3.
Video instaliacija pieno stiklinėje „Audra stiklinėje“ – paprastas ir pakankamai efektingas darbas, patinka ne tik meno žmonėms, man ir pačiai norisi įkišti pirštą ir ištraukti ta moterį iš stiklinės. Be to, šitą darbą net pavyko parduoti.
4.
Pamirštu pavardes man daug kas patinka ir artima, na Pipilotti Rist,  Janet  Cardiff, Liisa Ahtila ,  daugybė youtube anonimų.
5.
Kartais nuperka  darbus, net video, užsidirbu iš tapytojos amato.
6.
Mano mamos liemenuką ir korsetą… iš 1998 metų objektų ciklo „Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą“.
7.
Dirbu nedaug ir retai ir tikrai darau, ką noriu, bet savo darbų vadyba neužsiimu, tiesiog nesugebu, neturiu laiko, o tam tikros datos, kuratorių  organizuojami projektai šiek tiek disciplinuoja.
8.
Vėl pradėjau tapyti, o šiaip turiu daugybę neįvykdytų projektų, vienas iš jų „Nepadarytų darbų archyvas“ jau po truputi rutuliojasi, taip pat dalyvauju keliuose tęstiniuose projektuose – veiksmas vyksta.
9.
Kitų menininkų interviu man tikrai įdomu skaityti, o dėl savo pasiaiškinimų visąlaik lieku nepatenkinta, po laiko sugalvoju geresnius atsakymus – kvailas klausimas, nedėk geriau.
10.
Kartais mane, nervina tokia daugybė dalykų, kad atsakymas trunka net 5min. – o tada mano kantrybė jau baigiasi, geriau iš vis nieko dabar nesakysiu. Jums išvardinsiu šiuos dalykus naujame video, kuris vadinsis „ Interviu…“

Su dideliu džiaugsmu perskaitau puikius atsakymus  ir skubu pateikt internautams iš artnews.lt.

Jurga Barilaitė Paveikslas. 2007, video, 5 min.

Jurga Barilaitė. Audra stiklinėje. 2003, instaliacija