„Čia visada yra kažkur kitur“. Interviu su menininku Miks Mitrēvics

2011 m. gegužės 29 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

Balandžio pabaigoje galerijoje „Vartai“ atidaryta projekto „Artscape“ paroda, pristatanti vieno žymiausių latvių šiuolaikinio menininko Miks Mitrēvics ir lietuvių tapytojo Lino Jusionio kūrybą. Parodos kuratorė – Aušra Trakšelytė. Kalbiname latvių meniniką, Vilniuje pristačiusį instaliacijas „Entropijos kubas“ ir „Sienų tyla“.

Dabar gyveni ir dirbi Gente. Dažnai žmonės atitolę nuo ten, kur pradėjo savo kūrybinį kelią, ima tą vietą matyti kiek kitaip. Koks tavo atvejis?

Aš manau, kad pakeisti vietą ir perspektyvą yra labai svarbu ir naudinga kiekvienam menininkui. Tokio pasikeitimo jau kurį laiką ieškojau. Dabar pasirinkau magistrantūros studijas aukštesniajame dailės institute (HISK) Gente. Jį rekomenduoju ir kitiems. Vėliau tikriausiai kelsiuosi į kokią nors kitą vietą. Man svarbu laikas nuo laiko išsikelti sau iššūkį, permąstyti savo ankstesnius pasiekimus, o nauja vieta tą padaryti yra puiki galimybė bei motyvacija. Pradėti kažką naujo, naujai pažvelgti į ankstesnes išvadas, turėti naują kontekstą, struktūrą. Nauja vieta sukuria atitinkamą erdvę ir laiką naujiems atradimams bei eksperimentams.

Galerijoje „Vartai“ savo kūrybą pristatai pirmą kartą. Viename savo interviu minėjai, kad tapyba Tau nėra labai artima, tad kaip jautiesi pristatydamas savo instaliacijų seriją „The silence of the walls“ tapytojo Lino Jusionio kaiminystėje? Gabūt visgi įžvelgi kokių nors ryšių/paralelių, pavyzdžiui, turinio užslėptumas?

Niekada prieš tapybą nieko neturėjau. Dabar aš tiesiog renkuosi kitokią saviraiškos kalbą. Kitais atžvilgiais tapybą dievinu ir dažnai semiuosi įkvėpimo iš įvairių tapytojų bei jų paveikslų. Visada yra galimybė surasti kažkokių paralelių tarp manęs ir Lino, bet nemanau, kad tai yra būtina ar kad šioje situacijoje tai duotų kokių nors vaisių.

Galvodama apie instaliacijų seriją „The silence of the walls“ atsiminiau 2005-aisiais ir 2003-iaisiais sukurtus video „Fire“ ir „Motel“. Pastarasis dėl pasirinktų rakursų, ilgo užsibuvimo ties lyg ir nereikšmingais, bet būtinais ir įprastais viešbučio kambario objektais (peleninė, Colos kamštelis, televizorius, šviesos jungtukas), o taip pat atitinkamo garso kambarį, su visais jame esančiais baldais, paverčia kone gyvu. Daiktų-objektų gyvumo esti ir parodoje „Vartuose“. Ar negyva vertimas į gyva gali būti traktuojama, kaip viena iš kūrybos procese naudojamų strategijų?

Oho! Turi gerą atmintį! Net aš sunkiai beprisimenu tuos senesnius darbus. Galbūt nevisiškai suprantu žodį „gyvumas“. Tačiau manau, kad prireikus mano darbuose visada galima surasti tokių paralelių bei galimų jų supratimo variantų. Aš pats, kai tik pradedu naują darbą, visada stengiuosi išvengti kažkokio nuspėjamo modelio, netgi stengiuosi sukurti tam iššūkį, pabūti ten, kur niekada nebuvau, užduoti klausimus, kurie dar nebuvo užduoti. Nesu labai strategiškas savo kūrybiniame procese, tačiau, žinoma, turiu savą asmenybę, kažkokius pasąmonės įpročius, galbūt todėl pasikartoju. Gyvybingumas galbūt galėtų būti susijęs su kūrybiniu procesu: esminių klausimų uždavimas+būklės stebėjimas+jausmai, kai tyla gali pasakyti daugiau negu garsi kalba.

Artimiausia žmogui aplinka – įvairūs buities daiktai, higienos priemonės – tai instaliacijų serijoje „The silence of the walls“, panašiai kaip ir ankstesnėje instaliacijų serijoje „Carethings“, labai svarbus leitmotyvas ar ne? Dėl artumo, buitiškumo labai dažnai tokių daiktų net nepastebime, visgi kažkuriuo momentu jie ima atrodyti paranormaliai ar net grėsmingai arti. Tavo kūrinių atveju iš plaukų šepečio ima augti plaukai, o siena regis tuoj atmerks blakstienas. Ar galima teigti, kad Tavo instaliacijos tą momentą tarsi priartina?

Apskritai man patinka paprastumas, tačiau kartais tai padaryti yra pats sunkiausias ir sudėtingiausias dalykas. Beveik neįmanoma išreikšti originalų menininko pojūtį ar idėją. Visada būna tik keletas žingsnių ta kryptimi. Taip, dažniausiai naudoju įprastus ir gana paprastus daiktus, dažniausiai tuos, kurie mane supa kasdieniniame gyvenime. Naudojant šias medžiagas, bandau sukurti sąlygas, kad tie paprasti dalykai galėtų pažadinti kažkokį naują judėjimą prieš juos pačius, o ne naudoti klišes. Nesidomiu paranormaliais, siurrealistiniais dalykais – tai tik keletas galimų formalių apibūdimų. Nesame įpratę kūrybiškiau pažvelgti į tai, kas mus supa ir kokia mūsų padėtis visame tame. Dėl šios priežasties dažniausiai vengiame ar visai neigiame tokius dalykus, su kuriais nesame susipažinę ir vadiname juos tokiais keistais pavadinimais, kaip paranormalus ar siurrealus.

Kai apžiūrinėjau Tavo darbus šalia „Vartų“ galerijos esančiose patalpose vaikai mokėsi groti fortepijonu. Kadangi tai tik pamokos, dažnai girdėjosi ir trūkiai tarp muzikos kūrinio atkarpų. Tie trūkiai ir vietomis dar negrabus, vaikiškas grojimas labai gerai papildė tą paranormalią tavo kūrinius gaubiančią atmosferą. Kažkodėl Tavo instaliacijos verčia įsiklausai į aplinkos garsus, kurie dažnai prideda kūriniams papildomas reikšmes. Kaip galėtum tai paaiškinti?

Kol instaliavau parodą aš taip pat mėgavausi pianino pamokos garsais iš kaimyninio kambario. Jie buvo lyg legendinio juodo „Vartų“ fortepiono aidas. Jo jau nebėra, tačiau tarsi vis dar galima išgirsi jo aidą.

Kiek Tau svarbi medžiaga? Regis Tavo  instaliacijose ji ne tik padeda sukurti labai emociškai įtaigią atmosferą, bet ir pratęsia mintį.

Dievinu medžagas ir materializacijos procesą. Manau, kad naudojamos medžiagos taip pat turi savo valią. Jos galvoja ir pačios išsivysto į tai, kokios jos yra. Dažniausiai priešingai nei reikalauja menininko idėjos bei norai. Galime tai pavadinti mąstymu apie medžiagą/bendradarbiavimą.

Žvelgdama į blakstienas sienoje, į nuotrauką priešais ir ant palangės stovintį puodelį su vandens imitacija iš plastiko plėvelės, prisiminiau filmo apie danų menininką Bas Jan Ader pavadinimą – „Here is always somewhere else“. Galbūt šie žodžiai tiktų ir apibūdinant jūsų kūrybą?

Aš tik tikiuosi, kad tai yra viena iš galimybių ir būdų. Man patinka neįmanomybės idėja esminės priežasties supratime. Mūsų požiūris ir situacija (šiuo atveju filmas apie Bas), visada pasikeičia taip, kaip mes tai matome ir suprantame (įskaitant mano darbus) ir tai yra šauniausia.

Ačiū už pokalbį!

Miks Mitrēvics ekspozicija galerijoje „Vartai“:

Nuotraukų autorius: Mindaugas Ažušilis.

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *