Seniai aišku, kad bet kokią Kęstučio Šapokos veiklą reikia suvokti kaip vientiso meninio reiškinio dėmenį. Todėl ir neįmanoma apie šiuo metu Jono Meko vizualiųjų menų centre veikiančią parodą „Laisvalaikis, sportas, kultūra“ mąstyti kaip nors kitaip, nei apie „Šapokos parodą“, nors jo paties kūrinių ekspozicijoje nėra. Dėl to, manau, nukenčia autoriai – Algis Ramanauskas, Gintaras Znamierowski, Jonas Valatkevičius, Donatas Srogis, Evaldas Jansas ir Benigna Kasparavičiūtė, kurių darbų parodoje yra, nes sunku juos pamatyti ne „Šapokos kontekste“.
Kęstutis Šapoka yra pagarsėjęs įžvalgų kūrėjas. Dažniausiai įžvalgos būna dekonstruojančios, atskleidžiančios sociopolitines vieno ar kito reiškinio struktūras. Dažnai įžvalgos būna neigiančios paviršinį, malonesnį to reiškinio supratimą. Dažnai įžvalgos būna neigiančios ką nors.
O ši paroda, anot Šapokos, turėtų būti alternatyva postmodernistinei kultūrai „be idealų, be tradicijų, be ateities ir praeities“. O pokalbyje su Aiste Bimbiryte, paklaustas, ar kičo naudojimas jam neatrodo išsemta tema, atsakė, kad „ši paroda – nepretenzinga, kukli, tyros atgaivos, tikros tapybos ir nuoširdaus kalbėjimo (Ramanauskas) salelė kičo jūroje“. Taigi, paroda turėtų būti nuosaikus teigimas neigimo ežere.
Man bebūnant parodoje, į ją atėjo ir pora garbaus amžiaus užsieniečių, ieškodami Jono Meko ekspozicijos. Darbuotoja jiems angliškai paaiškino, kad Meko jie nepamatys, bet pamatys tapybos. Nerodydami emocijų, užsieniečiai vaikščiojo po parodą. Kilo nenumaldomas noras jiems „viską paaiškinti“. Ėmiau mąstyti apie Šapokos žodžius, kad parodoje rodomi menininkai – geriausi savo kartos atstovai, kad Gintaras Znamierowski ir Donatas Srogis jau prieš 20 metų buvo šiuolaikiniai menininkai, bet iki šiol yra marginalai. Taigi, čia dėmesys nukreipiamas į lietuviško šiuolaikinio meno isteblišmento ardymą. Mąsčiau apie pranešime spaudai žadėtą netiesmuką tautiškumą. Kas gali būti lokaliau, kaip Linas Kleiza rudeniniam peizaže ar Justo Mamontovo ir Algio Ramanausko-Greitai pašnekesiai (kurie yra tokie unikalūs, kad, matyt, net nebuvo mąstyta rašyti angliškų subtitrų)? Kas gali būti alokaliau, kaip Keitho Haringo stilistikos paveikslėliai su angliškais užrašais, barbė vonioje ar sekso scena su Simpsonais? Turbūt tiktai balti bateliai su purvu išpaišytais sportinės aprangos gamintojų logotipais neša ir vietinę, ir bendražmogišką žinią. Žiūrėdama į visų numylėtą bebrą iš privačios kolekcijos, mąsčiau, ar jo paskirtis suteikti parodai žaismo, nes menininkų kūryba yra „prasminga ir be tuščių žaismo efektų“? Žiūrėdama į drobes abipus trofėjinių elnių ragų, mąsčiau, ar Šapoka turėjo pašauti tapytoją, kad tie kūriniai taptų jo trofėjais?
Užsieniečiams nieko nepaaiškinau. Nes akivaizdu, kad pačiai neaišku. Ar išėjus iš parodos jaučiu tik lengvą susierzinimą dėl to, kad patikėjau kažką teigiančiu Šapokos tekstu? Juk nepatikėjau. Susierzinimą kelia jausmas, kad patekau į kompaniją, kuri vartoja savą leksikoną su daugybe raktinių išsireiškimų. „Savi tarp savų“ susirinko „nuoširdžiam“ pašnekesiui. Ne taip ir retai šią tendenciją galima pritaikyti grupinėms parodoms. Tačiau šįkart neapleido jausmas, kad iš manęs tyčiojamasi, kad privalau įžvelgti keliasluoksnę paslėptą prasmę, o jei to nepadarysiu, nutiks kažkas baisaus. Paroda manęs neįtikino kaip lietuviško šiuolaikinio meno isteblišmento alternatyva. Matyt esu „tendencingai mūsuose rašomos dailės istorijos“ auka.