Subjektyvūs pamąstymai apie Vito Luckaus parodą Nacionalinėje dailės galerijoje

2014 m. vasario 2 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
Vitas Luckus_5

Žvilgsniui atgal visada sunku išsisukti nuo romantiškumo ir susižavėjimo. Ypač, kai kažkas ima ir pasiūlo „naują pasaulį”. Vito Luckaus fotografijų paroda tokia ir pasirodė – romantizuota. Ištėškus tokį apibūdinimą, teks pasiaiškinti, kodėl, tačiau tegu tai ir bus laikoma subjektyviais pamąstymais.

Vitas Luckus – pavardė, kurią įprasta įvardinti kitų aštuonių humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos grandų eilėje: Marius Baranauskas, Vitalijus Butyrinas, Algimantas Kunčius, Aleksandras Macijauskas, Antanas Miežanskas, Romualdas Rakauskas, Liudvikas Ruikas, Antanas Sutkus ir Vitas Luckus. Devynių Lietuvos fotografų pasirodymas Maskvoje 1969 m. jau seniai identifikuotas kaip svarbus atskaitos taškas lietuviškos fotografijos vystymesi ir, aišku, tyrinėjimuose. Nors Lietuvos fotografijos ir Lietuvos fotografijos mokyklos susiklostymo prielaidoms skiriamu dėmesiu būtų sunku skųstis, vis tik akivaizdu, jog ne visos personalijos šiai dienai yra vienodai atskleistos ir „dalyvauja“, vadinkim, praeities aptarimo diskurse. Vitas Luckus vienas tokių. Nors laikas ne toks ir tolimas, tačiau jaunesnės kartos žiūrovas jau tik puse ausies kažką girdėjęs, jog „įdomus fotografas, anksti nusižudęs“, „kontroversiška asmenybė, užkietėjęs bohemščikas“, be abejonės  –  kad „konceptualios fotografijos krikštatėvis“… Ir, reikia pasakyti, jog po šios parodos ne kas daugiau ir paaiškėja.

Vaikštinėdama po parodą pagavau save kažkodėl pykstančią. Pasiilgta Nacionalinė dailės galerija, pagaliau vėl atvėrusi duris meno mylėtojui, labai graži ekspozicija, aiškia logika suskirstyta kūryba, o kažkas vis tiek ne taip. Paskui ilgai kamavo lyg kokia sąžinė, kodėl gi nesugebu suvokti to Luckaus pasiūlyto pasaulio. Lyg kažkoks pakištas po stiklu ir aplipdytas romantizuotais epitetais man jis, būtinai gožiamas Luckaus mūzos Tanios moteriškumo, jųdviejų guolyje miegančio liūto, žmogui krūtinėn įsmeigto peilio ir to klaikaus klaikaus neatrastumo… Ir lyg supranti, kad taip ir yra, neatrastas Luckus ir jo kūryba neatrasta, nes gi net progos tam iki šiol nebuvo. Tatjana Luckienė tuoj po vyro mirties iškeliavo už Atlanto kartu su visu jo archyvu. O gyvas būdamas menininkas tesurengė dvi parodas. Labai nustebino, jog pirmoji buvo mano gimtajame mieste – Kelmėje, 1970 m. Kita sekė tik po penkiolikos metų ir buvo jau daug išsamesnė, apie 500 darbų, tik kažkodėl į ją lietuvių spauda beveik nereagavo. Užtat reagavo Kijevas, Maskva, Talinas. Cinkt – ir vėl blyksteli mintis apie klaikų atstumtumą. Stoviu ekspozicijos dalyje ties „Baltame fone“ ciklo nuotraukomis  – vėl cinkt – konceptualios fotografijos pradininkas, pradininkas, pradininkas, pabėgėjęs keliais dešimtmečiais priekin ir paskui ramiai paržingsniavęs atgal. Ties fotografinėm manipuliacijom – cinkt – eksperimentatorius, taip anksti, taip anksti pradėjo tuos savo ieškojimus, kai visi kiti dar lakstė po kaimus žiguliuku, ieškodami po žydinčiomis obelimis vainikus pinančių vaikų ir senučiukų, besisūpuojančių gyvenimo sūpynėse…

Taigi pakišta po stiklu, o per lipnų epitetų sluoksnį sunkiai matyti, kas ten iš tiesų pakišta. Įspūdis, kad pirmu smuiku šioje parodoje sugrojo Žodis, o ne Dvasia, pasitvirtino, kai sužinojau, jog paroda yra suformuluota ir sudėliota pagal jau veik parengtos parodos kuratorės, fotografijos tyrinėtojos Margaritos Matulytės monografiją apie Luckų. Tikrai kuo puikiausiai šią parodą galiu įsivaizduoti kaip knygą. O dar geriau būtų – kaip knygos palydovę, jei pastaroji būtų išėjusi su paroda, kaip, deja, nenutiko. Tarytum netinka Luckaus gaivalui enciklopediška išvaizda, personalizuotas, bet vis tiek reprezentatyvus charakteris.   Be abejonės prie Vito Luckaus legendos ir jo „atradimo“ prisidėjo režisierės Giedrės Žickytės apie jį kuriamas filmas.

Užstrigus Luckaus kūrybos „neatrasto genijaus duotybėje“ labai sunku pajudėti kur nors toliau. Galbūt išėjusi monografija sugebės pristatyti teiginiams ir argumentus, o gal tiksliau – parodys tą raktą, su kuriuo atrakinamas Luckaus siūlomas pasaulis. Dabar tas raktas lyg tai yra, lyg tai nėra. Parodą lydėjusio pokalbio su Borisu Michailovu, Valerijumi Arutiunovu, Algimantu Šeškumi, Margarita Matulyte metu išsakytos mintys, bandymas reflektuoti laikmetį ir Luckaus asmenį bei kūrybą, irgi uždavė daugiau klausimų  nei atsakymų. Sunku kalbėti apie mirusiuosius, ypač, kai jų gyvenimai buvo tokie spalvingi. Objektyvumo ir vienos vienintelės istorijos linijos tikėtis naivu, bet kažkodėl tikėjausi bent kiek aiškesnių kelių linijų. Šiam kartui, atrodo, turime punktyrą.

Todėl negaliu „atsirakinti“ viso pasaulio. Geriausiu atveju keletą gabaliukų tesuvokiau. Pavyzdžiui, jog kalbant apie Luckaus kūrybą bei asmenybę, geriausiai tinka transgresijos sąvoka. Ją suprantu individualistine prasme, kaip normų laužymą, tyčinį situacijų kūrimą arba kardinalų jų išnaudojimą, patyrimą kaip kūrybinio išsilaisvinimo veiksmą, o taip pat pasąmoninį savojo aš „gydymąsi“, „vadavimąsi“. Kaip pasakojo Michailovas, Luckus fotografuodavo negatyvą, tarsi į priešingą pusę išverstą/apverstą vaizdo esmę. Užtat jame ir justi kažkokio skausmo, nuojautos, perspausto charakterio (Algimantas Šeškus pavadino jį „istoriniu skausmu“.) Tai liudija girdėti atsiminimai, pasakojimai apie Luckaus poelgius ir kaip jis fotografuodavo. Pavyzdžiui, vietoje to, kad dėtų kojas, rizikuodamas savo kailiu, fotografavo jį puolantį žmogų. Taip pat jo kūryboje esti to egzistenciškai graudaus „šuniškumo“, kuriuo (stereo)tipiškai atsiduoda  negrabus, tačiau atlapas ir nesumeluotas Rytų bloko mentalitetas. Gal ir įžūli minties išraiška, bet ją pateisina pats Luckus, anot pasakojimų, taip ir prisistatydavęs: „Ja – dvorniaška Luckus“. Pakelsi lazdą, suerzinsi, kąs. Būtent per transgresijos prizmę rinkčiausi žiūrėti Luckaus fotografiją, jei reikėtų jas tyrinėti po vieną, bet šiame tekste domina tas asmenybės fenomenas ir kodėl jis toks ryškus.

Legendą sukursi ne apie kiekvieną. Pirmiausia tam reikia tam tikro asmenybės neordinarumo, jis būtinai turi būti atlikęs reikšmingų, ką nors esminiai keičiančių veiksmų arba bent jau prikrėtęs pakankamai įsimintinų šunybių. Nebūtinai turi būti savo amato genijus, bet pageidautina. Pageidautina ir kad būtų turėjęs moterų, kokių nors psichinės būsenos sutrikimų apraiškų, mylėjęs bohemą, kažkieno nepripažintas, atstumtas, miręs dramatiškomis aplinkybėmis. Luckui tinka beveik viskas. (Abejotina tik tai, kad jis buvęs atstumtas, nes greičiausiai toks nebuvo, o jei laikėsi atokiau – tai savo noru. Tuo tarpu tarp kolegų Kijeve, Maskvoje jis buvo net labai vertinamas, tik jų tampriai palaikytas ryšys parodoje liko neatskleistas. Dėl kūrybos genialumo – krikštas per ankstyvas, bet labai parankus (žurnalistams.) Lietuvos fotografijoje šiandien, žvelgiant į tai, kas joje aktyviai veikia dabar, asmenybių legendų nėra. (Sutkus nesiskaito.) Tai pastebėjimas, kuris paaiškina staiga įsižiebusią Luckaus žvaigždę. Jei ji nepasimirš, o jo kūrybos archyvas bus ir toliau tyrinėjamas (ne vieno tyrinėtojo, ne vieno požiūrio), tai, reikia tikėtis, bus atrandama vis daugiau ir vis kitokių raktų į Luckaus kūrybą ir paaiškės, koks tas jo siūlomas pasaulis.

 

Vitas Luckus_1 Vitas Luckus_2 Vitas Luckus_3 Vitas Luckus_4 Vitas Luckus_6 Vitas Luckus_7 Vitas Luckus_8 Vitas Luckus_9 Vitas Luckus_10 Vitas Luckus_12 Vitas Luckus_17 Vitas Luckus_14 Vitas Luckus_15 Vitas Luckus_16 Vitas Luckus_18 Vitas Luckus_19 Vitas Luckus_20 Vitas Luckus_21 Vitas Luckus_13 Vitas Luckus_22 Vitas Luckus_23 Vito Luckaus fotografijos retrospektyva-24 Vitas Luckus _27

Nuotraukos: Marta Ivanova

 

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *