Pasikeitimas nuomonėmis. Paroda „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose

„Kartais atrodo, kad pakaktų apie tai tik parašyti. Kam ta paroda?..:)“

Ištrauka iš katalogo teksto „Igno Kazakevičiaus ir Vido Poškaus pasikeitimai nuomonėmis rengiant parodą „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“.

„Iš tiesų – kam?”, – kyla klausimas apsilankius parodoje. Kad iliustruotų ir taip vaizdžiai puikios kokybės parodos kataloge surašytus kuratorių tekstus, kuriuose jie mėgina daryti „chirurginius pjūvius“, analizuoti ir apibendrinti pastarųjų (dvi)dešimties metų lietuviškos tapybos procesus?  Pastariesiems apibūdinti jie pasirinko postevoliucijos terminą, kuris nusako nutrūkusią lietuviškos tapybos (tiksliau, ekspresionistinės mokyklos) raidą, kuriai buvo būdingas nuoseklus tradicijos perdavimas iš kartos į kartą (mokytojas – mokiniui). Šiandieninei tapybos situacijai, anot kuratorių, būdingas jokios aiškesnės krypties ar mokyklos dominavimas ir pasaulinio konteksto įtaka tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos kūrėjams. Tai – postevoliucinė epocha Lietuvos tapyboje.

Tačiau kam reikėjo parodos? Kad atspindėtų kuratorių Lietuvos tapybos „zondavimo“ metu surinktus atradimus, tokius kaip jaunajai kartai būdingas „eurostandartas“ – Vido Poškaus sukurta sąvoka, kurią tekstuose džiaugsmingai eksploatuoja parodos sudarytojai? Jų atlikta situacijos analizė (ar veikiau pasirinktas analizės kampas) pakankamai įdomus, tačiau ar jis pakankamas neapžvalginei, „nepanoraminei“ parodai surengti? Jei pasiliekama prie minties reprezentuoti „nutrūkusios evoliucijos“ menininkus, tuomet parodoje galėjo atsidurti ne dešimt (su Florian Gruber – vienuolika), o dvidešimt, trisdešimt menininkų, kuriuos būtų galima priskirti prie šio – tiesioginio tapybos tradicijų nepratęsimo – kriterijaus. Tačiau, jei, pasak paties Igno Kazakevičiaus, „buvo galima surinkti ir kitokį parodinį sąstatą (sukeičiant vietomis ar papildomai pakviečiant dar kelis menininkus), tačiau tai nebūtų įtakoję nei parodos vizualinės kokybės, nei koncepcinės vertės“, tuomet gal išties būtų pakakę pristatyti galimos parodos katalogą, kuriame kuratoriai būtų galėję sutalpinti kur kas daugiau jų pateiktą šiuolaikinės lietuvių tapybos viziją atitinkančius menininkus? Juk net ir parinkus pačią įvairiausią vizualinę išraišką vystančius tapytojus, tokia paroda vis tiek liks apžvalginė, kadangi (nors ir skirtingais rakursais) pristatys dabartinės tapybos panoramą.

Manau kur kas sąžiningiau žiūrovų ir parodos dalyvių atžvilgiu elgėsi „14-osios Vilniaus tapybos trienalės: Klaidingas atpažinimas“ kuratoriai Evaldas Stankevičius, Anders Kreuger bei Magda Kardasz, kviesdami lankytojus tapybos transformacijų ieškoti pačioje parodoje, darbuose ir jų visumoje bei tarpusavio ryšiuose, o ne iš anksto paruoštose jų perskaitymo schemose. Tokiu būdu ir Klaipėdos parodoje dalyvaujančios menininkės – Patricija Jurkšaitytė ir Eglė Karpavičiūtė – atskleidė individualius balsus tarptautiniame kontekste, netapdamos vienos, kone visą šiuolaikinę Europos (ir ne tik) tapybą nusakančios, „eurostandarto“ sąvokos aukomis. Lakoniškoje parodos anotacijoje trienalės rengėjai tarsi sąmoningai vengia konceptualaus konkretumo (tai pastebėjo ne vienas meno kritikas), pasirinkdami filosofo Herni Bergsono terminą „klaidingą atpažinimą“, nusakantį dabartinę pasaulio tapybos situaciją – „pojūtį, kad tai jau matyta, kad dar kartą išgyvename ne tik vaizdinį ar tam tikrą situaciją, bet ištisą įvykių seką, kuri tarsi iškyla iš praeities, nors ir negalime tiksliai jos atpažinti.“ Žiūrovams leista laisvai „naviguoti“ tarp parodos eksponatų, narplioti ryšius tarp tapybos tradicijos ir naujų jos formų (tokių kaip tos tradicijos neigimas), tarptautinių menininkų paletėje naujai pažvelgti į jau puikiai pažįstamus lietuvių tapytojų darbus. „Net jei iš pirmo žvilgsnio vaizdas gali atrodyti kaip žinomų dalykų atkartojimas, naujumas gali apsireikšti kaip mažytis niuansas, subtilus pokytis ar intonacija.“, – žadėjo trienalės rengėjai. Ir buvo teisūs – kiekvienas joje galėjo „išgirsti“ savas vizualines intonacijas.

Klaipėdos parodos „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“ rengėjai, rodos, taip pat galėjo pasinaudoti galimybe pristatyti jų atrinktus menininkus vienos sėkmingiausiai šiuolaikinius tapytojus „gimdančios“ šalies – Lenkijos – tapybos kontekste, tačiau ja nepasinaudojo. Simptominiai lenkų kuratoriaus Leszek Czaijka pasirinkti tapybos pavyzdžiai, be ilgesnių rengėjo išvedžiojimų apie dabartinę Lenkijos meno sceną, apsiribojant „kūrybinių požiūrių įvairovės“ idėja, tarpusavyje taip pat „šnabždėjosi“ tais pustoniais, kurie girdėjosi Vilniaus trienalėje, nors toli gražu ne visi darbai vizualiai reikšmingi ar įdomūs. Deja, didesnio ryšio be to, jog atspindėjo glaudų vyresnės ir jaunesnės tapytojų kartų idėjinius ir vizualinius mainus (taigi – evoliuciją), Lenkijos ekspozicija su lietuviškąja neturėjo nieko bendro. Šias ekspozicijas sujungė tik bendras pavadinimas. Ir tai su tašku viduryje. Pasirinkta eksponavimo „cezūra“ (t.y. parodos atskirtos aukštais) prieštaravo pačiam bendros dvišalės parodos rengimo principui – „objektyviau atspindėti šiuolaikinės tapybos tendencijas, kurios būdingos ne tik Lietuvai“ pasirenkant „Lenkiją kaip šalį, turėjusią panašių šiuolaikinio meno vystymosi problemų, tačiau daugiau meninės laisvės ir ilgesnį evoliucinį įsibėgėjimo periodą“. Šis vizualus komunikavimas „per stiklą“ priminė Deimanto Narkevičiaus negailestingai iškritikuotą nacionalinės dailės kolekcijos formavimą ir reprezentavimą, izoliuojant ją nuo tarptautinių dailės procesų.

Apskritai sunku pasakyti (ir patikėti!), kodėl pristatant šiuolaikinės Lenkijos tapybos panoramą, parodoje neatsidūrė nei vienas šią panoramą užstojantis „dangoraižis“, toks kaip Rafał Bujnowski, Wilhelm Sasnal, Zbigniew Rogalski ar Marcin Maciejowski, greta kurių ir „eurostandarto“, kaip juos vadina kuratoriai, menininkai atsiskleistų kur kas įvairiau. Ar čia kaltas siekis bet kokia kaina išvengti veiksmingų viešųjų ryšių strategijų dėka iškilusių menininkų? Ir vien todėl lietuviškoje parodos dalyje neatsidūrė itin stiprią įtaką kelioms VDA tapytojų kartoms padaręs Andrius Zakarauskas, netelpantis į „eurostandarto“ rėmus? Jo „kartojimasis“, kaip jį kataloge apibūdina Vidas Poškus, greta minėtų lenkų tapytojų atsiskleistų kaip konceptualiai strategiška kūrybinė evoliucija.

Tačiau dalyvių ir jų skaičiaus pasirinkimas, žinoma, yra kuratorių reikalas, todėl nereikėtų kritikuoti jų už subjektyvų „tapybos kūno preparavimą“. Deja, dažniausiai preparacija vykdoma su negyvais organizmais, tad ir paroda kiek priminė laboratorijoje išdėliotų „preparatų“, paruoštų tyrimui, kolekciją. Tik tyrimo išvados jau paruoštos iš anksto.

Parodos kuratoriai teisūs, sakydami, jog verta kalbėti apie tapybą šiuolaikinio meno panoramoje, tačiau prieš pradedant kalbėti, gal vertėtų pasinaudoti galimybėmis šią panoramą praplėsti (bent iki Lenkijos)? Ir kartais leisti apie ją kalbėti patiems kūriniams, nepaverčiant jų tyrimo iliustracijomis?

Pokalbį siūlyčiau pradėti šiuo tekstu: www.afterall.org

Agnės Jonkutės ekspozicija.

Jolanta Kyzikaitė. Šauksmas. 2010, drobė, akrilas, 200 x 250.

Lenkų ekspozicijos fragmentai:

Nuotraukos: Gytis Skudžinskas.

Video: Evaldas Jansas.