Pokalbis su Lina Lapelyte apie jos naujausią kūrinį „Damos“

2015 m. lapkričio 24 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Paulius Andriuškevičius
Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka

„Dvigubas mazgas“ – tai naujų kūrinių paroda, kurioje siekiama atkreipti dėmesį į asmenybę žlugdančių psichologinių patirčių politinį kontekstą. Atsispirdamos nuo depresijos ir apžvelgdamos emocijų mainus apskritai, parodos kuratorės Maya Tounta ir Justė Jonutytė pakvietė ir paskatino menininkus nebijoti klysti bei būti pažeidžiamais. „Dvigubo mazgo“ kūriniai, architektūra ir kuratoriniai sprendimai įgauna išpažintinį toną. Juo stengiamasi atkreipti žiūrovo dėmesį į sustabarėjusį psichologinės patologijos supratimą ir abejingumą šiuolaikinėje visuomenėje.

Spalio 14 d. „Rupert“ parodinėje erdvėje vyko parodos „Dvigubas mazgas“ atidarymas, kurio metu buvo pristatyti specialiai parodai sukurti menininkų darbai bei vyko gyvi Styrmir Örn Guðmundsson, Valentinos Desideri ir Linos Lapelytės performansai. Su Lina apie jos performansą „Damos“ („Ladies“) kalbėjosi Paulius Andriuškevičius.

Damos – kas jos? Ar galėtum trumpai papasakoti apie jūsų pažintį ir santykį?

Pirmą kartą pamačiau jas prieš maždaug penkerius metus, kai drauge su Rugile Barzdžiukaite dirbome prie operos Geros dienos!. Tada, vaikščiodamos po įvairius kolektyvus, užsukome į ansamblio „Lietuva“ repeticiją. Tai rimta institucija su profesionaliu kolektyvu, kuriame šokėjai, choristai ir tradicinių instrumentų orkestras repetuoja kasdien. Kaip vėliau paaiškėjo, ansamblio veidas yra šokėjai, tuo tarpu choristai ir orkestras dažniausiai lieka užkulisiuose. Tąkart man labiausiai įsiminė kanklininkės, kurios repeticijos kontekste atrodė savotiškai – choristai dainuoja, šokėjai šoka, o jos budi prie savo „staliukų“, tarytum sekretorės. Keturios moterys pasirodė labai gražios ir įdomios, išsiskyrė savo grakščia laikysena. Tądien užfiksuotas vaizdinys dažnai sugrįždavo ir pamažu formavo naujo kūrinio idėją. Ansamblyje „Lietuva“ jos dirba jau daugiau nei trisdešimt metų, ir tai pagrindinė jų veikla.

Muzikinė aranžuotė, kuri buvo atliekama performanso metu, be abejo, skiriasi nuo kanklininkių ansamblyje grojamų kūrinių. Kokia muzikinės kompozicijos atsiradimo istorija? Ir kokia jos rolė kūrinio kontekste?

Nėjau pas jas sakydama: štai natos, imkite ir grokite. Priešingai – iškart įspėjau, kad nežinau kaip ir ką darysime, tačiau norėčiau dirbti drauge. Po trumpos pažinties su mano kūryba, jos sutiko, kita vertus, šiek tiek nuogąstaudamos, ar sugebės sėkmingai įsitraukti į kontekstą. Susitikimų metu moterys skambindavo kanklėmis, o aš stebėdavau. Porą sesijų skyrėme aprangai – įprastai tautinius rūbus dėvinčias moteris paprašiau pasipuošti taip, kaip jos puoštųsi eidamos į geriausio draugo gimtadienį. Kalbėdavome apie jų patirtis ir muzikinę/profesinę veiklą. Skambinimas kanklėmis man labiau primena šokį nei grojimą, tad atrodė prasminga eksperimentuoti su performanso trukme, kuri leistų žiūrovui įžvelgti damose tai, ką jose matau aš. Taip pat man rūpėjo muzikančių sąmonės būsenos, joms skambinant monotonišką ir techninių iššūkių nekeliantį kūrinį. Mano darbuose dažnai veikia keli prasmių sluoksniai; muzika tėra atspirties taškas, vienas kūrinio elementų. Ne išimtis ir „Damos“ – klausytis jų ir jas stebėti yra vienodai svarbu.

Susidarė įspūdis, jog performansas neturi fiksuotos formos, priešingai nei kiti tavo kūriniai, kuriuos mėgsti įgyvendinti įvairiuose kontekstuose. Ką galvoji apie performanso pakartojimą ir apie galimas jo variacijas?

Greta numatytų „Dvigubo mazgo“ renginių, esame taipogi pakviestos gruodžio pradžioje pristatyti darbą „Kai“ studijose, Briuselyje. Manau, kad „Damos“ sėkmingai egzistuos mano ankstesnių darbų kontekste. Kita vertus, jaučiuosi taip, tarsi su Violeta Aukštkalnyte, Nijole Plavinskaite, Danutė Mikalauskiene, Judita Kundrotiene būčiau subūrusi roko grupę. Žavi šio sąstato potencialas ir kūrinio galimybės įgauti įvairias formas.

Galvoju apie esamus ir galimus kūrinio pavidalus. Pasirodymo metu buvo įdomu stebėti performansą čia ir dabar, patirti jį visomis juslėmis, o tuo pat metu nejučia prisiminti, kad jis transliuojamas skaitmeniniame formate per ekraną, kabantį priešingoje galerijos pusėje – publika svaigo (dvigubų) damų apsuptyje. Vis dėlto suburti atlikėjų kolektyvą parodos atidarymo proga bei pristatyti performansą parodai kaip video darbą – du skirtingi dalykai. Netgi būtų galima teigti, jog tai atskiri kūriniai. Kokios galimos video avataro interpretacijos?

Pirminis impulsas, sulaukus kvietimo dalyvauti parodoje, yra sukurti  kažką performatyvaus ir nefiksuoto, tačiau dažnai tiek dėl parodos formatų, tiek dėl savo pačios fizinių limitų, esu priversta pagalvoti apie tradiciškesnes kūrinio eksponavimo formas. Kita vertus, man įdomūs skirtingi kontekstai ir priėjimo būdai bei galimybė pristatyti tiek gyvą kūrinį, tiek alternatyvias jo versijas. „Damų“ video – tai specialiai kamerai skirtas pasirodymas. Tiek vizualios, tiek garsinės išraiškos formos jame labai paprastos. Manau, kad tai tik padeda priartėti prie kūrinio esmės.

Net pasitelkus parodos tekstus, teorinį ir emocinį diskursus, sujungti „Dvigubo mazgo“ kūrinius tarpusavyje nėra lengva. Priešingai negu rezultatas, parodos ašis yra procesai, tarp kurių aktualiausi bei glaudžiai susiję, mano manymu, yra „kuratoriaus vs menininko“ santykis, ir kūrinio atsiradimo eiga bei procedūros. Maya ir Justė ragino menininkus nebijoti klysti, abejoti, eiti į nepažįstamą sferą, kurioje ir mezgėsi „Dvigubo mazgo“ kūriniai. Kiek tavasis performansas turi bendro su parodoje aptariamais emociniais kriterijais – nerimu, nesėkme, pažeidžiamumu? Kiek pažeidžiamos buvo damos, ir kiek tu pati?

Ilgai svarsčiau, ką pristatyti šioje parodoje. Kuratorių  atvirumas ir nebijojimas klysti sudarė sąlygas atsirasti „Damoms“. Ne tik kanklininkės nežinojo kokią formą įgaus kūrinys, tačiau ir kuratorės buvo savotiškoje nežinioje. Kūryboje nuolatos tenka balansuoti ant sėkmės-nesėkmės ribos. Natūralu, kad pažeidžiamumas tampa šio balansavimo dalimi. Kurdama paskutiniuosius darbus, susidūriau ir bendradarbiavau su įvairiausiais žmonėmis; tiek jie, tiek aš buvome pažeidžiami. Pavyzdžiui, performanso Casting, vykusio David Roberts Art Foundation, metu galerijoje buvo įrengta scena, kurioje, atviro kvietimo principu,  asmenys buvo raginami dalyvauti perklausose į mano naujausią operą. Perklausos vyko galerijos erdvėje ir neturėjo konkretaus klausytojo. Dalyviai buvo informuoti, kad jų metu nesutiks manęs, tačiau taps matomi į parodą tuo metu užsukusiems lankytojams. Kūrinys buvo priklausomas nuo atsitiktinumų, ir tiek aš, tiek į perklausą atėję žmonės, buvome itin pažeidžiami, niekas nežinojo, kas yra kas. Savo praktikoje mėginu išlaikyti pusiausvyrą – statau subjektus į nepatogias padėtis, tačiau drauge su jais ir pati į jas stoju.

O juk pažeidžiami buvo ir parodos lankytojai. Gal tik jie patys to nežinojo.

Žinoma! Pažeidžiamumą savo darbuose tyrinėju įvairiais būdais, tačiau grįžtu prie Damų. Ansamblio „Lietuva“ pasirodymuose kanklininkės dažniausiai lieka antrame ar trečiame plane, buvimas dėmesio centre joms nėra įprastas. O juk ir instrumentas – kanklės – nėra šiuolaikiškas ir populiarus. Kas šiais laikais nori groti kanklėmis?!

Rodos vargiai pavyktų „Damas“ paversti „Ponais“, visgi kanklės per daug tampriai susietos su moters figūra. Iš čia kyla kitas klausimų pluoštelis. Kaip kūrinyje žaidžia moteriškumo ir folkloro motyvai? Klausiu turėdamas omenyje gausią tarptautinę publiką, kurios reikšmingas procentas atėjo tiek į atidarymą, kurio metu buvo rodomas performansas, tiek vėliau ir į parodą, kurioje pristatomas „Damų“ video. Įdomu kiek tau svarbus nacionali(sti)nis aspektas. Kokias įdomias jungtis ir prasmes jis įgauna parodos ir institucijos kontekstuose, kurios taipogi pro-tarptautiškos?

Daugelis kultūrų savo muzikos tradicijose turi kanklių atitikmenį. Dėl šios priežasties manau, kad kūrinys nėra hermetiškas, jis nemėgina atspindėti lokalios muzikos kultūros, o verčiau lieka atviras tarpkultūrinėms interpretacijoms. Galvodama apie moteriškumą, prisimenu „Lietuvos“ ansamblio senus įrašus, kuriuose nemažai vyrų, grojančių kanklėmis. Tik per pastaruosius maždaug penkiasdešimt metų kanklės tapo moterišku instrumentu. Kankles galima palyginti, pavyzdžiui, su graikiškais atitikmenimis kanonaki ir santouri, kuriais groja kone vien vyrai. Man skambinimas kanklėmis siejasi su verpimu – tai viena iš pagrindinių asociacijų su moters darbu ir rutina bei moters figūra apskritai. Tačiau įvairios kultūros šį simbolį skaito savaip. Kitas kūrinio sluoksnis, be abejo, yra pačio ansamblio „Lietuva“ fenomenas, kuris, ko gero, labiau suprantamas ir geriau perskaitomas vietos žiūrovo.

Performanso metu tvyrojo keistai nostalgiškas jausmas. Jis, regis, spinduliavo iš sovietmečio estradą menančių moterų pozų, transcenduojančios minimalistinės kanklių muzikos, ir 8-ojo dešimtmečio diskotekos apšvietimo. Nepasakyčiau, kad pats kada nors esu šokęs tokiame apšvietime, tačiau jis natūraliai asocijavosi su kažkuo graudžiai pažįstamu. Įdomu, kiek ši nostalgija, kurią mėginu apibūdinti, tau atrodo legitymi kūrinio kontekste?

Kadangi pasirodymas šiek tiek vėlavo, apšvietimas nejučia tapo itin dramatiškas – planavau, kad bus prietema, tačiau ėmė ir visiškai sutemo. Norėjau išryškinti atlikėjas, taigi apšvietimas tapo reikšmingu performanso elementu, diskotekiško šviesų mirgėjimo funkcija buvo suteikti pasirodymui lengvumo. Kita vertus, moterų stotas, pozos, žvilgsniai ir šypsenos – tai jos išlavino per trisdešimt muzikinės praktikos metų – natūralūs ir nesurežisuoti. Damų stebėjimas man leidžia keliauti laiku – gal tai ir yra tam tikra nostalgijos išraiška?

 Lina Lapelytė gyvena ir dirba Vilniuje bei Londone. Ji – menininkė, kompozitorė, muzikantė, performanso ir šiuolaikinės operos kūrėja. L. Lapelytę ypatingai domina šiuolaikiškos performatyvumo formos, artimos tiek naujosios operos žanrui, tiek ir performansui. Pasak menininkės, pasitelkdama dainą kaip objektą, ji gilinasi į išvietinimo, kitoniškumo ir grožio temas. Menininkės autoriniai ir kolektyviniai kūriniai buvo pristatyti šiuolaikinio meno centruose Vilniuje ir Glazge, „Baltic“ meno centre Niukastlyje, Londono galerijose „Tate Modern“, Whitechapel, DRAF ir „Serpentine“ paviljone, „Ikon“ galerijoje Birmingeme, Šiuolaikinio meno institute (ICA) Londone, Skopjė bienalėje, taip pat „BBC Proms“ festivalyje Karališkojoje Alberto menėje, Karalienės Elžbietos koncertų salėje Londone, Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje, „Holland Festival“ Amsterdame ir kitur.

Parodos grafikas:

Vilniuje, „Rupert“: Spalio 14 – lapkričio 11, 2015

Pabradėje: lapkričio 26 – gruodžio 10, 2015

Visagine: gruodžio 17, 2015 –sausio 2, 2016

Vizualiųjų menų katedroje Oslo Nacionalinėje dailės akademijoje: sausio 21 – vasario 4, 2016

Gyvojo meno muziejuje (The Living Art Museum), Reikjavike: kovo 5 – balandžio 16, 2016

Projektą „Tarpdisciplininio meno projektas „Emocijų politika: menas išplėstame lauke“ bendrai finansuoja Islandija, Lichtenšteinas ir Norvegija pagal EEE finansinį mechanizmą ir Lietuvos Respublika.

Lina Lapelytė su ansamblio „Lietuva” kanklininkėmis (Violeta Aukštkalnyte, Nijole Plavinskaite, Danute Mikalauskiene, Judita Kundrotiene); copyright Rupert

Lina Lapelytė su ansamblio „Lietuva” kanklininkėmis (Violeta Aukštkalnyte, Nijole Plavinskaite, Danute Mikalauskiene, Judita Kundrotiene). Foto: Rupert

Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka 2

Lina Lapelytė, Damos, 2015. Evgenia Levin nuotrauka

Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka 3

Lina Lapelytė, Damos, 2015. Evgenia Levin nuotrauka

Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka 4

Lina Lapelytė, Damos, 2015. Evgenia Levin nuotrauka

Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka 5

Lina Lapelytė, Damos performansas Rupert centre 2015. Evgenia Levin nuotrauka

Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka 6

Lina Lapelytė, Damos performansas Rupert centre 2015. Evgenia Levin nuotrauka

Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka 7

Lina Lapelytė, Damos performansas Rupert centre 2015. Evgenia Levin nuotrauka

Lina Lapelytė_Damos_Evgenia Levin nuotrauka 8

Lina Lapelytė, Damos performansas Rupert centre 2015. Evgenia Levin nuotrauka

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *