Kai kuratorius tampa menininku

2008 m. gruodžio 22 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė

Grenoblio (Prancūzija) Ecole de Magasin studentų sukurtame video darbe į kuratoriams užduodamą klausimą „Kas daro jūsų kuratorinę veiklą unikalia“  buvęs ŠMC kuratorius Raimundas Malašauskas atsako „Jūs“, žvelgdamas tiesiai į kamerą. Parodos „Pirmą ir antrą kartą“ apžvalgą būtų galima parašyti kiek pakoregavus šį „dialogą“: „Kas daro meninę veiklą unikalia?“ – klausia meno studentai, „Mes“, – atsako kuratoriai. Iš tiesų, susipažinus su STROOM premijos laureatų darbais, tikriausiai, neliko nieko kito tik gelbėti parodą kruopščiu ir apgalvotu kuravimu. Jis parodoje liko bene vienintelis įdomus ir tolimesnes nuorodas savyje turintis objektas. Pirmiausia, olandų premijos laureatų darbuose įžvelgę polinkį į refleksijas, retroaktyvumą, kuratoriai priėmė taiklų sprendimą ir šį polinkį sugretino ir pritaikė Lietuvai, kurioje didžioji dauguma kūrėjų ne tik nesiskundžia „kultūrine amnezija“, bet nuosekliai užsiima ankstyvense ar vėlyvesne kultūrine archeologija. Tad kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas STROOM premijos laureatų kūrinius nutarė pridėti prie taip vadinamos lietuviškos meno „parapijos“ Šiuolaikinio Meno Centro istorijos archyvo. Taip „Pirmą ir antrą kartą“ tapo trumpa ŠMC istorijos retrospektyva. O kas daugiau belieka, kai tokie video filmai kaip Channos Boon „Saša“ savo simbolizmu, metaforiškumu ir ypač emocionalia lietuviška vaidyba kankina žiūrovą daugiau nei pusvalandį. Ton Schutterlaar kūriniai (bent jau tie, kurie buvo pateikti ekspozicijoje) „Į egzistenciją“ nuo banalybės toli gražu nepereina į kitą dimensiją, palikdami žiūrovui tik skurdžias užuominas į tokių konceptualistų kaip Gabriel Orozco puikias „rastų skulptūrų“ fotografijas. Socialiniai, filosofiniai ar religiniai reiškiniai šio menininko kūriniuose vienais atvejais pasirešikia itin iliustratyviai, kitais – labai to norint. Tikriausiai stipriausiu, tačiau vis tik originalumu nepasižyminču, būtų galima laikyti Bram Vreven kūrinį „Rays“, kuriame mechanizmo valdomos gumos juoselės sukuria tylų, kiek retroraktyvų kinetinį „stebuklą“. Šis kūrinys žaismingai koketuoja tiek su  šeštojo – septintojo dešimtmečių menininiais judėjimais (minimalizmas, kinetinis menas, opartas), bet ir su šiuo metu gana populiariu naujuoju minimalizmu (jis nesvetimas ir Žilvinui Kempinui, Esther Stocker ir kt).
Tuo tarpu ŠMC archyvas turtingas žymiais vardais: Pierre Bismuth, Mario Garcia Torres, Ulrich Ruckriem, Deimantas Narkevičius…Gaila, kad be M. Garcia Torres likusių menininkų darbai tapo reprodukcijomis ar pokalbiu. Tačiau į parodą verta nueiti vien dėl Torres kūrinio „Kas įvyksta Halifaxe, lieka Halifaxe (36 skaidrės)“ (2002 – 2006). Jame intriguojačiai ir kiek ironiškai nagrinėjami konceptualaus meno niuansai, žmogaus atminties triukai, pamirštos paslapties fenomenas.

Lietuvių menininkų kūriniai puikiai „nugulė“ fiktyviame ŠMC istorijos vadovėlyje ir (ne)tikėtai tapo natūralia šios istorijos pastraipa. Gintaro Didžiapetrio kūrinys lyg tarp kitko apeliuoja į Deimanto Narkevičiaus išeksploatuotą paties ŠMC pastato modernistinę architektūrą, nuolat keliančią keblią užduotį atvykusiems čia eksponuotis meninikams. Konstantinas Bogdanas tokiomis frazėmis, kaip „Aš esu menininkas“, „Aš save myliu“ provokuoja ŠMC kavinės lankytojus menininko statuso apmąstymui. Tačiau, kaip tikriausiai suvokia pats menininkas, ši nuvalkiota strategija tampa puikiu susierzinimo pretekstu meno kontekstą gerai išmanantiems lankytojams bei kavinėje jau senokai nebesilankantiems klasikinio modernizmo „kariams“.

Tuo tarpu ši paroda atkleidžia naują menininko, intitucijos ir kuratoriaus santykį. Kuratorius tampa svarbiausiu, matomiausiu, draugiškiausiu (nes išsamiai pristato savo idėją ir net nurodo kelis parodos suvokimo principus) parodos dalyviu, mėginančiu kompensuoti ir užpildyti institucijai tekusių vidutinio talento menininkų pasirodymo nuobodulį.

“Pirmą ir antrą kartą” parodos panašėjimas į vientisos dizaino linijos, savotško trademark’o kūrimą užbaigiamas Akvilės Anglickaitės ir Godos Budvitytės “Specialiu projektu spaudai”, kuriame užfiksuoti laikrodžius derinantys Gintaras Zinkevičius ir Konstantinas Bogdanas.  Tačiau juk ne kiekvienas žino, jog šie kostiumuoti vyriškiai yra gerai meno pasaulyje pažįstamos personos. Menininkų anonimiškumas visuomenėje leidžia jiems tapti leiblu, o parodai – autonimišku kuratorių kūriniu. Fiziniu jo pavidalu pirmiausia tampa parodos gidas, kaip dar viena nuoroda į šiai parodai būdingas retroaktyvias jos konstravimo strategijas

Ekspozicijos vaizdas. Virginijos Januškevičiūtės fotografija
Ekspozicijos vaizdas. Virginijos Januškevičiūtės fotografija

Komentarai

  1. em

    negrazintu darbu paroda fun, bet jos sujungimas su stroom atrodo neitikinanciai. puseje siuolaikinio meno kuriniu retrospektyvaus zvilgsnio yra ne maziau, nei jo yra STROOM kuriniuose. galejo buti dvi atskiros parodos, o dabar atrodo, kad nuspresta pasinaudoti STROOM fondo pinigais leidžiant savo projekto kataloga (?)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *