Erwin Wurm parodos ŠMC ir galerijoje „Vartai“

Vilniuje birželio mėnesį atsidarė dvi austrų menininko Erwin Wurm parodos: „Interpretacija“ „Vartų“ galerijoje ir „Siauras namas“ Šiuolaikinio meno centre. Tuo tarpu, kai kitose ŠMC salėse pristatomi realistiniai ir hiper-realistiniai meno kūriniai, sakykime, pristatomas ilgas vizualiojo posūkio lankstas, prasidėjęs maždaug nuo septyniasdešimtųjų, Wurmo parodos pristato žaidimą su Vakarų metafizikomis iki absurdo. Teigiame metafizikomis, turėdami omenyje, kad skulptoriui Wurmui mąstantis subjektas (ego cogito) pirmiausia yra duotas kaip turintis mąstymu apibrėžtą ir/arba apibrėžiamą jo būties pagrindą. Formaliai jo pilnai pakanka, kad įvyktų ego cogito pripažinimas. Tarkime, aš perku pieną parduotuvėje, vadinasi, aš mąstau, aš žiūriu į paveikslą, vadinasi,  aš mąstau, aš einu į muziejų, poruojuosi, valgau, plaunu indus, fotografuojuosi – vadinasi, aš mąstau. Mąstantis subjektas visada yra tokia pasaulio dalis, kurios jis pats iki galo nereflektuoja, bet kurios pilnai pakanka, kad jis pats galėtų suvokti save kaip sprendžiantį ir pasirenkantį vienus ar kitus dalykus kasdienybėje. Septyniasdešimtaisiais ir anksčiau šitokia nekritinė, vienadimencinė žmogaus pozicija buvo plačiai kritikuojama, parodant, kad visi šie kasdienybę sudarantys elementai yra valdomi sistemiškai ir ideologiškai.

Taigi, galiausiai (arba vėliausiai), garsiąsias Wurmo vienos minutės skulptūras randame būtent kaip naują subjekto įtarpinimą jo paties kasdienybėje, tiesiog smagiai pasijuokiant iš jo paties, tarsi savo noru, savęs patalpinimo į absurdiškas paklusnumo, nepatogumo, neprieinamumo, neišgirstamumo, etc. situacijas. „Vartuose“ Wurmas jas pristato įvairiais būdais: interaktyviu (kviesdamas įsiterpti ir suformuoti savo skulptūrą), videoinstaliacijų, eskizų ir net abstrakčios keramikinės skulptūros priemonėmis. Tiek Wurmo parodos pavadinimas, tiek situatyvi jo skulptūrų prigimtis, šiuolaikinio meno tendencijų atžvilgiu, žymi, jei taip galima išsireikšti, perėjimą nuo klasikinių situacionistų, adaptavusių penkiasdešimtųjų hepiningo ir performanso meno technikas, į naują situacionizmo ir šiuolaikinio meno etapą, nusakomą kaip neosituacionizmas.

Šią kategoriją perimu iš menininko ir kritiko Jeff Wall [i]: Neosituacionizmas, arba naujosios situacijos ypatingos tuo, kad jos atsiranda ne parodose, bet įvykiuose, kuriuos organizuoja šiuolaikinio meno institucijos. Tarkime, individo pozicijos gali pilnai pakakti taip pat kaip konceptualistams pakako idėjos ir nebereikėjo skulptūros. Tokiu atveju svarbus yra individo vaidmuo, o ne jo statusas, kuris kaip vaidmuo, būtų transgresyvus  ir skleistųsi tarp teksto ir objekto arba kitų instancijų. (Pvz. Nickolas Matranga dalyvavo Liudviko Buklio parodoje „Kaip liežuviai“, parodos kontekste skambindamas idiofoniniu, teoriškai – lakaniškąjį trikampį, o praktiškai – prekinius santykius atspindinčiu instrumentu. Šios informacijos, tam tikra, principine prasme pilnai pakanka.) Wurmo gyvosios skulptūros, kaip minėjau, yra tarp šių dviejų situacionizmų: jos neužremia policijos įstaigos durų dideliu guminiu kamuoliu, nesiekia pakeisti troleibuso ar metro vagono vidinės paskirties, ką mielai daro internacionaliniai hedonistai ir panašūs moderniojo situacionizmo atstovai – kasdienybės maištininkai. Priešingai, tarkime, jei hedonistų kamuolys atsirastų gyvųjų Wurmo skulptūrų eskizuose, tai pirmiausia jis įmtų spausti kaip įsivaizduojama institucija paties žiūrovo savivokoje. Tarsi Jacques Rancière „įžvalgos tęstinumo“ paveiksle, kamuolys spaustų, stumtų savo medžiaga ir kvapu veidą to, kuris šį įsibrovimą būtų priverstas įsivaizduoti. [ii] Žinoma, šiuo atveju turime omenyje patį eskizo žiūrovą.

Devyni ar dešimt atsikartojančių eskizų „Vartų“ galerijoje atkuria būtent tokias ir panašias situacijas. (Pvz. „Menininkas ir galeristas“, „Išmesti tave“, etc.) Wurmo eskizai yra labai tekstualūs, jie išlaiko kūnišką subjekto ir pasaulio sąryšį (piešta ranka), bet tuo pačiu tas ryšys turi savo semantiką, išreikštą žodžiais ir situacijos ryškumu.  Tarkime, Guy Louis Debordo kairiesiems arba Amerikos hipiams šitokios savivokos pilnai užteko atsiskleisti kaip tam tikroms counter kultūroms, bet Wurm vienareikšmiškai suvaldė tokią galimybę – jis toliau dirbo tik kaip skulptorius profesionalas (išimtis – jo bendradarbiavimas su „Red Hot Chili Peppers“). Jo parodos pavadinimas, jei taip galima išsireikšti, irgi yra super-modernistinis: „Interpretacija“ yra tai, ką parodos žiūrovas turi atlikti, bet tai nėra visiškai ta pati interpretacija, kokios moko mokyklose ir universitetuose, bet jau atskirta nuo paties individo, kaip jo teisės pagal savo galimybes suprasti, apie ką yra vienas ar kitas dirbinys.

Tai įdomus momentas, nes iš naujo pripažinta teisė suprasti, žiūrovą įtarpina tarp įvairių parodos instancijų. (Kaip puikų interpretacijos išvietinimo ir priskyrimo pavyzdį siūlau prisiminti Felinio filmą „Ir laivas išplaukia“ (E la nave va, 1983). Filme matome, kad Austrijos princą lydi „interpretatoriai“. Princui iš esmės pakana jaustis, būti pasaulio ir bendruomenės dalimi, lyg jis būtų aristokratiška flaneur (tikriausiai flaneur visada reiškia tik „neatsakančią“ (ne neatsakingą) savijautą) versija, o interpretatoriai yra jo interlokuciniai „apsaugininkai“. Panašų įtarpinimą siūlo Wurmas savo parodoje „Vartų“ galerijoje. Žiūrovas yra įtarpinamas tarp skulptūros sąlygos – jos suvokimo ir tuo pačiu metu yra jos dalis, jungianti skirtingus skulptūros elementus savo kūnu. Žinoma, šitoks formalus žvilgsnis visai neatskleidžia parodos įvairovės, ją tik praveria, o man įdomu pažymėti situatyviosios Wurmo skulptūros prigimtį. Bet dabar pereikime į ŠMC, kur eksponuojamas menininko „Siauras namas“.

Tiesą pasakius, viskas, kas buvo pasakyta straipsnio pradžioje apie metafizikas dabar įgyja naują prasmę. Kaip žinome iš Foucault tyrimų, yra prasminga skirti darbo, gyvenimo, meilės, mokslo, žmogaus, o taip pat ir namų metafizikas. „Namai“ kaip ir „žmogus“ – jie pranoksta tai, ką subjektyviai vadiname „namais“, ir tai, ką laikome žmonių kalba arba santykiais. „Siauras namas“ yra menininko namų, kuriuos šeštame dešimtmetyje įsigijo jo tėvai, tiksli kopija, tik pats jo tikslumo suvokimas ir pozicionavimas yra reliatyvus. Lingvistiniu požiūriu „namai“ ir „namas“ yra namų sąmonė ir fizinis jos atitikmuo. Jie abu skiriasi, nes sąmonės arba suvokimo (įsivietinimo) požiūriu namais galima laikyti ir gatvę, ir mokyklą, bet suvokimo patirties prasme namai nebūtinai reiškią tai, ką reiškia namas kaip fizinė ir fiziškai funkcionali vieta. Suprantama, esama ir daugybės pereinamųjų momentų.

Taigi, Wurmo „Siauras namas“ yra ne namo, bet jo suvokimo kopija, o jo sterilus objektyvumas (langų proporcijos, baltos sienos, tvarka ir bendras išbaigtumas)  maloniai primena tai, kas gerai žinoma skulptorių – jog save suvokiančiai sąmonei ji yra permatoma, o kaip prisiminimas, ji gali ir idealizuoti, kitaip tariant, „stumti“ objektą iki tikslios / idealios jo funkcijų visumos ir paskirties atspindėjimo. Galiausiai, mes gauname tikslią, bet jau „pataisytą“ namo versiją, kuri atitinka namo sąmonės ir namo kaip fizinio daikto prieštaravimą. Vaikystėje patirti ribojimai (draudimai šokti ir pan.), suprantama, buvo nukreipti ne į fizinį namą, bet į patį namų suvokimą,  kas galiausiai ir nulėmė fizinės jo konstrukcijos kokybę. Toliau apie Wurmo „Siaurą namą“ pažymėčiau tris dalykus: pirmiausia, akivaizdu, kad video instaliacijoje namo vidų apžvelgiantis žvilgsnis priklauso ne kūnui, bet tuose namuose gyvenusio žmogaus vaiduokliui. Jis juda kaip prisitaikiusi prie būtent šitaip struktūriškai paveiktos namo architektūros dvasia.

Vaiduoklio arba dvasios atsiradimas pagilina mūsų santykį su objektu, atrakina jo genezę, bet tuo pačiu tiek namą tiek dvasią (vaiduoklį) perkelia į naują jų santykio interpretacijos lauką. Wurmo „Siauras namas“ yra tik vienas iš daugybės tokių namų, jis yra, kaip šiuolaikiniame mene mėgstama teigti, „siaurų namų“ prototipas, o tai reiškia, kad sąmonės gyvenimo požiūriu, egzistuoja ne tik „siauri namai“, bet taip pat „siauros“ gatvės, langai, miestai, parduotuvės, etc. Iš tokios perspektyvos galvodami apie Wurmo vaiduoklį, galime galvoti ir apie naujus antropocentrinio mąstymo modelius, tarkime, apie dvasias, kurios puikiai juda, nepažeisdamos struktūrinių aplinkos sąlygų, bet prie jų prisitaikydamos ir net jomis (pagal savo charakterį ir tikslą) manipuliuodamos. Spalvingais ir įdomiais tokių modelių aprašymais ir pasakojimais apie juos laikyčiau Terry Pratchetto istorijas [iii] ir šveicarų gydytojo Paracelsijaus mokymą apie cheminius elementus. [iv]

[i] Wall, J. Depiction, Object, Event. Hermeslezing Hermes Lecture, 2006, p. 25
[ii] Ranciere, J. The Future of the Image, 2009, p. 4
[iii] Pratchett, T. The Nome Trilogy, 1989-1990.
[iv] Liber de Nymphis, sylphis, pygmaeis et salamandris et de caeteris spiritibus, 1566.
Ištrauka internete: 
http://www.heiligequellen.de/Ordner_Wasser_Volkskunde/Paracelsus_liber_de_nymphis_Seite.html

Iliustracija viršuje: Erwin Wurm, Siauras namas. Ekspozicijos vaizdas Šiuolaikinio meno centre, Vilniuje