Pranašiška paroda? “Things to come” ARTKOR projektų erdvėje

2009 m. balandžio 27 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

Nuo balandžio 18  iki 25 d. projektų erdvėje ARTKOR (S. Konarskio g. 47)  vykusios  parodos „Things to come“ (liet. Kas atsitiks) santraukiniu kūriniu galima pavadinti Ani Schulze instaliaciją „No man is an island“ (liet. Žmogus – ne sala), atkuriančią miesčioniškai vartotojiškos betvarkės įspūdį, dvelkiančią Arte Povera estetika. Ani teigė, kad prieš sukurdama šią instaliaciją, ji rinko medžiagą apie užeigų istoriją, apie tai, kad užeiga yra vieta, kur susitinka vietiniai, anksčiau prasidėdavo pučai ir maištai, o dabar kuriami įdomiausi projektai, ten vietinių būdą pamato atvykėliai, ten susidaromas įspūdis apie naują vietą. Instaliacija užima visą patalpą, susideda iš daugybės detalių: tai stalas, nukrautas aerozoliniais dažais pagražintais maisto likučiais vienkartinėse pakuotėse bei atšviestais knygų puslapiais su praeitų amžių užeigas vaizduojančiomis graviūromis. Ant sienos kabo džinso atraižos su nuotraukomis iš gyvenimo būdo žurnalų, įgavusios futbolo sirgalių ant sienų kabinamų trikampių vėliavėlių formą, bei vaikiškas muzikos instrumentas, paspaudus mygtuką skleidžiantis vaikišką techno su kriuksėjimais ir miaukimais; ant gretimos sienos –  tušu užmestas neaiškus trijų figūrų piešinys ir užrašas Take a break (Atsipūsk), prie trečios  pririštas vaikiškas žaislas su ratukais ir baubu vietoj kiškučio, o aukštai virš jo, ant lentynos, – televizorius, skambant tragiškai, grėsmę anonsuojančiai muzikai iš 1936 m. fantastinio filmo „Things to come“ (liet. Kas atsitiks), rodantis kačiukus, stručius, jūrų vėplį ir namų šeimininkę (pasak Ani, tai filmukai, kuriuos rodydavo Vokietijos federacinės respublikos televizija tarp transliacijų). Grindys dekoruotos baltais apskritimais ant salotinio fono. Kambarį į vientisą instaliaciją sujungia šūsnis makulatūros ant grindų: lietuviški gyvenimo būdo žurnalai, kokteilių receptai, atšviesti puslapiai iš knygos apie avis lankose. Kambaryje aptinki ribotą kiekį būdų praleisti savaitgalį: nueiti į barą, pavartyti žurnalą, paklausyti abejotinos vertės muzikos, paspoksoti į televizorių, pagerti ir pavalgyti, nesitvarkyti. Pasakyk, kaip tu praleidi laisvalaikį ir aš pasakysiu, kas tu. Ir kur toks laisvalaikis nuves.
Parodos pavadinimas kilo iš H. G. Wello 1933 metais parašyto istorinės fantastikos romano „Things to come” (liet. Kas atsitiks) pavadinimo. Romane pasakojama apie pasaulio pažangą nuo 1940 metų, kai prasideda pasaulinis karas (Wellas dėl karo pradžios apsiriko tik 16 mėnesių). Po karo sukuriama diktatoriška globali valstybė, skatinanti mokslą, diktatoriai išnaikina religiją, primeta anglų kalbą ir veda pasaulį į ramią utopiją. Po šimto metų, senieji vadai be kraujo praliejimo yra paleidžiami į garbingą pensiją ir vystoma utopinė visuomenė, kurioje kiekvienas dalyvis siekia prilygti praeities genijams. Knyga Vakaruose itin vertinama už tai, kad numatė vėliau tikrai įvykusius dalykus, be to, pasakoja apie tai, kas dar gali nutikti.
Pažodžiui paroda su knyga siejasi tuo, kad buvo organizuojama internetu, globalizacijos varikliu. Vytautas Jurevičius, besimokantis Karlsruhėje ir organizavęs parodą, patalpas Vilniuje ir pusę parodos dalyvių surado internetu. Parodos erdvę menininkai pamatė tik atvykę į Vilnių, savaitė prieš atidarymą, keli iš jų atvyko dar vėliau. Nors spontaniškumas, kaip toks, yra sveikintina meno proceso dalis, dažniausiai organizacinio spontaniškumo įnešama betvarkė ekspozicijose bado akis. ARTKOR – tai neinstitucinė (atmetus faktą, kad jos patalpos yra valstybinės J. Vienožinskio meno mokyklos rūsyje ir mokyklos direktorius palaiko visas kuratorių iniciatyvas), nekomercinė projektų erdvė, savo alternatyvumu iš dalies turinti užtikrinti ekspozicijos chaotiškumą. Tačiau „Things to come“ – tvarkinga. Net Ani Schulze betvarkė sukurta vadovaujantis tam tikromis estetikos taisyklėmis.

Parodą pradėjau apžiūrinėti nuo galo. Judant išėjimo link, iš šviesaus Ani kambario pereinama į juodąją patalpą. Joje elgtis pagarbiai priverčia didžiulis pilkas Vytauto Jurevičiaus Vytis, dar paveikesnis, jei ištaikai jį išvysti, kai skamba Ani Schultze filmukus palydinti apokaliptinė muzika. Vyčio žirgas – ne šuolyje, o skuodžiantis visomis  keturiomis. Tiesiai į Vytį su pagarba žvelgia ir televizorius, rodantis liaudiškų šokių ansamblio šokamą polką. Per parodos atidarymą septynerius metus ne Lietuvoje gyvenantis Vytautas, įsmeigęs akis į televizorių, lyg sportuotų pagal Cindy Crawford aerobikos kasetę, mokėsi šokti lietuvišką polką, prie blauzdų prisitvirtinęs geležinius pentinus ir užsitempęs sidabrines trumpikes (performansas „Metro polka“). Vytauto rankų darbo pentinus gali pamatyti kabančius ant sienos, šalia jų – grožio konkurso gražuolių rikiuočių nuotraukos, vieno iš gausybės „karvedžio ant žirgo“ paminklų nuotrauka ir dar keli mažesni Vyčiai. Pasak Vytauto, parodos pavadinimas „Kas atsitiks“ asocijuojasi  su Anties daina „Kažkas atsitiko”, taip atsiranda ryšys tarp buvusio ir būsimo laiko, skirtumas tarp dviejų skirtingų kartų. Šokių ansamblio pasirodymą televizoriuje stebi užsilipęs ant scenos, sukaltos performansui, suteikiančio postamento paslaugą ir didžiajam Vyčiui. Vytautui pabrėžia  mūsų vertybių ir prioritetų paviršutiniškumą.

Kol žiūri televizorių ir pats mėgini kartoti sukinius, nuo priešingos sienos tave stebi Floriano Baumgartnerio, menininko iš Miuncheno „o. T.“, keturios kirpyklose makiažo ir šukuosenų pavyzdžiams naudojamų modelių veidų nuotraukos. Tai „gražiausias“ kūrinys parodoje, net kiek dekoratyvus.  Viena iš keturių kaukių –  visai be makiažo, be bruožų, bet, vis dėlto, kaukė. Kitų akys žvelgia į skirtingas puses, užtat antakių linkis –  nepakartojamas. Darbas savitai papildo išorišką, paviršutinišką, „gražų“ Vytauto patriotiškumą.

Pakilus laiptais į mokyklos fojė, apsupa trijų autorių ant trijų sienų išeksponuoti skirtingų stilistikų kūriniai. Pirmasis aukščiu ir disproporcija pritrenkia Anselmo Orascho  bokštas be pavadinimo, per atidarymą, kaip vienintelis ready-made estetikos neaiškios paskirties objektas, sukėlęs kelias interpretacijas: jis išvadintas ir vandens bokštu, ir milžinišku inkilu. Pasak paties Anselmo – tai stebėjimo bokštas, kuris jam, gimusiam ir užaugusiam Vakarų Berlyne, veikia kaip totalitarinio režimo, kontrolės įvaizdis. Šią interpretaciją papildo bokšto „metamas“ (autoriaus ant sienos nutapytas) jo karkaso šešėlis, kuris tikrame bokšte paslėptas po kartono plokštėmis. Šešėlyje matai, kad bokšte stebėtojų nėra. Nėra nei kopėčių, nei angos patekti į stebėjimo vietą. Eilinis simuliakrinis panoptikonas.

Floriano Baumgartnerio „Sci-Fi“ , priklijuotas ant sienos ir grindų priešais bokštą –– didelis rudai (medžio faktūros imitacija) sidabriškas (metalo imitacija) ornamentas, atkartojantis futuristinės architektūros formas. Šalia jo pastatyta sidabrinė mokyklos spektaklį primenanti dėžė šviečiančiu ekranu, ant kurio parašyta Sci-Fi.  Tai vienintelis darbas, apeliuojantis į mokslinės fantastikos atmosferą. Kita vertus, jo deklaratyvumas perteikia objekto atpažinimo ir priskyrimo tyrimą: kiek nuorodų mums reikia, kad nueitume menininko norimu keliu?

Atidarymo metu šveicaras Michaelis Hiltbrunneris atliko trijų dalių muzikinį performansą: 1) be pavadinimo (menininkas ant grindų klijavo lapus su atšviestais plokštelės dėklo viršeliais), 2) „Drum and pedal drum“ (liet. Būgnas ir kojinis būgnas) (menininkas grojo būgnu duetu su plokštelėje įrašytu kūriniu būgnui) ir „Murmures gesticulaires“ (liet. Gestikuliuojami murmesiai) (užsivilkęs baltą beformį rūbą ir nusigrimavęs veidą baltai, menininkas šoko pagal fortepijonu atliekamą romantinį kūrinį, kiekvieną emocinį pakitimą muzikoje išreikšdamas kūno judesiais ir mimika, taip romantinį kūrinį paversdamas komišku). Performansas tarsi pateikia galimus komunikavimo su kultūriniu palikimu būdus.

Performansas buvo atliktas ir norvego, besimokančio Malmėje, Anderso Sletvoldo Moe „Released paint“ (Black and White (liet. Išlaisvinti dažai. Juoda ir balta) fone. „Released paint“ –  tai dvi baltų ir juodų dažų skardinės, įmontuotos į sieną. Susidaro įspūdis, kad dažų skardinės buvo atidarytos jau jas įmontuodavus ir dažai nuvarvėjo bei sustingo baloje ant grindų be autoriaus kontrolės, tačiau priėjus arčiau matyti, kad autorius teptuku „padėjo“ dažų srovelei tekėti. „Released paint“ – tai ir Baltojo kubo kritika, lyg menas tiesiog sunktųsi per galerijos, kaip institucijos, sienas, ir dailės istorijos kritika, kreipiant dėmesį į abstraktųjį ekspresionizmą, kuriame dailininkas „atsiduoda“ dažo valiai, taip lyg panaikindamas autoriaus dėmenį, tačiau autorius paradoksaliai tampa kulto objektu. To paties menininko „Colour for reflection“ (liet. Spalva refleksijai) – minimalistiškiausias darbas parodoje. Tam, kad sukurtų geltoną ir raudoną langus, Andersas fluorescenciniais dažais išdažė palangę ir lango ertmės sienos storį iš tos pusės, kurioje stovi žiūrovas. Langai yra aukštai, virš laiptų, tad žiūrovas dažų nemato, regi tik skaudžiai raudonai ir geltonai švytinčias langų ertmes. Tai ribų ir susiliejimo taškų tarp tapybos ir architektūros ieškojimas. Vis dėlto, Anderso kūriniai, kaip gryni minimalizmo pavyzdžiai, išsiskyrė iš bendro parodos konteksto ir kiek sunkiai suvokiami „Things to come“ „futuristiniame“ kontekste.

„Kas atsitiks“ – iš pirmo žvilgsnio beveik deklaratyviai atkartoja sovietmečiu populiarias „Jaunųjų parodas“ arba kaip parodos atidarymo dieną vykusios Studentų meno dienos Vilniaus dailės akademijoje, kodine paantrašte „Jauno meno invazija“. Tačiau šiuo atveju matomas esminis skirtumas – (atvežtinė) asmeninė, neinstitucinė iniciatyva, iš dalies panaikinanti minėtą deklaratyvumą. Girdėjau, kad užsieniečiui profesoriui, dėstančiam VDA, paroda pasirodė „per jauna ir per vokiška“. Nesiimu aiškinti, ką jis tiksliai turėjo omeny. Tačiau manau, kad net jeigu paroda ir buvo per jauna, per naivi, per vokiška ar per tvarkinga, tai buvo kokybiška ir įdomi, įvairialypė paroda, duodanti impulsą vietiniams suorganizuoti, tarkim, per lietuvišką parodą.

Vytautas Jurevičius. Vytautas
Vytautas Jurevičius. Vytis, instaliacija
Baumgartner
Florian Baumgartner. o.T.
orasch
Anselm Orasch. Be pavadinimo
baumgartner. scifi
Florian Baumgartner. Sci-fi
hiltbrunner. Performansas
Michael Hiltbrunner. Murmures gesticulaires, performansas
sletvold moe. released paint
Anders Sletvold Moe. Released paint

Johanneso Ernsto nuotraukos.

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *