Pokalbis su Espenu Johansenu apie Terenco Koho parodą „Sticks, stones and bones” Bergene, Norvegijoje

2014 m. gegužės 20 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Marija Gabrielė Repšytė
2 1

Actually be there, Jagilev 

Pokalbis su Espenu Johansenu apie Terenco Koho parodą „Sticks, stones and bones” („Lazdos, akmenys ir kaulai”), kuri vyko kovo 14  – balandžio 13 d. Bergene, Norvegijoje. Parodos erdvės: Tag Team studijoje, Entree galerijoje, laive, plaukdinančiame tarp galerijų,  Festplassen esančiame švyturyje, „Blindhet og lys“ knygoje. Išskaidyta paroda, arba paroda iš kelių dalių. Tekstas atspindi šiuos pasirinkimus, galima pasiklausyti pokalbio su parodos kuratoriumi Espenu Johansenu vienoje Bergeno kavinėje. paplaukioti laivu tarp dviejų galerijų erdvių (video) arba leisti lėtam garsui iš video tapti palydovu skaitant „sumažintą“ vertimą pokalbio į lietuvių kalbą.

Marija G. Repšytė: Penktadienį eidama pro Landmarką, Kunsthalę, žiūrėjau į švyturį ir  galvojau apie būsimą pokalbį su tavimi. Tuo metu pastebėjau mergaitę, stovinčią prieš medį, didelį medį, apsuptą violetinių ir baltų gėlių. Ji stovėjo ten ir rankose laikė instrumentą, spiralės formos, ne trombonas ar saksofonas, horn of sords, ji stovėjo prieš medį ir praktikavosi, norėjau nufotografuoti, bet pasijutau nejaukiai, nes jei fotografuočiau ją, atkreipčiau žmonių dėmesį. Nenorėjau, kad ji būtų pastebėta. Aš negalėjau išgirsti garso, buvo labai keista. Ji buvo taip arti prie medžio. Kas būtų, jei ji stovėtų prie švyturio? Bet ji pasirinko tą medį, taip arti, taip šalia. Dalykai jau vyko šioje erdvėje. Galbūt ji tiesiog laikė jį, bet ji pasirinko tai, ji pasirinko šį medį, šią vietą, ji grojo šiam medžiui.

Espen Johansen: Be garso?

(Juokas)

M: Gal buvo garsas, gal ji ruošėsi pradėti grojimą.

E: Terencui tai būtų patikę.

(…)

M: Galvojau apie švyturį. Nes paroda turi labai aiškią struktūrą. Tag Team – akmeninė siena, Entree – lazdos ar medžių dalys. Taip pat laivas, kuris sujungia šias dvi erdves, performansas laive ir švyturys. Kokia yra švyturio reikšmė parodos kontekste?

koh2

E: Kai pristačiau idėją Terencui, pasiūliau, daryti parodą dvejose galerijose ir kažką viešoje erdvėje. Tada jis sureagavo sakydamas, kad viešoji erdvė būtų miesto centras. Kalbėjome apie skirtingus dalykus, bet nuo pat pradžių buvo švyturys. Kai pamatė galerijų lokaciją, visos jos buvo šalia vandens. Iš karto kilo idėja, kad mums reikia laivo. Susisiekti su žeme laivu, tokia buvo bendroji tema. Keliavimo literatūra – visų pokalbių pagrindas, aš norėjau vizualizuoti Terencą kaip keliautoją, o ne ne kaip antropologą, mokslininką ar sociologą, sakantį vieną ir tikrą tiesą.  Laivas keliauja koordinatėmis: Tag Team  – Entree ir EntreeTag Team. Kitas būdas tiesiog eiti pėsčiomis.

M: Tai kito kelio pasirinkimas.

E: Kai galerijos yra „uždaromos“, tai kalbame ne apie parodas jose, o apie kelionę tarp jų, circular journey. Jokios pradžios ar pabaigos.

M: Tai kaip apskritimas, su jame cirkuliuojančiais taškais, komunikuojančiais su kitais formoje, galimybė pasirinkti, koordinatę pasiekti ar praleisti.

E: Dėlionė mieste, jokios papildomos informacijos, tau tik reikia žinoti.

M: Tu negali to nepastebėti, nes tai nepriklauso erdvei. Bet taip pat tai gali nesudominti, nes tai savaip integruota į peizažą.

koh3

E: Skulptūra sukurta iš medžio erdvėje, kurioje gausu medžių ir kitų skulptūrų. Man patinka vizuali šios skulptūros būsena pasirinktoje erdvėje. Erdvė milžiniška ir nuobodi, žmonės ją tik praeina, švyturys – ne monumentas ar aiškus objektas, tik kažkas, kas sugeba „pagauti“ tavo akį. Tai galėtų būti artima vaiko suvokimui ir idėjai iš medžio sukurtam švyturiui miesto viduryje.

M: Darbai ankstesnėse parodose pasižymėjo aiškia kūno prezentacija, parodos su nuogais kūnais. Erotizmas. Man niekaip nepavyko suderinti ankstesnių Terenco darbų su šia paroda. Dėl tos tylos darbuose. Mano manymu, tai labai išsiskiriantis darbas, tai ne baltas kubas, tai ne vitrinos, tai neapnuogintos kūno dalys, tai ne jo kostiumas ar baltas namas, ar „juodas“ klubas apačioje, kur jis šoka ar suruošia vakarėlius, kai jis to nori. Poetiška ir tylu, akmeninė siena, Entree, laivas, lyriška. Ar tai pasikeitimas erdvėje, ar jis stengiasi būti kitoks, ar jis bando naujus dalykus, ar dirbdamas su tavimi tapo labiau ieškančiu ir siekiančiu išbandymų ar eksperimentų. Nes tai labiau žymėjimas, nei tiesioginis darbų kūrimas.

E: Iš tikrųjų sunku atsakyti. Terencas buvo taip pat nustebęs, kad viskas taip pasisuko. Jis sakė, kad tai pirmas kartas, kai jis dirba su natūraliomis medžiagomis ir tai nėra absoliučiai balta paroda, kaip jis dirbdavo pastaruoju metu. Jam nereikėjo daug laiko nuspręsti, kad jis nenori jokių darbų galerijose. Tai ne meno kūrinys, tai tik medžio krūva. Tai konceptas, tai idėja. Tai ne meno kūrinys per se, tai ne meno kūrinys, kuris yra įdomus, kaip tu visada galvodavai apie jo kūrybą. Daugybė jo darbų yra tylūs, ramūs, poetiškai estetiški, tik jo persona reikalauja daug dėmesio ir taip pat dažnai sunku išvysti labai nežymius niuansus jo mene. Kai kurie aspektai jo mene yra labai seksualūs, kaip, pavyzdžiui, buvo matomi God parodoje, bet manau, kad jie visada yra čia. Tik šiuo metu nėra taip akivaizdu juos pamatyti.

M: Galbūt jie nėra tokie matomi, galbūt jie nėra… Aš sutinku, jei tu nori perskaityti ir tu sugebi skaityti, tu tai pamatysi, tai yra jo darbe, bet tiktai labai matomi sluoksniai medžiagiškumo, vizualumo, jie taip akivaizdūs, tau nereikia kapstytis dėl to, kad tai taip matoma.

E: Taip, tiesa.

M: Tu pamiršti, kad tai tas pats menininkas.

E: Aš suprantu. Gal tai susiję su tuo, kad nebuvo tiesioginio biudžeto sukurti darbui jo studijoje ir atplukdyti į Bergeną, tai būtų buvę baisiai brangu. Mes visada kalbėjome, kad tai turi būti nauji darbai. Taip jis visada dirba. Matyti naratyvą, matyti konstrukciją, mes visada žinojome, kad jis sukurs darbą čia. Ir manau, kad paroda yra tai, ką jis mato gamtoje, aplink Bergeną.

M: Besiruošdama interviu, radau Terenco interviu su Hansu (Hansu Ulrichu Obristu), kuriame jie kalbasi apie architektūrą. Terencas studijavo architektūrą, buvo nusivylęs savo studijomis, dėl matematikos mokslo vaidmens. Jo manymu, būdamas architektu, prarandi daug meninių įžvalgų ir mastymą. Vėliau jis dirbo su Zacha Hadid. Erdvės reikšmė, erdvė jam ypatingai svarbi. Manau, tai labai aiškiai regima šioje parodoje. Aišku, kad lokacija buvo pasiūlyta, bet antras dalykas, kaip jis ją panaudos. Viskas apie erdvę, erdvės reprezentaciją. Tai ne apie daiktų sunešimą, bet dialogo sukūrimas tarp jų, krūva medienos ar krūva akmenų, ar laivas. Kelionė, erdvė ir laikas, kelionė įvyksta laiko ir erdvės sąveikoje. Erdvė – pirmasis pasirinkimas. Tu taip pat minėjai, kad jam reikėjo atvykti, jis negalėjo kurti, nebūdamas čia. Jam reikėjo būti lokacijoje ir actually be there.

6 14

Tag team erdvė (kairėje) ir Entree (dešinėje). Bento René Synnevågo nuotraukos

E: Genius loci  kaip teorija apie erdvės substanciją dvasios atžvilgiu, erdvės dvasingumas. Aš manau, Terencas taip pat sietinas su šia teorija. Architektūros teorija. Nes visa paroda yra beveik atvirai ir tiesiog formos požiūriu fiziškai suprantama. Tokia stipri būsena būti galerijoje kartu su didžiule siena ir neturėti galimybės įžengti į galeriją, kuri yra užblokuota 5 m3 krūvos malkų. Tu tik apeini tai. Idėja savyje yra paprasta. Įmanoma visą parodą patalpinti į vieną sakinį. Bet dėl to, kad viskas taip gerai išsisprendžia ir veikia taip pat. Tau tik reikia patirti, prieš tai darant, nėra nieko daug ką pasakyti. Nes tai, kas įvyksta kelionėje, yra įdomiausia.

M: Kelio pasirinkimas. Minties idėja kaip mediumas, jam yra vizualumas, kaip vizualumas yra pradžios ir pabaigos taškas, arba kaip dalykai rutuliojasi tarp tų taškų. Aš taip pat galvojau apie vitrinas, vitrinas drugeliams – mirties dainavimas (ankstesnis Terenco Koho darbas). Aš matau šią parodą kaip vitrinas, tu nematai galerijų erdvių kaip vitrinų?

E: Tu esu pirmoji, nurodžiusi šį panašumą, taip tiesa. Aš nemačiau taip anksčiau.

M: Jeigu Entree erdvė stovėtų ant keturių metalinių kojų, atitiktų tą pačią struktūrą. Kaip jau matyta pluoštelis plaukų vitrinoje, šiuo atveju krūva medienos. Prieš tave stiklinė siena. Kaip paketas stikle, švyturys taip pat prieš peizažą, bet peizažas galėtų būti galerija taip pat. Balta siena ar žalia siena.

E: Ir tai yra patalpinta uosto erdvės centre. Aš turiu omeny, kad tai nėra ant žolės, tarp kitų medžių.

M: Tai turi labai aiškų pagrindą, t. y. kaip jis išeina į erdvę. Turi parodą, jo erdvė yra mažose vitrinose, bet šiuo momentu tai kaip kūnas. Architektūrinis kūnas sako, tai mano vitrina. Ir tu taip pat gali patekti į vidų arba ne.

E: Taip pat yra sudėtinga, kur egzistuoja limituojančios sienos, kur paroda baigiasi, nes tu gali keliauti tarp dviejų galerijų, arba gali eiti į Festplasseną, arba gali plaukti  laivu. Ir tai nebūtinai galutinė stotelė. Tai gali vykti nesibaigiant. Tai labiau apie kelionę, bet ne apie aiškią kelionės pabaigą.

koh4

M: Nėra pabaigos, nes nėra aiškios pradžios.

E:  Laivas keliauja apskritimu..

M: Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš norėjau pasikalbėti apie šią parodą. Muziejuose ir galerijose statiškas parodų rėminimas. Jeigu tai yra tik čia ir dabar, jeigu ateini – gausi, jei ne – ne. Nėra galimybės pasirinkti. Vienas įėjimas ir vienas išėjimas.

E: Taip pat, muziejų institucijos yra persigandusios žmonių, kurie nesupranta meno kūrinių, dėl to jie dirba labai sunkiai. A4 formos popierėlis paaiškinantis parodą, jie turi už komunikaciją atsakingus darbuotojus, žmonės supras, tai nėra blogas dalykas, bet varginantis… Aš norėjau, kad  ši paroda nebūtų tokia. Nėra papildomos informacijos apie parodą, net menininko knyga yra poetiškai tuščia, tik žvaigždės. Nematau svarbumo atskleisti visas detales apie kelionę dėl to, kad tai yra tavo atminties detalės ir fragmentai.

M: Tai buvo tavo idėja, pasikviesti jį čia, rodyti ir investuoti į šį darbą, kartu. Aš matau šią parodą kaip bendradarbiavimą. Visa energija ir įkrova, patirtis darbe, gal tai ir nėra akivaizdžiai matoma. Tu pristatai save per Terencą. Man buvo kartą pasakyta, kad mano tekstai yra apie mane, aš tik pasirenku tinkamus žmones kalbėti apie save ar savo interesus. Ar kuo aš norėčiau pasidalinti su kitais. Terencas yra stipri asmenybė, turinti savo idėjas, savo būdą kurti. Bet vis tiek aš manau, kad šioje situacijoje tai buvo mainai, dideli mainai, tu esantis čia, jis atkeliaujantis į čia, tu sukuriantis jam visas galimybes. Parodos kūrimas sau pačiam, aš matau šią parodą kaip tavo.

7 8

Terence Kohas (antras iš kairės), laivo kapitonas geltoname lietpaltyje ir Espensas Johansenas (pirmas iš dešinės) parodos atidarymo performanso metu, laive. Bent René Synnevågo nuotraukos

E: Aš manau, kad priežastis šiai parodai buvo mano pirminis ir asmeninis susidomėjimas Terencu. Tai visiškai viskas apie mane. Aš randu tiek daug atsakymų jo darbuose, pasaulio vaiko atsiribojimas, pavyzdžiui, gerai žinomos figūros, žaislai padengti vašku ir patalpinti vitrinose. Kažko fragmentai, archyvas ar prisiminimai, kurių negali sujungti kartu. Aš nesuprantu kur ir kodėl, bet veikia nenuilstantis ieškojimas kažko substancialaus jo gyvenime. Nemanau, kad jis kada nors tai suras. Tai kaip nesibaigiantis ieškojimas, kas mane labai domina. Aš jaučiuosi taip pat.

M: Man tai taip pat pergalvojimas, ne tik ieškojimas, grįžimas atgal ir ėjimas į priekį, greitis. Laikas, performatyvumas, pristatymas, čia – paroda apie veiksmą, įvykusį darbuose. Tu gali vizualizuoti istoriją objektuose ir už objektų. Ir kelionėje susikurti savo paties istoriją. Tau reikia ieškoti savęs istorijoje ir jo darbuose. Jis sako, kad jo parodos yra emocijos, aišku, emocijos yra susijusios su patirtimis. Emocijų išskaidymas parodų erdvėse. Jis dažnai mini, kad esti labai aiškus naratyvas, kuris egzistuoja parodų erdvėse. Naratyvas yra, bet vizualus, ne minties. Jis tik atverčia knygos įvadą, tu esi čia, tu turi tai, o dabar susikurk savo istoriją.

E: Kai uždarai galeriją, kaip jis tai padarė. Paroda daugiau nesusideda iš dviejų ar trijų dalių, jeigu skaičiuosime viešąsias erdves. Tada veikia tik naratyvas, tik kaip kelionė, mums reikėjo sujunti dvi galerijas. Būti dialoge. Panaikinti galeriją, neturėti jokių darbų galerijoje. Ir perkelti visą kūrinį lauk.

M: Bet jis vis dar turi kūrinį.

E: Taip.

M: Dialogas įvyksta erdvėje, kuris tampa erdvės dalimi. Tai intervencija, tu negali įeiti, tai atrodo, kaip institucinė kritika taip pat. Nieko čia nėra, aš uždarau. Uždarymas yra atidarymas.

koh5

E: Neabejotinai, taip pat jis ne tik uždaro, bet taip pat naudoja natūralias medžiagas, kurias mes randame visur. Galėtume sakyti, kad jis atkeldina gamtą į galerijos erdvę ir perkelia meno minią į laivą. Įvyksta pasikeitimas. Teigiamas dalykas apie galerijas, nuo momento, kai tu pristatai kažką jose, visi taip susikoncentruoja ties eksponuojamu objektu. Akmenų sieną tu gali rasti bet kur, kalnų slėnyje. Bet ši siena yra galerijoje, tai reikalauja kitokio dėmesio.

M: Emocinės intuicijos konstruktas.

E: Ir taip pat labai atsitiktinis dalykas. Pavyzdžiui, maži įvykiai kiekvienoje kelionėje laivu, pokalbiai su žmonėmis, kurių galbūt nesi niekada sutikęs. Nėra jokio reikalavimo žinoti apie kiekvieną projekto detalę, tiesiog keliauti su juo, susikurti situaciją, kuri yra atvira. Kai tu esi laive, tu esi keistos socialinės struktūros dalimi 20 minučių.

koh6

M: Kai aš buvau laive, pamiršau, kad esu meno projekte.

(…)

M: Esu mačiusi vieną video, galbūt esi matęs tu jį taip pat. Kambaryje Terence (Kohas), Hansas (Ulrichas Obristas) ir Klausas (Biesenbachas). Klausas guli ant lovos ir reikalauja pagarsinti muziką. Keistas video. Jie šaukia tą vardą: „Jagilev ar Diagilev? Kur Jagilev?“

Esi matęs?

E: Ne.

M: Jis guli ant lovos kaip didelė katė ir šaukia: „Jagilev“ ar kažką panašaus. Langas yra atviras ir jie laukia to vaikino ar kažko. Ir vėl: „Jagilev, Diagilev“. Šauksmas vėl prasideda ir jie šaukia vienas per kitą. Hansas bando sužinoti apie Terenco neįgyvendintus projektus. Balta. Ir vėl: „Jagilev, Jagilev“. Garsiau ir garsiau…Tu numanai, kas tas Jagilev?

E: Tai skamba beprotiškai, man reikia susirasti šį. Aš tau pranešiu, jei sužinosiu istoriją, slypinčią už Jagilevo.

https://www.youtube.com/watch?v=JPak5sn1MTg

Terence Koh parodos dalis – kelionė laivu: https://vimeo.com/90525207

Originalus pokalbio įrašas:

koh_8

Terence Koho performanco metu ir Legal kavinės erdvė Bergene, kur vyko pokalbis. Bent René Synnevågo nuotrauka.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *