Užsūpuojantys Venecijos bienalės atidarymai: antropologinės (dalyvavimo) pastabos

2013 m. birželio 13 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius
IMG_2317

Venecija. Ir vėl visi susitinkame. Su tikrais, padirbtas ar pasiskolintais (meno) profesionalų kvietimais. Su išskirtinėmis „Press“ akreditacijomis iš nežinomų ir nežinomų Londono ir Kauno meno ir „glamūro“ žurnalų. Nes mes pirmi galime pamatyti tai, ką 88 paviljonų direkcijos ir juos remiančios kultūros ministerijos, paruošė išalkusiems meno profesionalų žvilgsniams. Besiruošiant aplankyti paviljonus įdomu kaip šiemet susiklostė kultūros atmosfera atitinkamoje nacionalinėje valstybėje, kas buvo pakviestas elitinių kuratorių ar ministerijų atstovų, kas laimėjo konkursą, o kas tiesiog buvo kažkieno pusbrolis/pusseserė, dukterėčia ar sūnėnas.

Įdomu, kiek iš patekusių į Venecijos meno bienalės peržiūros dienas išties atvyko pažiūrėti meno, o kiek iš jų tik sudalyvauti vakarėliuose, susitikimuose, vakarienėse ir pasimatymuose. Daugeliui ne paslaptis, kad parodos yra tik susitikimų ir vernisažų dekoracijos, tarp kurių pasiklysta nuoširdūs žurnalistai ir studentai, bandantys kažką konspektuoti.

Pagrindinė bienalės spaudos konferencija buvo išskirtinai trumpa ir patogi 5000 akredituotų žurnalistų, iš kurių daugiau kaip 3000 buvo iš užsienio (bienalės prezidento ištarta statistika), o pagrindinės tarptautinės parodos kuratorius Massimiliano Gioni trumpai ir aiškiai nubrėžė kuruotos parodos „Enciklopediniai rūmai“ kontūrus. Tik po kelių dienų sužinojau, kad atsitiktinai ar nevisai atsitiktinai Auksinį Liūtą laimėjo Angolos paviljonas „Luanda, Enciklopedinis miestas“. Gal jis netyčia praplėtė pagrindinės parodos idėją?

Žinoma, pagrindinė tarptautinė paroda „Enciklopediniai rūmai“ sulauks daug pagyrų ir kritikų, nes jos stiprybė ir tuo pačiu silpnybė (priklauso nuo jūsų skonio) – didelis neprofesionalių menininkų skaičius. Čia galima išvysti ir neaišku kokios obsesijos, depresijos ar šizofrenijos apimtų žmonių piešinius, ir mokslininkų Karlo Gustavo Jungo ar Rudolfo Steinerio (Valdorfo mokyklos įkvėpėjas) žinių schemas. Man patiko parodos įvardijimas ne kaip šiuolaikinio meno, o kaip vizualios kultūros reginio, kuriame pristatomi obsesiškai kurti menininkų ciklai ir nemenininkų vizualūs tyrinėjimai, eskizai ir modeliai, siekiantis išsiaiškinti ar suprasti tam tikrą specifinę žinių sistemą. Parodoje apstu autoterapinių ir savirealizacijos kūrinių iš naujo kvestionuojančių ribą tarp menininko genijaus ir kasdienybės genijaus.

Austrijos draudimo klerko Peterio Fritzo sukurti nam÷ modeliai

Austrijos draudimo klerko Peterio Fritzo sukurti namų modeliai 1950-1960-aisiais (atrasti menininko Oliver Croy ir architekto Oliver Elser)

IMG_2516 Stefan Bertalan I lived for 130 days with a Sunflower Plant

Stefan Bertalan (Ro), išsamus menininko tyrimas-performansas „I lived for 130 days with a Sunflower Plant, 1979“

Bienalės Peržiūros dienos (2013 Gegužės 29-31 d.) yra puiki proga atnaujinti šiuolaikinio meno folkloro žinias: ar vis dar galioja etiketė „kuratoriaus akiniai“, kurie turėtų būti kuo didesni, užgožiantys tavo veidą, kuo kvailesni ir kuo storesnės plastmasės; ar vis dar madingi tigriniai rūbai ir ar vis dar tų pačių formų stilettos sminga į bienalės Sodų (Gardens – Giardini) žvyrą ir purvą. Akivaizdu, kad hipsteriai taip pat nesnaudžia ir aktyviai zuja po vakarėlius kliūdami išsikišusiais akiniais vieni už kitų.
Vis dar bandau nuspręsti, ar menas, ar vakarėliai yra svarbesni per peržiūros dienas, bet viena aišku, kad juos vienija eilės: nuo Vokietijos ir Prancūzijos paviljonų iki Čilės paviljono vakarėlio, kuriame grojo DJ Nicolas Jaar (1990-aisiais gimęs Čilės paviljono menininko Alfredo Jaar sūnus), o su pakvietimais susispietę svečiai lauke per lietų turėjo laukti daugiau kaip valandą, tačiau viduje jie apdovanoti beribiais nemokamais kokteiliais.

IMG_2465

Eilės prie kokteilių per Čilės paviljono vakarėlį

Tad būtų gera proga aptarti Bienalės peržiūrų antropologiją, kuri turbūt svarbesnė už meno kritiką, nes pirmiausia, ką pamatai – tai žmonės ir jų santykiai, o menas lieka jų fone. Pasirinkus šią kryptį, galima lengviau atsidusti, nes kaip gi sutalpinti vieną bienalę į vieną tekstą? Pagrindinė informacija apie bienalę yra jos oficialiame puslapyje, o kūrinių aprašymai ir reprodukcijos kataloguose. Tad nėra prasmės jų apžvelgti, kol žiūrovas pats jų nepamato.

Pirmiausia pradėjau tyrinėti eilių bienalėje choreografiją: jų lankstumą, posūkius, judėjimo greitį ir ilgį priklausomai nuo dienos meto. Galiausiai praradau viltį atrasti kažkokį tendencingumą, todėl skaitytojams pateikiu tik vizualius įspūdžius. Paminėsiu, kad ilgiausios eilės buvo į Prancūzijos, Vokietijos ir Danijos paviljonus, o jas lyginant buvo akivaizdu, kad Prancūzijos eilė buvo trigubai ilgesnė už Danijos. Tik negaliu pasakyti ar ir paviljonas buvo triskart įspūdingesnis. Viena iš eilės ilgumo priežasčių galėjo būti ta, kad Vokietija su Prancūzija apsikeitė paviljonais, taip sukeldamos smalsumą ir kvestionuodamos tradicinę nacionalinio atstovavimo tvarką Bienalėje. Tai įvyko pirmąkart  Bienalės istorijoje, o priežastis politinė – 50 metų Vokietijos-Prancūzijos draugystės jubiliejus (Eliziejaus sutarties metinės). Tuo tarpu natūraliai kilo klausimai, kodėl ant paviljono, kuriame puikuojasi užrašas Jugoslavija, mažesnėmis raidėmis pridėta Serbija ir tik jinai ten ir buvo. Keista, kad eilės nebuvo tarptautinėje kuruotoje parodoje, bet viduje reikėjo judėti „traukinuku“. Eilės buvo ne tik prie meno, bet ir prie nemokamai dalijamos kavos bei tualetų. Taip pat ir prie nemokamo bevielio interneto ryšio, nes prisijungti pavykdavo tik po 10 minučių laukimo.

IMG_2356

Kairėje – ilgiausia eilė į Prancūzijos (buvusį Vokietijos) paviljoną, o dešinėje – eilė į Vokietijos (buvusį Prancūzijos) paviljoną

IMG_2384

Smalsi eilė prie ledų per Serbijos paviljono atidarymą

IMG_2371

Srūvanti eilė su lyg į atlaidus plūstančiais žiūrovais (skambant varpams – toks dalyvaujančio garso menininko kūrinys) į Lenkijos paviljono atidarymą

Pirmąsias dvi dienas žiūrėjau tik tas parodas, į kurias pavykdavo patekti be eilių (kolegos sakė, kad į Prancūzijos paviljoną teko laukti iki 3 valandų). Trečiąją dieną pasidaviau pagundai pamedituoti eilėje ir pabandyti patirti tą laukimo, žiūrėjimo ir atsipalaidavimo būseną. Tačiau pasirinkau ne Bienalės, o paralelinį renginį – iš naujo atgaivintą legendinę kuratoriaus Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“ (Anlg. When Attitudes Become Form), vykstančią Fondazione Prada (Rūmai Ca’ Corner della Regina). Iš pradžių eilė atrodė nedidelė, po pusvalandžio išbėgo apsaugos darbuotojas ir įspėjo, kad reiks laukti dvi valandas, dar po pusvalandžio jis pradėjo tikrinti ar visi turi reikiamus leidimus ir eilė iškart žymiai sutrumpėjo (mat praleido tik spaudos atstovus ir žiūrovus su specialiais kvietimais į parodą), o man buvo sunku ištverti nevilties žvilgsnius, pralaukusiųjų daugiau kaip valandą eilėje ir turėjusiųjų keliauti kur tilteliai veda. Belaukiant pro šalį praplaukdavo senyvo ar pilvoto stoto lankytojai, kurie paslaptingai prapuldavo prie rūmų durų ir patekdavo be eilės. Jei jau eilėse stovi kviestiniai, tai matyt visuomet būna ir kviestinių kviestiniai. Tiesa, parodoje praleidau tik gal 20 minučių, nes po tiek laukimo ir apmąstymų nebuvo įmanoma vėl iš naujo susikaupti.

IMG_2477

Šlapia ir pilna įtampos eilė į Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“

IMG_2484

Haraldo Szeemanno parodos fragmentas (dešinėje nespalvotoje nuotraukoje matosi ekspozicija iš 1969 m.)

Tiek atidarymų vienu metu retai būna lygiai kaip ir tiek galimybių sutikti kolegų iš visų pasaulio kampelių. Viena aišku, jei nori sutikti kolegas iš tam tikrų šalių, turi sudalyvauti jų paviljonų atidarymuose ar vakarėliuose, kuriuose ryškiausiai matosi nacionalumo, broliškumo ir kaimynystės fenomenai, nes kaimyninės šalys dažniausiai susirenka viena kitos palaikyti ir tuo pačiu sudalyvauti ryšių atnaujinimo ir palaikymo ritualuose.

Lemiamas susitikimo momentas per Lenkijos paviljono atidarym– su Serbijos katalogu ir burbuliuk÷ taure rankoje

Lemiamas (kuratorių?) susitikimo momentas per Lenkijos paviljono atidarymą su Serbijos katalogu (žemyn galva) ir burbuliukų taure rankoje

Kaip visuomet verta aplankyti broliškus ir seseriškus Baltijos šalių paviljonus, kad galėtumėt patys nuspręsti „kas šįsyk yra geriausi draugiškose kaimynų rungtynėse“. Oficiali Bienalės komisija ir vėl (ne)tikėtai pažymėjo Lietuvos (šįkart kartu su Kipru) paviljoną, bet, žinoma, galima susidaryti ir savo asmeninę nuomonę. Išsiduosiu, kad geriausias Baltijos vakarėlis buvo rožių sode, organizuotas estų.

IMG_2535 IMG_2532 IMG_2541

Akimirkos iš Estijos paviljono vakarėlio Malipero rūmų rožių sode (groja estų DJ iš JAV Maria Minerva (1988) (turinti menotyros bakalaurą ir magistrą)

Tačiau geriausias atidarymas buvo Lietuvos ir Kipro paviljone, kur vakaro metu nebuvo nei prezidento žmonos kalbų (kaip Lenkijos paviljone), nei 3 kuratorių ir dviejų komisarų kalbų (kaip kaimyniniuose paviljonuose), nei oficialių kostiumėlių ir kostiumų su šampano taurėmis parado (kaip daugelyje paviljonų). Kuratorius Raimundas Malašauskas  pavertė visus kokteilio Vilnius Sling ragautojus performanso dalyviais, vaikštinėjančiais su metro ilgio šiaudeliais ir nepatogiai bandančiais sriūbtelti gėrimo. Tuo tarpu vakaras įsibėgėjo performansų virtine su charizmatišku vakaro vedėjo Gabrielio Lesterio kalba, raginančia įnešti pankiškumo į visą šį venecišką atidarymų puotą. Ir išties – tai buvo gyviausias (iš mano 15-20 aplankytų atidarymų) vernisažas su ritminės gimnastikos performansu ir šokiais krepšinio salės estradoje. Energingai vakarą vainikavo grupė 18+. O viduje šios gimnastikos ir sporto rūmų erdvės buvo galima atsigauti nuo Venecijos turistinės ir apsilupusio dekoro dabarties. Ekspoziciją tolimesnei sklaidai monumentaliai sukonstravo Roberto Narkaus kamera, kurios rezultatus galite pamatyti čia. Aišku kaip ir visada parodos per fotoobjektyvą atrodo tikroviškiau, geriau ir įspūdingiau kaip ir futbolo rungtynės per TV ekraną, nes tu viską matai iš arčiau.

IMG_2416

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas prieš atidarymą

IMG_2445

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas po atidarymo (grindys padengtos pušų spygliais, o salėje tvyro jų kvapas)

IMG_2429

Performanso metu: Andrius Kraugerys (Anders Kreuger) and Pranciskus Kamacas-Herera (Francisco Camacho Herrera) interpretuoja Elenos Bukreevaos komandas ir atlieka Ritminės Gimnastikos judesius

Beje, Lietuvos ir Kipro „paviljonas“ buvo ne vieno kritiko priskirti prie labiausiai išsiskiriančių paviljonų drauge su kitais „naujaisiais ne-nacionaliniais paviljonais“. Tarp jų buvo ir aktualusis Rytų Europos kontekstui Gruzijos paviljonas – Kamikadze Lodžija, kuruotas lenkės Joannos Warszos.

IMG_2505

Gruzijos paviljono parazitinė architektūra

Bandžiau išsiaiškinti ir geriausio Baltijos šalių paviljono nuomonę tarp eilučių, klausinėdamas pažįstamų latvių ir estų kuratorių, bet supratau, kad klausimas buvo nevisai korektiškas. Tad nacionalumas kaip ir draugiškumas vis dar svarbūs šiuolaikinio meno pasaulyje. O Rytų Europos paviljonai vis dar įdomesni už nuspėjamus ir daugel kartų matytus vakarietiškus ir jų strategijas, tad be Gruzijos siūlyčiau užsukti ir į Rumunijos, Slovėnijos, Serbijos ir gal net Rusijos (jį praleiskite, jei esate jautrūs lyčių lygybei, nes rusai ir vėl bandė pajuokauti).

Taigi Venecijos meno bienalė dar veiks daugiau kaip 5 mėnesius – iki lapkričio 24 dienos, tad kviečiu pasinaudoti pigių skrydžių ir brangios nakvynės Venecijoje galimybėmis ir pamatyti Bienalę patiems.

Pabaigai siūlau pažiūrėti Ragnar Kjartansson performansą S.S. Hangover.

 

IMG_2345

Laikinis kūrinys – tirpstantis Alpių ledas su nuoroda į grėsmę Venecijai būti užtvindytai. Menininko Stefano Cagol (Maldyvų Paviljonas) kūrinys „Ledo monolitas“

IMG_2275

Paralelinės intervencijos – „Looking for gallerist“ – skelbimas neįsivaizduojamoms galimybėms ir susitikimams

IMG_2305

Rusų korespondentas ieško karštų faktų ir kalbina menininką-intervencionistą

Straipsnio autorius:
Dr. Vytautas Michelkevičius yra kuratorius, tyrėjas, knygų sudarytojas ir autorius, kurio interesai plėtėsi nuo fotografijos išplėstame lauke iki medijų meno bei teorijos ir diagramavimo bei žemėlapiavimo, o pastaraisiais metais – link meninio tyrimo akademijoje ir už jos ribų. Dėsto meno teoriją ir praktiką bakalauro, magistro ir doktorantūros studentams Vilniaus dailės akademijoje ir dirba jos padalinio Nidos meno kolonijos meno direktoriumi. Kuruoja parodas, simpoziumus ir netikėtas situacijas įvairiuose kontekstuose nuo Lietuvos paviljono 56-ojoje Venecijos bienalėje iki LTMKS projektų erdvės „Sodų 4". Daugiau https://vilnius.academia.edu/VytautasMichelkevicius

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. Lol

    Kaip ir visada Lietuvoje, 3 institucijos ir 5 kuratoriai stengiasi nieko nepasisakyti vienas apie kita mažiau, nei politkorektiskai. Kitaip sakant, apie bienale ir paviljonus – jokios nuomones. Sveikintinos pastangos isijausti i 19-metes merginos vaidmenį ir sukurti vaidmens verta blog-postą. Post Brothers, lol.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *