Author Archives: Vytautas Michelkevičius

Straipsnio autorius:
Dr. Vytautas Michelkevičius yra kuratorius, tyrėjas, knygų sudarytojas ir autorius, kurio interesai plėtėsi nuo fotografijos išplėstame lauke iki medijų meno bei teorijos ir diagramavimo bei žemėlapiavimo, o pastaraisiais metais – link meninio tyrimo akademijoje ir už jos ribų. Dėsto meno teoriją ir praktiką bakalauro, magistro ir doktorantūros studentams Vilniaus dailės akademijoje ir dirba jos padalinio Nidos meno kolonijos meno direktoriumi. Kuruoja parodas, simpoziumus ir netikėtas situacijas įvairiuose kontekstuose nuo Lietuvos paviljono 56-ojoje Venecijos bienalėje iki LTMKS projektų erdvės „Sodų 4". Daugiau https://vilnius.academia.edu/VytautasMichelkevicius

Aš nebekuriu, o tiriu: mitai apie meninį tyrimą

Tirti

Patirti

Įtirti

Tiria

Tirta

Stirta

Patiria

Patirta

Ištirta

Ištarta

Aš nebekuriu, o tiriu, atsakys jums ne vienas meno studentas.

Apie ką dabartinė tavo kūryba, paklausi seniai matyto menininko. Aš tyrinėju … prasitars šioji.

Šie kūriniai tyrinėja … nublokš jus kas antro atversto katalogo įvadas.

Šįvakar pristatau savo naujausią tyrimą … bosų virpesiu pradės vakarą madingas diskžokėjus.

 Laimei lietuvių kalboje žodis „tirti“ turi labai daug reikšmių [1], apie kurias dažnai net nesusimastom. Ir, deja, tai tik dar labiau paaštrina meninio tyrimo problemą, nes įveda daugiau prasmių nei junginyje artistic research dėl kurio anglakalbiai prarado viltį ginčytis, nes jis lyg ir gramatiškai, ir semantiškai klaidingas. Plg. meninė tapyba, meninė skulptūra, meninė paroda, meninė konferencija, meninė teorija …

Ši praktika ir tyrimu grįsta esė skirta problemoms atverti, gal todėl joje argumentai ir retorika sustiprinta, tačiau norėdami analitinį tekstą tikrai rasite tam skirtuose žanruose ir kontekstuose (žr. paskutinį sakinį).

[1] Lietuvių kalbos žodyne išskiriamos net septynios žodžio tirti reikšmės: 1) stengtis suprasti, sužinoti, aiškintis; 2) moksliškai nagrinėti, tyrinėti; 3) tikrinti, nustatyti būklę; 4) sužinoti, išgirsti, gauti žinių; 5) bandyti, mėginti, tikrinti; 6) įgyti praktinių žinių, patirties; 7) išgyventi, justi. „Tirti“, in: Lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos institutas (www.lkz.lt).

Diagrama iš 7 dalių su legenda. Lietuviškos žodžio tirti reikšmės. Anastasija Sosunova (Michelkevičius 2016: 22-26)

Jau dabar akivaizdu, kad antrasis XXI amžiaus dešimtmetis meno edukacijoje bus paženklintas meninio tyrimo įdagu, panašiai kaip pirmasis dešimtmetis buvo įtrauktas tarpdiscipliniškumo sūkurio. Dažniausiai meninis tyrimas Lietuvoje, taip pat ir Didžiojoje Britanijoje bei Šiaurės šalyse, kur jis seniausiai įsitvirtinęs, yra siejamas su doktorantūros ir kartais magistrantūros studijomis. Mes galime džiaugtis, kad kaip ir daugelyje reformuojamų sričių Europos sąjungoje, esame vieni pirmųjų (nes mūsų neslegia senosios infrastruktūros) įteisinę meno doktorantūrą nacionaliniu lygiu 2009 metais priimtame naujame LR mokslo ir studijų įstatyme. Tuo tarpu kaimyninė Latvija ar tuo labiau Nyderlandai iki šiol vargsta kovodami su politikais ir siekdami doktorantūros menininkams pripažinimo. Vilniaus dailės akademija turi bene didžiausią meno doktorantų skaičių visame Šiaurės ir Baltijos šalių regione – dailės ir dizaino kryptyse jų studijuoja daugiau kaip 40. Ją lenkia tik Aalto universiteto Meno, dizaino ir architektūros mokykla, kuri turi ir daugiau studijų krypčių.

Tačiau meninis tyrimas nėra vien tik meno edukacijos ir doktorantūros produktas. Tai sena kai kurių menininkų veikla, kuri per XIX a. ir vėliau per įvairias gryninimo (modernybės) strategijas buvo atskirta nuo kitų kūrėjų-tyrėjų veiklos, t.y. mokslininkų. Žinoma, šiandien visi naudojamės visai kita meno samprata nei buvo tada, tačiau atskirtis tarp sričių išliko ir apie 1990-2000-uosius buvo bene didžiausia, nes ją palaikė įsitvirtinusios (disciplinų) infrastruktūros – akademijos, universitetai, politikai ir galiausiai patys kūrėjai bei tyrėjai.

Menininkų Marcelio Duchamp‘o ar Johno Cage‘o kūrybinė praktika gali būti iš dalies prilyginama meniniam tyrimui, nekalbant jau apie 1960-1970-ųjų įtakingųjų konceptualistų praktikas. Jų veikla apėmė ne tik įprastą meninę kūrybą, bet ir argumentų bei refleksijų skelbimą ir publikavimą ir jie įgalino paradigmines meno slinktis būtent dėl to, kad sukūrė naujus žinojimo būdus. Taigi už akademijos ribų meninis tyrimas vyksta jau ne vieną dešimtmetį. Ir Lietuvoje jis kaip meninė strategija prasidėjo dar gerokai anksčiau nei atkeliavo į akademiją – tai apie 2000-uosius aktyviai pradėję eksponuoti savo meninio tyrimo projektus menininkai Nomeda ir Gediminas Urbonai, Artūras Raila ir kiti.

Natūralu, kad su kiekvienu nauju posūkiu ir mada šiuolaikiniame mene nenutrūkstamai pradeda gamintis mitai, išgalvoti teiginiai ir abejonės, kurios plinta nesuvaldomu gandų greičiu. Tad ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje įvairios bendruomenės demonizuoja ir kuria mitus apie meninį tyrimą. Menininkai, kuratoriai, galeristai juokauja ir kad daktaro laipsnis neprideda nulių prie meno kūrinio kainos. Mokslininkai šaržuoja menininkų tyrimo metodologijas, o aktoriai kuria meninio tyrimo performansus, kur kas penkias minutes nustoja vaidinti, išsitraukia iš kišenės užrašinę, ir ištaria Derida, 2009, 5 puslapis, xxx knyga, t.y. citatos autorių ir šaltinį.

Žinoma, jūs sakysite, kad kiekvienas menininkas tiria, ir tai bus tiesa, nes jis ieško medžiagų, teorijų bei kontekstų, juos išbando, įsitraukia į socialines situacijas kaip iniciatorius ar stebėtojas ir t.t., tačiau ne kiekvienas iš menininkų ar ne kiekvienas jų projektas sukuria naujas žinias ar žinojimą. O kaip atskirti naujas žinias? Tuomet ir prasideda visos pagrindinės problemos, filosofiniai, epistemologiniai ir metodologiniai klausimai, kuriems išskleisti neužtektų keliolikos veikalų.

Kas tuomet meninį tyrimą suaktyvavo dabar? Daugiausiai įtakos tam turėjo, laisvas žinių, žmonių ir produktų judėjimas, edukacijos procesų standartizacija (Bolonijos procesas, Dublino aprašai, Zalcburgo ir Florencijos principai), įvairių mažumų įgalinimas (taip, menininkai laikytini mažuma universitetuose ir akademijose), globali rinka ir žinių, jei norite dar galima įterpti „visuomenės“, produkcijos poreikis.

Šiuo metu meninis tyrimas praktikuojamas bent trijuose kontekstuose: šiuolaikiniame mene, meno edukacijoje ir moksliniuose tyrimuose. Ir vienais atvejais jis labai skirtingas bei neturi nieko bendro nei savo metodologijomis, nei rezultatais, o kitais atvejais vienas projektas gali keliauti per du ar tris skirtingus kontekstus. Todėl ir jo apibrėžimas iš esmės priklauso nuo praktikuotojo ir konteksto. Apžvelkime pagrindinius meninio tyrimo mitus edukacijos kontekste.

Menininkų galia ir įgalinimas

Visų pirma reikia pasakyti, kad iš esmės meninio tyrimo flangas kovoja už menininkų patirčių ir žinių įgalinimą ir pripažinimą ne tik meniniuose, bet ir socialiniuose ir akademiniuose kontekstuose. Kodėl apie vieno menininko kūrybą menotyrininkai, filosofai ar sociologai gali gauti kelis daktaro laipsnius, o menininkas lieka be nieko? Vadinasi, menininko kūryboje yra naujų žinių ir jis jas galėtų „ištraukti“ (ir apginti) pats.

Kodėl ilgai ir nuosekliai nagrinėdamas vieną dalyką menininkas negali kilti ar tobulėti žinojimo infrastuktūroje, o mokslininkas gali. Negi jo metodai ar rezultatai yra prastesnio lygio nei mokslininko?

Meninis tyrimas primeta menininkams gaires ir taisykles kaip kurti

Taip, yra tame tiesos, kad menininkai sąmoningai ar nesąmoningai perorientuoja savo strategijas, kad pataikytų pro meninio tyrimo adatos skylutę, bet tikrai ne visi. Daugeliui tokios strategijos būna priimtinos ir natūralios. Ar rinka, galerijos, kolekcionieriai ir fondai nieko neprimeta? O jei dar pasižiūrėtumėm istoriškai – bažnyčia ir dvarai?

Meninis tyrimas akademizuoja meną

Gal taip ir nutinka neturintiems savo stiprios retorikos menininkams, tačiau jis kaip tik inspiruoja naujų meninių praktikų atsiradimą bei atveria bendradarbiavimo galimybes su kitomis intelektinėmis ir emocinėmis žmogaus veiklomis: mokslu, aktyvizmu, etc. Žinoma, kai kuriuose šalyse, kur akademijos neturi doktorantūros teisės arba labai siaurai suprantama meno doktorantūra, menininkai yra verčiami (arba greičiau patys pasirenka įstodami) atlikti tam tikras akademines procedūras, pavyzdžiui, parašyti menotyros ar antropologijos disertacijos lygio rašto darbą.

Dažnai teigiama, kad akademija verčia taikyti jiems nežinomas metodologijas ir rašyti didelės apimties tekstus. Niekas neverčia, menininkai patys renkasi įstodami, ir dažnai stoja tie, kurie geba rašyti arba nori įgyti daugiau rašymo įgūdžių.

Meninį tyrimą atlieka nesirealizavę menininkai

Yra tame tiesos, ypač meno edukacijos kontekste, kai čia dirba ne(be)praktikuojantys menininkai o dar blogiau baigę vien dailės/meno pedagogiką, kurioje meninės praktikos beveik nebuvo.

Šis klausimas paliečia kitą problemos aspektą ar geriau kviesti dėstyti gerą menininką, bet žiaurų pedagogą, ar nuostabų pedagogą, bet vidutinišką menininką? Sakoma, pedagogikos galima išmokti, bet tikrai ne visiems. Išties ne viena meno doktorantūros programa tarp savo siekių turi ir šį – suteikti menininkui kompetencijas kalbėti ir rašyti apie meną, o tai dažnai reiškia ir galimybę dalyvauti dėstytojų rinkoje.

Meninį tyrimą atlieka tik menininkai

Meninį tyrimą praktikuoja ir kuratoriai, socialinių bei humanitarinių mokslų tyrėjai, o kartais ir gamtos bei tiksliųjų mokslų atstovai. Kitų tyrėjų atveju jis praplečia ir tyrimo metodus, ir rezultatų pristatymo formas, vietoj teksto renkantis garsines, vaizdines ir kitokias raiškas.

Pavyzdžiui, paroda su publikacija (skaitiniu ar originalių tekstų rinkiniu) gali tapti meninio tyrimo rezultatu ir netgi procesu. Arba pavyzdys iš kitos pusės – filosofo ir sociologo Bruno Latour parodos, kurias jis apibūdina kaip „minties parodas“, tampa inspiracija ir metodologija jo tyrimams vykdyti.

Meninis tyrimas sunaikins meną

O taip, menininkai, kurie geba gerai raštu ir žodžiu reikšti mintis, jau senai nukonkuravo gerus menininkus, kurie neturi tokių įgūdžių. Bet tik universitetų ir akademijų dėstytojų pozicijose. Kartais dar kuratorių ir redaktorių gretose.

Išties svarbu pažymėti, kad menininko su daktaro laipsniu kūryba nėra nė kiek aukštesnė/vertesnė nei be laipsnio. Tiesiog ji kitokia.

Yra dar vienas šios ir toliau einančios problemos aspektas – diskursas vadinamas „mokslo ir meno sąveika“ (Art & Science). Būtent jame meninio tyrimo strategija ir argumentai gali padėti išsaugoti meno laisvę, kad jis netaptų mokslo iliustracija kaip dažnai nutinka tokiuose projektuose. Todėl svarbu užtikrinti lygiavertį meno ir mokslo bendradarbiavimą tame pačiame pažinimo lygyje, o kaip žinia tai nėra lengva, nes tiek mokslininkai, tiek menininkai apie vienas kitų diskursus turi daug stereotipinių įsivaizdavimų.

Meninis tyrimas sunaikins mokslą

Ypač, humanitarinius mokslus, kurie yra nuolatinėje krizėje bandydami apsibrėžti kodėl jie yra mokslai gamtos ir tiksliųjų mokslų atžvilgiu. Todėl ne vienoje katedroje ar mokslo finansavimo institucijoje susiformuoja kovotojų prieš meninį tyrimą būriai. Laimei tokia situacija buvo prieš 15-20 metų, tuo tarpu Jungtinėje karalystėje greta Mokslo tarybos 2005 metais buvo įkurta Meno ir humanitarinių tyrimų taryba. Visgi kai kuriose valstybėse tradicijos moksle yra labai inertiškos ir dar meninio ir mokslinio tyrimų priešpriešos įtampos yra aktyvios.

Žiūrint epistemologiškai, išties meninis tyrimas praturtina, tiek socialinių, tiek humanitarinių, tiek gamtos mokslų metodologijas ir leidžia geriau pažinti mus supančią ir vis sudėtingėjančią aplinką ir procesus.

Meninis tyrimas sunaikins kuratorius

Nes menininkai patys galės konceptualizuoti, kontekstualizuoti, kuruoti, publikuoti ir … savo kūrinius. Taip dalis jų gebės ir tai jau daro keletą dešimtmečių patys, tačiau ne visi tą nori ir gali ar turi tam laiko. Žiūrint iš kitos pusės, menininkų kuravimas praturtina lauką naujais požiūriais ir betarpiškesniu santykiu tarp kuruojančio menininko ir kitų menininkų.

Meno vertimas žiniomis – tai nauja žinių kapitalizmo strategija

Taip, išties kai kuriose šalyse (ypač JK), universitetai stengiasi priimti kuo daugiau menininkų į magistrantūros ir doktorantūros studijas, nes kuo daugiau jie atlieka tyrimų ir turi tyrėjų, tuo daugiau gauna finansavimo universitetui.

Taigi, būtent dėl to visas patirtis, įskaitant ir menines, bei jų kūrimą bandoma paversti „apčiuopiamomis“. Jei filosofai ir meno teoretikai menininkų kuriamus kūrinius ir patirtis anksčiau bandė įvardinti kaip „neišreikštas“ ar „tyliasias“ žinias (tacit knowledge) šiandieniai edukacijos politikai ir biurokratai, ieško būdų ir kartais suranda kaip jas išreikšti, ištraukti ir padaryti apskaitomomis. Tokiu būdu galima įrodyti, kad meninė produkcija nenusileidžia savo verte mokslinei, ir, žinoma, už tai galima gauti finansavimą. Šiuo klausimu yra greičiausiai daugiau sėkmingų nei nesėkmingų pavyzdžių, bet kuriozų pasitaiko. Nors toks įvardijamas ir tampa žinių suprekinimo kritikos objektu, tačiau kita vertus įgalina menininkus, ypač dėstančius, būti papildomai atlygintiems už kūrybą.

Meno doktorantūra – tai ilgalaikė rezidencijos programa

Tiesa, kad kai kurie menininkai taip galvoja, ir pasirenka studijuoti ją dėl stipendijų ir materialinių sąlygų (studijų, laboratorijų, įrangos), tačiau tuomet jie ir sudaro tą nusivylusiųjų balsą, kai susivokia, kad čia kažkas daugiau ir neužtenka vien tik kurti, bet reikia ir reflektuoti, argumentuoti, komunikuoti apie savo kūrybos procesą ir rezultatus. Doktorantūros programa suteikia menininkams ne tik laisvę nuo meno rinkos ir trumpalaikių darbų paieškų, bet ir intelektualinę ir bendruomeninę aplinką gauti iš kolegų ir bendraminčių nešališkų komentarų ir paramos. Ir nors gali atrodyti, kad tokia programa yra ramus užutekis nuo pilnos įtampų menininko karjeros, tačiau ji gali tapti ir naujų galimybių iniciatorius, įgalinantis kurti ir skleisti kūrybą dar įvairesniuose ir platesniuose kontekstuose.

Menininkas tyrėjas – tapatybių hibridas

Meninis tyrimas naikina tradicinę menininko sampratą ir įgalina menininko kaip aktyvaus kūrėjo, kuratoriaus, tyrėjo, (konferencijų) pranešėjo, viešojo kalbėtojo, kritiko, politikos konsultanto ir t.t. vaidmenis. Vėlgi priminsiu, kad meninis tyrimas yra labiau galimybė nei apribojimas, viskas priklauso nuo pačio veikėjo, konstruojančio savo kūrybines veiklas ir tapatybes.

Artistic research killed artist as star?

No, it produced artist as a doctor star!

(Pavyzdžiui, dvi muzikos ir meno grupės Chicks on Speed narės turi daktaro laipsnius, o trečioji siekia jo)

Taigi, reziumuojant meninis tyrimas gali būti naudojamas kaip menininko strategija, kaip tyrimo strategija arba kaip žinių gamybos industrijos ir profesionalizavimo strategija.

Išjudinus mitus, dar būtų galima diskutuoti apie skirtumus tarp meninio tyrimo ir meninės praktikos, santykius tarp teorijos ir praktikos, metodologijas. Plačiau apie šias problemas, argumentus ir mitus skaitykite mano knygoje „Meninio tyrimo suvesti“ (2016, VDA, ištraukos).

[1] Lietuvių kalbos žodyne išskiriamos net septynios žodžio tirti reikšmės: 1) stengtis suprasti, sužinoti, aiškintis; 2) moksliškai nagrinėti, tyrinėti; 3) tikrinti, nustatyti būklę; 4) sužinoti, išgirsti, gauti žinių; 5) bandyti, mėginti, tikrinti; 6) įgyti praktinių žinių, patirties; 7) išgyventi, justi. „Tirti“, in: Lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos institutas (www.lkz.lt).

Iliustracija viršuje: Diagrama iš 7 dalių su legenda. Lietuviškos žodžio tirti reikšmės. Anastasija Sosunova (Michelkevičius 2016: 22-26)

 

Kuratorinis biografinis pokalbis artėjant 8-ajam Inter-formato simpoziumui apie skaitmeninio įžeminimo apeigas

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija kartu su „Inter-PAGAN“ tinklu šiais metais organizuoja jau 8-ąjį „Inter-formato“ simpoziumą, kuruojamą grupės menininkų, kuratorių bei tyrėjų: Andrew Gryfo Patersono (SCO/FI/Latvija), Vytauto Michelkevičiaus, Jurijaus Dobriakovo ir Jogintės Bučinskaitės. Beveik 50 dalyvių (menininkų, filosofų, mokslininkų, ritualistų, muzikantų ir kitų praktikų) susiburs apmąstyti simpoziumo temų ir apsikeisti žiniomis bei patirtimi performansų, paskaitų, vaizdo peržiūrų, diskusijų, ritualų ir kt. pilnoje programoje. Baigiantis paraiškų teikimo terminui (2018 m. kovo 15 d.) kuratorių komanda aptaria savo interesus ir biografines įtakas, išplečia pagrindines simpoziumo sąvokas bei temas ir atskleidžia kviestinių pranešėjų sąrašą.

Vytautas Michelkevičius (VM): Kodėl šiemet po Nidos vidurvasario saule vyks „Skaitmeninio įžeminimo apeigos“ (originalus pavadinimas angliškai „Rites & Terrabites“)? Kaip pavadinimas apibūdina į birželio 20–24 d. renginį kviečiamus dalyvius? Kas slypi po šio pavadinimo poetika? Kodėl svarbu kalbėti apie ritualų ir praeities tradicijų rekonstrukcijas dabartyje?

Andrew Gryf Paterson (AGP): Simpoziumo pavadinimas, suformuluotas Vytauto ir Jogintės, mano vaizduotėje susidarė iš įvairių elementų konfigūracijų, vis iškylančių praeičių, dabarčių ir ateičių. Tai yra kelių „įžemintų“ dalykų derinys, kuris virto savotišku žodžių junginiu arba veiksmų seka, kuri, pasak Jurijaus, yra „nuoroda į susiklosčiusią nevienareikšmišką situaciją, kuomet vis labiau juntame arba trokštame jausti ryšį su senaisiais ritualais ir praktikomis. Visa tai vyksta komunikacinių technologijų persmelktame „pošiuolaikybės“ pasaulyje. Kitaip tariant, kad sutaikytume įsivaizduojamas archajiškų apeigų bei papročių visatas ir visur esančius skaitmeninių duomenų terabaitus, reikia tvirto „įsišaknijimo“ ir „įžeminimo“ („terra“) išlikusiose vietinėse kultūrose ar kokiame nors iš naujo sukonstruotame „prigimtiškume“. Tai, kad simpoziumą pasirinkome surengti tuo laiku, kai, bent jau Baltijos šalyse, dažnai referuojama į ritualus – augalų ir žolelių, vėliau dedamų po pagalve, rinkimą, šokinėjimą per laužą arba specifinių dainų dainavimą, savaime kuria atitinkamas nuorodas. Ritualai dažnai įvietinami tam tikrame laike, o žmonės nori būti specifinėje vietoje. Mes gyvename šioje įtampoje.

Jogintė Bučinskaitė (JB): Manau, kad pavadinimas „Rites and Terrabytes“ (liet. „Skaitmeninio įžeminimo apeigos“) talpiai apibūdina šiandienos situaciją, kai fiziškai ir laikiškai neaprėpiamą patirčių ir papročių gausybę galima būtų sutalpinti į kelioliką terabaitų talpos kietuosius diskus. Juk faktiškai šiandien tai ir vyksta, kalbant ne apie paveldo suskaitmeninimą, bet apie principus ir metodus, kuriuos kažkodėl kartojame ir XXI amžiuje. Į savotiškas gentis buriamės virtualiose aplinkose, kartojame veiksmus su kaskart atsinaujinančiais įrankiais, apeigomis paverčiame naujus savo įpročius. Įdomu tai, kad tai darome tarsi nesąmoningai, pasitelkdami pasąmoninius archetipus, o akimirkoje, kurioje sąmoningai suprantame tai darą, randasi labai pažodiniai dariniai, imamės socialinės archeologijos, bandome pagrįsti savo veiksmus, priartinti juos prie autentiškojo prado. Įdomu galvoti apie tokias nostalgiškas šiuolaikines būsenas ir tarsi sau prieštaraujančių reiškinių junglumą. Atrodo, kad simpoziumo pavadinimas taip pat gyvena du gyvenimus ir puikiai atspindi labai dualias šiandienos patirtis. Parašytas jis atspindi kultūrinės pažangos apspręstą išraišką ir vienokias reikšmes. Pasakytas – sufleruoja visai kitas, galbūt šiandien įprastesnes mūsų ausiai, arba atvirkščiai. Tad apeigos (rites) gali virsti teisėmis (rights), o terabaitai (bytes) – savotiškais žemės kąsniais (bites), per kuriuos, ko gero, dar ir galime rasti kažką bendro su praeitimi, nes visa kita apsiausta storu interpretaciniu šydu.

Jurijus Dobriakovas (JD): Asmeniškai mane domina, kaip socialinės medijos daro įtaką tam, kaip skirtingų „senovinių religijų“ sekėjai išreiškia savo tikėjimus, praktikas ir ideologijas. Nors būtų galima pagalvoti, kad tokios gausios, dažnai gana uždaros bendruomenės praktikuoja savo tikėjimą ir gyvenimo būdą „gamtoje“, atrodo, kad iš tikrųjų didelė dalis ideologinių mainų vyksta virtualybėje – per socialinius tinklus, internetinius puslapius ir pan. Tie patys kanalai naudojami sklaidai, pavyzdžiui, Feisbuke galima išvysti pranešimų apie renginius ir dirbtuves, skirtus įvairiems archajiškiems amatams ir ritualams (pvz., apeiginių giesmių giedojimas, audimas ir kt.). Kita vertus, aš atsargiai vertinu terminus, kuriais piktnaudžiaujama, tokius kaip „skaitmeninis šamanizmas“, „neogentiškumas“ ir kt., teigiančių, jog yra neopagonybės formų, pagimdytų interneto ir skaitmenybės. Tad man bus smalsu per dalyvių veiklą ir diskusijas sužinoti, kaip galėtų atrodyti organiškas ir produktyvus santykis tarp visur esančių skaitmeninių technologijų ir įvairių tradicinių tikėjimų, praktikų bei gyvenimo būdo.

VM: Simpoziumas menininkus, mąstytojus ir praktikus suburia būtent per vasaros saulėgrįžą. Aš tebesistengiu rasti savo asmeninį santykį su lietuviškąja jos versija – Rasomis arba Joninėmis. Apsilankiau ne viename renginyje, organizuotame apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“. Kai buvau jaunesnis, keliaudavau į didesnius susibūrimus Kernavėje, tačiau kai iš tiesų stengiesi galvoti apie šios šventės istorinį kontekstą ir ką ji reiškė agrokultūrinei visuomenei, tampa sunku nuoširdžiai įsijausti į jos rekonstrukcinį pobūdį beveik be jokio ryšio su dabartimi. Nebent tik tai, kad šiuolaikinėms minioms buvimas lauke ir šventimas natūralioje šviesoje iki vidurnakčio turi tam tikros magijos. Ką patys apie tai manote?

JD: Vytautai, ar tau pasitaikė proga apsilankyti mažesniuose, bendruomeniškesniuose renginiuose, tokiuose, kaip kasmet vykstanti Romuvos jaunimo etnokultūros stovykla (sambūris žmonių, besidominčių senovės baltų religija, vadovaujamas pagrindinių „Kūlgrindos“ narių)? Įdomu, koks galėtų būti skirtumas tarp dalyvio ir žiūrovo patirties (viešesnių renginių, tokių kaip sezoninės šventės ir ritualai, atveju)? Galbūt Jogintė galėtų daugiau apie tai papasakoti? Aš „pagoniškąja scena“ pradėjau domėtis per muziką. Būdamas dvidešimties susipažinau su folkroku ir folkloro įkvėpta ambient muzika ir pamažu judėjau prie vis mažiau akivaizdžių archaiškosios dvasios išraiškų, tokių, kaip post-industrial, drone ir darkambient muzika. Kažkodėl man tai skambėjo autentiškiau (ne istorine prasme) negu bet kas, ko klausiausi iki tol. Geriausios vietos ją patirti buvo tokie renginiai, kaip vasaros pabaigos festivalis „Mėnuo Juodaragis“ ir kiti koncertai bei susibūrimai, organizuojami praktiškai tam pačiam pogrindžio ratui priklausančių aktyvistų (iš kurių daugelis buvę metalistai, susidomėję tradicine etnine kultūra). Kita vertus, ten galėjau pamatyti žmonių, akivaizdžiai labiau besidominčių detalia senovės baltų ritualų rekonstrukcija ir mitologija negu šiuolaikine muzika (tarp jų ir „Kūlgrindos“ nariai). Tuomet supratau, kad rasti asmeninį ryšį su ta bendruomene taps kur kas didesniu iššūkiu, nes tai atrodė gana tiesmuka, kartais – dogmatiška, per daug rekonstruktyvu ir per mažai kūrybiška. Vėliau sužinojau, kad daugelis jaunųjų festivalio „Mėnuo Juodaragis“ lankytojų (net elektroninės muzikos atstovai) kažkada buvo susiję su Romuva ir „Kūlgrinda“, tačiau atsiskyrė, kai jos ideologiškai tarsi sustabarėjo. Žinoma, dar vienas iššūkis iškyla ieškant savo santykio su lietuvių tradicine kultūra, nes aš nesu lietuvis etnine prasme ir neturiu protėvių šiame regione. Mano tėvai kilę iš visiškai kitų vietovių, tad aš neaugau lietuviškoje etninėje kultūrinėje aplinkoje ir, tiesą sakant, ją atradau gana vėlai. Viena vertus, tai man suteikia kritiško pranašumo, leidžiančio prie jos aklai neprisirišti ir žvelgti į ją „iš šalies“, kita vertus, ši aplinkybė taip pat trukdo nuoširdžiai tapatintis su šia kultūra ir jos materialiaisiais bei nematerialiaisiais elementais (tokiais, kaip ritualai). Manau, tai kur kas lengviau sekasi tikriems mano amžiaus lietuviams, net jei jie neaugo „etniškai sąmoningoje“ šeimoje. Bet kuriuo atveju, mane traukia vietinė mitologinė kultūra (arba mano paties idealizuota jos versija), tačiau esminis klausimas, kaip turėčiau ją praktikuoti organiškai, o ne taikyti kaip kultūrinį „protezą“.

Ko-kuratorių Jogintės Bučinskaitės ir Jurij Dobriakov performatyvus pokalbis 5-ajame simpoziume

VM: Taip, aš esu lankęsis mažesnio bendruomeninio pobūdžio Rasų šventėje (pavyzdžiui, Merkinėje, organizuojamoje jaunimo etnokultūros klubo Kukumbalis), kur visi yra įtraukiami į pasiruošimą, tradicinių „apeiginių“ skulptūrų, kitokių elementų statymą šventei, o vėliau ir jų ritualinį panaudojimą. Žinoma, šios patirtys yra labiau autentiškos, interaktyvesnės ir nuoširdesnės, nors renginiai vis tiek daugiau rekonstrukciniai negu adaptuoti ar siejami su dabartimi. Pavyzdžiui, studijų laikais turėjau grupę draugų, su kuriais tą naktį eidavome į žygį ir draugiškai šnekučiuodamiesi prie laužo sutikdavome saulėtekį.

JB: Mano santykis su tradicinių senųjų švenčių šventimu vienareikšmiškai susijęs su tiesiog buvimu gamtoje. Nuo pat vaikystės iki vėlyvos paauglystės visus tris vasaros mėnesius praleisdavau kaime, kuriame tekdavo dirbti šiandien atrodytų net praėjusių amžių darbus. Mamai kartojant vasarą žiedais kupančioje pievoje augančių augalų pavadinimus, tuo metu nesupratau, kad visi jie savotiškai suarchyvuoti lietuvių liaudies dainose, pirmykštėse patirtyse, o aš jas pratęsiu labai natūraliai ir labai intymiai. Gal todėl paauglystėje ėmiau ieškoti atsakymų ir paaiškinimų, kodėl man tai taip artima ir gimta. Norėjosi šį jausmą kažkaip įžodinti ir juo pasidalinti, surasti panašiai besijaučiančių. Ėmiau lankyti folkloro būrelį, subūriau folkroko grupę, kasmet pradėjau važinėti į „Romuvos“ stovyklas, į kurias tuo metu atvykdavo tikrai nemažai bendraamžių. Kol kas per 12 metų nesu praleidusi ko gero nė vienos, jaučiu pareigą ten nuvažiuoti bent dienai į Žolinės apeigas. Tai tapo labai asmenišku ritualu, kurį būtų sunku paaiškinti kaip nors kitaip nei augavietės sąvoka. Net jei iki galo netikiu arba abejoju tėviškės arba tėvynės terminologija, tikiu tam tikros vietos dvasia, kuri tave užaugino arba kažką paaiškino. Netikiu visu atributiniu ir inscenizuotu šventimu, nors ir suprantu bei priimu to paskirtis šiandienoje. Vis dėlto manau, kad tam, jog išliktum nuoširdus, turi jausti nuoširdų rūpestį, bet kartu ir abejonę dalyvaujant tokiose masinėse šventėse. Nieko blogo per Rasas tiesiog pastovėti po medžiu.

Ko-kuratorius Andrew Paterson (dešinėje) 5-ojo simpoziumo vakarinės metu

AGP: Mano patirtis kitokia. Gimiau už Šiaurės ir Baltijos šalių regiono ribų, ir tradicija švęsti vasaros saulėgrįžą mano gyvenime atsirado vėliau (nuo 30-ųjų gyvenimo metų). Škotijoje tradicinės keltų pagonių šventinės datos daugiausia siejamos su balandžio 30 d. vykstančia Belteino (Beltane) ir spalio 31 d. vykstančia Sauino (Samhuinn), iš kurios kilo Helovino tradicijos, šventėmis, žyminčiomis tradicinę agrokultūrinio sezono pradžią ir pabaigą. Rudens švenčių kaip šventinių progų suvokimą įgijau dar vaikystėje. Su Belteino švente (keltų laužo švente) susipažinau vėliau, per Belteino ugnies bendruomenę (Beltane Fire Society) Edinburge, kuri nuo 1988 m. organizuodavo interpretacinį ir neopagonišką Gegužės karalienės (May Queen) ir Žaliojo vyro (Green Man) santuokos, žiemos pabaigos ir vasaros pradžios performansą, į kurį įtraukta daugelis archetipų iš škotų bei britų salų ikikrikščioniškųjų tikėjimų. Kol gyvenau Škotijoje, šventėse lankydavausi nuo 1994 iki 1999 m., t. y. antiglobalizacijos ir aplinkosaugos aktyvizmo laikais, kai tokie reiškiniai, kaip elektroninės muzikos garso sistemos, klubų kultūra, akcijos „Susigrąžinkime gatves“ tapo Centrinės Škotijos subkultūros dalimi. Tuometiniuose Belteino ugnies festivaliuose buvo galima išvysti, rodos, prieštaringų reiškinių žavų tarpusavio santykį, kai po ceremonijos einama į technoklubą ir grįžtama sutikti saulėtekio. Pastarąjį dešimtmetį festivalis tapo vis populiaresnis, o dabar tai jau didelio masto renginys, į kurį parduodami bilietai. Tik persikraustęs į Suomiją ir pradėjęs lankytis Latvijoje susipažinau su tikrąja vasaros saulėgrįžos reikšme. Tuo metu Vytautas ir Jurijus mane keletą kartų pakvietė į festivalį „Mėnuo Juodaragis“… Toli nuo mano vaikystės, praleistos kaimo vietovėse, ir toli nuo Centrinės Škotijos techno ir reivo kultūros.

VM: Kas jums visiems teigiama prasme būtų šiuolaikinis ar progresyvusis nacionalizmas? Mes šiemet gyvename sutirštintomis Baltijos šalių ir Suomijos šimtmečio šventinėmis nuotaikomis, tarp kurių yra nemažų skirtumų. Baltijos šalių santykis su nepriklausomybės šimtmečiu vertinamas kitaip, nes jos 50 metų buvo okupuotos. Kai susiduriame su masinėmis šventėmis, akivaizdu, jog žmonėms reikia materialių ir pramoginių elementų nepriklausomybės, kuri, deja, vis dar suprantama kaip pabrėžtinai tautinės valstybės išraiška, svarbai pabrėžti. Ar minties ir veiklos laisvė, bendras gyvenimas specifinėje geografinėje teritorijoje ir mokesčių mokėjimas į tą patį iždą gali mus padaryti nepriklausomus ir kartu vienos valstybės nariais?

JD: Nacionalizmas man gali turėti teigiamą konotaciją tik tuomet, jei „tauta“ suprantama pilietine, o ne etnine prasme. Ir net tokiu atveju ši sąvoka yra gana slidi, nes tikiu, jog jokia valstybė arba tauta iš prigimties nėra pranašesnė už kitas, todėl logiškiau būtų kalbėti apie kiekvieno asmeninius klimatinius, politinius ir kultūrinius pasirinkimus. Žodžius „nacionalizmas“ arba „patriotizmas“ pakeisčiau „lokalizmu“, kadangi manau, jog visų pirmiausia turėtų būti investuojama (mąstymo, ne tik ekonominiame lygmenyje) į vietovę, kurioje gyvenama, ir tuo pačiu metu stipriai domimasi likusiu pasauliu. Taip bendras tarptautinis klimatas būtų kur kas sveikesnis.

AGP: Šiuolaikinis pozityvus nacionalizmas yra sudėtingas ir gal kiek oksimoroniškas derinys. Mano nuomone, jis gali būti traktuojamas tik kaip pilietinis nacionalizmas. Škotiškojo nacionalizmo formą apibūdinčiau kaip modelį, pagal kurį visi gyvenantys ir dirbantys toje šalyje, prisidėję prie sociumo gerovės, yra įtraukiami į nacionalinį vaizdinį. Įsitraukimas tokia forma būtų idealus pagrindas švęsti. Škotija su įvairiakalbe, daugiataute ir įvairių tikėjimų istorine praeitimi nelabai gali apeliuoti į vienalytę tapatybę, kuri būtų apibrėžiama tik kultūriškai arba etniškai. Noriu džiaugtis hibridinėmis ir „suneštinėmis“ tapatybėmis, kurios vienu metu gali įtraukti daug skirtingų bendruomenių ar skatinti tarpusavio priklausomybę bei pasitikėjimą.

JB: Pritariu Jurijui ir Andrew. Manau, kad nacionalizmo terminas yra istoriškai sugadintas ir vargu ar šiandien galėtų turėti daug teigiamų konotacijų. Atrodo, kad aplinkybės ir laikas diktuoja tam tikrus žodyno pokyčius, kurių negalima ignoruoti, todėl šis žodis atsiradęs net ir institucijų pavadinimuose šiandien man vis dažniau ima nurodyti į rezervatinę mąstyseną. Nesakau, kad turime nesaugoti tam tikro tautinio ar nacionalinio palikimo, kad turime atsisakyti institucinio atstovavimo tam tikrai šaliai ar nacijai, bet turi keistis komunikacijos principai, daugiau dėmesio kreipiantys į sąmoningumą ir savirefleksiją, kur gyvename, kai kintanti vieta vis iš naujo ir kitaip konstruoja mūsų identitetą.

VM: Šių metų simpoziumas bei jo dalyvių sąrašas apima didelę temų įvairovę. Kokias temas ir kodėl pasiūlėte programai? Mano asmeninis siekis yra būti kiek spekuliatyviam, išrasti ir išbandyti pagoniškumo ateityje scenarijus, kurie daugeliu atveju taip pat kalba apie buvimą pagonimi dabartyje (tokius, kaip Špelos Petrič kūryba, Zanes Cerpinos ir Ståhlio Stenslie „Antropoceno receptų knyga“ (angl. Anthropocene Cookbook) arba „prigimtiškesnės“ ir jaukios Žilvino Landzbergo erdvės ir vietinių medžiagų interpretacijos).

JD: Vienas man rūpimas reiškinys yra tai, kad šiuo metu bemaž visas „tradicionalistinis“ atgimimas, bent jau Lietuvoje, egzistuoja tarsi keistoje skalėje tarp dviejų tariamų priešingybių – iš vienos pusės tai konservatyvaus izoliacionistinio pobūdžio vietinės tautinės kultūros „esencijos“ paieškos (vadinamojo lietuviškojo kultūrinio kodo, kažko, kas yra „užprogramuota“ kiekviename etninės populiacijos atstove ir laukia kultivavimo), iš kitos – archaiškų etninių simbolių eklektiška komercializacija, tapusi miestietiško gyvenimo dalimi, pavyzdžiui, anksčiau minėtas tradicinis dainavimas, amatų dirbtuvės jauniems miesto profesionalams ir biurų tarnautojams, etninės ikonografijos taikymas naujuose dizaino „trenduose“, pažodinis liaudies dainų fragmentų naudojimas populiarioje elektroninėje šokių muzikoje ir įvairios ezoterinės praktikos: baltiška joga, sutartinių giedojimas kaip meditacija ir pan. Abiejuose kraštutinumuose pasigendu kritiško ir globalaus, kontekstualaus požiūrio į tradicinius žinojimo ir darymo būdus, t. y. abiejų srovių šalininkai (kurie dažnai gali susimaišyti) linkę tokias praktikas traktuoti kaip  iš esmės neproblemiškas, nereikalaujančias kritinio apmąstymo, ir šiuos reiškinius tiesiog eksploatuoja savo ideologiniais arba ekonominiais tikslais. Skirtumas tas, kad pirmuoju atveju šis išnaudojimas vietinę kultūrą izoliuoja nuo pasaulio (siekiant radikalaus puristinio apvalymo), antruoju atveju vietinė kultūra susimaišo su kitomis „dvasinėmis“ įtakomis new age mąstymui būdinga maniera. Tai verčia klausti: kaip reikėtų dalyvauti vietinėje tradicinėje kultūroje neišnaudotojiškais, skirtybes įtraukiančiais ir kartu savirefleksiškais bei nesinkretiškais (t. y. neeklektiškais) būdais?

JB: Kadangi su Jurijumi esame atsakingi už Lietuvoje vykdomų praktikų apžvalgą, jis puikiai nusakė mus dominančią problematiką. Tad jo atsakymą galiu papildyti tik keliais mums rūpimais klausimais. Kaip perduoti tradiciją, kad ji būtų išjausta, bet ne scenografiškai atkartota? Ar gali tam įtaką daryti skirtingose kultūrose skirtingai susiklosčiusi agrarinė kultūra? Kiek šiandien svarbi tradicijos nacija ir kilmė, ir kaip ši svarba pakis XXII amžiuje? Ar gali ši savo šaknų pajauta tapti universali ir bendražmogiška, nepavaldi laikui ir vietai, bet kartu būti atsišliejusi nuo migloto misticizmo ir madingų šiuolaikybės poreikių? Kaip suprantamos „tikrumo“ ir „grynumo“ sąvokos šiandieninėje kultūrinėje maišatyje ir kokius mūsų šiandienos veiksmus ateičių žmonės vadins folkloru?

VM: Pritariu jums ir tęsiu toliau. Kas yra prigimtiškumas kasdieniame gyvenime? Kaip jis siejasi su tvarumu ir migruojančiųjų epistemologijomis? Vėlgi, aš pridėčiau savo paties poziciją. Nepaisant dažnų kelionių, esu gana giliai įleidęs šaknis šiame regione ir nematau poreikio išsikraustyti, kaip tai daro daugelis kaimynų. Žinoma, kartais pamąstau, kad norėtųsi gyventi kokioje nepaprastoje aplinkoje (malonus oras, tik geri ir nuoširdūs žmonės, darbo ir mąstymo pusiausvyra 8 valandų darbo dienoje), bet tai skamba labai utopiškai. Man rūpi, kaip įmanoma aktualizuoti ir pritaikyti šiuolaikybei (įtraukti į šiuolaikinį gyvenimo būdą, kultūrą ir meną) tradicinę kultūrą ir santykį su gamta, perduodamą iš kartos į kartą, be rekonstrukcijos ir idealizavimo (idolization)?

JD: Kadangi per praėjusį šimtmetį didelė mano giminės dalis judėjo po plačias šiuo metu posovietines teritorijas, migracija mane veikia atstumiančiai (nepainioti su keliavimu, kurį aš mėgstu). Aš esu vienas iš nedaugelio žmonių savo giminėje, turinčių realią galimybę įgyti prasmingą, sąmoningą ir tvarų santykį su vieta, kurioje gyvena (kelios kartos, įskaitant ir mano tėvų, neturėjo didelio pasirinkimo, nes jie buvo siunčiami dirbti jiems paskirtų darbų, kaip ir daugelis žmonių Sovietų Sąjungoje, tad jie nejunta stipraus ryšio su savo gyvenamosiomis vietomis). Taigi man prigimtiškumas kasdienybėje yra tai, ką turiu labai uoliai konstruoti siekdamas įleisti šaknis šioje konkrečioje vietovėje (Vilniuje, Lietuvoje, Baltijos šalių regione). Manau, kad kol kas man sekėsi gana neblogai. Būtų įdomu išgirsti, ar dar kas nors iš mūsų (kadangi mes visi gyvename tame pačiame regione, tik turime skirtingas šeimos istorijas) taip pat turėjo ar tebeturi konstruoti šį „įsišaknijimą“, ar jis buvo veikiau duotybė.

JB: Išvertus žodį „indigeneity“ į lietuvių kalbą „prigimtiškumas“, jis skamba labai nuosaikiai ir, sakykime, gal net tauriai. Kiek kitokią (kolonialistinę) konotaciją jis turi anglakalbėje terminologijoje. Tad bandant atsakyti, kas yra kasdienybės prigimtiškumas apskritai, labiausiai norisi pabrėžti kalbą ir su ja perimtą kultūrinį paketą. Tačiau šiuolaikinių žmonių komunikacinės ypatybės, kelių kalbų mokėjimas ir gebėjimas persijungti iš vienos į kitą, po truputį ima paneigti ir tai. Tad asmeniškai man norėtųsi galvoti apie prigimtiškumą kaip universalią žmogiškąją kategoriją, apie tai, kas būdinga visiems, nepriklausomai nuo tautybės ar pilietybės. O tokių prigimtinių rudimentų turime visi, pradedant instinktais, baigiant santykiu su gamta.

VM: Mano įsišaknijimas yra gana natūralus, nes gyvenu ten, kur ir užaugau (Vilniuje), bet tebeturiu ryšį su kaimu, kuriame vaikystėje praleidau vasaras ir atostogas. Mano šeima vis dar gauna nemažai maisto produktų iš kaimo ir laikosi „miesto-agrarinės“ „užsiaugink pats“ (angl. Grow It Yourself ~ DIY) kultūros. Trys iš keturių mano senelių yra iš tos pačios vietovės, taigi jaučiuosi su ja turintis nemažą ryšį, tačiau ją labiau traktuočiau kaip vietą, kurioje cikliškai „grįžtu prie savo šaknų“, negu kasdienybę. Mano prigimtiškumas kasdienybėje išreiškiamas per mano gyvenamąjį rajoną Vilniuje, kur praleidau 70 procentų savo gyvenimo ir kur tebesimėgauju tuo, kad daugelį socialinių, ekonominių ir kultūrinių vietų galiu pasiekti pėsčiomis, tuo pačiu stebėdamas mikropokyčius ir suliedamas juos su atmintimi bei asmeniniais išgyvenimais. Oro uosto pasiekiamumas (10 minučių viešuoju transportu) man taip pat suteikia galimybę daug keliauti.

AGP: Iš mūsų keturių, manyčiau, esu labiausiai atitrūkęs nuo savo šaknų ir „išsibarstęs“ kasdieniame gyvenime. Migruojantis gyvenimo būdas, atsispindintis tiek buvime, tiek mąstyme, yra ir paveldimas, ir įgyjamas per asmeninius pasirinkimus. Tęskime biografiniais pavyzdžiais… Nepaisant to, kad turiu vieną iš tėvų (tėtį), kurio vienintelio giminėje daugiau kartų gyveno Glazge, kažkokiu būdu pasekiau – ar mane tai patraukė – savo egzotiškuoju lenkų, rusų, rusinų kilmės seneliu iš mamos pusės, kuris 1939-aisiais buvo ištremtas iš Rytų Lenkijos. Su tam tikru rimtumu galiu teigti, kad esu 4-os kartos migrantas. Po kelerių metų pasieksiu tašką, kuriame jau pusę savo gyvenimo būsiu nugyvenęs kažkur kitur negu užaugau, t. y. už Škotijos centrinės dalies ribų. Aš vertinu Jurijaus pastangas ir dėmesį, skiriamą įsišaknijimui tam tikroje vietovėje. Ar galime prigimtiškumą suprasti kaip kažką, ką kuriame per vieną gyvenimą, vieną bendruomenę, vieną kultūrinę erdvę ir teritoriją? Translokalumas, kurį minėjau kaip savo kasdienybę, įtvirtintas per tinklo kultūrą ir hipermobilumą, kaip reikiant sutrikdė mano gebėjimą teisingai suprasti prigimtiškumą, bet drauge paskatino pabandyti įsivaizduoti protėvių vaidmenį bei įtaką žmogaus gyvenimui nepaisant atotrūkio nuo savo šaknų ir pažvelgti tolyn, į ateinančių kartų ateitį.

VM: Aptarę biografines detales, sugrįžkime prie artėjančio simpoziumo. Mes visi į programą įtraukėme tam tikrų klausimų, raktažodžių ir dalyvių. Programą papildys ir pasiūlymai, gauti po atvirojo kvietimo. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo indėlį į simpoziumą?

AGP: Mane motyvavo šis klausimas: kaip galėtų Šiaurės Europos prigimtinės tradicijos – mąstymo ir veiklos būdai – sietis su gamtos kultūra klimato kaitos ar nuosmukio, antropoceno, kapitaloceno ir (arba), kaip tai įvardijo Donna Haraway, chtuluceno (angl. Chthulucene), eroje, kurioje nežinomi košmarai dar tik laukia? Mane domina galimybės susieti prigimtinius ar pagoniškus mąstymo ir veikimo būdus su klimato nuosmukio ir (po)antropoceno paveiktu dabarties kontekstu bei galimybėmis susisaistyti su gamtine kultūra ar į ją įsilieti. Netikiu, kad tam įmanoma grįžti atgal, į senuosius laikus. Metų laikai šiaurėje niekada nebebus tokie reguliarūs, kad galėtume švęsti senąsias agrokultūrines šventes. Vanduo yra užterštas plastiko nanodalelėmis. Ateityje iškils būtinybė parengti reikalingą literatūrą bei pedagogines priemones, kurios padėtų žmonėms bent įsivaizduoti, kaip judėti pirmyn. JAV kolektyvo „The Rules“ inicijuota „Seeing Wetiko“ kampanija yra įdomus pavyzdys būdų, kaip pasėti prigimtiškumo koncepciją kaip „virusiniu“ būdu sklindantį memą, prisidedantį prie socialinių bei kultūrinių pokyčių. Kaip jūsų manymu prigimtinio arba tradicinio pažinimo mokymasis sudrebins mūsų dabarties ir ateities įsivaizdavimą?

VM: Aš kartu su AGP pakviečiau Zanę Cerpiną ir Ståhlį Stenslie pristatyti projektą „Antropoceno receptų knyga“, kuriame jie nagrinėja mitybos ir viešojo maitinimo problematiką šiuolaikinėje kasdienybėje, ir kiek paspekuliuoti, ką valgysime (kokias prigimtines medžiagas) iš to, ką galime rasti mūsų artimoje aplinkoje: vabalus, plastiko mikrodaleles ir t. t. Taip pat pakviečiau menininkę ir biologę dr. Špelą Petrič Nidoje atlikti tyrimą ir sumodeliuoti mūsų dabartinį santykį su sukonstruota „prigimtine“ gamta. Taip pat nemažai tikiuosi iš pasiūlymų, gautų per atvirą kvietimą. Aš nerimauju dėl to, kaip išlikti „pagonimi“ išlaikant betarpišką ryšį su gamta ir vietiniais ištekliais pointernetiniame pasaulyje. Taigi raktiniai žodžiai, tokie, kaip „įvietintos ateitys“, „pagoniškas antropocenas“, „ekoseksas“, „sezoninis jautrumas“, „kiberpagonybė“, atspindi mano nerimą ir rūpestį šia tema.

Menininkės Linos Lapelytės performansas „Veiksmas paralelėms” 7-ajame simpoziume

JD: Pastaruoju metu labai domėjausi savotiška lietuviška šiuolaikinio „poindustrinio elektrinio folkloro“ muzika, kuri kitaip negu rekonstruotas folkloras arba modernioji post-folk muzika vengia tiesioginio liaudies dainų ir instrumentinių melodijų motyvų citavimo ir kuria „archaišką“ atmosferą per mitologiškus lyrinius vaizdinius, tamsias ir melancholiškas garso tekstūras bei stiprų pasišventimą tiek gamtinei, tiek urbanistinei vietinei aplinkai. Todėl susisiekiau su dviejų lietuvių projektų „Sala“ (Audrius Šimkūnas) ir „Skeldos“ (Vytenis Eitminavičius) kūrėjais, kurie, tikėtina, sukurs įdomių įvietintų garso kūrinių ir performansų po kūrybinių rezidencijų Nidoje prieš simpoziumą. Folkloro įkvėpta lenkų eksperimentinės muzikos grupė „Księżyc“, atstovaujama Roberto Nizińskio, taip pat buvo pasiūlyta kaip vienas tinklo partnerių, dalyvaujančių simpoziumo rengime, tad tikiuosi bent kelių grupės narių gyvo garso koncerto, tuo labiau, kad jie dar nėra groję Lietuvoje. Apskritai aš daug mąstau apie tai, kad folkloras visada yra tam tikros epochos produktas ir todėl XXI amžius turėtų turėti savo folklorinę muziką, kuri remtųsi šiuolaikiniu garso žodynu ir tuo pačiu metu būtų įleidusi šaknis į vietinę kultūrą bei gamtinę aplinką.

JB: Ne pirmus metus stebėdami, o kartu vienaip ar kitaip dalyvaudami šiame lauke su Jurijumi ieškojome kritinės atspirties ir komentaro mums rūpimai klausimais. Praėjusią vasarą lankėmės „Prigimtinės kultūros instituto“ organizuotame seminare „Prigimtinė kultūra XXI amžiuje: tąsa, tankis, takumas“, kuriame išgirdome įdomių filosofės dr. Jurgos Jonutytės pastabų. Tad simpoziume Jurga žada kalbėti apie kintančias tradicijos sampratas bei vietinės kultūros ir dabar populiarėjančios „prigimtinės kultūros“ sampratų skirtumus, „senovinių“ tapatybių troškimą potapatybiniame amžiuje ir ankstesnius, pvz. 90-ųjų „atsivertimus“ į pagonę, jungį su eko idėjomis. Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto direktorius ir Indilogijos ir budizmo studijų profesorius dr. Audrius Beinorius mums pasirodė geriausiai galintis apibendrinti ne tik lietuviškas praktikas, bet ir palyginti tradicijos modernizavimo ir komercializavimo procesus pasaulyje, ypač Indijoje.

AGP: Mano įnašas į „Inter-formato“ simpoziumą yra susijęs su mano kaip tarpininko, koordinuojančio dalyvius iš „Inter-PAGAN“ tinklo, finansuojamo Šiaurės šalių kultūros centro (Nordic Culture Point) lėšomis, vaidmeniu. Tai tarptautiniai ir regioniniai man jau pažįstamo tinklo partneriai, išskyrus „Księżyc“ – menininkų ir etnomuzikologų kolektyvą iš Varšuvos, kuriuos, kaip minėta anksčiau, pakviesti pasiūlė Jurijus. Jų atitikmenys – nevyriausybinė organizacija iš Latvijos „Lauska“, veikianti Rygoje; abu kolektyvai leidžia ir tiria etninę muziką. Deja, latvių atstovai negalės apsilankyti simpoziume dėl jų pačių vidurvasarį organizuojamo renginio Vidžemėje, Latvijoje, bet pažadėjo tiesioginiu ryšiu dalintis ten vykstančiais įvykiais. Likusi tinklo dalis yra iš tarpdisciplininio, ekologinio ir postmedijų meno laukų, taikanti kritinę materialaus ir vietinio konteksto perspektyvą šiuolaikiniame mene bei kultūrinėje produkcijoje. Škotijos skulptūros dirbtuvės (Scottish Sculpture Workshop) pakvietė savo kuratorę doktorantę Naomi Pearce, besidominčią feministinės ekspertizės (feminist forensics) metodologijomis (kur „kiekvienas kontaktas palieka pėdsaką“) ir planuojančią jas pritaikyti Aberdinširo ir Nidos peizažų tyrimui. Lilli Tölp iš „Green Root Lab“ (Pernu) ir Mari Keski-Korsu („Pixelache“, Helsinkis) pristatys performatyvaus meno ir gydomąsias praktikas – judesį bei vanojimą pirties vantomis, akcentuodamos natūralias medžiagas ir tradicinį finougrų santykį su medžiais. Mikko Lipiäinenas į mūsų renginį perkels telematinius ryšius iš „Pixelache“ festivalio ir patirtį iš Pietų Brazilijos, perteiktą iš kritinės autochtoniškumo ir pokolonijinės perspektyvos. Tarpdisciplininio meno grupė „SERDE“ dirbs su jaunimu Kuržemėje, Latvijoje, tradicinių „galios simbolių“ kasdienybėje tema. Kristin Bergaust, menininkė ir profesorė iš Oslo, ir Kira O’Reilly, performanso menininkė ir dėstytoja iš Helsinkio, prisidės savo pačių tyrimu arba praktika ir, tikiuosi, dalyvaus svarstymuose apie pedagogiką ir jaunosios kartos praktikų įtraukimą. Tai yra įdomus ir savotiškas mišinys, nekantrauju sužinoti daugiau simpoziumo metu.

Taip pat pakviesti du svečiai, nepriklausantys tinklui, kurie mane intriguoja. Viliuosi, kad jie galės papasakoti apie archetipų laužymą ir reformavimą, ypatingai tų, kurie susiję su lytimi ir (arba) gamtine kultūra (natureculture). Rašytoja, kuratorė Kristen Sollee rašė apie moterų galią ir istoriškai moterų patirtą prievartą, grįstą kaltinimais raganyste (knyga „Raganos, šliundros, feministės“ (Witches, Sluts, Feminists, 2017). Dougaldas Hine’as yra socialinis aktyvistas ir leidybinio projekto „The Dark Mountain“ redaktorius, Uncivilisation Manifesto bendraautorius, kuris daugelį rašytojų paskatino nebetikėti įsitvirtinusiais civilizacijos naratyvais. Yra neblogų priežasčių, kodėl reikėtų skeptiškai vertinti mitopoetines kalbas apie praeitį, dabarties progresą ir galimą ateitį.

Iliustracija viršuje: Dūminė menininkės Ruth Proctor eisena „Dangus griūva” 7-ajame simpoziume

Hibridinė vasara

medijuota gamta

Vasarą visų mintys, žvilgsniai ir kūnai nukrypsta į gamtą, todėl atsiranda puiki proga apie ją kritiškai pagalvoti. Kur šiandien prasideda gamta ir baigiasi technologijos? Kurioje aplinkoje jaučiamės saugiau ir apie kokią ekologiją dažniau mąstome: gamtinę ar medijų? Ar ekologija būna tik žalios spalvos? Ir kieno gi tęsiniai yra medijos? Ir kaip menas susieja gamtą bei medijas?

Nida ir visa Kuršių nerija – viena iš menininkų vasarinių rezidencijų – yra taiklus žmogiškų bei nežmogiškų veikėjų bendraveikos pavyzdys. Ji, pasak hidrobiologijos profesoriaus Artūro Razinkovo-Baziuko, yra pats tikriausias antropoceno produktas, atsiradęs ne daugiau kaip prieš 5000 tūkstančius metų ir nežinia, ar dar tiek egzistuosiantis šiandienėse klimato atšilimo nuotaikose. O tai pagal geologijos periodizaciją yra ypatingai trumpas laikas ir pati Kuršių nerija – efemeriškas elementas, nors yra ir prognozių, kad dabartinės Kuršių marios ilgainiui taps žeme. Šis procesas galėtų paspartėti, jei perimtume iš Nyderlandų jau šimtmečius taikomas pakrančių technologijas.

Kokia yra vasaros ir saulės įtaka mums? Socialiai atidengiami ir atveriami kūnai? O jei prie įvardžio „mes“ pridėtume jau „natūraliais“ tapusius tęsinius – priaugusius prietaisus su ekranais ir objektyvais? Ar mes vis dar ieškome saulės įdeginti savo audinius, ar ieškome tik šešėlių, nes vėl nieko nesimato ekrane, o minučių tikslumu senkantys ličio akumuliatoriai dar gali ir susprogti? Koks jausmas, kai smiltys šiugžda sandaluose ir maudymosi rūbuose, ir, kai jos džeržgia objektyvuose bei USB jungtyse? Nuo saulės ir vandens pakitusios mūsų pirštų pagalvėlės nebeleidžia taip lengvai slankioti milijoninių pikselių ekranuose, o kartais net įvaro išgąsčio, nes nebeįsijungia išmanieji prietaisai, kai nebeatpažįsta pirštų antspaudų. O jei pradėsime galvoti apie skruzdėles ne kaip apie kurortų virtuvėse desertų takelius kuriančias kenkėjas, o laikysime jas socialinių medijų vystytojų inspiracijomis? Kas yra cukrus ten ir čia? O kur dar vapsvos, neleidžiančios saugiai išlenkti alaus bokalo ant marių kranto ar vartytis hamake, tačiau jų debesys, spiečiai ir kartu veiklos modeliai tapo ne vieno programuotojo kasdieniniu žodynu.

Kiborgai ir jų manifestai apmąstymų akiratyje buvo prieš daugelį dešimtmečių, o mes jau antrąjį dešimtmetį gyvename augmentuotoje (ar kitaip – „apaugintoje“) realybėje, kurioje dažnai nebėra skirtumo tarp gamtos ir technologijų. O jei jis ir pasirodo, sintetiniai kūnai ir mintys greitai užlydys visus plyšius.

„Mes niekada nebuvome modernūs“ teigia vienas įtakingiausių XX–XXI a. sandūros mokslo sociologų ir filosofų Bruno Latouras. 1989-aisiais ne tik griuvo Berlyno siena kartu su nuvylusiomis politinėmis sistemomis, bet ir prasidėjo stipri antropocentriško gyvenimo būdo kritika kartu su ekologinio judėjimo pradžia. Panašiu metu Latouras savo esė „Mes niekada nebuvome modernūs“ (1991, lietuviškai 2004) pasiūlė nusiimti modernybės ir modernizacijos akinius bei nustoti atskyrinėti gamtą nuo kultūros, meną nuo mokslo ir technologijas nuo visuomenės, kadangi kiekvienas naujas mėginimas išgryninti šias kategorijas gimdo tik dar daugiau naujų hibridų. Visi mes, gyvi ir negyvi, žmonės ir nežmonės, gimę ir pagaminti, subjektai ir objektai esame susieti į vieną tinklą.

Tačiau sugrįžkime prie klausimo: kokia yra meno vieta šiose diskusijose?

Šiame teminiame numeryje aptariamos idėjos iš šiuo metu veikiančių parodų – ZKM (Meno ir technologijų centre Karlsrūhėje, Vokietijoje) „Reset Modernity!“ („Perkraukime modernybę!“ iki rugpjūčio 21 d.) ir VDA Nidos meno kolonijoje Hibridiniai peizažai („Hybrid(…)scapes“, iki rugpjūčio 28 d.). Pirmosios teorinį skėtį išskleidžia ir perkrauti modernybę matuojančius instrumentus bei sensorius pasiūlo jos bendrakuratorius Christophe’as Leclercqas (FR), o antrojoje dalyvaujantis menininkų duetas Anna Romanenko & Björn Kühn (RU/DE) aptaria savo sukurtą instrumentuotę hibridams Baltijos jūroje ir pakrantėse.

Kas bus už keliasdešimt metų ten, kur šiandien yra maloni vasara ar atšiauri žiema? Gal mūsų kurortai taps tropiniais ir mes mėgausimės (?) palmėmis taip, kaip siūlo menininkė Franziska Nast parodoje „Hibridiniai peizažai“? O gal Baltijos jūra (kartu ir Kuršių nerija) taps mūsų pagrindiniu energijos šaltiniu, nes jau dabar joje raizgosi dujotiekiai ir stiebiasi naftos platformos bei politinės meilės apraiškos. O menininkai dar labiau pamėgs Nidą ne kaip gamtovaizdį, užstrigusį XIX a. vaizduotėje, bet kaip futuristinį technovaizdį?

Dalis šio teminio numerio tekstų gimė iš 6-ojo Interformato simpoziumo apie hibridines prigimtis bei gamtas (angl. „Hybrid Natures“), vykusiame liepos 23–25 dienomis VDA Nidos meno kolonijoje.

Todėl simpoziume apsilankęs Tautvydas Bajarkevičius įžodina ir subtiliai kritikuoja šiandieninio meno žodyno invazines (ar, kaip pats kritikas įvardija, „plėšrūniškas“) madas –akseleracionizmą ir antropoceną.

Medijų teoretikas ir filosofas Jussi Parikka atskleidžia, kaip vabzdžių logika veikia šiandienines medijų technologijas ir tinklo visuomenę. Knygoje „Vabzdžių medijos“ (2010) analizuoja, kaip vabzdžių socialinės organizacijos formos – spiečiai, aviliai, tinklai bei kolektyvinis protas – buvo naudojamos kuriant šiandienines technologijas ir visuomenę, taip pateikdamas naują perspektyvą apie biologijos ir technologijų sąsają. Jussi Parikka kvestionuoja antropocentrinius požiūrius į šiuolaikinį mokslą ir kultūrą – kiek gi galime kartoti makluaniškas mantras, kad medijos yra (tik) žmogaus tęsiniai? Ir ar išties skaitmeninės medijos padeda šiandieninei ekologijai, sumažindamos analoginių laikmenų apimtis, tačiau palikdamos tokias krūvas toksiškų atliekų?

O mums belieka laukti, kas dar (besidaugindami tekstų ir vaizdų pavidalais) gims vasarinėje šių veikėjų sampynoje.

Iliustracijoje: Briedis aplanko vasarotojus ir simpoziumo dalyvius Nidoje, o jų ekranuose jau persidengia skirtingų realybių laikai. Vytautas Michelkevičius, 2016.

kirtaviete_dronografija

Kalninių pušų kirtavietė. Antropoceno veikla vyksta Kuršių nerijoje toliau: XIX a. kopų sutvirtinimo technologijos keičiamos naujomis, tuo tarpu menininkai ir mokslininkai mąsto apie tai prie bendro simpoziumo stalo. Dronografija, 2016

VDA Nidos meno kolonijos simpoziumą valdo laikas ir inter-formatyvumas

sandclock - measuring time

Ruošdamiesi penktajam simpoziumui Interformatas, ko-kuratoriai Vytautas Michelkevičius ir Andrew Gryf Patersonas (Škotija – Suomija – Prancūzija) kalbasi apie simpoziumo planavimą, laiką ir inter-formatyvumą. Pokalbio metu jie aptaria praėjusius simpoziumus prieš naują patirtį. Simpoziumas vyks rugpjūčio 22-25 dienomis Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje. Kuo įdomus simpoziumo formatas, kai jis balansuoja tarp akademinio ir meninio konteksto? Kas nusprendžia kaip klostosi jo laikas ir kaip viskas pasikeičia, kai laikas tampa pagrindine tema? Kaip įmanoma išnaudoti laiko ir formato galimybes, kad visi grįžę namo prisimintų daugiau nei nuobodžias paskaitas su skaidrėmis ir probėgšmais aptartas idėjas per kavos pertraukėles. Beveik 40 menininkų, mokslininkų, kuratorių, tyrėjų ir laiko planuotojų jau penktą kartą susirenka VDA Nidos meno kolonijoje apsikeisti savo patirtimi, žiniomis ir vaidmenimis.

Dauguma organizavimo ir planavimo darbų atlikta dirbant nuotoliniu būdu vasaros laikotarpiu, nesinchronizuotai, tariantis susitikimų “Skype” metu. Panašiu principu sudėliotas ir šis tekstas – jau sėdint petys petin Vilniuje surinkus iškarpas iš “Skype” pokalbio istorijos. Laiko ženklai šiame dialoge tikslūs, tačiau klaidinantys. Tik vėliau redaguodami sudėliojome šį pokalbį į loginę seką. Kaip, veikiausiai, įvyks ir po simpoziumo.

[15:02:00] Andrew Gryf Paterson: Šiemet simpoziumas turi du tikslus. Aptarkime juos. Pirmiausiai siekiame apmąstyti simpoziumą kaip eksperimentinę diskursyvinę erdvę, kurioje skirtingais formatais dalijamasi žiniomis. Taip pat tikimės pasvarstyti laiką kaip terpę, skirtą dalintis patirtimis ir žiniomis, atvirą, tąsią ir, drauge, turinčią aiškias ribas. Pirmiausiai, kokie tie formatai… simpoziumas man, pirmiausiai, atrodo, diskusijos, pristatymai. Bet žinau, kad Interformate skatinami [įvairesni] pristatymai.

[15:09:31] Vytautas Michelkevičius: šiuolaikinis diskursas [simpoziumo] apibrėžimą susiaurino.  Nuo Senosios Graikijos laikų, [simpoziumas] buvo vieta, skirta bendrauti, keistis idėjomis (poetinėmis formomis), vaišintis ir gurkšnoti. Nuo pat pirmojo Simpoziumo 2011 metais orientavausi į pastarąjį modelį, nes VDA Nidos meno kolonija jam – ideali vieta, kurioje galima atsipalaiduoti, priimti žmones, juos maitinti, rengti diskusijas. Taigi simpoziumas yra konferencijos ir meno festivalio derinys, kurio formatai gali būti įvairiausi.

Andrew, tu – kaip dalyvis ir kaip organizatorius – dalyvavai aibėje įvairių renginių. Galbūt pats galėtum pasidalinti, iš kurių formatų išmokai daugiausiai ir kurie tau paliko didžiausią įspūdį.

[15:14:41] AGP: Aš dalyvavau tiek neformaliuose, tiek profesionaliuose susibūrimuose, kuriose vieta (lokacija) turėjo įtakos atmosferai ir dalyvavimui. Vienas didžiausią įspūdį man palikusių formatų, kokius patyriau per visą tą laiką, kai organizuoju renginius neformaliose ir festivalio tipo renginiuose, yra hibridinis “ne-konferencinis” formatas, tarsi stovykla, kurioje dalyviai gali patys nuspręsti, kokiu būdu prisidės. Na, “stovykla” tai gana dviprasmiškas apibūdinimas, jis apima ir neformalius poros dienų trukmės mainus, laikiną pakaitalą įprastinio modelio susitikimams; ir renginius, kuriuose dalyviai gyvena, valgo ir darbuojasi drauge ilgesnį laiką, galbūt net miega palapinėse ir taip toliau. Prisiminkime vasaros stovyklų tradiciją…

symposium_2012_05_20_ announcing time

Simpoziumo paskelbimo laikas, 2012 05 20, Nidos meno kolonija

<…>

[15:15:42] VM: Grįžtant prie Interformato simpoziumo ištakų, viena priežasčių jo imtis buvo mano nusivylimas gausiomis nuobodžiomis akademinėmis konferencijomis. Netekau tikėjimo jų formatu: 15-20 min. pristatymas/jo klausymas ir 15 min trukmės pokalbiai per kavos pertraukėles. Turėdamas patirties tiek akademiniame, tiek meno pasauliuose, norėjau juos susieti ir patirti tuos įprastus renginius kažkaip naujaip.

[15:19:37] AGP: Atsakydamas į tavo komentarą apie 15-20 min. pristatymą, siūlau pasvarstyti, kas nulemia pristatymų formatus ir trukmę. Kas nusprendžia, kad tai bus 15-20 min.? Tai paprastai būna konferencijos organizatorių sprendimas, ar bendras susitarimas, o gal rezultatas bandymo demokratiškai suskirstyti laiką, kad po truputį jo tektų kiekvienam.

[15:27:14] VM: Taip, [trukmę] nusprendžia organizacinis komitetas arba apibrėžia organizuojamojo renginio kultūra, ir pakeisti tai gana sunku. Problema yra ne tik laikas, kuris skiriamas pristatymams, bet ir tai, kaip jie vyksta. Jie visiškai neekspresyvūs (neperformatyvūs). Įsivaizduok mane auditorijoje, klausantį bičo, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, skaito savo pranešimą 20 min., arba lėtai savo prasta anglų kalba (jam anglų ne gimtoji), arba per greitai ir neįmanomai suprasti (jeigu jam tai gimtoji kalba). Nedaug jų pranešimo metu rodydavo skaidres. Išraiškingai pranešimus skaitydavo tik amerikiečiai.

[15:28:56] AGP: Tačiau tai dalijimosi kultūra, pagrįsta pristatymais. Ką tuomet kalbėti apie vizualiuosius menus ar instaliacijas, garso ar laiko medijas, performansą, kurie kiekvienas turi savo konvencines pristatymo, matymo ir klausymo formas. Viena Interformato simpoziumo ambicijų yra suteikti erdvės visiems formatams ir formoms, bei pripažinti jų apribojimus ir, poreikiui esant, daryti kažką kitoniško.

[11:43:49] AGP: Simpoziumo, stovyklos ar festivalio vieta taip pat apibrėžia lūkesčius ir apribojimus, kurie gali būti tarsi savaime suprantami. Jei renginiai vyksta, pavyzdžiui, meno rezidencijoje, universitete ar suaugusiųjų ugdymo centre, arba fermoje kaime, kiekvienas nusipiešia lūkesčių horizontą ar įsivaizduoja, kas gali būti įmanoma ir kokia galima trukmė. Mūsų rugpjūčio pabaigos renginys gali būti kad ir vasaros pabaigos stovykla, prieš žmonėms grįžtant į miestus dirbti.

Dar vienas paminėtinas Interformato aspektas yra tai, kad šis simpoziumas besidomintiems dalyvaujamomis ar socialinėmis praktikomis suteikia auditoriją, noriai skiriančią savo laiko būti kolonijoje, prijaučiančią eksperimentinėms praktikoms ir mielai dalyvaujančią kito dalyvio pasiūlytose veiklose. Čia valgymas ir gyvenimas drauge perauga į veikimą drauge. Pavyzdžiui, šiemet Marina Noronha visus simpoziumo dalyvius kviečia “svaigintis ping pongo kamuoliukais”, o Clotilde Amprimoz – atlikti pusės minutės choreografinę frazę.

Ar per simpoziumo veikimo metus būta dalyvių, kurie atsisakė dalyvauti kitų menininkų dalyvaudamosiose veiklose? Tikriausiai nedaug…

[15:30:04] VM: Teisingai, todėl Nida yra puiki vieta simpoziumui – čia galima rasti bent dešimt skirtingų vietų įvairioms interakcijoms. Mums didžiausias atradimas yra tai, kad tasai dalijimasis laiku ir erdve naudingas tiek menininkams, tiek akademikams (tyrėjams ir t.t.). Vienintelis mūsų rūpestis – tinkamai padalinti laiką, tai ir yra mūsų penktojo simpoziumo užduotis ir tema.

listening time 2013

Klausymo laikas/laiko klausymas, 2013, Nidos meno kolonija

[15:30:48] AGP: Paskelbę kvietimą į simpoziumą susivokėme, koks ribotas mūsų turimas laikas – paprastai simpoziumas trukdavo keturias naktis ir tris dienas. Taigi teko apmąstyti simpoziumams ir festivaliams įprastus dalijimosi formatus ir ką kitoniško galėtume padaryti. Mes suvokiame, kad renginio organizacinėje kultūroje esama dalykų, kurių sunku išvengti: įžangos, prezentacijos, pertraukos, maitinimas, poilsis, apibendrinimas (o gal jis galėtų baigtis rugsėjo pabaigoje?) ar refleksija. Tačiau juk kiekvienas dalyvis siūlosi nuveikti ką nors, kas potencialiai gerintų renginį, tačiau drauge ir švaistytų laiką. Kai kurie dalyviai tai net įvardino: filosofas Aldis Gedutis siūlo “Daug laiko atimantį pranešimą be jokio turinio”, o menininkas ir dizaineris Julijonas Urbonas rengiasi papasakoti apie tai, “Kaip puikiai praleisti eterio laiką (arba laiką ore)” (pažodinis vert., D.P.). Fiona Reilly savo ruožtu pakvies mus vieną valandą praleisti skaičiuojant, su galimybe prarasti laiko nuovoką.

[15:32:40] VM: Šįkart simpoziume mažiau dalyvių, taigi viskas vyks panašiai intensyviai. Intervencijų suplanavome net valgio ir miego metu, diskusijos vyks vakarienių metu, o pusryčius pradėsime su Error kolektyvo #ObuolineAvižųKoše (#ApplePorridge).

Man patinka dabartinis mūsų simpoziumo ritmas. Vieną dieną suplanavome labai intensyvią, o kitą leisime apspręsti mūsų dalyviams “čia ir dabar” (tos pat dienos rytą). Pirmą dieną bus labai intensyvi tradicinės konferencijos dalis, o vėliau – atvirkštinis jos variantas, kurio metu pristatymai tegalės trukti 15 minučių, o kavos pertraukėlės vyks ištisą valandą. Bet kol kas tai tėra planas, todėl turime visa tai patirti, kad galėtume padaryti išvadas. Man, pavyzdžiui, bus įdomu pasikalbėti apie tai, kaip sekėsi per tas šešiasdešimties minučių pertraukas.

[15:39:32] AGP: Net jei kiekvieno dalyvio paprašytume apibrėžti, kiek laiko jiems reiktų, užuot pateikus jiems laiką į kurį jie turi tilpti, net ir tuomet būtų sudėtinga viską sutalpinti į mūsų tvarkaraštį.

[15:39:47] VM: Su laiku susijusi ir kita problema, klausimas, kiek laiko pranešėjas pajėgs išlaikyti auditorijos dėmesį. Išklausyti ištisą valandą gali būti sudėtinga, bet per 10min gali būti sudėtinga pasakyti viską, ką nori. Aš visuomet jaučiu įtampą, bandydamas visus sutalpinti į ribotą laiką ir patenkinti.

[15:40:49] AGP: Mane domina lankstus renginių planavimas, todėl man patiko mintis palikti kai kurias programos dalis neapspręstas, nesuplanuotas, palikti vietos kai kuriuos programos elementus nuspręsti ad-hoc, priklausomai nuo nuotaikos. Dalyviai buvo dėkingi, kad iš anksto pasidalinome programos juodraščiu ir tvarkaraščiu, kai kurie atsiliepė labai teigiamai, ir tik nedaugelis derėjosi dėl jiems mūsų paskirto laiko ar eilės tvarkos.

[15:42:19] VM: Manai, kad demokratiniu principu programos sudaryti neįmanoma? Ar esi patyręs kokią nesėkmę leisdamas dalyviams programą nuspręsti vietoje?

[15:44:21] AGP: Esu darbavęsis su “labai atviros struktūros” Antti Ahoren organizuotomis  kūrybinėmis dirbtuvėmis Helsinkyje, kurių tvarkaraštis iš anksto nebuvo nuspręstas. Buvo apibrėžta tik tai, kad per savaitgalį turime atskaitingai išleisti 300 EUR. [http://www.pixelache.ac/events/open-workshop]. Turintys patirties su konsensuso paieškomis supras, kaip viskas vyko. Daugybę valandų užtrukome bandydami nuspręsti, ką žmonės norėtų daryti su turimais ištekliais ir bandydami susitarti, ką daryti, kai diskusijos metu pateikti pasiūlymai svyravo nuo įspūdingų neįgyvendinamų projektų, įmanomų ir idealistinių, iki visiškai žemiškų. Kai kurie žmonės atkrito dar iki kam nors įvykstant, kai kurie – supratę, kad jų pasiūlymas nebus įgyvendintas. Galiausiai mūsų laiko ir pinigų panaudojimą apsprendė praktiniai dalykai, kaip kad poreikis pavalgyti, ribotas laikas ir mūsų gebėjimai, bei tai, ką gebėtume padaryti visi kartu. Galiausiai susiorganizavome virtuvės rakandų ir kitą dieną mokėmės kepti veganišką pyragą. Nesakyčiau, kad dirbtuvės nepavyko, veikiau sakyčiau, kad visi suvokėme, koks sunkus darbas yra suderinti įvairių žmonių ambicijas, motyvacijas, lūkesčius ir ego…

eating time

Valgymo laikas/laiko valgymas, 2013, Nidos meno kolonija

[15:44:26] VM: Ar pameni, kad pirmajame mūsų Simpoziume 2011 metais kai kurie mūsų pranešėjų neturėjo galimybės pristatyti savo pasirodymo/pranešimo?

[15:45:35] AGP: Iš tiesų, visuomet kyla pavojus, kad kai kurie žmonės negerbs jiems skirto laiko ir išstums kitus. Manau, kad tai rodo moderatorių ir dalyvių negebėjimą tinkamai panaudoti laiko.

[15:46:11] VM: Tai mūsų išvada – kad švelnus ir drauge griežtas moderavimas yra privalomas? Sakydamas “švelnus” turiu galvoje mandagiai nutraukti tinkamu laiku. Laiko kompromisų būti negali.

[15:47:13] AGP: Taip, tačiau moderuoti laiką turi ne tik organizatoriai, tiesiog turi būti kažkas, kas stebėtų laiką. Dažniausiai tas žmogus įvardijamas iš anksto, kitaip ši užduotis tenka organizatoriams. Šįkart tu investavai į visą eilę smėlio laikrodžių, kurie turėtų mums padėti. Tradicinės analoginės [technikos], tačiau ne itin tikslios, su menkais neatitikimais (šypteli). Ar įmanoma “švelniai” valdyti laiką? Įtariu, kad veikiausiai simpoziumo pradžioje tai paprasta, tačiau jam einant į pabaigą vis sudėtingiau.

[15:53:21] VM: Kai pavyksta “švelniai griežtai” moderuoti nuo pat pradžių, lieka daugiau laiko vakarienei ir pirčiai. Esu patyręs ir siaubingą atvejį, kai prastai moderuojamas renginys baigėsi ne planuotą penktą, o devintą valandą vakare, surijęs kavos pertraukėlės ir net vakarienės laiką.

[…]

[15:58:18] VM: […] Ką manai apie šiųmetinio simpoziumo pavadinimo dviprasmiškumą: “Simpoziumas apie laiką”?

[15:57:33] AGP: Dviprasmiškas simpoziumas apie laiką, būtų šaunu, jei jis vyktų laiku, laikantis tvarkaraščio, nevėluojant imtis svarbių reikalų, kaip kad mainų esant atsipalaidavus, valgymo drauge, pirties, sapnavimo, miegojimo… Kad visi laiku atsikeltume rytinei košei… Kad rastume laiko nueiti į paplūdymį, kaip įrašyta programoje. Ar galime pernelyg griežtai paisyti planuojamo tvarkaraščio? Manau, kad simpoziume apie laiką turėtume atidžiai stebėti ir, drauge, nekreipti dėmesio į tai, kaip tvarkaraščiai įtakoja mūsų kasdieną ir profesinius gyvenimus. Kaip atsakingi organizatoriai ir dalyviai, turėtume pasistengti rasti tinkamą pusiausvyrą tarp šių pozicijų ir leisti visiems dalyviams rasti jų kelią ir vietą laike.

[15:48:13] VM: Renginiuose yra universalus ar objektyvus laikas ir asmeninis laikas (laikinė kiekvieno dalyvio patirtis). Man patiko 2011 m. simpoziume dalyvavusio menininko Ernesto Truely idėja: jis dalino bilietėlius, suteikiančius leidimą praleisti vieną simpoziumo pranešimų be sąžinės graužaties.

[15:50:16] AGP: Neseniai dalyvavau dvylikos dienų trukmės stovykloje, kurioje pristatymų ir diskusijų tvakaraštis buvo gan įtemptas, apimantis gilaus klausymo pratimus, valgymą ir gyvenimą drauge, nors plane buvo numatyti ir laikai, kai bendrai sėdėsime prie laužo, pirtyje ir t.t. [http://www.breakdownbreakdown.net/camp/ ]. Ši patirtis, nors gana intensyvi, tačiau tikrai skatinanti. Stovykla veikė pagal labai įdomias taisykles, kuriose buvo pabrėžiama, kad stovykla yra “saugi erdvė”, todėl ten buvo nurodyta, kad mums leidžiama dalyvauti ne visuose suplanuotuose renginiuose, atsitraukti tuomet, kai to norisi. Tačiau dalyvavo visi, siekdami kiek įgalėdami daugiau išmokti iš įvairiausių renginių ir diskusijų. Buvo gana sunku nedalyvauti, praleisti.

[16:01:20] VM: Aš interpretuočiau, kad “apie laiką” yra pačiu laiku, turint galvoje, kad tai jubiliejinis, penktasis simpoziumas, tinkamas momentas permąstyti praėjusį laiką. Per ketverius metus simpoziume dalyvavo daugiau kaip 150 dalyvių, ir tik nedaugelis jų susitiko vienalaikiškai. Tad man patinka galvoti apie visus juos kaip apie bendruomenę, kuri turi panašias patirtis, tačiau niekada nesusitiko. Daugiau kaip pusė šiemetinio simpoziumo dalyvių yra dalyvavę ankstesniuosiuose, galiausiai, pirmąsyk, jie susipažins ir pasvarstys savo patirtis iš simpoziumų, kurie visi buvo panašūs, tačiau kasmet – skirtingi.

[16:04:15] AGP: Šis Interformato dalyvių bendrystės jausmas yra svarbus, nekantrauju išgirsti viena kitą papildančių refleksijų. O visuose simpoziumuose dalyvavo vos saujelė jūsų.

[16:06:02] VM: Iš dalyvių, kurie buvo visuose simpoziumuose ligtiol (jų yra tik du – Ernest Truely ir Jurij Dobriakov) ir dalyvaus šįmet, girdėjau, kad jie bando reitinguoti, kuris simpoziumas buvo geriausias ir labiausiai tarp-formatyvus.

[16:06:52] AGP: Pirmoji simpoziumo vakarienė bus puiki proga apmąstyti ir išgirsti įvairius sugrįžtančiųjų prisiminimus. Šį renginį užfiksuosime, tad tie, kurie dalyvaus pirmą sykį, bus paveikti praeities ir, drauge, sudalyvaus Nidos meno kolonijos bendruomenės kūrime ir vystyme.

[12:16:40] VM: Kaip mums išvengti kartojimosi, kuriant simpoziumą apie simpoziumą?

[12:23:01] AGP: Sudėtingas klausimas. Na, bet bent jau pakvietėme žmonių, kurių anksčiau čia nebuvo ;) Naujų veidų.

[12:23:43] VM: Kaip likti atviriems, kai kiekvienas auditorijoje – dalyvis, ir kai pasyvios auditorijos nėra?

[12:26:32] AGP: Ar yra buvę Interformato simpoziumo renginių, kuriuose dalyvautų publika, vietinė ar atvykusi iš Vilniaus ar Kauno? Pasyvios auditorijos buvimas ar nebuvimas tiesiogiai susijęs su atokia renginio vieta. Žinoma, galėtume simpoziumą transliuoti internetu. Tačiau renginio turinio atvėrimas tokiu būdu nebūtinai reiškia, kad renginys bus atviras dalyvauti, ar įdomus publikai, kuri nedalyvauja realiame renginyje.

[12:05:53] VM: Manau, kad ypač svarbu tokį atokų renginį dokumentuoti. Jeigu norime atvirumo ir siekiame dalintis rezultatais ir patirtimis, turime pasistengti. Pirmais metais sukūrėme tinklapį ir nebaigtą knygą, antraisiais – blogą http://remotenet.nidacolony.lt/, trečiaisiais metais – knygą “Tourists Like Us: Critical Tourism and Contemporary Art” , ketvirtaisiais – dokumentinį filmą “On Flux of Sand and Aquatic Ecosystems”. Kiekviena dokumentacijos forma vis kitokia ir pasiekia skirtingas auditorijas. Kaip šiemet elgsimės su dokumentacija?

[12:09:14] AGP: “Dokumentacija ir įvairios jos formos, kaip kad pro-komentacija (dalyvaujamoji dokumentacija), dokumentų kompiliavimas, archyvavimas ir apdorojimas ir t.t.” buvo paminėtas kaip svarbus šio simpoziumo aspektas dar atvirame kvietime dalyvauti, nes jo metu susitelkiama į praėjusius Interformato simpoziumus, į laiką, o šis artimai siejasi su (už/į)rašymu ir dabartybės pripažinimu ar užtvirtinimu. Sulaukėme kelių pasiūlymų subjektyviai dokumentuoti simpoziumo veiklas. Pavyzdžiui, Hannah Harkes po vieną valandą sekios paskui vieną simpoziumo dalyvį ir jį dokumentuos, o Nastja Säde Rönkkö pasisiūlė trim dienoms imtis Nidos meno kolonijos Twitter’io. Marianna Maryuama ir Saulius Leonavičius bandys įsijungti į tai, kas vyksta mūsų sapnuose. Be įprastinės foto- ir media- dokumentacijos, simpoziume dalyvaus keli kviestiniai žurnalistai ir rašytojai, pasidalinsiantys, ką mano žvelgiantys “iš šalies”.

[13:14:42] VM: Manau, kad simpoziumo dalyviams ir nutolusioms auditorijoms galėtume pasiūlyti peržvelgti straipsnių rinkinį “Sympotica: a symposium on the symposium”, sudarytą Oswyn Murray’aus (Oxford University Press, 1990). Jame apstu įkvepiančių rašinių. Viename jų siūloma, kaip simpoziume sėdėti ir kaip išdėlioti baldus, kad būtų pasiekta geresnių rezultatų (patarimai skirti graikų simpoziumui, tariau kai kuriais galime vadovautis ir šiais laikais).

[13:25:01] AGP: Taigi žmonės jau apsvarstė, kaip išnaudoti vietas, baldus ir kokią įtaką jie turi mainų ir mokymosi aplinkai. O mes šiame simpoziume dalyvių prašysime susitelkti ir susitelksime patys į tai, kaip mes naudojama, valdome ir gadiname mūsų bendrą laiką.

Penktojo simpoziumo programa http://nidacolony.lt/lt/589-penktasis-simpoziumas-interformatas-apie-laika-ir-inter-formatyvuma-vyksta-rugpjucio-22-25-d

measuring time in 2013

Laiko matavimas/matavimo laikas, 2013, Nidos meno kolonija

Fotoreportažas iš Venecijos Architektūros bienalės: beieškant Lietuvos (paviljono)

L1190737

Nors Venecijos 14-oji Architektūros bienalė jau artėja į pabaigą, bet vis dar galite ją suspėti aplankyti.

Šiais metais pirmąkart Architektūros bienalės trukmė padvigubinta ir ji vyksta tiek pat kiek ir meno bienalė iki lapkričio 22 dienos, tačiau jau rugsėjį teko girdėti iš vietinių architektų, kad tokia ilga trukmė nepasiteisino, nes buvo labai mažai lankytojų. Kadangi iki šiol teko lankytis tik meno bienalėse, tai Architektūros bienalę galiu lyginti tik su jomis. Vienas akivaizdus skirtumas, kad patirti šią bienalę galima žymiai greičiau, nes kūriniai ir objektai visai kito mastelio, o, be to, paviljonų mieste vos vienas kitas. Taip pat beveik niekur per atidarymą nebuvo eilių ir buvo galima ramiai aplankyti didžiąją dalį paviljonų. Dauguma iš 66 dalyvaujančių šalių sutilpo Giardini ir Arsenalėje.

Visos bienalės tema buvo „Fundamentals“ (liet. principai, pagrindai) ir ji susidėjo iš trijų pagrindinių dėmenų: Nacionalinių paviljonų parodų sumos, įvardintos kaip „Absorbing Modernity 1914-2014“ (liet. Perimant modernybę“), parodos „Monditalia“ (Liet. Italijos pasaulis) Arsenalėje ir pagrindinės Rem Koolhaso kuruotos parodos „Architektūros elementai“. Į „Monditalia“ parodą buvo pakviestos kitos bienalės sekcijos (kinas, šokis, teatras ir muzika) tam, kad „nuskanuotų“ Italiją ir pristatytų jos dabartį kaip emblematinę globalios situacijos būklę. Panaudodama kaip sceną nemažą dalį Arsenalės ši paroda pristatė aibę filmų, tyrimų projektų, instaliacijų ir performansų.

Pasak Koolhaso visos parodos ir renginiai atliko architektūros „auditą“, klausdami „Ką mes turime?“, „Kaip mes čia atsiradome?“, „Ką mes galime padaryti ir kur link judame iš čia?

Skaitytojus nuvilsiu pasakydamas, kad kaip dažnai būna visų laimėtojų paviljonų neaplankai dėl vienų ar kitų priežasčių, tad apie juos siūlyčiau pasiskaityti čia.

01

Katalogą Rem Koolhasas pradėjo teiginiu „Architektūra ne architektai“, o savo kuruotoje pagrindinėje parodoje kiekvieną atskirą erdvę skyrė vienam architektūriniam elementui. Pavyzdžiui, viena salė buvo pilna įvairiausių langų nuo XVIII amžiaus ir maloniai priėjęs durų kolekcininkas seras britas pasakojo apie jų unikalią pasaulyje langų kolekciją (dažnu atveju su stiklais!) su seniausiais egzemplioriais, siekiančiais XVI amžių. Brookingo nacionalinėje kolekcijoje yra daugiau kaip 500.000 eksponatų.

02

Kita erdvė buvo skirta balkonams

03

Ir mus sudomino įdomus Lietuvos dalyvavimas čia. Iš pirmo žvilgsnio kažkas atrodė ne taip, bet geriau įsižiūrėjus supratome, kad modernizmas pas mus vyko atvirkščiai.

04

Dar vienas patraukęs dėmesį eksponatas iš balkonų serijos. Ypač apatinė jo dalis.

05

Tolėliau tyrimas pristatė klozetus

06

Ir pasirodo, kad jų forma nekito apie 2000 metų

07

Ši erdvė buvo skirta židinių analizei

08

O bienalės parduotuvė leido kiekvienam pasidabinti atitinkamo architektūros elemento marškinėliais. Beje, kiekvienas elementas turėjo savo katalogą ir juos buvo galima nusipirkti atskirai arba visus kartu kaip vieną didelę knygą.

09

Vienas iš labiausiai įstrigusių ir Lietuvai aktualių paviljonų – Lenkija. Jame praktiškai kaip haliucinacija levitavo jos nacionalinio herojaus Josefo Pilsudskio kriptos stogas (baldakimas). Tai buvo 1:1 kopija pastatyta pagal 1937-ųjų originalą.

IMG_6445

Greta Šiaurės šalių paviljono šliejosi Kuveito vandens bokštas, nemokamai dalijantis vandenį – vieną iš svarbiausių resursų. O paviljono viduje vyko paroda, pristatanti Šiaurės šalių pagalbą Afrikai 1960-aisiais tampant nepriklausomomis ir moderniomis.

IMG_6446

Šiaurės šalių paviljone dalyvavo ir Igno Krunglevičiaus audiovizualinė instaliacija „Telesufleris“ (Teleprompter), peržaidžianti pirmųjų Afrikos šalių (Tanzanijos, Zambijos ir Kenijos) prezidentų kalbas 1960-aisiais.

IMG_6460

Austrijos paviljono paroda „Plenumas. Galios vietos“ pristatė galios santykius visame pasaulyje. Pirmiausia perpiešė visas vėliavas pagal spalvų santykius.

IMG_6464

O tada sukūrė visų šalių parlamentų pastatų modelius, išlaikydami vieną santykių dydį ir nurodydami statybos datą. Centre iš viršaus į apačia (Lesotas, Latvija, Lietuva, Libanas).

IMG_6465

Išdidintas Lietuvos parlamentas, o gal net jį būtų galima pavadinti paviljonu?

IMG_6480

Šveicarijos paviljone buvo eksponuojamas anglų architektūros vizionieriaus Cedric Price „Fun palace“ (1961) modelis. Nors jis niekada nebuvo realizuotas, tačiau padarė didelę įtaką Paryžiaus Pompidou meno centrui ir jo architektams Richard Rogers ir Renzo Piano.

IMG_6482

Beveik visa Šveicarijos paviljono erdvė buvo tuščia ir laikas nuo laiko į ją įvažiuodavo konsultantai su skirtingais Cedric Price ir šveicarų sociologo išradėjo Lucius Burckhardt archyvais vežimėliuose bei pradėdavo apie juos pasakoti nustebusiems lankytojams. Ar tik šis elegantiškas parodymo performansas neprimena „Už baltos užuolaidos“? Vienas iš sociologo „išradimų“ buvo „Pasivaikščiojimologija“ (angl. Strollology) – pasivaikščiojimo mokslas, besidomintis ne tik fasadais ir architektūra, bet ir pavyzdžiui purvu konkrečioje kaimynystėje ar nakties tamsumu.

IMG_6483

Greta Giardini esančiame sode-oranžerijoje galime aplankyti neoficialų švedų paviljoną Fittja (kaimynystė netoli Stokholmo), kuriame visą vasarą vyko intensyvi programa ir žemdirbystės dirbtuvės.

L1190717

Ir staiga pereiname į Arsenalę bei kylame į jos paviljonus.

L1190729

Turbūt mums artimiausias būtų NRJA biuro sukurtas Latvijos paviljonas pristatantis dar netyrinėtą pokario architektūrą ir kuriantis jos duomenų bazę

L1190737

Fragmentas iš instaliacijos

L1190745

Instaliacijos viduje

L1190749

Visai netoli, taip pat Arsenalėje, buvo Estijos paviljonas su interaktyvia instaliacija „Interspace“ apie viešąsias erdves

L1190754 2

Štai čia vienas iš Monditalia tyrimų projektų „Radical Pedagogies“ gavęs specialų paminėjimą (special mention)

L1190754 3

Ir jo fragmentas

L1190886

Dar viena Monditalia parodos instaliacija

L1190891

Architektūriniai objektai iš druskos

L1190897

Tyrimų projektas „Nightswimming“ apie diskotekas Italijoje nuo 1960-ųjų iki dabar

L1190901

Ir jo aprašas

L1190923

Verslininko darbotvarkė

L1190924

Su klimato atšilimu susijęs projektas. Spausdintuvas realiu laiku pagal gautus duomenis piešia sieną tarp Italijos ir Austrijos, nes tirpstant Alpių ledynui geografinis sienos kontūras nuolat keičiasi

L1190927

Kiekvienas lankytojas galėjo pasiimti sau nubrėžtą sieną, kuri kiekviename piešinyje buvo vis kitokia

L1190934

Dar viena instaliacija Arsenalėje

L1190938

Uždarytas Gruzijos paviljonas puikiai atliko savo funkciją architektūros bienalėje, kalbėdamas apie Gruzijoje dažną saviveiklos architektūrą. Jis išties buvo pastatytas pernai meno bienalei kaip projekto „Kamikadze lodžija“ dalis, tačiau nors ir šiemet neveikdamas oficialiai, jis buvo apžiūrimas iš išorės.

L1190958

Čilės paviljono (Sidabrinio liūto laimėtojo) „Monolitinės kontroversijos“ ekspozicijos centre buvo blokas, pagamintas iš 1972 TSRS jai dovanotos įrangos tam, kad sukurtų socialinio būsto programą. Čia jis atstovavo įvairias Čilės politines programas ir jų kontroversijas

L1190962

Įėjimas į Čilės paviljoną su atkurtu interjeru iš blokinio namo

L1190977

Išėjimas iš Arsenalės

L1190978

Kadangi ruduo potvynių metas, tai gal pravers šis žemėlapis, kuris rodo alternatyvius takus, kai Venecija užlieta

Galiausiai vos prieš keletą savaičių paaiškėjo, kad Lietuva pagaliau pirmąkart dalyvaus ir Venecijos architektūros bienalėje, tad 2016 metais lauksime šio benefiso.

Fotoreportažas iš 4-ojo simpoziumo „Interformatas: apie smėlio ir vandens ekosistemų kismą“ Nidos meno kolonijoje

4_MG_5983

Gegužės paskutinę savaitę kaip smėlio audra per sąsmauką tarp marių ir jūros nuvilnijo medijų technologijomis apipintas ketvirtasis simpoziumas Interformatas. Šis renginys, balansuojantis tarp meno festivalio, mokslinės-praktinės (kaip senai teko girdėti šį žodį šiuolaikiniame kontekste) konferencijos ir jaukaus profesionalų susitikimo, į VDA Nidos meno koloniją sukvietė daugiau kaip 50 menininkų, kuratorių, filosofų, „kietųjų“ mokslininkų, tyrėjų ir dar neptūnai žino kokių profesijų teoretikų ir praktikų. Kaip ir kasmet jie visi bandė ne tik apsikeisti žiniomis, patirtimis ir projektais pagrindine simpoziumo tema „Apie smėlio ir vandens ekosistemų kismą“, bet ir eksperimentavo su pasisakymo/pasirodymo/pasigrojimo formatais. Išties tik vienas kitas pasisakymas vyko kolonijos auditorijoje, o dalyviai kvietė į pokalbius jūroje, kuruotus pasivaikščiojimus ir patyrinėjimus, Kuršių marių vandens ragavimo seansus, choreografinius socialiai angažuotus pratimus, kolektyvines mitologizuotas vakarienes bei inscenizuotas kūrinių atidarymo/išbandymo ceremonijas. Be to, penki menininkų kolektyvai pristatė dviejų intensyvių rezidencijos mėnesių metu sukurtus kūrinius.

Šiemetinis simpoziumas buvo dvimečio projekto „Techno-ekologijos“ dalis, vykdyto bendradarbiaujant su medijų kultūros centru RIXC (Ryga) ir kitais partneriais. Projekto pamatas buvo Felixo Guattari išreikštas susirūpinimas dėl visa apimančio diskurso apie dramatiškus technologinius – mokslinius pokyčius, kuriuos pastaraisiais metais patiria Žemė, trūkumo. Guattari skatina atsižvelgti į tris esminius „ekologinius registrus“: aplinką, socialinius santykius ir žmogaus subjektyvumą. Išsamią projekto ir simpoziumo programą ir temas rasite projekto puslapyje.

Čia savo pasakojimą sustabdysiu, siekdamas išvengti kuratoriaus požiūrio piršimo, ir šiuo vizualiu reportažu pakviesiu kartu peržvelgti įstrigusius momentus iš simpoziumo programos, o norintiems diskursyvesnių įspūdžių pasiūlysiu paskaityti Jurijaus Dobriakovo „Looking at the Coast from the Sea: How to Appreciate Liminality and Transition“ (vėliau artnews.lt pasirodys ir lietuviška versija) ir Ernesto Truely „Journey to Liminal Dome in the Context of Techno Ecologies“ patirtis.

1_DSC7644

Pasivaikščiojimas  miške,  dalinimasis  žiniomis  apie  augalus-indikatorius  ir  valgomų  augalų  vakarienei  rinkimas

2 valgomu augalu rinkimas

Pasivaikščiojimas  miške,  dalinimasis  žiniomis  apie  augalus-indikatorius  ir  valgomų  augalų  vakarienei  rinkimas

3_DSC7709

Rezidentės Frauke Materlik (DE/NO), „Būsimosios atminties muziejus” ir pasivaikščiojimas įterpiant jo objektus peizaže.

4_MG_5983

Rezidentės Frauke Materlik (DE/NO), „Būsimosios atminties muziejus” ir pasivaikščiojimas įterpiant jo objektus peizaže.

5_simpoziumo baltiskos zuvies vakariene

Simpoziumo baltiškos žuvies vakarienė (šefas menininkas Maris Grosbahs (LV))

6_MG_6255

Astrida Neimanis (CAN/LV) paskaita jūroje „Vandens veikla“

7_DSC7793

Juan Duarte Regino (MX/FIN) garso performansas „Pulsuojantis aitvaras“

8 IMG_6274

Marika Troili (SE) performatyvi paskaita „Abracadabra simsalabim auk didutis! Auk greitai! Auk dabar!“, paremta tyrimu apie trąšų gamyklas Lietuvoje

9_DSC7806

Marika Troili (SE) performatyvi paskaita „Abracadabra simsalabim auk didutis! Auk greitai! Auk dabar!“, paremta tyrimu apie trąšų gamyklas Lietuvoje

10_DSC7834

“Pagauti bestiariumą” (mikroorganizmų žvejyba ir VJ’avimas vėleliau) Brian Degger (UK/AU)

11 Brian photo 4

“Pagauti bestiariumą” (mikroorganizmų žvejyba ir VJ’avimas vėleliau) Brian Degger (UK/AU)

12_DSC7886

Simpoziumo dalyvių diskusijos grupėse

13_DSC7942

Ronald Boer (NL) druskos išgavimo eksperimentai

14_DSC7990

Justin Tyler Tate (CAN/EE/USA) bandymas išjudinti „Pakrantės gyvį“ (Strandbeast)

15_DSC8111

Theun Karelse (NL) Kkvietimas nušluoti turistų pėdsakus išsaugant kraštovaizdį

16 IMG_6345

„Queer-ekologijos“ – laikinas mažo miestelio gėjų baras (ir neformaliosios Atviros studijos) Helen Reed ir Hannah Jickling (CAN) iš projekto „The Beaver Mat & The Faggot Shack“

17 vlcsnap-2014-05-25-22h54m44s178

Oscaro de Carmen & Martinkos Bobrikovos „Virtuvės dialogai“ – atsisveikinimo priešpiečiai

18 liminal dome

Björn Kühn, Gabriel Hensche & Anna Romanenko (DE) dalyvaujamasis patirtinis projektas Baltijos jūroje „Liminal dome“ – daugiau www.liminaldome.com

19 diving into liminal dome

Nėrimas į „Liminal dome“, daugiau apie patirtį Ernesto Truely „Journey to Liminal Dome in the Context of Techno Ecologies“ pasakojime

Fotografijos: Natacha Panagelli, Vsevolodas Kovalevskis, Vytautas Michelkevičius ir kiti.
Daugiau nuotraukų VDA NMK FB albumuose.

Pirmasis pokalbis apie meninį tyrimą: (kodėl gi) menininkui (reiktų) vėl į akademiją?

is-meninio-tyrimo-projekto-2007

Pastaruoju metu burtažodis (buzzword) „meninis tyrimas“ vis dažniausiai pasigirsta akademikų, menininkų ir kuratorių lūpose bei tekstuose. Žinoma, kad dauguma menininkų atlieka „tyrimus“, bet tikrai ne visus juos būtų galima įvardinti kaip „meninius tyrimus“. Kartais tyrimas apsiriboja tuo, kad menininkas „tiria“ kokių spalvų dažai ar chemikalai prieinami jo x kūriniui y vietoje z laiku. Kada išties menininkas „atlieka“ tyrimus ir ar jis kuria naujas žinias? Kuo skiriasi menininkų kūrybos metodai ir žinios (gauti rezultatai) nuo mokslininkų? Kam gi reikalinga menininkui dar studijuoti po magistro meno doktorantūroje? Kam meno institucijoms reikalingi vis aukštesni ir aukštesni diplomai?

Tokie ir daugiau klausimų kyla ne vienam, tad šiame įvadiniame į temą pokalbyje menotyrininkė Agnė Narušytė klausinėja kuratoriaus ir tyrėjo Vytauto Michelkevičiaus, pastaruosius du metus bandančio išsiaiškinti per tyrimus, pokalbius su menininkais ir monografijos rašymą aktualiausias „meninio tyrimo“ problemas.

Agnė Narušytė: pirmas į galvą šaunantis klausimas – akivaizdus: tai kas gi tas meninis tyrimas, kuris tau, sakei, aiškėja?

Vytautas Michelkevičius: Sąvoka paini ir nesustovėjusi ir visuomet pradedant diskusiją apie ją reiktų nusibrėžti kontekstą. Ar tai akademinis, ar meninis, ar filosofinis kontekstas. Pati sąvoka „meninis tyrimas“ yra problemiška lygiai taip pat kaip ir sąvokos „meninė fotografija“ ar „meninė tapyba“, bet suskubsiu pabrėžti, kad čia tikrai nekalbama apie tai, kad tyrimas yra „meniškas“ ar „meninis“ pirmąja tų žodžių prasme. „Meninis“ šiuo atveju reiškia, kad tyrimą dažniausiai atlieka menininkas ir jo taikomi tyrimo metodai nėra visuomet pripažinti akademinių, socialinių ir humanitarinių mokslų ar kitų sistemų. Tad tyrimo pobūdis yra kitoks nei tradiciniuose akademiniuose tyrimuose. Tačiau kai kuriose šalyse (ypač Skandinavijoje, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir kt.) jau keletą dešimtmečių akademinėse sistemose ir už jų ribų vykdomi „meniniai tyrimai“ ir po truputį formuojasi jų metodologijos. Vienaip ar kitaip sąvoka „meninis tyrimas“ yra sutartinė, žyminti praktika grįstus tyrimus, dažniausiai atliekamus menininkų (visų sričių: vizualieji menai, performatyvieji menai, kinas,  literatūra, muzika, etc.), dizainerių, architektų ir kuratorių.

Sąvoka „meno tyrimas“ taip pat klaidinanti, nes tuomet nebeaišku, ar tyrimas apie meną (tai, ką paprastai daro menotyrininkai ir istorikai) ar tai praktinis menininko atliekamas tyrimas (angl. practice-based research). Dar 1993 m. britų tyrėjas Richardas Fraylingas suklasifikavo meno (ir dizaino[i]) santykį su tyrimu į tris grupes: tyrimai apie meną (įprastinė menotyrininko veikla), tyrimai menui (menininko tyrinėjamos medžiagų ir technologijų savybės, kad galėtų sukurti kūrinį, kitaip sakant, taikomasis tyrimas) ir tyrimai per meną arba mene (kai pats kūrinys ir/ar jį lydintis tekstas sukuria naujas žinias, supratimą ar patirtį; tai atitinka fundamentalius tyrimus moksle).

AN: Kuo meninis tyrimas skiriasi nuo mokslinio? Ko jis padeda pasiekti, ką atskleisti, kur jo ribos?

VM: Pirmiausia jis skiriasi metodais ir pačiu požiūriu į tyrimą. Tada skiriasi tyrėjo patirtimi ir siekiamais rezultatais. Keletu sakinių atsakyti į tokį klausimą neįmanoma, nes visuomet bus kažkas paminėta, o kažkas nutylėta ir iškils nesusipratimų.

Yra politiniai argumentai, siekiantys suteikti menininkams balsą ir teisę kalbėti apie realybės ir visuomenės problemas ir būti pripažintiems lygiai taip kaip mokslininkams, ir epistemologiniai (žinių ar žinojimo kūrimo argumentai), kur teigiama, kad menininkai taip pat kuria naujas žinias ar žinojimą, tad kodėl jų praktika negali būti prilyginama mokslininkų arba akademinei praktikai. Jei pažvelgtume į Renesanso kūrėją, tai jis būdavo vienu metu ir mokslininkas, ir menininkas, ir išradėjas, tik vėliau nuo Apšvietos epochos šios praktikos buvo atskirtos, ir prie to nemažai prisidėjo filosofija ir akademinės institucijos.

Be to, diskusijos apie tai, kas yra meninis tyrimas, padeda išjudinti nusistovėjusią „mokslo“ ir „mokslinio tyrimo“ sampratą. Plačiojoje visuomenėje vis dar manoma, kad „mokslas“ atsako į klausimus apie realybę bei kad „mokslinės žinios ir faktai“ sako tiesą. Tuo tarpu, jei pažvelgsime į sociologo Bruno Latouro tyrimus, jis dar XX a. aštuntajame dešimtmetyje pateikė savo požiūrį (kurį iki šiol plėtoja kartu su kitais socialiniais konstruktyvistais), kad mokslinių faktų ir žinių nėra – jas tiesiog mokslininkai „sukonstruoja“ arba „pagamina“ savo laboratorijose. Todėl darant paralelę galima pasakyti, kad lygiai taip pat ir menininkai sukonstruoja (menines) žinias ir patirtis savo laboratorijose arba studijose. Svarbu paminėti, kad  ne tik patys mokslininkai dalyvauja „faktų gamybos“ procese, bet ir jų žinios, instrumentai (piltuvėliai), medžiagos bei infrastruktūra.

Šiandien net ir „kietųjų mokslų“ (fizikos, gamtos ir medicinos) mokslininkai nebemano, kad mokslas gali objektyviai atsakyti į visus klausimus ir tuo labiau, kad egzistuoja viena mokslinė tiesa.

Trumpai tariant meninis tyrimas padeda menininkui atskleisti naujas žinias (ar žinojimus), supratimus ir patirtis apie realybę, santykius ir mus supantį pasaulį. Jam priešpriešinti galima kūrybą, kuri nepasako nieko naujo, o tiesiog imituoja ir atkartoja per formas jau esamas žinias ir patirtis.

AN: Kas bijo meninio tyrimo ir kam jis atrodo pavojingas?

VM: Visų pirma jo bijo humanitariniai mokslai, nes jis gviešiasi to paties pyrago ir išjudina tuos pačius neramius vandenis, esančius tarp tiksliųjų ir humanitarinių mokslų. Nes jei tiksliesiems ir taip nesuvokiami humanitarinių mokslų metodai, tai „meninis tyrimas“ atrodo dar absurdiškesnė tyrimo disciplina be jokių metodų. Nors, tiesą sakant, menininkai dažniau randa sąjungininkų tarp fizikų ir kitų laboratorijose dirbančių mokslininkų, nes daugeliu atveju yra nemažai panašumų. Pavyzdžiui, tiek menininkai, tiek tikslieji mokslininkai atlieka praktika grįstus tyrimus ir eksperimentuoja, remdamiesi ne vien hipotezėmis, bet greičiau atradimais grįsta tiriamąja veikla..

AN: Kiek supratau, atsakymus į šiuos klausimus tau padėjo suformuluoti stažuotė Suomijoje, kur teko iš arčiau susipažinti su jų edukacijos sistema. Ar ji pažangesnė už mūsiškę?

VM: Taip, tai buvo viena iš stažuočių, bet, žinoma, gilesnį supratimą padėjo pasiekti ir knygų skaitymas bei pokalbiai su menininkais. Nenorėčiau sakyti, kad Suomijos edukacijos sistema pažangesnė, tačiau labiau patyrusi ir išvystyta, nes daugiau kaip 20 metų „meninis tyrimas“ vyksta akademijose. Pradžia buvo dizainas, o vėliau prisijungė vizualieji menai, muzika, teatras ir t.t. Pagrindinis skirtumas yra tai, kad, Suomijoje edukacijos sistema yra tarptautinė: doktorantūroje studijos vyksta anglų kalba, nes nemažai užsieniečių tiek studentų, tiek dėstytojų, jei studentui reikia tam tikros srities mokslininko ar menininko, kad patartų jo projektui, jis ir pakviečiamas iš užsienio, neapsiribojant vietiniais resursais ir nebandant apsimesti, kad vietiniai profesoriai viską žino.

AN: Kaip suomių edukacijos sistema prisideda prie meninio tyrimo kokybės?

VM: Edukacijos sistema (ne tik Suomijoje), bet ir kitose valstybėse (pvz.: Nyderlanduose tai vyksta Jan van Eycko akademijoje tik ten tyrimai nėra edukacijos sistemos dalimi), turinčiose meninio tyrimo tradiciją, suteikia galimybę menininkams susikoncentruoti ties jų vykdomų meno projektų idėja, taip pat gauti profesionalios kritikos ir patarimų, ir, žinoma, pasinaudoti jų infrastruktūra: dirbtuvėmis, technologijomis ir specifinėmis medžiagomis. Vėliau sukurti kūriniai būna pristatomi šiuolaikinio meno kontekstuose: meno centruose, Venecijos ir kitose bienalėse ir t.t. Tad meno doktorantūrą pavadinčiau ilgalaike rezidencijos programa, suteikiančia sąlygas menininkui kurti, tyrinėti aktualias problemas ir vystyti kūrinius. Nemažai žinomų Suomijos menininkų studijavo tose programose ir dažnai į jas įstojo jau būdami subrendę menininkai. Taip pat nemažai tarptautinį pripažinimą gavusių kūrinių buvo rodyti tarptautinėse parodose ir bienalėse (pvz., 2013 metų Venecijos bienalės Nordic paviljono menininkė Terike Haapoja yra ir Helsinkio meno akademijos doktorantė). Žinoma, kad nemažai menininkų sėkmingai kuria už akademinės sistemos ribų ir tikrai nėra vertybinių skirtumų, kad vienų sukurtas menas yra geresnis už kitų.

AN: Bet gal ir mūsiškė sistema turi privalumų?

VM: Mūsų sistema dar tik kūrimosi stadijoje, nors tarpinis laipsnis po magistro (meno licenciato) Lietuvoje jau buvo teikiamas nuo 2002-ųjų metų. Žinoma, kad Lietuvoje yra įdomiai dėstančių teoretikų ir menininkų. Gal labiausiai trūktų bendrų metodologinių meninio tyrimo žinių, bet jos ateis tiek su patirtimi, tiek su kviestiniais užsienio dėstytojais. Aš esu už lokalias problemas ir įdomius vietinius jų apmąstymo ir sprendimo būdus, tad kuo daugiau įvairių ir stiprių programų ir jose dalyvaujančių menininkų, tuo geriau meno laukui. Pritarsiu neseniai aplankytam Nyderlandų kuratoriui ir pedagogui Henkui Slageriui, kad dabar ypač svarbu priimti į meno doktorantūrą pirmiausia stiprius menininkus, kad studijų pabaigoje nesigautų geras tyrimas, bet prastas menas. Ir žinoma, atvirkščiai – geras menas, bet prastas tyrimas, bet čia jau nemaža atsakomybės dalis tenka ir meno akademijoms.

AN: O kokia tuomet nauda menininkui iš grįžimo vėl į akademiją?

Visų pirma tai galimybė atsitraukti nuo intensyvaus gyvenimo ir kūrybos ritmo bei rinkos spaudimo „gaminti“ vis daugiau kūrinių. Atsitraukti tam, kad būtų galima susikoncentruoti ties dominančiomis temomis, problemomis ir klausimais. Tai taip pat galimybė eksperimentuoti ir pasukti iš tos vagos, kurioje menininką įpratusios matyti institucijos, kuratoriai ir rinka. Kita svarbus elementas – tai (diskusijų) bendruomenės su(si)kūrimas ir iš dalies pusiau neformalus ir nekonkurencingas bendravimas su kolegomis menininkais, filosofais ir profesoriais.

AN: O jei kalbėtume apie Lietuvos menininkus, vykdančius meninį tyrimą už akademinės sistemos ribų?

VM: Taip, žinoma, kad meninis tyrimas nebūtinai vyksta akademinėse sistemose. Būtų galima paminėti šiuos menininkus: Nomedą ir Gediminą Urbonus, Artūrą Railą, Julijoną Urboną, kurie jau senai ir sėkmingai kuria pagal tokius principus, kurie šiandien galėtų būti įvardijami kaip meninis tyrimas. Jų kūryboje yra akivaizdus įvairių tyrimo metodologijų derinimas ir tiriamojo aspekto dominavimas, tačiau šie kūriniai dažniausiai nėra akademinių sistemų produktas. Be to, jie pripažįstami meninėse sistemose: kviečiami į parodas, bienales, meno institucijas. Nomedos ir Gedimino Urbonų projektuose akivaizdžiausiai regimi meninio tyrimo aspektai (pradedant nuo 2000 metų projekto „Transakcija“),  kur pats tyrimas ir jo metodologija tampa meno kūriniu. Menininkai tampa tyrėjais, taikančiais tiek mokslinės, tiek meninės praktikos metodus, kad sukurtų galutinį meno kūrinį, pristatomą ir meniniame, ir akademiniame lauke.

AN: Galima vardyti ir daugiau tokių menininkų, kurie savo kūrinius grindžia tyrimu – prie tavo sąrašo dar norėčiau pridurti Dainiaus Liškevičiaus „Muziejų“, kurį pristatanti knyga neseniai pasirodė. Tačiau čia man maga apsukti klausimą ir pasipriešinti nujaučiamam meninio tyrimo diktatui: ar tau neatrodo, kad jo kaip svarbiausio akademinio pasiekimo įteisinimas išstums kitokį meną?

VM: Taip, Dainiaus Liškevičiaus „Muziejus“ yra vienas iš naujausių sėkmingo „meninio tyrimo“ pavyzdžių, kuris iš dalies buvo sukurtas jam atliekant tyrimus studijuojant VDA meno aspirantūroje, o dabar keliaujantis po meno erdves. Bet tikrai nemanau, kad išstums kitokį meną, nes ir pati „meninio tyrimo“ samprata yra labai plati bei apimanti visas meno sritis. Be to, menininkas su (daktaro) laipsniu tikrai nėra vertybiškai ar kokybiškai geresnis už menininką be laipsnio. Tiesiog ne kiekvienas menininkas yra tyrėjas ir geras pedagogas ir ne kiekvienas nori tai daryti, o studijavimas meno doktorantūroje padeda plėtoti šias savybes. Žinoma, kad „meninio tyrimo“ oponentai sako, kad menininkai kviečiami į parodas ir rezidencijas ne pagal diplomus, o pagal kūrybą, tačiau „meninio tyrimo“ gynėjai ir nesako, kad menininko kūryba yra geresnė, jei jis turi diplomą. Menininkai šimtmečius atlieka tyrimus, bet tik dabar pavyksta jiems įgauti svaresnį balsą akademinėse sistemose ir konkuruoti bendroje projektų erdvėje kartu su kitais kūrėjais – mokslininkais. Be to, bandymas suprasti kas gi tas „meninis tyrimas“ mus gražina vėl prie to pačio klausimo „kas yra menas“, tik šįkart klausimas darosi dar komplikuotesnis, nes į jį bandoma atsakyti santykyje su kita kūrybine veikla – mokslu.

Išties klausimų šioje srityje yra daugiau nei atsakymų ir tokiame trumpame pokalbio formate nėra lengva suformuoti atsakymus, tačiau ir diskusija visuomet įdomesnė kol ji karšta ir šviežia. Be to, įdomu, kad į ją įsijungia ne tik menininkai, menotyrininkai ir kuratoriai, bet ir mokslo filosofai, sociologai ir kitų sričių mąstytojai ir tyrėjai.

Ir  galiausiai norėčiau padėkoti Lietuvos mokslo tarybai (finansuojančiai tyrimą pagal projektą „Podokdorantūros (post-doc) stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“) ir Vilniaus dailės akademijai už galimybę dvejus metus atsidėti tiriamajai veiklai.


[i] Vartojant sąvoką „meninis tyrimas“ omenyje turimos visos meno sritys: vizualieji ir taikomieji menai, dizainas, teatras, kinas, šokis, literatūra ir t.t.

Iliustracijoje: fragmentas iš Vytauto Michelkevičiaus, Agnės Narušytės ir Linos Michelkevičės meninio tyrimo foto/karto/istorio/grafijos (2007)

Užsūpuojantys Venecijos bienalės atidarymai: antropologinės (dalyvavimo) pastabos

IMG_2317

Venecija. Ir vėl visi susitinkame. Su tikrais, padirbtas ar pasiskolintais (meno) profesionalų kvietimais. Su išskirtinėmis „Press“ akreditacijomis iš nežinomų ir nežinomų Londono ir Kauno meno ir „glamūro“ žurnalų. Nes mes pirmi galime pamatyti tai, ką 88 paviljonų direkcijos ir juos remiančios kultūros ministerijos, paruošė išalkusiems meno profesionalų žvilgsniams. Besiruošiant aplankyti paviljonus įdomu kaip šiemet susiklostė kultūros atmosfera atitinkamoje nacionalinėje valstybėje, kas buvo pakviestas elitinių kuratorių ar ministerijų atstovų, kas laimėjo konkursą, o kas tiesiog buvo kažkieno pusbrolis/pusseserė, dukterėčia ar sūnėnas.

Įdomu, kiek iš patekusių į Venecijos meno bienalės peržiūros dienas išties atvyko pažiūrėti meno, o kiek iš jų tik sudalyvauti vakarėliuose, susitikimuose, vakarienėse ir pasimatymuose. Daugeliui ne paslaptis, kad parodos yra tik susitikimų ir vernisažų dekoracijos, tarp kurių pasiklysta nuoširdūs žurnalistai ir studentai, bandantys kažką konspektuoti.

Pagrindinė bienalės spaudos konferencija buvo išskirtinai trumpa ir patogi 5000 akredituotų žurnalistų, iš kurių daugiau kaip 3000 buvo iš užsienio (bienalės prezidento ištarta statistika), o pagrindinės tarptautinės parodos kuratorius Massimiliano Gioni trumpai ir aiškiai nubrėžė kuruotos parodos „Enciklopediniai rūmai“ kontūrus. Tik po kelių dienų sužinojau, kad atsitiktinai ar nevisai atsitiktinai Auksinį Liūtą laimėjo Angolos paviljonas „Luanda, Enciklopedinis miestas“. Gal jis netyčia praplėtė pagrindinės parodos idėją?

Žinoma, pagrindinė tarptautinė paroda „Enciklopediniai rūmai“ sulauks daug pagyrų ir kritikų, nes jos stiprybė ir tuo pačiu silpnybė (priklauso nuo jūsų skonio) – didelis neprofesionalių menininkų skaičius. Čia galima išvysti ir neaišku kokios obsesijos, depresijos ar šizofrenijos apimtų žmonių piešinius, ir mokslininkų Karlo Gustavo Jungo ar Rudolfo Steinerio (Valdorfo mokyklos įkvėpėjas) žinių schemas. Man patiko parodos įvardijimas ne kaip šiuolaikinio meno, o kaip vizualios kultūros reginio, kuriame pristatomi obsesiškai kurti menininkų ciklai ir nemenininkų vizualūs tyrinėjimai, eskizai ir modeliai, siekiantis išsiaiškinti ar suprasti tam tikrą specifinę žinių sistemą. Parodoje apstu autoterapinių ir savirealizacijos kūrinių iš naujo kvestionuojančių ribą tarp menininko genijaus ir kasdienybės genijaus.

Austrijos draudimo klerko Peterio Fritzo sukurti nam÷ modeliai

Austrijos draudimo klerko Peterio Fritzo sukurti namų modeliai 1950-1960-aisiais (atrasti menininko Oliver Croy ir architekto Oliver Elser)

IMG_2516 Stefan Bertalan I lived for 130 days with a Sunflower Plant

Stefan Bertalan (Ro), išsamus menininko tyrimas-performansas „I lived for 130 days with a Sunflower Plant, 1979“

Bienalės Peržiūros dienos (2013 Gegužės 29-31 d.) yra puiki proga atnaujinti šiuolaikinio meno folkloro žinias: ar vis dar galioja etiketė „kuratoriaus akiniai“, kurie turėtų būti kuo didesni, užgožiantys tavo veidą, kuo kvailesni ir kuo storesnės plastmasės; ar vis dar madingi tigriniai rūbai ir ar vis dar tų pačių formų stilettos sminga į bienalės Sodų (Gardens – Giardini) žvyrą ir purvą. Akivaizdu, kad hipsteriai taip pat nesnaudžia ir aktyviai zuja po vakarėlius kliūdami išsikišusiais akiniais vieni už kitų.
Vis dar bandau nuspręsti, ar menas, ar vakarėliai yra svarbesni per peržiūros dienas, bet viena aišku, kad juos vienija eilės: nuo Vokietijos ir Prancūzijos paviljonų iki Čilės paviljono vakarėlio, kuriame grojo DJ Nicolas Jaar (1990-aisiais gimęs Čilės paviljono menininko Alfredo Jaar sūnus), o su pakvietimais susispietę svečiai lauke per lietų turėjo laukti daugiau kaip valandą, tačiau viduje jie apdovanoti beribiais nemokamais kokteiliais.

IMG_2465

Eilės prie kokteilių per Čilės paviljono vakarėlį

Tad būtų gera proga aptarti Bienalės peržiūrų antropologiją, kuri turbūt svarbesnė už meno kritiką, nes pirmiausia, ką pamatai – tai žmonės ir jų santykiai, o menas lieka jų fone. Pasirinkus šią kryptį, galima lengviau atsidusti, nes kaip gi sutalpinti vieną bienalę į vieną tekstą? Pagrindinė informacija apie bienalę yra jos oficialiame puslapyje, o kūrinių aprašymai ir reprodukcijos kataloguose. Tad nėra prasmės jų apžvelgti, kol žiūrovas pats jų nepamato.

Pirmiausia pradėjau tyrinėti eilių bienalėje choreografiją: jų lankstumą, posūkius, judėjimo greitį ir ilgį priklausomai nuo dienos meto. Galiausiai praradau viltį atrasti kažkokį tendencingumą, todėl skaitytojams pateikiu tik vizualius įspūdžius. Paminėsiu, kad ilgiausios eilės buvo į Prancūzijos, Vokietijos ir Danijos paviljonus, o jas lyginant buvo akivaizdu, kad Prancūzijos eilė buvo trigubai ilgesnė už Danijos. Tik negaliu pasakyti ar ir paviljonas buvo triskart įspūdingesnis. Viena iš eilės ilgumo priežasčių galėjo būti ta, kad Vokietija su Prancūzija apsikeitė paviljonais, taip sukeldamos smalsumą ir kvestionuodamos tradicinę nacionalinio atstovavimo tvarką Bienalėje. Tai įvyko pirmąkart  Bienalės istorijoje, o priežastis politinė – 50 metų Vokietijos-Prancūzijos draugystės jubiliejus (Eliziejaus sutarties metinės). Tuo tarpu natūraliai kilo klausimai, kodėl ant paviljono, kuriame puikuojasi užrašas Jugoslavija, mažesnėmis raidėmis pridėta Serbija ir tik jinai ten ir buvo. Keista, kad eilės nebuvo tarptautinėje kuruotoje parodoje, bet viduje reikėjo judėti „traukinuku“. Eilės buvo ne tik prie meno, bet ir prie nemokamai dalijamos kavos bei tualetų. Taip pat ir prie nemokamo bevielio interneto ryšio, nes prisijungti pavykdavo tik po 10 minučių laukimo.

IMG_2356

Kairėje – ilgiausia eilė į Prancūzijos (buvusį Vokietijos) paviljoną, o dešinėje – eilė į Vokietijos (buvusį Prancūzijos) paviljoną

IMG_2384

Smalsi eilė prie ledų per Serbijos paviljono atidarymą

IMG_2371

Srūvanti eilė su lyg į atlaidus plūstančiais žiūrovais (skambant varpams – toks dalyvaujančio garso menininko kūrinys) į Lenkijos paviljono atidarymą

Pirmąsias dvi dienas žiūrėjau tik tas parodas, į kurias pavykdavo patekti be eilių (kolegos sakė, kad į Prancūzijos paviljoną teko laukti iki 3 valandų). Trečiąją dieną pasidaviau pagundai pamedituoti eilėje ir pabandyti patirti tą laukimo, žiūrėjimo ir atsipalaidavimo būseną. Tačiau pasirinkau ne Bienalės, o paralelinį renginį – iš naujo atgaivintą legendinę kuratoriaus Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“ (Anlg. When Attitudes Become Form), vykstančią Fondazione Prada (Rūmai Ca’ Corner della Regina). Iš pradžių eilė atrodė nedidelė, po pusvalandžio išbėgo apsaugos darbuotojas ir įspėjo, kad reiks laukti dvi valandas, dar po pusvalandžio jis pradėjo tikrinti ar visi turi reikiamus leidimus ir eilė iškart žymiai sutrumpėjo (mat praleido tik spaudos atstovus ir žiūrovus su specialiais kvietimais į parodą), o man buvo sunku ištverti nevilties žvilgsnius, pralaukusiųjų daugiau kaip valandą eilėje ir turėjusiųjų keliauti kur tilteliai veda. Belaukiant pro šalį praplaukdavo senyvo ar pilvoto stoto lankytojai, kurie paslaptingai prapuldavo prie rūmų durų ir patekdavo be eilės. Jei jau eilėse stovi kviestiniai, tai matyt visuomet būna ir kviestinių kviestiniai. Tiesa, parodoje praleidau tik gal 20 minučių, nes po tiek laukimo ir apmąstymų nebuvo įmanoma vėl iš naujo susikaupti.

IMG_2477

Šlapia ir pilna įtampos eilė į Haraldo Szeemanno parodą „Kai požiūriai tampa forma: Bernas 1969 / Venecija 2013“

IMG_2484

Haraldo Szeemanno parodos fragmentas (dešinėje nespalvotoje nuotraukoje matosi ekspozicija iš 1969 m.)

Tiek atidarymų vienu metu retai būna lygiai kaip ir tiek galimybių sutikti kolegų iš visų pasaulio kampelių. Viena aišku, jei nori sutikti kolegas iš tam tikrų šalių, turi sudalyvauti jų paviljonų atidarymuose ar vakarėliuose, kuriuose ryškiausiai matosi nacionalumo, broliškumo ir kaimynystės fenomenai, nes kaimyninės šalys dažniausiai susirenka viena kitos palaikyti ir tuo pačiu sudalyvauti ryšių atnaujinimo ir palaikymo ritualuose.

Lemiamas susitikimo momentas per Lenkijos paviljono atidarym– su Serbijos katalogu ir burbuliuk÷ taure rankoje

Lemiamas (kuratorių?) susitikimo momentas per Lenkijos paviljono atidarymą su Serbijos katalogu (žemyn galva) ir burbuliukų taure rankoje

Kaip visuomet verta aplankyti broliškus ir seseriškus Baltijos šalių paviljonus, kad galėtumėt patys nuspręsti „kas šįsyk yra geriausi draugiškose kaimynų rungtynėse“. Oficiali Bienalės komisija ir vėl (ne)tikėtai pažymėjo Lietuvos (šįkart kartu su Kipru) paviljoną, bet, žinoma, galima susidaryti ir savo asmeninę nuomonę. Išsiduosiu, kad geriausias Baltijos vakarėlis buvo rožių sode, organizuotas estų.

IMG_2535 IMG_2532 IMG_2541

Akimirkos iš Estijos paviljono vakarėlio Malipero rūmų rožių sode (groja estų DJ iš JAV Maria Minerva (1988) (turinti menotyros bakalaurą ir magistrą)

Tačiau geriausias atidarymas buvo Lietuvos ir Kipro paviljone, kur vakaro metu nebuvo nei prezidento žmonos kalbų (kaip Lenkijos paviljone), nei 3 kuratorių ir dviejų komisarų kalbų (kaip kaimyniniuose paviljonuose), nei oficialių kostiumėlių ir kostiumų su šampano taurėmis parado (kaip daugelyje paviljonų). Kuratorius Raimundas Malašauskas  pavertė visus kokteilio Vilnius Sling ragautojus performanso dalyviais, vaikštinėjančiais su metro ilgio šiaudeliais ir nepatogiai bandančiais sriūbtelti gėrimo. Tuo tarpu vakaras įsibėgėjo performansų virtine su charizmatišku vakaro vedėjo Gabrielio Lesterio kalba, raginančia įnešti pankiškumo į visą šį venecišką atidarymų puotą. Ir išties – tai buvo gyviausias (iš mano 15-20 aplankytų atidarymų) vernisažas su ritminės gimnastikos performansu ir šokiais krepšinio salės estradoje. Energingai vakarą vainikavo grupė 18+. O viduje šios gimnastikos ir sporto rūmų erdvės buvo galima atsigauti nuo Venecijos turistinės ir apsilupusio dekoro dabarties. Ekspoziciją tolimesnei sklaidai monumentaliai sukonstravo Roberto Narkaus kamera, kurios rezultatus galite pamatyti čia. Aišku kaip ir visada parodos per fotoobjektyvą atrodo tikroviškiau, geriau ir įspūdingiau kaip ir futbolo rungtynės per TV ekraną, nes tu viską matai iš arčiau.

IMG_2416

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas prieš atidarymą

IMG_2445

Lietuvos ir Kipro paviljono vienos iš salių bendras vaizdas po atidarymo (grindys padengtos pušų spygliais, o salėje tvyro jų kvapas)

IMG_2429

Performanso metu: Andrius Kraugerys (Anders Kreuger) and Pranciskus Kamacas-Herera (Francisco Camacho Herrera) interpretuoja Elenos Bukreevaos komandas ir atlieka Ritminės Gimnastikos judesius

Beje, Lietuvos ir Kipro „paviljonas“ buvo ne vieno kritiko priskirti prie labiausiai išsiskiriančių paviljonų drauge su kitais „naujaisiais ne-nacionaliniais paviljonais“. Tarp jų buvo ir aktualusis Rytų Europos kontekstui Gruzijos paviljonas – Kamikadze Lodžija, kuruotas lenkės Joannos Warszos.

IMG_2505

Gruzijos paviljono parazitinė architektūra

Bandžiau išsiaiškinti ir geriausio Baltijos šalių paviljono nuomonę tarp eilučių, klausinėdamas pažįstamų latvių ir estų kuratorių, bet supratau, kad klausimas buvo nevisai korektiškas. Tad nacionalumas kaip ir draugiškumas vis dar svarbūs šiuolaikinio meno pasaulyje. O Rytų Europos paviljonai vis dar įdomesni už nuspėjamus ir daugel kartų matytus vakarietiškus ir jų strategijas, tad be Gruzijos siūlyčiau užsukti ir į Rumunijos, Slovėnijos, Serbijos ir gal net Rusijos (jį praleiskite, jei esate jautrūs lyčių lygybei, nes rusai ir vėl bandė pajuokauti).

Taigi Venecijos meno bienalė dar veiks daugiau kaip 5 mėnesius – iki lapkričio 24 dienos, tad kviečiu pasinaudoti pigių skrydžių ir brangios nakvynės Venecijoje galimybėmis ir pamatyti Bienalę patiems.

Pabaigai siūlau pažiūrėti Ragnar Kjartansson performansą S.S. Hangover.

 

IMG_2345

Laikinis kūrinys – tirpstantis Alpių ledas su nuoroda į grėsmę Venecijai būti užtvindytai. Menininko Stefano Cagol (Maldyvų Paviljonas) kūrinys „Ledo monolitas“

IMG_2275

Paralelinės intervencijos – „Looking for gallerist“ – skelbimas neįsivaizduojamoms galimybėms ir susitikimams

IMG_2305

Rusų korespondentas ieško karštų faktų ir kalbina menininką-intervencionistą

Fotopasakojimas iš Nidos meno kolonijos atvirų menininkų dirbtuvių savaitgalio

Nidos meno kolonijos rezidencijose gyvenantys ir kuriantys menininkai balandžio 15 ir 16 d. pirmą kartą lankytojams atvėrė savo studijų duris. Šiuo metu kolonijoje kuria 11 menininkų pagal dvi skirtingas stipendijų programas: Nordic (Šiaurės ministrų taryba) ir TRACES (ES Kultūra 2007-2013). Vieni menininkai rodė anksčiu sukurtus darbus, kiti Nidoje kuriamus darbus, o treti kūrė situacijas, įtraukdami lankytojus į dalyvaujamuosius kūrinius.

Atvirų dirbtuvių savaitgalis prasidėjo nuo Berlyne gyvenančios rusų menininkės Natalijos Borissovos performanso kartu su Nidoje gyvenančia pianiste Marija Kalvelyte. Koncerto metu Neringos meno mokykloje menininkės eksperimentavo su elektroniniais magnetais, kasdienybės daiktais (teniso kamuoliukais, vienkartinėmis stiklinėmis, konservų dėžutėmis) ir preparuotu fortepijonu.

Šeštadienį vyko ekologinė akcija „Darom“, tuo tarpu menininkas Justin‘as Tyler‘is Tate‘as (Kanada/JAV/Estija) kopose įrengė limonado kioską ir pilstė organinį savos gamybos limonadą.

Popiet menininkai pakvietė į kolektyvinį sriubos virimą ir valgymą Nidos meno kolonijos virtuvėje.

Johanna Sophie Santos Bassetti (JAV/Ispanija/Vokietija) pristatė savo atliekamą tyrimą

ir kvietė lankytojus parašyti rašomąja mašinėle girdėtą savižudybės istoriją.

Tamara Henderson (Kanada/Švedija) eksperimentavo su 16 mm juosta ir panaudodama gitarą kūrė filmui gyvą garso takelį.

Marta Vosyliūtė eksponavo savo darbus procese ir ieškojo medžiagos atvirutėms dekonstruodama mitus apie Neringą.

Krišs Salmanis (Latvija) iš paplūdimyje rastų medžiagų sukūrė „Horizontą“.

Hanna Husberg (Suomija/Prancūzija) eksperimentavo su druska iš jos kurdama žemėlapius ant grindų ir tuo pačiu rodė savo videodarbus, kurių pagrindinė tema buvo vanduo ir miškas. Ji taip pat pristatė savo tyrimus apie žmonijos bandymus pakeisti orą (lietų, debesuotumą ir t.t.).

Jodi Rose (Australija/Vokietija) pristatė savo kūrinius su įgarsintais tiltais bei garso įrašus, sukurtus Nidoje.

Natalia Borissova (Rusija/Vokietija) iš aplink koloniją rastų medžiagų sukūrė elektroakustinę instaliaciją, kurios grojimą lankytojai galėjo keisti.

Atvirų studijų savaitgalis baigėsi pačių menininkų išdarinėtos ir vėliau profesionalų išrūkytos žuvies valgymu.

Nauja savaitė Nidos meno kolonijoje baigėsi kolektyviniais pusryčiais su suomiškais, prancūziškais ir slaviškais blynais.

Visi šie menininkai yra pakviesti sukurti įvietintus kūrinius, naudojantis Nidoje rastomis medžiagomis ir idėjomis, bei atsižvelgti į vietinės atmosferos ir bendruomenės specifiką. Nemažai menininkų savo kūryboje naudoja augalus, skonio ir uoslės jusles ar domisi mažų vietovių ir bendruomenių žemėlapiavimu. Didžioji dalis menininkų savo kūrinius pristatys Gegužės 3-6 dienomis vyksiančiame tarptautiniame simpoziume „Interformatas: peržaidžiant tarpdiscipliniškumą“. Jame dalyvaus daugiau kaip 30 užsienio menininkų, kuratorių ir tyrėjų.

Nidos meno kolonija yra naujas Vilniaus dailės akademijos padalinys, skatinantis inovacijas ir tarptautiškumą Lietuvos mene ir švietime.

Fotoreportažas iš festivalio „Transmediale“ Berlyne

Berlyne vasario pradžioje (1-6 d.) kaip ir kasmet vyko festivalis Transmediale. Prasidėjęs kaip alternatyva didžiajam kino festivaliui Berlinale, nuo videomeno festivalio jis išsiplėtė iki medijų meno festivalio, kol galiausiai persivadino demokratiškiau – „meno ir skaitmeninės kultūros“ festivaliu. Ir išties nemažai iš šių metų dalyvių sunkiai galėtum įvardinti menininkais, nes jie ir patys vengia šio žodžio, prisistatydami kaip socio-politiniai medijų aktyvistai, hakeriai, kovotojai už teises ir t.t. Žinoma, kaip ir kasmet Transmediale išlaikė savo skirtingus formatus, kurių dalis buvo susiję su menu. Visa programa suskirstyta į parodą, konferencijas, diskusijas, performansus, kūrybines dirbtuves, videoperžiūras ir šiemet naujieną – atvirąją zoną. Joje susibūrė menininkai, dizaineriai ir aktyvistai diskutavo apie laisvąją/nemokamą kultūrą, įskaitant Facebook‘o kritiką, autorines teises ir menininkų santykį su jomis ir t.t. Ne vienas kalbintas kolega stebėjosi kiek šiais metais daug festivalio dalyvių rodo/kuria procesus, o ne fiksuotus kūrinius. O pats festivalis atrodė kaip nuolat vykstančios kūrybinės dirbtuvės bei kolegų susitikimo vieta.

Vienuoliktasis „Transmediale“ festivalis su tema „Response: Ability“ pristatė daugiau nei 150 skirtingų tarpdisciplininių projektų ir jame dalyvavo daugiau kaip 170 menininkų, tyrėjų ir medijų aktyvistų. Šį festivalį galima įvardinti kaip kuriantį stiprų paralelinį diskursą šiuolaikiniam menui ir pritraukiantį visiškai kitokios publikos nei įprasta regėti Berlyno baltuosiuose kubuose ar industrinėse erdvėse.

Festivalis kaip ir kasmet vyko Pasaulio kultūrų rūmuose.

Perfomansai

Ir diskusijos sutraukdavo šimtus dalyvių.

„Facebook“ buvo kritikuojamas ir interpretuojamas ne viename projekte.

Minios dalyvių ir renginių kaip ir kiekviename festivalyje kūrė smalsumo, greičio ir įtampos jausmą.

Nidos meno kolonija su partneriais sukūrė lėtąją zoną „TRACES Tea Lounge“.

Čia su puodeliu žolelių arbatos galėjai atsipalaiduoti

Ir pasišnekučiuoti su kolegomis arba sudalyvauti radijo laidoje – didžiąją pokalbių dalį ir Transmediale renginius dokumentavo slovėnų projektas Artisttalk.eu.

Lėtoji zona buvo įsikūrusi „Open zone“ erdvėje, kur projektai kasdien migruodavo tarp korių.

Vienas iš projektų buvo dalyvaujamasis „Wanted & For Sale Office” stendas, kur festivalio dalyviai galėjo apsikeisti daiktais arba pasidalinti savo subjektyviais maršrutais po festivalį.

Vienas iš išskirtinių festivalio bruožų yra žinių dalijimasis ir kūrybinės dirbtuvės (čia vyksta Vikipedijos iliustravimo dirbtuvės).

Festivalio apdovanojimų ceremonijoje buvo išskirtas Christin Lahr projektas „Galios dovanos: Kapitalas – politinės ekonomikos kritika“, kur ji kasdien pervesdavo Vokietijos Finansų ministerijai po 1 centą, o pavedimo tiksle įterpdavo eilutę iš Karlo Markso „Kapitalo“, taip ironiškai kritikuodama finansų politiką ir menininko galimybę padėti valstybei.

Festivalio nugalėtojais buvo paskelbtas indoneziečių HONF kolektyvo projektas  „Intelligent Bacteria – Saccharomyces cerevisiae“ – tai „pasidaryk pats“ vyno gamybos sistema, kurios skleidžiami garsai tapdavo orkestro dalyviais. Šiuo projektu menininkai norėjo atkreipti dėmesį į didelį Indonezijoje mirčių skaičių nuo metanolio, atsirandančio dėl nesterilios alkoholio gamybos namų sąlygomis.

Per paskutinį performansą festivalio uždarymo metu HONF visus vaišino imbieriniu vynu, pagamintu instaliacijoje.

Daugiau vaizdų iš festivalio galima rasti čia.