2018 10 11

Globalūs (meno) Rytai: įstrigę tarp Globalių Pietų ir Šiaurės, tarp Brazilijos ir Kinijos. Įspūdžiai iš po kelionių po meno džiungles

Vytautas Michelkevičius

Ne vienas Lietuvos menininkas kursuoja į Globalius Pietus – dabar rodoma Žilvino Landzbergo instaliacija San Paulo bienalėje, o Julijono Urbono paroda Šanchajaus Šiuolaikinio meno muziejuje MOCA, tačiau lietuviškame diskurse tai mažai atsispindi. Spalio 18-20 d. lankosi Vilniuje ir Kaune du kuratoriai iš Kinijos bei skaito paskaitas (žr. apačioje), kurios tikėtina bent iš dalies apsuks mūsų maršrutus iš Vakarų į Rytus. Iš galvos vis neišgaruoja klausimas kuo mes panašūs į juos?

Postkolonialistinis diskursas jau ne vieną dešimtmetį yra perskyręs Šiaurę nuo Pietų, Pirmąjį pasaulį nuo Trečiojo, tačiau vis dažniau kyla klausimai kur pasaulyje įsiterpia mūsų regionas, kuris stiebia savo demokratijos pumpurus link Šiaurės-Vakarų, bet vis užėjus žvarbesniam Rytų vėjui ar Pietų sausrai jie vis linksta ir linksta. Nors gal dar ir anksti išlipti iš Europos batų, bet pasaulinė tinklaveikos situacija verčia ant savo nacionalistinės pagoniškos kaukės matuotis globalius perukus.

Jei pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais vis bandėme orientuoti savo meno rinką ir produkciją į Vakarus, gal jau laikas apsižvalgyti aplink ir pamatyti, kad Žemė apvali ir pasaulyje yra daugiau krypčių su žymiai didesnėmis rinkomis. Vartodamas žodį „rinką“ turi omenyje ne tik tai, kur menas perkamas ir parduodamas, bet ir ten kur rodomas, pristatomas, diskutuojamas, eksportuojamas ir importuojamas, nes tokie procesai taip pat sukuria ir keičia jo vertes.

Jau ne vieną dešimtmetį įsigalėjęs terminas „Globalūs pietūs“ (angl. Global South) formuoja postkolonialistinius diskursus, juos įgalina, iškelia, apriboja ir vėl nuspalvina egzotinėmis ir rasinėmis spalvomis.

Ištarę „Globali šiaurė“, įsivaizduosime joje ne tik Vakarų ir Šiaurės Europą su Šiaurės Amerika, bet ir Japoniją ir Australiją su Naująja Zelandija, kurios išties yra Pietų pusrutulio šiauresnėje dalyje (nes ten kuo labiau į pietūs – tuo darosi šalčiau, kol pasiekiame Antarktidą). Likusios Okeanijos, Azijos dalys su keliomis išimtimis, kartu su Afrika ir Pietų Amerika bus priskirtos Globaliems pietums. O kur atsidursime mes? Ir ne tik mes, bet ir didesnioji Europos dalis nuo Lenkijos iki Rusijos bei nuo Kroatijos iki Bulgarijos? Tam tikra prasme pilkojoje skylėje – tranzitinėje būsenoje – jau nebe pietūs, bet dar ne šiaurė. Ir apskritai pietų būdvardį čia būtų sunku taikyti, ypač taip toli į Šiaurę esančioms Baltijos šalims. Didžioji dalis šių valstybių buvo vadinama „antruoju pasauliu“, kol žlugo Tarybų Sąjunga. O kurioje pasaulio, sąmonės ir statistikos pusrutulio pusėje esame dabar mes ir kaimynai?

Diskusijų apie Globalius Rytus nėra daug, ypač globaliu mastu. Vienas iš nedaugelio koncentruotų tekstų šia tema yra geografijos profesoriaus Martino Müllerio straipsnis „In Search of the Global East: Thinking between North and South[i]“ („Ieškant Globalių Rytų: mąstant tarp Šiaurės ir Pietų“) ir kitais metais pasirodysianti knyga. Pasak jo, Rytai užuot prisijungę prie Šiaurės ar Pietų, įstrigo tarp plyšių, nes jie per daug turtingi, kad būtų Pietūs, bet per daug skurdūs, kad taptų Šiaure. Tuo pačiu per daug galingi, kad būtų periferija, bet per silpni būti centru. Mulleris pateikia daugybę pavyzdžių kaip globalioje ženklų ekonomikoje Rytai pralaimi Pietums. Pavyzdžiui, jo studentams Vakarų Europoje „Brazilija – seksuali, Kenija – šauni, Kinija – dinamiška, o Rytai, deja, nuobodūs“ („Brazil is sexy, Kenya cool, China dynamic – the East, however, is boring.“) Dar vyresni kolegos prisimena kaip Rytų Europa buvo egzotika Vakarams 1990-aisiais, bet senai tie laikai praėjo. Tęsiant sąrašą, pasak Muellerio, globaliuose žiniasklaidos ir mokslo centruose Uganda yra labiau pažini nei Ukraina, Čilė nei Čekija, o Laosas yra arčiau nei Latvija. Arba paminėjus Vargas Llosa, García Márquez ir Coetzee pavardes, jos iškart suskamba, tuo tarpu Aleksievich, Müller, Szymborska skamba keistai, nors visi šeši yra pastarųjų dešimtmečių Nobelio literatūros premijos laureatai.

Keletas pastarųjų dešimtmečių projektų bandė įrašyti Rytus į Globalų žemėlapį (East Art Map, Atlas of Transformation ir kt.), o ilgametis BAK kuruotas projektas „Buvę Vakarai“ („Former West“) net bandė kvestionuoti ir panaikinti Rytų ir Vakarų skirtį, tačiau kaip iki šiol matosi ne iki galo sėkmingai.

Tačiau šįkart palikime Rytus kaip sąvoką ateities diskusijoms, o dabar pažiūrėkime detaliau į Globalius Pietus, kas gal padės geriau suvokti ir save šiose perspektyvose.

***

Šiemet teko apsilankyti Rytinėje bei Vakarinėje Pietų pusėje ir pažintis su menininkais, meno institucijomis ir rezidencijomis iškėlė ne vieną atvirą klausimą. Be to, iš tūkstančių kilometrų distancijos leido pamatyti kokia maža Europa ir tuo labiau Lietuva globaliuose meno srautuose. Net jei ir mes kalbame apie save kaip apie Europos centrą, tai iš Globalių Pietų perspektyvos ne tik Lietuva, bet ir Europa gali atrodyti labai tolimas nors ir geidžiamas Pasaulio pakraštys.

Prieš galvojant ar skrendant į Pietus užmegzti ryšių, visų pirma, reikia atsisakyti visų stereotipų, nes dauguma jų nepasitvirtins. Pavyzdžiui, tokio Šanchajaus, kokį matome Šnipiškėse senai nebėra – visos tradicinės trobos išvalytos. O visų antra reikia vietinio arba labai gerai įsišaknijusio gido, nes iš paviršių, fasadų ir institucijų lankymo nieko detalesnio nepavyks pamatyti ir suvokti.

***

Smogas ir reprezentacinė tvarka pakeliui iš oro uosto į Pekino centrą

Smogas. Kvapas. Karštis. Pykinantis kvapas. Elektrinių motorolerių zvimbesys. Perėja kaip iššūkis. Pėstysis tarsi transporto medžioklės objektas. Dulkės. Kapučino po 4 Eur. Taksi po keliolika centų. Vaisiai. Daug vaisių. Egzotiškiausių. Duriano kvapas. Raudonos vėliavos. Wifi. Facebook. No service. Gmail. No service. Beijing-Shanghai – 350 km/h. Tūkstančiai blokinių daugiabučių pakelės laukuose. 1300 km = 4,5 val. traukiniu. Maisto gaminimas gatvėse ar priemenėse šalia lovos. Jokių vabzdžių ir gyvių patiekaluose. Kur prisėsi – visur skanu. Naujųjų medijų komunizmas.

Kvapai Pekino gatvėse

Nors kontrastai tarp Kinijos ir Brazilijos nemaži, tačiau yra ir daug panašumų – šiuolaikinio meno scenoje dominuoja megainstitucijos, o labiau diskursyvūs, kritiniai ir visuomeniniai reikalai vyksta mažose erdvėse ar kolektyvuose, dažniausiai inicijuotuose atvykėlių iš Globalios Šiaurės arba vietinių, baigusių studijas ar gyvenusių ten.

Pekino senamiestyje – Hutonguose (imperatorių dvariškių gyvenamieji kiemai su 1-2 aukštų pastatais) daugelyje pastatų iki šiol nėra privačių tualetų, tačiau gentrifikacija ir čia yra stipriai įsibėgėjusi: barai, instagramo kavinės ir dizaino parduotuvės skinasi kelią gilyn į privačius kiemelius. Valdžia kasmet sugalvoja naujų vystymo projektų ir nušluoja po kvartalą senamiesčio arba pavyzdžiui užmūrija jų duris į gatves, nes „jų nėra tradiciniuose planuose“. Tokiame kontekste veikia vietinių menininkų inicijuota rezidencija „Hutong π (一派胡同)“ kartu su įkūrėju menininku ir poetu Zai Zai besistengianti išsaugoti hutongų socialinę kultūrą arba vos 17 kv. m. dydžio diskursyvia teoriją ir praktiką derinančia projektų erdve „Salt Projects“. Tokių erdvių gyvenimas yra labai dinamiškas: vos atsiradusios, po kelių metų jos išnyksta ar transformuojasi, nes dažniausiai yra finansuojamos užsienio fondų ir iniciatorių energija. Viešojo sektoriaus, finansuojančio šiuolaikinį meną, praktiškai nėra, o valstybinis finansavimas skiriamas daugiausiai ideologiniams projektams. Tad reikia pasikliauti arba užsienio kultūros institutų ir fondų, arba privačių rėmėjų lėšomis. Visgi ir pastarieji labiau linkę remti didesnio masto ir matomumo projektus.

Hutong π rezidencija

„Salt projects“ projektų erdvė ir jos hutongo kaimynystė

Viena iš labiausiai įsitinklinusių mažo-vidutinio dydžio projektų būtų „I:project space“, įkurtas dviejų kuratorių iš Vokietijos Antonie Angerer ir Anna Eschbach, ir veikiantis šiek tiek ilgėliau nei įprasta projektų erdvėms Pekine. Ši erdvė taip pat įkurta viename iš Hutongų ir taikiai sugyvena su tame pačiame gyvenančiais vietiniais kinais. Be kuratorinių ir rezidencinių veiklų, jos taip pat inicijavo Pekino nepriklausomų meno erdvių tinklą bei vykdo tokius projektus kaip „Feministiniai Pietūs“ ar „Beijing22“, kuris nagrinėja urbanistinius pokyčius mieste besirengiant 2022 Olimpinėms žaidynėms. Išties atrodytų, kad jų veikla niekuo nesiskiria nuo kiekvienos diskursyvesnės Šiaurėje esančios projektų erdvės. Tačiau išgirdęs kosmines patalpų nuomos kainas, supranti, koks iššūkis yra vykdyti tokią veiklą. Lietuviškas įsivaizdavimas apie Kiniją kaip pigybės sinonimą čia iškart subliūkšta ir tampa aišku kodėl mene egzistuoja daugiausia arba valstybiniai, arba stambūs privatūs sektoriai, tarp kurių įsiterpti viešajam nevyriausybiniam yra labai sunku. Įdomu, kad ne vienas privatus muziejus pristato save kaip „nepriklausomą erdvę“, kuri pas mus dažniausiai būtų taikoma mažai projektų erdvei.

„I:project space“ erdvė įsikūrusi viename kiemelyje kartu su vietiniais gyventojais

Projektų erdvės ir rezidencijos „Institute for Provocation“ kiemas ir vidus

Pavyzdžiui, Šanchajaus „Power Station of Art“ šiuolaikinio meno muziejus savo dydžiu pralenkė net „Tate Modern“, kas turėtų nestebinti suvokiant Kinijos dydį pasaulyje ir tuo labiau, kad Šanchajus oficialios statistikos pripažintas didžiausiu miestu pasaulyje. Tarp keletos Kinijos menininkų šiemet jis rodo Chistiano Boltanski ir Niki de Saint Phalle solo parodas. Šis muziejus atidarytas 2012 m. yra pirmasis Kinijos valstybinis šiuolaikinio meno muziejus ir tai rodo, kad valstybinis sektorius turi galimybę tapti šiuolaikiškesniu, bet kol kas vis dar tai yra išimtis. Turint omenyje ir tai, kad Šanchajus kaip miestas stipriai skiriasi nuo Pekino, nes yra pokolonijinis miestas bei istoriškai yra ar bent jau dedasi laisvesniu už sostinę.

Šanchajaus kolonijinis glamūras

Nepaisant Kinijos siekio įsirašyti į globalią meno istoriją, tai gali užtrukti, nes jos vyriausybės interneto kontrolė labai apsunkina įsitinklinimo darbą, ypač su socialinėmis medijomis. Kinijoje neveikia nei Facebook, nei Youtube, nei daugelis kitų populiarių dalinimosi platformų, o jas pasiekti galima tik per įvairias virtualius IP generuojančias VPN programėles, bet tada būna toks interneto greitis, kad judantį vaizdą. „live“ ir „streaming“‘ą galite iškart pamiršti. Žinoma, egzistuoja alternatyvios kiniškos platformos, bet jos, deja, nesijungia su globaliosiomis. Tad spaudos ir žodžio laisvės ribojimas išties apsunkina globalius ryšius ir galiu patvirtinti, kad palaikyti ryšį su visu likusiu pasauliu būnant Kinijoje buvo tikrai nelengva. Aišku, daugeliui kinų to ir nereikia, nes jie turi savo socialines platformas kaip „Wechat“, kur komunikuodami su draugais ir bendradarbiais iškart viską perduoda ir vyriausybei. Galima tik guostis, kad jai menas neįdomus, nebent jis konkrečiai liečia Kinijos Liaudies Respublikos ar Komunistų partijos interesus.

Žinoma, prieš kiekvieną parodą turi būti nusiųsta rodysimų kūrinių dokumentacija su visais tekstais valstybinei komisijai ir ji tuomet patvirtinta arba ne. Pavyzdžiui, dabar vykstančioje Julijono Urbono parodoje „Mind Temple“ MOCA Shanghai (Šanchajaus šiuolaikinio meno muziejus – pirmasis tokio pobūdžio privatus muziejus Kinijoje nuo 2005 m.) buvo neleista rodyti „Eutanazijos kalnelių“.

Kitas įdomus aspektas, kad ne vienas kinų kuratorius ar menininkas klausinėjo koks mūsų santykis su komunizmu ir kokie prisiminimai. Manau, kad tai erdvė, kuri leistų mums surasti bendrų taškų lyginant buvusius laikus su dabartiniu Kinijos komunizmu. Gal net būtų galima paspekuliuoti kaip dabar atrodytų TSRS, jei ją būtų pasiekusi technologinio komunizmo sąlyginė laisvė – gal panašiai kaip šiuolaikinė Kinija – visi su išmaniaisiais ir tuo pačiu metu išmaniai stebimi? Kinija iki 2020 siekia įdiegti socialinio reitingo sistemą, kuri analizuoja kiekvieno piliečio elgesį (per veido atpažinimo ir tapatybės nustatymo sistemas nustato kur eina, ką perka, ką rašo, kuo dalinasi, su kuo draugauja) ir tuomet taiko paskatinimų (mažesnės palūkanos paskolai) ir baudų sistemą (pvz. neleidžia važiuoti į užsienį arba keliauti greitaisiais traukiniais).

Taigi yra mažiausiai du būdai, įsitraukti į globalius meno srautus: importuoti menininkus ir jų parodas iš globalių meno centrų arba eksportuoti vietinius menininkus ten. Lankant Kinijos megamuziejus susidarė įspūdis, kad jie daugiausiai skiria dėmesio importui ir tūkstančių kvadratinių metrų salėse rodo Sarah Morris (UCCA), Joseph Beuys (HOW Art Museum), Paul McCarthy (M Woods) ir kitų menininkų parodos. Taigi, tokiuose masteliuose Lietuvos ar Centrinės Europos menininkams greičiausiai būtų neįmanoma patekti. Tiesa 2017 m. buvo viena didesnė paroda „Mąstant per peizažą“, pristatanti Lietuvos modernų ir šiuolaikinį meną Pekino Nacionaliniame meno muziejuje. Ją kuravo Milda Žvirblytė, organizavo NDG, o dalyviai buvo nuo Ferdynand Ruszczyc ir M.K. Čiurlionio iki Kristinos Inčiūraitės ir Antano Gerliko.

M Woods muziejus 798 meno rajone

UCCA muziejus 798 meno rajone

Tačiau yra ir tarpiniai būdai įsitraukti į globalius žemėlapius, o rezidencijos vienas iš jų. Vėlgi šioje srityje egzistuoja kardinalūs skirtumai nuo megalomaniško Swatch Art Peace Hotel (Šanchajus) įsikūrusio prabangaus kolonialistinio Art Nouveau pastato viršuje iki kelių kvadratinių metrų studijos ir miegamojo („I:project space“) senojo turgaus rajone Pekine. Vienos užsiima tarpkontinentiniu meno turizmu, o kitos bando įsišaknyti į vietinių kontekstų specifiką.

Vaizdai pro rezidencijos Swatch Art Peace Hotel langą ir nuo terasos

Visgi dauguma rezidencijų čia yra vystomos pavienių aktyvių menininkų ir kuratorių dirbančių nedidelėse erdvėse, kurios arba priima bendraminčius, arba teikia menininkų apgyvendinimo ir įtraukimo į vietinį gyvenimą paslaugas.

Gentrifikacija Kinijoje vyksta sparčiai žingsnis žingsnin su ekonominiu vystymusi. Pavyzdžiui, Pekine yra ne vienas, bet mažiausiai penki „meno rajonai“, kurių dabar garsiausias yra 798 (buvusi karinė gamykla), tačiau jau nemaža dalimi praradęs savo kvapą ir iš dalies užleidęs galerijų ir menininkų studijų patalpas dizaino parduotuvėms. Nebeliko čia kaip ir kitame meno rajone Caochangdi rezistencinės Ai Weiwei dvasios, kur jis pats restauravo ar statė sau ir draugams studijas. Pirmiausia išgarsėjęs kaip architektas jis paliko Pekine nemažai ryškių kūrinių – pavyzdžiui, daugiau kaip 4000 kv.m. Fotografijos meno centrą „Three Shadows“ (2007), įkurtą dviejų fotografų RongRong ir inri.

Fotografijos muziejus „Three Shadows“. Architektas Ai WeiWei

Kinijoje pavyko surasti mažiausiai du žurnalus, skirtus šiuolaikiniam menui: LEAP (anglų ir kinų kalbomis) ir Yishu (anglų kalba), kurių įžvalgos bei šiandienos procesų apžvalgos su nuorodomis į istorinius procesus leido geriau pažinti kinų meną ir suvokti, kad jame vyko panašūs socialiniai ir politiniai lūžiai kaip ir Rytų Europos mene ir net visai panašiu laiku. Dar labiausiai neįtikėtina, kad netgi buvo galima aptikti panašių raiškos būdų ir transformacijų kaip pavyzdžiui Cai Guo-Qiang tapęs paraku maždaug 1990-2010 ir labai primenantis garsų Lietuvos tapytoją bei Geng Jiany, kuris panašiai kaip Konstantinas Bogdanas jaunesnysis nuo vėlyvųjų 1980-ųjų perėjo tapatybės nagrinėjimo klausimus ir įvairias konceptualaus meno strategijas.

Menininko George Liu Zhen įkurta rezidencija Untitled Space buvusioje tankų gamykloje Šanchajaus priemiestyje

Gyvenvietės kontekstas šalia Untitled Space rezidencijos

Upės gyvio kiaušinėliai – kiniškos rožinės spalvos ištakos

Reziumuojant galima teigti, kad iš vienos pusės Kinija yra pati sau pakankama rinka ir jos užtenka sau pačiai – teko girdėti, kad Kinijos kolekcionieriai perka vietinių menininkų kūrybą keliskart brangiau nei jiems mokėtų kolekcionieriai iš Globalios Šiaurės ir galeristai bei menininkai stebisi kodėl globaliose pasaulinėse meno mugėse jų niekas neperka. Kita vertus, Kinijoje svarbi šiaurietiškų „brandų“ kultūra ir dievinimas, todėl dideli privatūs muziejai sėkmingai importuoja Vakarų meno žvaigždes. Iš kitos pusės, lieka mažos projektų erdvės, kurios dirba su labai siauromis ir specifinėmis diskursyviomis temomis. Tad klausimas su kuo bendradarbiauti didžiajai daliai menininkų (iš Rytų mūsų akimis, iš Vakarų jų akimis) lieka atviras. Belieka tikėtis, kad mažų erdvių įvairovė bėgant metams prasiplės taip, kad atitiktų visų norinčių atvykti interesus.

Brazilija

Tvoros. Aukštesnės tvoros. Spygliuotos vielos. Palmės. Elektra apsaugotos vilos. Vertikalios favelos. Žiaurūs klasiniai tarpai. Pro benamių nosis švilpia džipai ir parfumuoti pirkinių krepšiai. Aštuonios, ne, aštuoniolika eismo juostų. Subadytas kandidatas į prezidentus. Capirinha. Ką tik sudegęs Rio muziejus. Papaja kaip pusryčių daržovė. Keliavimo platforma „Rome2Rio.com“. Šviežias kokosų pienas gatvėse. Apleisti dangoraižiniai daugiabučiai. Okupuoti daugiabučiai. Ilgiausias pasaulyje paplūdimys. Didžiausia Lotynų Amerikos valstybė. Šiaurė gyvena vargingiau negu Pietūs. Gyventojų daugiau negu Rusijoje. Kolonijinis slogutis. Kaip atrodytų gamta ir vietiniai, jei ne europiečių „atradimai“?

Sao Paulo bienalė vienas iš pavyzdžių kaip Pietūs siekia „įsirašyti“ į globalius horizontus. Menininkai tarptautiniai, vakarėliai ir brunch‘ai „šiauriniai“, bet po viso šurmulio neapleidžia jausmas kur aš jau visa tai mačiau. Ar atvestas užrištomis akimis galėčiau atspėti kuriame kontinente vyksta ši bienalė? Jei nekreiptume dėmesio į įspūdingą Oscaro Niemeyerio architektūrą ir vinguriuojančius tarp aukštų nusileidimo/pakilimo takus – greičiausiai ne. Ar čia Venecijos, Whitney ar Manifestos bienalės būtų sunku atskirti.

San Paulo bienalės pastato interjeras, 1957, 25.000 kv.m. Architektas Oscaras Niemeyeris

Paviljonas OCA greta bienalės pastato, 1951, 10.000 kv.m. Architektas Oscaras Niemeyeris

Visgi Oscaro Niemeyerio architektūra įspūdinga, o jai nenusileidžia ir garsieji Linos Bo Bardi muziejai ir namai. Europos modernizmas prieš juos atrodo kukliai. Kai kur vis dar gyva utopiškai realistinio socialinio modernizmo dvasia. Ypač SESC (Serviço Social do Comércio ) centruose, kurie būdami privatūs fondai sugebėjo pastatyti ir iki šiol išlaikyti meno, kultūros ir sporto paslaugų kompleksus, pilnus šurmulio bei įvairių socialinių paslaugų miestiečiams.

Architektės Lina Bo Bardi suprojektuotas namas sau „Casa de Vidro“, 1951

Architektės Lina Bo Bardi suprojektuotas SESC Pompeia socialinių, meno ir sporto paslaugų centras, 1982

Kurgi slypi Pietų „pietiškumas“? Jis akivaizdus iki aštrumo gatvėse: gaminamuose pietuose ant ugnies ant šaligatvių, žmonių margumyne, imigrantų kaimynijose (pvz. lietuvių kvartalas yra šalia japonų) ir kolonijinėje praeityje. Todėl tokie projektai kaip Lanchonete.org, naudojantys barą iš 1968 su išlikusiu interjeru socialinės modernizmo utopijos daugiabutyje (500 butų – 4000 gyventojų) kaip susitikimų ir renginių erdvę ir tyrinėjantys kaip žmonės gyvena ir dirba San Paule atrodo ypač taikliai. Ne tik todėl, kad įtraukia vietinius, bet gal ir todėl, kad ištraukia jų problemas į globalią erdvę. Netikėtai Kaaysá rezidencijoje sutiktas menininkas ir aktyvistas Todd Lanier Lester čia buvo sukvietęs keliolika menininkų, architektų ir pačių to daugiabučio gyventojų, kad jie susipažintų su Atlantinėmis džiunglėmis ir galėtų sukurti Atlantinių džiunglių sodą minėto daugiabučio kieme kaip nuorodą į praeitį, kai San Paulo miesto vietoje buvo džiunglės. Kaaysá rezidencija, nutolusi nuo miesto apie 4 val. automobiliu ir įsikūrusi paplūdimio ir žvejų miestelyje, yra viena iš nedaugelio Brazilijoje esančių atokių rezidencijų. Būdama tarp vandenyno, džiunglių, žvejų, kurortinių ir indėnų gyvenviečių ji stengiasi atkreipti dėmesį į visus iš jų ir palaikyti bendradarbiavimo saitus. Jei miestuose (ypač jų centruose) europietiškumo sumišusio su šiaurės amerikietiškumu yra gana daug, tai pakrantėse ir ypač džiunglėse jau atsveria pietiškumas. Pati rezidencija įsikūrusi pajūrio gyvenvietėje Boicucanga (vietine indėnų kalba „gyvatės galva“), kurioje maišosi paplūdimio kultūra, su varganu žvejų kaimeliu bei miestiečių aukštatvorėmis padabintomis vilomis. Nors čia saugiau nei San Paule, bet atvykėliai atsiveža ir savo kultūrą bei baimes. Visgi didžiausią įspūdį daro istorijos apie indėnus, baigusius universitetus ir meno akademijas, bei grįžtančius gyventi į džiungles tradiciniais būdais. Per tokius tarpininkus menininkams pavyksta užmegzti tiesioginius ryšius su vietinėmis bendruomenėmis ir išvengti turistinių indėnų stereotipų.

Kaaysa meno rezidencija pajūrio miestelyje Boicucanga

Atlantinės džiunglės

Lanchonete socialinio projekto ir 1968-ųjų autentiško baro daugiabutyje Edifício 14 Bis bendradarbiavimas

Modernistinio daugiabučio pirmas aukštas su parduotuvėlėmis, barais ir greta būsimu atlantiniu džiunglių sodu

Modernistinio daugiabučio Edifício 14 fasadas

Kai pas mus vasara, ten žiema ir atvirkščiai – 6 mėnesių sezonų skirtumas suteikia puikią progą vieni kitus lankyti patogiausiais sezonais, kai vienur šaltis, o kitur šiluma. O faktas, kad Brazilijoje „Šiaurė gyvena vargingiau negu Pietūs“ iš pirmo žvilgsnio atrodo keistas, bet reikia nepamiršti, kad mes įpratę mąstyti Šiaurinio pusrutulio terminais, o čia gi Pietų pusrutulis, kur kuo šiauryn, tuo šiltyn. O su geografine padėtimi dažnai susijusi ir ekonominė padėtis. Kaip ir Europoje į pietus daugiau atsipalaidavimo ir chaoso, taip ir Amerikoje. Tik Pietų Amerikoje atvirkščiai: stipriausios ekonomikos yra pietuose, t.y., kur šalčiausia – Čilėje, Urugvajuje ir Argentinoje. Brazilija yra tik 4-5 vietoje.

Urbanistams čia daug medžiagos tyrimams, kaip ir socialiai angažuoto meno kūrėjams – daug veiklos. Visgi surasti naujus požiūrio taškus atvykėliams rezidentams būtų nelengva. Tikėtina, kad menininkai iš Rytų galėtų taikliau suprasti vietinį kontekstą dėl savo socialistinės-komunistinės patirties. Viena, kas akivaizdu, kad ir koks tu skirtingas ir keistas būtum, čia greitai integruotumeisi į tapatybių srautus. Ir tai gerąja prasme primena ir Šiaurės Ameriką su jos svetingumu per Europos sunkmečius.

Copan daugiabutis (dešinėje), architektas Oscar Niemeyer, 1966

Pivo meno centras Copan daugiabutyje su Rodrigo Hernández paroda

Okupuotas daugiabutis

San Paulo panorama su okupuotais daugiabučiais

Pabaigai rekomenduoju atsiversti vieną iš daugelio pastarojo dešimtmečio knygų, siekiančių reabilituoti Pietus – „Pietų epistemologijos: teisybė prieš žiniažudystę“ (Epistemologies of the South: Justice Against Epistemicide), parašyta 2014 sociologo Boaventura de Sousa Santos. Knygoje jis tyrinėja kognityvinę neteisybę, t.y. skirtingų žinojimo būdų ir pažinimo metodų iš Pietų nepripažinimą. Pasak jo, pasaulyje žmonės gyvena ir mąsto ne tik pagal Vakarų rinkos ekonomikos ir individualizmo modelius, bet jame įmanomas iš apačios į viršų kosmopolitiškumas bei bendruomeniškumas. O jis ypač akivaizdus Brazilijoje, kad ir kokia sudėtinga yra šiandieninė valdžios sistema.

Kontekstinei pabaigai verta paminėti, kad „Globalių rytų“ įtampa matoma ir šviežiai pasirodžiusiuje Gabijos Grušaitės romano „Stasys Šaltoka“ vertime į anglų kalbą – jau pats pavadinimas „Cold East“ (vertėjas Kipras Šumskas, Clarity Publishing, 2018) žaidžia su geopolitikos sampratomis ir stereotipais. Romane veikia dviguba rytų sąvoka: Rytų europiečiai praleidžia daug laiko „tikruose“ Rytuose – Azijoje ir per sąveikas su kasdienybe kuria globalius rytų srautus. Čia atsiskleidžia Rytų Europos charakterio ir kultūrinės patirties trauminė sandūra su globaliu pasauliu bei jo materializacijomis ir Šiaurėje (JAV), ir Pietuose (Pietryčių Azijoje).

Reziumuojant galima pridurti, kad globalių pietų rytus mums pasiekti galima žymiai prieinamiau nei vakarus, nes skrydžių kainos mažiausiai du kartus mažesnės ir maršrutų daugiau. Tai palengvina esamą ir būsimą bendradarbiavimą ir mainus.

Viena aišku, kad tokios kelionės padeda suvokti ne tik Lietuvos, bet ir Europos meno pasaulio mažumą bei išjudina žvilgsnio vienakryptiškumą. Ar tikrai būtina vis dar žvalgytis į Šiaurę, kai Pietūs net turi daugiau galimybių auditorijų ir resursų prasme?

Kur ta riba, kai Vakarai virsta Rytais ir atvirkščiai? Aišku, kad viskas priklauso nuo požiūrio taško ir konkrečios geografinės buvimo vietos. Į mus vakarai (Vakarų Europa) žiūri kaip į rytus, o rytai (pradedant Rytų Europa – Ukraina, Rusija) kaip į vakarus? O kaip į mus žiūri Azija ar Pietų Amerika? Šis klausimas yra vis dar atviras ir pasakydamas tik tiek, kad potencialo yra daug ir kad esame jų pasaulio žemėlapyje, paliksiu galimybę atrasti patiems.

***

Spalio 18-20 d. Vilniuje ir Kaune lankosi du kuratoriai iš Kinijos: Xia Yangou ir Bian Ka, tad Globalūs Pietūs priartės prie Rytų.

Xia Yangou skaito paskaitą „Šiuolaikinis menas Kinijoje: tarp vietinių ir globalizacijos konfliktų“ spalio 18 d. 11 val. Vilniaus dailės akademijoje (102 aud., Malūnų g. 3), spalio 19 d. 15 val. Kauno menininkų namuose.

Už keliones dėkoju LR ambasados Kinijos Liaudies Respublikoje kultūros atašė Agnei Biliūnaitei ir Lietuvos kultūros tarybai.

[i] Müller, Martin, In Search of the Global East: Thinking between North and South (April 4, 2018). Müller, Martin. 2019. ‘In Search of the Global East: Thinking between North and South’. Geopolitics, Forthcoming . Nuoroda internete https://ssrn.com/abstract=2881296 arba http://dx.doi.org/10.2139/ssrn.2881296

Iliustracija viršuje: Žilvinas Landzbergas savo instaliacijoje „Paslėpta saulė“ San Paulo 33-oje bienalėje

Apžvalgos