VDA Nidos meno kolonijos simpoziumą valdo laikas ir inter-formatyvumas

2015 m. rugpjūčio 19 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius
sandclock - measuring time

Ruošdamiesi penktajam simpoziumui Interformatas, ko-kuratoriai Vytautas Michelkevičius ir Andrew Gryf Patersonas (Škotija – Suomija – Prancūzija) kalbasi apie simpoziumo planavimą, laiką ir inter-formatyvumą. Pokalbio metu jie aptaria praėjusius simpoziumus prieš naują patirtį. Simpoziumas vyks rugpjūčio 22-25 dienomis Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje. Kuo įdomus simpoziumo formatas, kai jis balansuoja tarp akademinio ir meninio konteksto? Kas nusprendžia kaip klostosi jo laikas ir kaip viskas pasikeičia, kai laikas tampa pagrindine tema? Kaip įmanoma išnaudoti laiko ir formato galimybes, kad visi grįžę namo prisimintų daugiau nei nuobodžias paskaitas su skaidrėmis ir probėgšmais aptartas idėjas per kavos pertraukėles. Beveik 40 menininkų, mokslininkų, kuratorių, tyrėjų ir laiko planuotojų jau penktą kartą susirenka VDA Nidos meno kolonijoje apsikeisti savo patirtimi, žiniomis ir vaidmenimis.

Dauguma organizavimo ir planavimo darbų atlikta dirbant nuotoliniu būdu vasaros laikotarpiu, nesinchronizuotai, tariantis susitikimų “Skype” metu. Panašiu principu sudėliotas ir šis tekstas – jau sėdint petys petin Vilniuje surinkus iškarpas iš “Skype” pokalbio istorijos. Laiko ženklai šiame dialoge tikslūs, tačiau klaidinantys. Tik vėliau redaguodami sudėliojome šį pokalbį į loginę seką. Kaip, veikiausiai, įvyks ir po simpoziumo.

[15:02:00] Andrew Gryf Paterson: Šiemet simpoziumas turi du tikslus. Aptarkime juos. Pirmiausiai siekiame apmąstyti simpoziumą kaip eksperimentinę diskursyvinę erdvę, kurioje skirtingais formatais dalijamasi žiniomis. Taip pat tikimės pasvarstyti laiką kaip terpę, skirtą dalintis patirtimis ir žiniomis, atvirą, tąsią ir, drauge, turinčią aiškias ribas. Pirmiausiai, kokie tie formatai… simpoziumas man, pirmiausiai, atrodo, diskusijos, pristatymai. Bet žinau, kad Interformate skatinami [įvairesni] pristatymai.

[15:09:31] Vytautas Michelkevičius: šiuolaikinis diskursas [simpoziumo] apibrėžimą susiaurino.  Nuo Senosios Graikijos laikų, [simpoziumas] buvo vieta, skirta bendrauti, keistis idėjomis (poetinėmis formomis), vaišintis ir gurkšnoti. Nuo pat pirmojo Simpoziumo 2011 metais orientavausi į pastarąjį modelį, nes VDA Nidos meno kolonija jam – ideali vieta, kurioje galima atsipalaiduoti, priimti žmones, juos maitinti, rengti diskusijas. Taigi simpoziumas yra konferencijos ir meno festivalio derinys, kurio formatai gali būti įvairiausi.

Andrew, tu – kaip dalyvis ir kaip organizatorius – dalyvavai aibėje įvairių renginių. Galbūt pats galėtum pasidalinti, iš kurių formatų išmokai daugiausiai ir kurie tau paliko didžiausią įspūdį.

[15:14:41] AGP: Aš dalyvavau tiek neformaliuose, tiek profesionaliuose susibūrimuose, kuriose vieta (lokacija) turėjo įtakos atmosferai ir dalyvavimui. Vienas didžiausią įspūdį man palikusių formatų, kokius patyriau per visą tą laiką, kai organizuoju renginius neformaliose ir festivalio tipo renginiuose, yra hibridinis “ne-konferencinis” formatas, tarsi stovykla, kurioje dalyviai gali patys nuspręsti, kokiu būdu prisidės. Na, “stovykla” tai gana dviprasmiškas apibūdinimas, jis apima ir neformalius poros dienų trukmės mainus, laikiną pakaitalą įprastinio modelio susitikimams; ir renginius, kuriuose dalyviai gyvena, valgo ir darbuojasi drauge ilgesnį laiką, galbūt net miega palapinėse ir taip toliau. Prisiminkime vasaros stovyklų tradiciją…

symposium_2012_05_20_ announcing time

Simpoziumo paskelbimo laikas, 2012 05 20, Nidos meno kolonija

<…>

[15:15:42] VM: Grįžtant prie Interformato simpoziumo ištakų, viena priežasčių jo imtis buvo mano nusivylimas gausiomis nuobodžiomis akademinėmis konferencijomis. Netekau tikėjimo jų formatu: 15-20 min. pristatymas/jo klausymas ir 15 min trukmės pokalbiai per kavos pertraukėles. Turėdamas patirties tiek akademiniame, tiek meno pasauliuose, norėjau juos susieti ir patirti tuos įprastus renginius kažkaip naujaip.

[15:19:37] AGP: Atsakydamas į tavo komentarą apie 15-20 min. pristatymą, siūlau pasvarstyti, kas nulemia pristatymų formatus ir trukmę. Kas nusprendžia, kad tai bus 15-20 min.? Tai paprastai būna konferencijos organizatorių sprendimas, ar bendras susitarimas, o gal rezultatas bandymo demokratiškai suskirstyti laiką, kad po truputį jo tektų kiekvienam.

[15:27:14] VM: Taip, [trukmę] nusprendžia organizacinis komitetas arba apibrėžia organizuojamojo renginio kultūra, ir pakeisti tai gana sunku. Problema yra ne tik laikas, kuris skiriamas pristatymams, bet ir tai, kaip jie vyksta. Jie visiškai neekspresyvūs (neperformatyvūs). Įsivaizduok mane auditorijoje, klausantį bičo, kuris, tiesiogine to žodžio prasme, skaito savo pranešimą 20 min., arba lėtai savo prasta anglų kalba (jam anglų ne gimtoji), arba per greitai ir neįmanomai suprasti (jeigu jam tai gimtoji kalba). Nedaug jų pranešimo metu rodydavo skaidres. Išraiškingai pranešimus skaitydavo tik amerikiečiai.

[15:28:56] AGP: Tačiau tai dalijimosi kultūra, pagrįsta pristatymais. Ką tuomet kalbėti apie vizualiuosius menus ar instaliacijas, garso ar laiko medijas, performansą, kurie kiekvienas turi savo konvencines pristatymo, matymo ir klausymo formas. Viena Interformato simpoziumo ambicijų yra suteikti erdvės visiems formatams ir formoms, bei pripažinti jų apribojimus ir, poreikiui esant, daryti kažką kitoniško.

[11:43:49] AGP: Simpoziumo, stovyklos ar festivalio vieta taip pat apibrėžia lūkesčius ir apribojimus, kurie gali būti tarsi savaime suprantami. Jei renginiai vyksta, pavyzdžiui, meno rezidencijoje, universitete ar suaugusiųjų ugdymo centre, arba fermoje kaime, kiekvienas nusipiešia lūkesčių horizontą ar įsivaizduoja, kas gali būti įmanoma ir kokia galima trukmė. Mūsų rugpjūčio pabaigos renginys gali būti kad ir vasaros pabaigos stovykla, prieš žmonėms grįžtant į miestus dirbti.

Dar vienas paminėtinas Interformato aspektas yra tai, kad šis simpoziumas besidomintiems dalyvaujamomis ar socialinėmis praktikomis suteikia auditoriją, noriai skiriančią savo laiko būti kolonijoje, prijaučiančią eksperimentinėms praktikoms ir mielai dalyvaujančią kito dalyvio pasiūlytose veiklose. Čia valgymas ir gyvenimas drauge perauga į veikimą drauge. Pavyzdžiui, šiemet Marina Noronha visus simpoziumo dalyvius kviečia “svaigintis ping pongo kamuoliukais”, o Clotilde Amprimoz – atlikti pusės minutės choreografinę frazę.

Ar per simpoziumo veikimo metus būta dalyvių, kurie atsisakė dalyvauti kitų menininkų dalyvaudamosiose veiklose? Tikriausiai nedaug…

[15:30:04] VM: Teisingai, todėl Nida yra puiki vieta simpoziumui – čia galima rasti bent dešimt skirtingų vietų įvairioms interakcijoms. Mums didžiausias atradimas yra tai, kad tasai dalijimasis laiku ir erdve naudingas tiek menininkams, tiek akademikams (tyrėjams ir t.t.). Vienintelis mūsų rūpestis – tinkamai padalinti laiką, tai ir yra mūsų penktojo simpoziumo užduotis ir tema.

listening time 2013

Klausymo laikas/laiko klausymas, 2013, Nidos meno kolonija

[15:30:48] AGP: Paskelbę kvietimą į simpoziumą susivokėme, koks ribotas mūsų turimas laikas – paprastai simpoziumas trukdavo keturias naktis ir tris dienas. Taigi teko apmąstyti simpoziumams ir festivaliams įprastus dalijimosi formatus ir ką kitoniško galėtume padaryti. Mes suvokiame, kad renginio organizacinėje kultūroje esama dalykų, kurių sunku išvengti: įžangos, prezentacijos, pertraukos, maitinimas, poilsis, apibendrinimas (o gal jis galėtų baigtis rugsėjo pabaigoje?) ar refleksija. Tačiau juk kiekvienas dalyvis siūlosi nuveikti ką nors, kas potencialiai gerintų renginį, tačiau drauge ir švaistytų laiką. Kai kurie dalyviai tai net įvardino: filosofas Aldis Gedutis siūlo “Daug laiko atimantį pranešimą be jokio turinio”, o menininkas ir dizaineris Julijonas Urbonas rengiasi papasakoti apie tai, “Kaip puikiai praleisti eterio laiką (arba laiką ore)” (pažodinis vert., D.P.). Fiona Reilly savo ruožtu pakvies mus vieną valandą praleisti skaičiuojant, su galimybe prarasti laiko nuovoką.

[15:32:40] VM: Šįkart simpoziume mažiau dalyvių, taigi viskas vyks panašiai intensyviai. Intervencijų suplanavome net valgio ir miego metu, diskusijos vyks vakarienių metu, o pusryčius pradėsime su Error kolektyvo #ObuolineAvižųKoše (#ApplePorridge).

Man patinka dabartinis mūsų simpoziumo ritmas. Vieną dieną suplanavome labai intensyvią, o kitą leisime apspręsti mūsų dalyviams “čia ir dabar” (tos pat dienos rytą). Pirmą dieną bus labai intensyvi tradicinės konferencijos dalis, o vėliau – atvirkštinis jos variantas, kurio metu pristatymai tegalės trukti 15 minučių, o kavos pertraukėlės vyks ištisą valandą. Bet kol kas tai tėra planas, todėl turime visa tai patirti, kad galėtume padaryti išvadas. Man, pavyzdžiui, bus įdomu pasikalbėti apie tai, kaip sekėsi per tas šešiasdešimties minučių pertraukas.

[15:39:32] AGP: Net jei kiekvieno dalyvio paprašytume apibrėžti, kiek laiko jiems reiktų, užuot pateikus jiems laiką į kurį jie turi tilpti, net ir tuomet būtų sudėtinga viską sutalpinti į mūsų tvarkaraštį.

[15:39:47] VM: Su laiku susijusi ir kita problema, klausimas, kiek laiko pranešėjas pajėgs išlaikyti auditorijos dėmesį. Išklausyti ištisą valandą gali būti sudėtinga, bet per 10min gali būti sudėtinga pasakyti viską, ką nori. Aš visuomet jaučiu įtampą, bandydamas visus sutalpinti į ribotą laiką ir patenkinti.

[15:40:49] AGP: Mane domina lankstus renginių planavimas, todėl man patiko mintis palikti kai kurias programos dalis neapspręstas, nesuplanuotas, palikti vietos kai kuriuos programos elementus nuspręsti ad-hoc, priklausomai nuo nuotaikos. Dalyviai buvo dėkingi, kad iš anksto pasidalinome programos juodraščiu ir tvarkaraščiu, kai kurie atsiliepė labai teigiamai, ir tik nedaugelis derėjosi dėl jiems mūsų paskirto laiko ar eilės tvarkos.

[15:42:19] VM: Manai, kad demokratiniu principu programos sudaryti neįmanoma? Ar esi patyręs kokią nesėkmę leisdamas dalyviams programą nuspręsti vietoje?

[15:44:21] AGP: Esu darbavęsis su “labai atviros struktūros” Antti Ahoren organizuotomis  kūrybinėmis dirbtuvėmis Helsinkyje, kurių tvarkaraštis iš anksto nebuvo nuspręstas. Buvo apibrėžta tik tai, kad per savaitgalį turime atskaitingai išleisti 300 EUR. [http://www.pixelache.ac/events/open-workshop]. Turintys patirties su konsensuso paieškomis supras, kaip viskas vyko. Daugybę valandų užtrukome bandydami nuspręsti, ką žmonės norėtų daryti su turimais ištekliais ir bandydami susitarti, ką daryti, kai diskusijos metu pateikti pasiūlymai svyravo nuo įspūdingų neįgyvendinamų projektų, įmanomų ir idealistinių, iki visiškai žemiškų. Kai kurie žmonės atkrito dar iki kam nors įvykstant, kai kurie – supratę, kad jų pasiūlymas nebus įgyvendintas. Galiausiai mūsų laiko ir pinigų panaudojimą apsprendė praktiniai dalykai, kaip kad poreikis pavalgyti, ribotas laikas ir mūsų gebėjimai, bei tai, ką gebėtume padaryti visi kartu. Galiausiai susiorganizavome virtuvės rakandų ir kitą dieną mokėmės kepti veganišką pyragą. Nesakyčiau, kad dirbtuvės nepavyko, veikiau sakyčiau, kad visi suvokėme, koks sunkus darbas yra suderinti įvairių žmonių ambicijas, motyvacijas, lūkesčius ir ego…

eating time

Valgymo laikas/laiko valgymas, 2013, Nidos meno kolonija

[15:44:26] VM: Ar pameni, kad pirmajame mūsų Simpoziume 2011 metais kai kurie mūsų pranešėjų neturėjo galimybės pristatyti savo pasirodymo/pranešimo?

[15:45:35] AGP: Iš tiesų, visuomet kyla pavojus, kad kai kurie žmonės negerbs jiems skirto laiko ir išstums kitus. Manau, kad tai rodo moderatorių ir dalyvių negebėjimą tinkamai panaudoti laiko.

[15:46:11] VM: Tai mūsų išvada – kad švelnus ir drauge griežtas moderavimas yra privalomas? Sakydamas “švelnus” turiu galvoje mandagiai nutraukti tinkamu laiku. Laiko kompromisų būti negali.

[15:47:13] AGP: Taip, tačiau moderuoti laiką turi ne tik organizatoriai, tiesiog turi būti kažkas, kas stebėtų laiką. Dažniausiai tas žmogus įvardijamas iš anksto, kitaip ši užduotis tenka organizatoriams. Šįkart tu investavai į visą eilę smėlio laikrodžių, kurie turėtų mums padėti. Tradicinės analoginės [technikos], tačiau ne itin tikslios, su menkais neatitikimais (šypteli). Ar įmanoma “švelniai” valdyti laiką? Įtariu, kad veikiausiai simpoziumo pradžioje tai paprasta, tačiau jam einant į pabaigą vis sudėtingiau.

[15:53:21] VM: Kai pavyksta “švelniai griežtai” moderuoti nuo pat pradžių, lieka daugiau laiko vakarienei ir pirčiai. Esu patyręs ir siaubingą atvejį, kai prastai moderuojamas renginys baigėsi ne planuotą penktą, o devintą valandą vakare, surijęs kavos pertraukėlės ir net vakarienės laiką.

[…]

[15:58:18] VM: […] Ką manai apie šiųmetinio simpoziumo pavadinimo dviprasmiškumą: “Simpoziumas apie laiką”?

[15:57:33] AGP: Dviprasmiškas simpoziumas apie laiką, būtų šaunu, jei jis vyktų laiku, laikantis tvarkaraščio, nevėluojant imtis svarbių reikalų, kaip kad mainų esant atsipalaidavus, valgymo drauge, pirties, sapnavimo, miegojimo… Kad visi laiku atsikeltume rytinei košei… Kad rastume laiko nueiti į paplūdymį, kaip įrašyta programoje. Ar galime pernelyg griežtai paisyti planuojamo tvarkaraščio? Manau, kad simpoziume apie laiką turėtume atidžiai stebėti ir, drauge, nekreipti dėmesio į tai, kaip tvarkaraščiai įtakoja mūsų kasdieną ir profesinius gyvenimus. Kaip atsakingi organizatoriai ir dalyviai, turėtume pasistengti rasti tinkamą pusiausvyrą tarp šių pozicijų ir leisti visiems dalyviams rasti jų kelią ir vietą laike.

[15:48:13] VM: Renginiuose yra universalus ar objektyvus laikas ir asmeninis laikas (laikinė kiekvieno dalyvio patirtis). Man patiko 2011 m. simpoziume dalyvavusio menininko Ernesto Truely idėja: jis dalino bilietėlius, suteikiančius leidimą praleisti vieną simpoziumo pranešimų be sąžinės graužaties.

[15:50:16] AGP: Neseniai dalyvavau dvylikos dienų trukmės stovykloje, kurioje pristatymų ir diskusijų tvakaraštis buvo gan įtemptas, apimantis gilaus klausymo pratimus, valgymą ir gyvenimą drauge, nors plane buvo numatyti ir laikai, kai bendrai sėdėsime prie laužo, pirtyje ir t.t. [http://www.breakdownbreakdown.net/camp/ ]. Ši patirtis, nors gana intensyvi, tačiau tikrai skatinanti. Stovykla veikė pagal labai įdomias taisykles, kuriose buvo pabrėžiama, kad stovykla yra “saugi erdvė”, todėl ten buvo nurodyta, kad mums leidžiama dalyvauti ne visuose suplanuotuose renginiuose, atsitraukti tuomet, kai to norisi. Tačiau dalyvavo visi, siekdami kiek įgalėdami daugiau išmokti iš įvairiausių renginių ir diskusijų. Buvo gana sunku nedalyvauti, praleisti.

[16:01:20] VM: Aš interpretuočiau, kad “apie laiką” yra pačiu laiku, turint galvoje, kad tai jubiliejinis, penktasis simpoziumas, tinkamas momentas permąstyti praėjusį laiką. Per ketverius metus simpoziume dalyvavo daugiau kaip 150 dalyvių, ir tik nedaugelis jų susitiko vienalaikiškai. Tad man patinka galvoti apie visus juos kaip apie bendruomenę, kuri turi panašias patirtis, tačiau niekada nesusitiko. Daugiau kaip pusė šiemetinio simpoziumo dalyvių yra dalyvavę ankstesniuosiuose, galiausiai, pirmąsyk, jie susipažins ir pasvarstys savo patirtis iš simpoziumų, kurie visi buvo panašūs, tačiau kasmet – skirtingi.

[16:04:15] AGP: Šis Interformato dalyvių bendrystės jausmas yra svarbus, nekantrauju išgirsti viena kitą papildančių refleksijų. O visuose simpoziumuose dalyvavo vos saujelė jūsų.

[16:06:02] VM: Iš dalyvių, kurie buvo visuose simpoziumuose ligtiol (jų yra tik du – Ernest Truely ir Jurij Dobriakov) ir dalyvaus šįmet, girdėjau, kad jie bando reitinguoti, kuris simpoziumas buvo geriausias ir labiausiai tarp-formatyvus.

[16:06:52] AGP: Pirmoji simpoziumo vakarienė bus puiki proga apmąstyti ir išgirsti įvairius sugrįžtančiųjų prisiminimus. Šį renginį užfiksuosime, tad tie, kurie dalyvaus pirmą sykį, bus paveikti praeities ir, drauge, sudalyvaus Nidos meno kolonijos bendruomenės kūrime ir vystyme.

[12:16:40] VM: Kaip mums išvengti kartojimosi, kuriant simpoziumą apie simpoziumą?

[12:23:01] AGP: Sudėtingas klausimas. Na, bet bent jau pakvietėme žmonių, kurių anksčiau čia nebuvo ;) Naujų veidų.

[12:23:43] VM: Kaip likti atviriems, kai kiekvienas auditorijoje – dalyvis, ir kai pasyvios auditorijos nėra?

[12:26:32] AGP: Ar yra buvę Interformato simpoziumo renginių, kuriuose dalyvautų publika, vietinė ar atvykusi iš Vilniaus ar Kauno? Pasyvios auditorijos buvimas ar nebuvimas tiesiogiai susijęs su atokia renginio vieta. Žinoma, galėtume simpoziumą transliuoti internetu. Tačiau renginio turinio atvėrimas tokiu būdu nebūtinai reiškia, kad renginys bus atviras dalyvauti, ar įdomus publikai, kuri nedalyvauja realiame renginyje.

[12:05:53] VM: Manau, kad ypač svarbu tokį atokų renginį dokumentuoti. Jeigu norime atvirumo ir siekiame dalintis rezultatais ir patirtimis, turime pasistengti. Pirmais metais sukūrėme tinklapį ir nebaigtą knygą, antraisiais – blogą http://remotenet.nidacolony.lt/, trečiaisiais metais – knygą “Tourists Like Us: Critical Tourism and Contemporary Art” , ketvirtaisiais – dokumentinį filmą “On Flux of Sand and Aquatic Ecosystems”. Kiekviena dokumentacijos forma vis kitokia ir pasiekia skirtingas auditorijas. Kaip šiemet elgsimės su dokumentacija?

[12:09:14] AGP: “Dokumentacija ir įvairios jos formos, kaip kad pro-komentacija (dalyvaujamoji dokumentacija), dokumentų kompiliavimas, archyvavimas ir apdorojimas ir t.t.” buvo paminėtas kaip svarbus šio simpoziumo aspektas dar atvirame kvietime dalyvauti, nes jo metu susitelkiama į praėjusius Interformato simpoziumus, į laiką, o šis artimai siejasi su (už/į)rašymu ir dabartybės pripažinimu ar užtvirtinimu. Sulaukėme kelių pasiūlymų subjektyviai dokumentuoti simpoziumo veiklas. Pavyzdžiui, Hannah Harkes po vieną valandą sekios paskui vieną simpoziumo dalyvį ir jį dokumentuos, o Nastja Säde Rönkkö pasisiūlė trim dienoms imtis Nidos meno kolonijos Twitter’io. Marianna Maryuama ir Saulius Leonavičius bandys įsijungti į tai, kas vyksta mūsų sapnuose. Be įprastinės foto- ir media- dokumentacijos, simpoziume dalyvaus keli kviestiniai žurnalistai ir rašytojai, pasidalinsiantys, ką mano žvelgiantys “iš šalies”.

[13:14:42] VM: Manau, kad simpoziumo dalyviams ir nutolusioms auditorijoms galėtume pasiūlyti peržvelgti straipsnių rinkinį “Sympotica: a symposium on the symposium”, sudarytą Oswyn Murray’aus (Oxford University Press, 1990). Jame apstu įkvepiančių rašinių. Viename jų siūloma, kaip simpoziume sėdėti ir kaip išdėlioti baldus, kad būtų pasiekta geresnių rezultatų (patarimai skirti graikų simpoziumui, tariau kai kuriais galime vadovautis ir šiais laikais).

[13:25:01] AGP: Taigi žmonės jau apsvarstė, kaip išnaudoti vietas, baldus ir kokią įtaką jie turi mainų ir mokymosi aplinkai. O mes šiame simpoziume dalyvių prašysime susitelkti ir susitelksime patys į tai, kaip mes naudojama, valdome ir gadiname mūsų bendrą laiką.

Penktojo simpoziumo programa http://nidacolony.lt/lt/589-penktasis-simpoziumas-interformatas-apie-laika-ir-inter-formatyvuma-vyksta-rugpjucio-22-25-d

measuring time in 2013

Laiko matavimas/matavimo laikas, 2013, Nidos meno kolonija

Straipsnio autorius:
Dr. Vytautas Michelkevičius yra kuratorius, tyrėjas, knygų sudarytojas ir autorius, kurio interesai plėtėsi nuo fotografijos išplėstame lauke iki medijų meno bei teorijos ir diagramavimo bei žemėlapiavimo, o pastaraisiais metais – link meninio tyrimo akademijoje ir už jos ribų. Dėsto meno teoriją ir praktiką bakalauro, magistro ir doktorantūros studentams Vilniaus dailės akademijoje ir dirba jos padalinio Nidos meno kolonijos meno direktoriumi. Kuruoja parodas, simpoziumus ir netikėtas situacijas įvairiuose kontekstuose nuo Lietuvos paviljono 56-ojoje Venecijos bienalėje iki LTMKS projektų erdvės „Sodų 4". Daugiau https://vilnius.academia.edu/VytautasMichelkevicius

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *