Kuratorinis biografinis pokalbis artėjant 8-ajam Inter-formato simpoziumui apie skaitmeninio įžeminimo apeigas

2018 m. kovo 13 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Vytautas Michelkevičius

Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija kartu su „Inter-PAGAN“ tinklu šiais metais organizuoja jau 8-ąjį „Inter-formato“ simpoziumą, kuruojamą grupės menininkų, kuratorių bei tyrėjų: Andrew Gryfo Patersono (SCO/FI/Latvija), Vytauto Michelkevičiaus, Jurijaus Dobriakovo ir Jogintės Bučinskaitės. Beveik 50 dalyvių (menininkų, filosofų, mokslininkų, ritualistų, muzikantų ir kitų praktikų) susiburs apmąstyti simpoziumo temų ir apsikeisti žiniomis bei patirtimi performansų, paskaitų, vaizdo peržiūrų, diskusijų, ritualų ir kt. pilnoje programoje. Baigiantis paraiškų teikimo terminui (2018 m. kovo 15 d.) kuratorių komanda aptaria savo interesus ir biografines įtakas, išplečia pagrindines simpoziumo sąvokas bei temas ir atskleidžia kviestinių pranešėjų sąrašą.

Vytautas Michelkevičius (VM): Kodėl šiemet po Nidos vidurvasario saule vyks „Skaitmeninio įžeminimo apeigos“ (originalus pavadinimas angliškai „Rites & Terrabites“)? Kaip pavadinimas apibūdina į birželio 20–24 d. renginį kviečiamus dalyvius? Kas slypi po šio pavadinimo poetika? Kodėl svarbu kalbėti apie ritualų ir praeities tradicijų rekonstrukcijas dabartyje?

Andrew Gryf Paterson (AGP): Simpoziumo pavadinimas, suformuluotas Vytauto ir Jogintės, mano vaizduotėje susidarė iš įvairių elementų konfigūracijų, vis iškylančių praeičių, dabarčių ir ateičių. Tai yra kelių „įžemintų“ dalykų derinys, kuris virto savotišku žodžių junginiu arba veiksmų seka, kuri, pasak Jurijaus, yra „nuoroda į susiklosčiusią nevienareikšmišką situaciją, kuomet vis labiau juntame arba trokštame jausti ryšį su senaisiais ritualais ir praktikomis. Visa tai vyksta komunikacinių technologijų persmelktame „pošiuolaikybės“ pasaulyje. Kitaip tariant, kad sutaikytume įsivaizduojamas archajiškų apeigų bei papročių visatas ir visur esančius skaitmeninių duomenų terabaitus, reikia tvirto „įsišaknijimo“ ir „įžeminimo“ („terra“) išlikusiose vietinėse kultūrose ar kokiame nors iš naujo sukonstruotame „prigimtiškume“. Tai, kad simpoziumą pasirinkome surengti tuo laiku, kai, bent jau Baltijos šalyse, dažnai referuojama į ritualus – augalų ir žolelių, vėliau dedamų po pagalve, rinkimą, šokinėjimą per laužą arba specifinių dainų dainavimą, savaime kuria atitinkamas nuorodas. Ritualai dažnai įvietinami tam tikrame laike, o žmonės nori būti specifinėje vietoje. Mes gyvename šioje įtampoje.

Jogintė Bučinskaitė (JB): Manau, kad pavadinimas „Rites and Terrabytes“ (liet. „Skaitmeninio įžeminimo apeigos“) talpiai apibūdina šiandienos situaciją, kai fiziškai ir laikiškai neaprėpiamą patirčių ir papročių gausybę galima būtų sutalpinti į kelioliką terabaitų talpos kietuosius diskus. Juk faktiškai šiandien tai ir vyksta, kalbant ne apie paveldo suskaitmeninimą, bet apie principus ir metodus, kuriuos kažkodėl kartojame ir XXI amžiuje. Į savotiškas gentis buriamės virtualiose aplinkose, kartojame veiksmus su kaskart atsinaujinančiais įrankiais, apeigomis paverčiame naujus savo įpročius. Įdomu tai, kad tai darome tarsi nesąmoningai, pasitelkdami pasąmoninius archetipus, o akimirkoje, kurioje sąmoningai suprantame tai darą, randasi labai pažodiniai dariniai, imamės socialinės archeologijos, bandome pagrįsti savo veiksmus, priartinti juos prie autentiškojo prado. Įdomu galvoti apie tokias nostalgiškas šiuolaikines būsenas ir tarsi sau prieštaraujančių reiškinių junglumą. Atrodo, kad simpoziumo pavadinimas taip pat gyvena du gyvenimus ir puikiai atspindi labai dualias šiandienos patirtis. Parašytas jis atspindi kultūrinės pažangos apspręstą išraišką ir vienokias reikšmes. Pasakytas – sufleruoja visai kitas, galbūt šiandien įprastesnes mūsų ausiai, arba atvirkščiai. Tad apeigos (rites) gali virsti teisėmis (rights), o terabaitai (bytes) – savotiškais žemės kąsniais (bites), per kuriuos, ko gero, dar ir galime rasti kažką bendro su praeitimi, nes visa kita apsiausta storu interpretaciniu šydu.

Jurijus Dobriakovas (JD): Asmeniškai mane domina, kaip socialinės medijos daro įtaką tam, kaip skirtingų „senovinių religijų“ sekėjai išreiškia savo tikėjimus, praktikas ir ideologijas. Nors būtų galima pagalvoti, kad tokios gausios, dažnai gana uždaros bendruomenės praktikuoja savo tikėjimą ir gyvenimo būdą „gamtoje“, atrodo, kad iš tikrųjų didelė dalis ideologinių mainų vyksta virtualybėje – per socialinius tinklus, internetinius puslapius ir pan. Tie patys kanalai naudojami sklaidai, pavyzdžiui, Feisbuke galima išvysti pranešimų apie renginius ir dirbtuves, skirtus įvairiems archajiškiems amatams ir ritualams (pvz., apeiginių giesmių giedojimas, audimas ir kt.). Kita vertus, aš atsargiai vertinu terminus, kuriais piktnaudžiaujama, tokius kaip „skaitmeninis šamanizmas“, „neogentiškumas“ ir kt., teigiančių, jog yra neopagonybės formų, pagimdytų interneto ir skaitmenybės. Tad man bus smalsu per dalyvių veiklą ir diskusijas sužinoti, kaip galėtų atrodyti organiškas ir produktyvus santykis tarp visur esančių skaitmeninių technologijų ir įvairių tradicinių tikėjimų, praktikų bei gyvenimo būdo.

VM: Simpoziumas menininkus, mąstytojus ir praktikus suburia būtent per vasaros saulėgrįžą. Aš tebesistengiu rasti savo asmeninį santykį su lietuviškąja jos versija – Rasomis arba Joninėmis. Apsilankiau ne viename renginyje, organizuotame apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“. Kai buvau jaunesnis, keliaudavau į didesnius susibūrimus Kernavėje, tačiau kai iš tiesų stengiesi galvoti apie šios šventės istorinį kontekstą ir ką ji reiškė agrokultūrinei visuomenei, tampa sunku nuoširdžiai įsijausti į jos rekonstrukcinį pobūdį beveik be jokio ryšio su dabartimi. Nebent tik tai, kad šiuolaikinėms minioms buvimas lauke ir šventimas natūralioje šviesoje iki vidurnakčio turi tam tikros magijos. Ką patys apie tai manote?

JD: Vytautai, ar tau pasitaikė proga apsilankyti mažesniuose, bendruomeniškesniuose renginiuose, tokiuose, kaip kasmet vykstanti Romuvos jaunimo etnokultūros stovykla (sambūris žmonių, besidominčių senovės baltų religija, vadovaujamas pagrindinių „Kūlgrindos“ narių)? Įdomu, koks galėtų būti skirtumas tarp dalyvio ir žiūrovo patirties (viešesnių renginių, tokių kaip sezoninės šventės ir ritualai, atveju)? Galbūt Jogintė galėtų daugiau apie tai papasakoti? Aš „pagoniškąja scena“ pradėjau domėtis per muziką. Būdamas dvidešimties susipažinau su folkroku ir folkloro įkvėpta ambient muzika ir pamažu judėjau prie vis mažiau akivaizdžių archaiškosios dvasios išraiškų, tokių, kaip post-industrial, drone ir darkambient muzika. Kažkodėl man tai skambėjo autentiškiau (ne istorine prasme) negu bet kas, ko klausiausi iki tol. Geriausios vietos ją patirti buvo tokie renginiai, kaip vasaros pabaigos festivalis „Mėnuo Juodaragis“ ir kiti koncertai bei susibūrimai, organizuojami praktiškai tam pačiam pogrindžio ratui priklausančių aktyvistų (iš kurių daugelis buvę metalistai, susidomėję tradicine etnine kultūra). Kita vertus, ten galėjau pamatyti žmonių, akivaizdžiai labiau besidominčių detalia senovės baltų ritualų rekonstrukcija ir mitologija negu šiuolaikine muzika (tarp jų ir „Kūlgrindos“ nariai). Tuomet supratau, kad rasti asmeninį ryšį su ta bendruomene taps kur kas didesniu iššūkiu, nes tai atrodė gana tiesmuka, kartais – dogmatiška, per daug rekonstruktyvu ir per mažai kūrybiška. Vėliau sužinojau, kad daugelis jaunųjų festivalio „Mėnuo Juodaragis“ lankytojų (net elektroninės muzikos atstovai) kažkada buvo susiję su Romuva ir „Kūlgrinda“, tačiau atsiskyrė, kai jos ideologiškai tarsi sustabarėjo. Žinoma, dar vienas iššūkis iškyla ieškant savo santykio su lietuvių tradicine kultūra, nes aš nesu lietuvis etnine prasme ir neturiu protėvių šiame regione. Mano tėvai kilę iš visiškai kitų vietovių, tad aš neaugau lietuviškoje etninėje kultūrinėje aplinkoje ir, tiesą sakant, ją atradau gana vėlai. Viena vertus, tai man suteikia kritiško pranašumo, leidžiančio prie jos aklai neprisirišti ir žvelgti į ją „iš šalies“, kita vertus, ši aplinkybė taip pat trukdo nuoširdžiai tapatintis su šia kultūra ir jos materialiaisiais bei nematerialiaisiais elementais (tokiais, kaip ritualai). Manau, tai kur kas lengviau sekasi tikriems mano amžiaus lietuviams, net jei jie neaugo „etniškai sąmoningoje“ šeimoje. Bet kuriuo atveju, mane traukia vietinė mitologinė kultūra (arba mano paties idealizuota jos versija), tačiau esminis klausimas, kaip turėčiau ją praktikuoti organiškai, o ne taikyti kaip kultūrinį „protezą“.

Ko-kuratorių Jogintės Bučinskaitės ir Jurij Dobriakov performatyvus pokalbis 5-ajame simpoziume

VM: Taip, aš esu lankęsis mažesnio bendruomeninio pobūdžio Rasų šventėje (pavyzdžiui, Merkinėje, organizuojamoje jaunimo etnokultūros klubo Kukumbalis), kur visi yra įtraukiami į pasiruošimą, tradicinių „apeiginių“ skulptūrų, kitokių elementų statymą šventei, o vėliau ir jų ritualinį panaudojimą. Žinoma, šios patirtys yra labiau autentiškos, interaktyvesnės ir nuoširdesnės, nors renginiai vis tiek daugiau rekonstrukciniai negu adaptuoti ar siejami su dabartimi. Pavyzdžiui, studijų laikais turėjau grupę draugų, su kuriais tą naktį eidavome į žygį ir draugiškai šnekučiuodamiesi prie laužo sutikdavome saulėtekį.

JB: Mano santykis su tradicinių senųjų švenčių šventimu vienareikšmiškai susijęs su tiesiog buvimu gamtoje. Nuo pat vaikystės iki vėlyvos paauglystės visus tris vasaros mėnesius praleisdavau kaime, kuriame tekdavo dirbti šiandien atrodytų net praėjusių amžių darbus. Mamai kartojant vasarą žiedais kupančioje pievoje augančių augalų pavadinimus, tuo metu nesupratau, kad visi jie savotiškai suarchyvuoti lietuvių liaudies dainose, pirmykštėse patirtyse, o aš jas pratęsiu labai natūraliai ir labai intymiai. Gal todėl paauglystėje ėmiau ieškoti atsakymų ir paaiškinimų, kodėl man tai taip artima ir gimta. Norėjosi šį jausmą kažkaip įžodinti ir juo pasidalinti, surasti panašiai besijaučiančių. Ėmiau lankyti folkloro būrelį, subūriau folkroko grupę, kasmet pradėjau važinėti į „Romuvos“ stovyklas, į kurias tuo metu atvykdavo tikrai nemažai bendraamžių. Kol kas per 12 metų nesu praleidusi ko gero nė vienos, jaučiu pareigą ten nuvažiuoti bent dienai į Žolinės apeigas. Tai tapo labai asmenišku ritualu, kurį būtų sunku paaiškinti kaip nors kitaip nei augavietės sąvoka. Net jei iki galo netikiu arba abejoju tėviškės arba tėvynės terminologija, tikiu tam tikros vietos dvasia, kuri tave užaugino arba kažką paaiškino. Netikiu visu atributiniu ir inscenizuotu šventimu, nors ir suprantu bei priimu to paskirtis šiandienoje. Vis dėlto manau, kad tam, jog išliktum nuoširdus, turi jausti nuoširdų rūpestį, bet kartu ir abejonę dalyvaujant tokiose masinėse šventėse. Nieko blogo per Rasas tiesiog pastovėti po medžiu.

Ko-kuratorius Andrew Paterson (dešinėje) 5-ojo simpoziumo vakarinės metu

AGP: Mano patirtis kitokia. Gimiau už Šiaurės ir Baltijos šalių regiono ribų, ir tradicija švęsti vasaros saulėgrįžą mano gyvenime atsirado vėliau (nuo 30-ųjų gyvenimo metų). Škotijoje tradicinės keltų pagonių šventinės datos daugiausia siejamos su balandžio 30 d. vykstančia Belteino (Beltane) ir spalio 31 d. vykstančia Sauino (Samhuinn), iš kurios kilo Helovino tradicijos, šventėmis, žyminčiomis tradicinę agrokultūrinio sezono pradžią ir pabaigą. Rudens švenčių kaip šventinių progų suvokimą įgijau dar vaikystėje. Su Belteino švente (keltų laužo švente) susipažinau vėliau, per Belteino ugnies bendruomenę (Beltane Fire Society) Edinburge, kuri nuo 1988 m. organizuodavo interpretacinį ir neopagonišką Gegužės karalienės (May Queen) ir Žaliojo vyro (Green Man) santuokos, žiemos pabaigos ir vasaros pradžios performansą, į kurį įtraukta daugelis archetipų iš škotų bei britų salų ikikrikščioniškųjų tikėjimų. Kol gyvenau Škotijoje, šventėse lankydavausi nuo 1994 iki 1999 m., t. y. antiglobalizacijos ir aplinkosaugos aktyvizmo laikais, kai tokie reiškiniai, kaip elektroninės muzikos garso sistemos, klubų kultūra, akcijos „Susigrąžinkime gatves“ tapo Centrinės Škotijos subkultūros dalimi. Tuometiniuose Belteino ugnies festivaliuose buvo galima išvysti, rodos, prieštaringų reiškinių žavų tarpusavio santykį, kai po ceremonijos einama į technoklubą ir grįžtama sutikti saulėtekio. Pastarąjį dešimtmetį festivalis tapo vis populiaresnis, o dabar tai jau didelio masto renginys, į kurį parduodami bilietai. Tik persikraustęs į Suomiją ir pradėjęs lankytis Latvijoje susipažinau su tikrąja vasaros saulėgrįžos reikšme. Tuo metu Vytautas ir Jurijus mane keletą kartų pakvietė į festivalį „Mėnuo Juodaragis“… Toli nuo mano vaikystės, praleistos kaimo vietovėse, ir toli nuo Centrinės Škotijos techno ir reivo kultūros.

VM: Kas jums visiems teigiama prasme būtų šiuolaikinis ar progresyvusis nacionalizmas? Mes šiemet gyvename sutirštintomis Baltijos šalių ir Suomijos šimtmečio šventinėmis nuotaikomis, tarp kurių yra nemažų skirtumų. Baltijos šalių santykis su nepriklausomybės šimtmečiu vertinamas kitaip, nes jos 50 metų buvo okupuotos. Kai susiduriame su masinėmis šventėmis, akivaizdu, jog žmonėms reikia materialių ir pramoginių elementų nepriklausomybės, kuri, deja, vis dar suprantama kaip pabrėžtinai tautinės valstybės išraiška, svarbai pabrėžti. Ar minties ir veiklos laisvė, bendras gyvenimas specifinėje geografinėje teritorijoje ir mokesčių mokėjimas į tą patį iždą gali mus padaryti nepriklausomus ir kartu vienos valstybės nariais?

JD: Nacionalizmas man gali turėti teigiamą konotaciją tik tuomet, jei „tauta“ suprantama pilietine, o ne etnine prasme. Ir net tokiu atveju ši sąvoka yra gana slidi, nes tikiu, jog jokia valstybė arba tauta iš prigimties nėra pranašesnė už kitas, todėl logiškiau būtų kalbėti apie kiekvieno asmeninius klimatinius, politinius ir kultūrinius pasirinkimus. Žodžius „nacionalizmas“ arba „patriotizmas“ pakeisčiau „lokalizmu“, kadangi manau, jog visų pirmiausia turėtų būti investuojama (mąstymo, ne tik ekonominiame lygmenyje) į vietovę, kurioje gyvenama, ir tuo pačiu metu stipriai domimasi likusiu pasauliu. Taip bendras tarptautinis klimatas būtų kur kas sveikesnis.

AGP: Šiuolaikinis pozityvus nacionalizmas yra sudėtingas ir gal kiek oksimoroniškas derinys. Mano nuomone, jis gali būti traktuojamas tik kaip pilietinis nacionalizmas. Škotiškojo nacionalizmo formą apibūdinčiau kaip modelį, pagal kurį visi gyvenantys ir dirbantys toje šalyje, prisidėję prie sociumo gerovės, yra įtraukiami į nacionalinį vaizdinį. Įsitraukimas tokia forma būtų idealus pagrindas švęsti. Škotija su įvairiakalbe, daugiataute ir įvairių tikėjimų istorine praeitimi nelabai gali apeliuoti į vienalytę tapatybę, kuri būtų apibrėžiama tik kultūriškai arba etniškai. Noriu džiaugtis hibridinėmis ir „suneštinėmis“ tapatybėmis, kurios vienu metu gali įtraukti daug skirtingų bendruomenių ar skatinti tarpusavio priklausomybę bei pasitikėjimą.

JB: Pritariu Jurijui ir Andrew. Manau, kad nacionalizmo terminas yra istoriškai sugadintas ir vargu ar šiandien galėtų turėti daug teigiamų konotacijų. Atrodo, kad aplinkybės ir laikas diktuoja tam tikrus žodyno pokyčius, kurių negalima ignoruoti, todėl šis žodis atsiradęs net ir institucijų pavadinimuose šiandien man vis dažniau ima nurodyti į rezervatinę mąstyseną. Nesakau, kad turime nesaugoti tam tikro tautinio ar nacionalinio palikimo, kad turime atsisakyti institucinio atstovavimo tam tikrai šaliai ar nacijai, bet turi keistis komunikacijos principai, daugiau dėmesio kreipiantys į sąmoningumą ir savirefleksiją, kur gyvename, kai kintanti vieta vis iš naujo ir kitaip konstruoja mūsų identitetą.

VM: Šių metų simpoziumas bei jo dalyvių sąrašas apima didelę temų įvairovę. Kokias temas ir kodėl pasiūlėte programai? Mano asmeninis siekis yra būti kiek spekuliatyviam, išrasti ir išbandyti pagoniškumo ateityje scenarijus, kurie daugeliu atveju taip pat kalba apie buvimą pagonimi dabartyje (tokius, kaip Špelos Petrič kūryba, Zanes Cerpinos ir Ståhlio Stenslie „Antropoceno receptų knyga“ (angl. Anthropocene Cookbook) arba „prigimtiškesnės“ ir jaukios Žilvino Landzbergo erdvės ir vietinių medžiagų interpretacijos).

JD: Vienas man rūpimas reiškinys yra tai, kad šiuo metu bemaž visas „tradicionalistinis“ atgimimas, bent jau Lietuvoje, egzistuoja tarsi keistoje skalėje tarp dviejų tariamų priešingybių – iš vienos pusės tai konservatyvaus izoliacionistinio pobūdžio vietinės tautinės kultūros „esencijos“ paieškos (vadinamojo lietuviškojo kultūrinio kodo, kažko, kas yra „užprogramuota“ kiekviename etninės populiacijos atstove ir laukia kultivavimo), iš kitos – archaiškų etninių simbolių eklektiška komercializacija, tapusi miestietiško gyvenimo dalimi, pavyzdžiui, anksčiau minėtas tradicinis dainavimas, amatų dirbtuvės jauniems miesto profesionalams ir biurų tarnautojams, etninės ikonografijos taikymas naujuose dizaino „trenduose“, pažodinis liaudies dainų fragmentų naudojimas populiarioje elektroninėje šokių muzikoje ir įvairios ezoterinės praktikos: baltiška joga, sutartinių giedojimas kaip meditacija ir pan. Abiejuose kraštutinumuose pasigendu kritiško ir globalaus, kontekstualaus požiūrio į tradicinius žinojimo ir darymo būdus, t. y. abiejų srovių šalininkai (kurie dažnai gali susimaišyti) linkę tokias praktikas traktuoti kaip  iš esmės neproblemiškas, nereikalaujančias kritinio apmąstymo, ir šiuos reiškinius tiesiog eksploatuoja savo ideologiniais arba ekonominiais tikslais. Skirtumas tas, kad pirmuoju atveju šis išnaudojimas vietinę kultūrą izoliuoja nuo pasaulio (siekiant radikalaus puristinio apvalymo), antruoju atveju vietinė kultūra susimaišo su kitomis „dvasinėmis“ įtakomis new age mąstymui būdinga maniera. Tai verčia klausti: kaip reikėtų dalyvauti vietinėje tradicinėje kultūroje neišnaudotojiškais, skirtybes įtraukiančiais ir kartu savirefleksiškais bei nesinkretiškais (t. y. neeklektiškais) būdais?

JB: Kadangi su Jurijumi esame atsakingi už Lietuvoje vykdomų praktikų apžvalgą, jis puikiai nusakė mus dominančią problematiką. Tad jo atsakymą galiu papildyti tik keliais mums rūpimais klausimais. Kaip perduoti tradiciją, kad ji būtų išjausta, bet ne scenografiškai atkartota? Ar gali tam įtaką daryti skirtingose kultūrose skirtingai susiklosčiusi agrarinė kultūra? Kiek šiandien svarbi tradicijos nacija ir kilmė, ir kaip ši svarba pakis XXII amžiuje? Ar gali ši savo šaknų pajauta tapti universali ir bendražmogiška, nepavaldi laikui ir vietai, bet kartu būti atsišliejusi nuo migloto misticizmo ir madingų šiuolaikybės poreikių? Kaip suprantamos „tikrumo“ ir „grynumo“ sąvokos šiandieninėje kultūrinėje maišatyje ir kokius mūsų šiandienos veiksmus ateičių žmonės vadins folkloru?

VM: Pritariu jums ir tęsiu toliau. Kas yra prigimtiškumas kasdieniame gyvenime? Kaip jis siejasi su tvarumu ir migruojančiųjų epistemologijomis? Vėlgi, aš pridėčiau savo paties poziciją. Nepaisant dažnų kelionių, esu gana giliai įleidęs šaknis šiame regione ir nematau poreikio išsikraustyti, kaip tai daro daugelis kaimynų. Žinoma, kartais pamąstau, kad norėtųsi gyventi kokioje nepaprastoje aplinkoje (malonus oras, tik geri ir nuoširdūs žmonės, darbo ir mąstymo pusiausvyra 8 valandų darbo dienoje), bet tai skamba labai utopiškai. Man rūpi, kaip įmanoma aktualizuoti ir pritaikyti šiuolaikybei (įtraukti į šiuolaikinį gyvenimo būdą, kultūrą ir meną) tradicinę kultūrą ir santykį su gamta, perduodamą iš kartos į kartą, be rekonstrukcijos ir idealizavimo (idolization)?

JD: Kadangi per praėjusį šimtmetį didelė mano giminės dalis judėjo po plačias šiuo metu posovietines teritorijas, migracija mane veikia atstumiančiai (nepainioti su keliavimu, kurį aš mėgstu). Aš esu vienas iš nedaugelio žmonių savo giminėje, turinčių realią galimybę įgyti prasmingą, sąmoningą ir tvarų santykį su vieta, kurioje gyvena (kelios kartos, įskaitant ir mano tėvų, neturėjo didelio pasirinkimo, nes jie buvo siunčiami dirbti jiems paskirtų darbų, kaip ir daugelis žmonių Sovietų Sąjungoje, tad jie nejunta stipraus ryšio su savo gyvenamosiomis vietomis). Taigi man prigimtiškumas kasdienybėje yra tai, ką turiu labai uoliai konstruoti siekdamas įleisti šaknis šioje konkrečioje vietovėje (Vilniuje, Lietuvoje, Baltijos šalių regione). Manau, kad kol kas man sekėsi gana neblogai. Būtų įdomu išgirsti, ar dar kas nors iš mūsų (kadangi mes visi gyvename tame pačiame regione, tik turime skirtingas šeimos istorijas) taip pat turėjo ar tebeturi konstruoti šį „įsišaknijimą“, ar jis buvo veikiau duotybė.

JB: Išvertus žodį „indigeneity“ į lietuvių kalbą „prigimtiškumas“, jis skamba labai nuosaikiai ir, sakykime, gal net tauriai. Kiek kitokią (kolonialistinę) konotaciją jis turi anglakalbėje terminologijoje. Tad bandant atsakyti, kas yra kasdienybės prigimtiškumas apskritai, labiausiai norisi pabrėžti kalbą ir su ja perimtą kultūrinį paketą. Tačiau šiuolaikinių žmonių komunikacinės ypatybės, kelių kalbų mokėjimas ir gebėjimas persijungti iš vienos į kitą, po truputį ima paneigti ir tai. Tad asmeniškai man norėtųsi galvoti apie prigimtiškumą kaip universalią žmogiškąją kategoriją, apie tai, kas būdinga visiems, nepriklausomai nuo tautybės ar pilietybės. O tokių prigimtinių rudimentų turime visi, pradedant instinktais, baigiant santykiu su gamta.

VM: Mano įsišaknijimas yra gana natūralus, nes gyvenu ten, kur ir užaugau (Vilniuje), bet tebeturiu ryšį su kaimu, kuriame vaikystėje praleidau vasaras ir atostogas. Mano šeima vis dar gauna nemažai maisto produktų iš kaimo ir laikosi „miesto-agrarinės“ „užsiaugink pats“ (angl. Grow It Yourself ~ DIY) kultūros. Trys iš keturių mano senelių yra iš tos pačios vietovės, taigi jaučiuosi su ja turintis nemažą ryšį, tačiau ją labiau traktuočiau kaip vietą, kurioje cikliškai „grįžtu prie savo šaknų“, negu kasdienybę. Mano prigimtiškumas kasdienybėje išreiškiamas per mano gyvenamąjį rajoną Vilniuje, kur praleidau 70 procentų savo gyvenimo ir kur tebesimėgauju tuo, kad daugelį socialinių, ekonominių ir kultūrinių vietų galiu pasiekti pėsčiomis, tuo pačiu stebėdamas mikropokyčius ir suliedamas juos su atmintimi bei asmeniniais išgyvenimais. Oro uosto pasiekiamumas (10 minučių viešuoju transportu) man taip pat suteikia galimybę daug keliauti.

AGP: Iš mūsų keturių, manyčiau, esu labiausiai atitrūkęs nuo savo šaknų ir „išsibarstęs“ kasdieniame gyvenime. Migruojantis gyvenimo būdas, atsispindintis tiek buvime, tiek mąstyme, yra ir paveldimas, ir įgyjamas per asmeninius pasirinkimus. Tęskime biografiniais pavyzdžiais… Nepaisant to, kad turiu vieną iš tėvų (tėtį), kurio vienintelio giminėje daugiau kartų gyveno Glazge, kažkokiu būdu pasekiau – ar mane tai patraukė – savo egzotiškuoju lenkų, rusų, rusinų kilmės seneliu iš mamos pusės, kuris 1939-aisiais buvo ištremtas iš Rytų Lenkijos. Su tam tikru rimtumu galiu teigti, kad esu 4-os kartos migrantas. Po kelerių metų pasieksiu tašką, kuriame jau pusę savo gyvenimo būsiu nugyvenęs kažkur kitur negu užaugau, t. y. už Škotijos centrinės dalies ribų. Aš vertinu Jurijaus pastangas ir dėmesį, skiriamą įsišaknijimui tam tikroje vietovėje. Ar galime prigimtiškumą suprasti kaip kažką, ką kuriame per vieną gyvenimą, vieną bendruomenę, vieną kultūrinę erdvę ir teritoriją? Translokalumas, kurį minėjau kaip savo kasdienybę, įtvirtintas per tinklo kultūrą ir hipermobilumą, kaip reikiant sutrikdė mano gebėjimą teisingai suprasti prigimtiškumą, bet drauge paskatino pabandyti įsivaizduoti protėvių vaidmenį bei įtaką žmogaus gyvenimui nepaisant atotrūkio nuo savo šaknų ir pažvelgti tolyn, į ateinančių kartų ateitį.

VM: Aptarę biografines detales, sugrįžkime prie artėjančio simpoziumo. Mes visi į programą įtraukėme tam tikrų klausimų, raktažodžių ir dalyvių. Programą papildys ir pasiūlymai, gauti po atvirojo kvietimo. Ar galėtumėte plačiau papasakoti apie savo indėlį į simpoziumą?

AGP: Mane motyvavo šis klausimas: kaip galėtų Šiaurės Europos prigimtinės tradicijos – mąstymo ir veiklos būdai – sietis su gamtos kultūra klimato kaitos ar nuosmukio, antropoceno, kapitaloceno ir (arba), kaip tai įvardijo Donna Haraway, chtuluceno (angl. Chthulucene), eroje, kurioje nežinomi košmarai dar tik laukia? Mane domina galimybės susieti prigimtinius ar pagoniškus mąstymo ir veikimo būdus su klimato nuosmukio ir (po)antropoceno paveiktu dabarties kontekstu bei galimybėmis susisaistyti su gamtine kultūra ar į ją įsilieti. Netikiu, kad tam įmanoma grįžti atgal, į senuosius laikus. Metų laikai šiaurėje niekada nebebus tokie reguliarūs, kad galėtume švęsti senąsias agrokultūrines šventes. Vanduo yra užterštas plastiko nanodalelėmis. Ateityje iškils būtinybė parengti reikalingą literatūrą bei pedagogines priemones, kurios padėtų žmonėms bent įsivaizduoti, kaip judėti pirmyn. JAV kolektyvo „The Rules“ inicijuota „Seeing Wetiko“ kampanija yra įdomus pavyzdys būdų, kaip pasėti prigimtiškumo koncepciją kaip „virusiniu“ būdu sklindantį memą, prisidedantį prie socialinių bei kultūrinių pokyčių. Kaip jūsų manymu prigimtinio arba tradicinio pažinimo mokymasis sudrebins mūsų dabarties ir ateities įsivaizdavimą?

VM: Aš kartu su AGP pakviečiau Zanę Cerpiną ir Ståhlį Stenslie pristatyti projektą „Antropoceno receptų knyga“, kuriame jie nagrinėja mitybos ir viešojo maitinimo problematiką šiuolaikinėje kasdienybėje, ir kiek paspekuliuoti, ką valgysime (kokias prigimtines medžiagas) iš to, ką galime rasti mūsų artimoje aplinkoje: vabalus, plastiko mikrodaleles ir t. t. Taip pat pakviečiau menininkę ir biologę dr. Špelą Petrič Nidoje atlikti tyrimą ir sumodeliuoti mūsų dabartinį santykį su sukonstruota „prigimtine“ gamta. Taip pat nemažai tikiuosi iš pasiūlymų, gautų per atvirą kvietimą. Aš nerimauju dėl to, kaip išlikti „pagonimi“ išlaikant betarpišką ryšį su gamta ir vietiniais ištekliais pointernetiniame pasaulyje. Taigi raktiniai žodžiai, tokie, kaip „įvietintos ateitys“, „pagoniškas antropocenas“, „ekoseksas“, „sezoninis jautrumas“, „kiberpagonybė“, atspindi mano nerimą ir rūpestį šia tema.

Menininkės Linos Lapelytės performansas „Veiksmas paralelėms” 7-ajame simpoziume

JD: Pastaruoju metu labai domėjausi savotiška lietuviška šiuolaikinio „poindustrinio elektrinio folkloro“ muzika, kuri kitaip negu rekonstruotas folkloras arba modernioji post-folk muzika vengia tiesioginio liaudies dainų ir instrumentinių melodijų motyvų citavimo ir kuria „archaišką“ atmosferą per mitologiškus lyrinius vaizdinius, tamsias ir melancholiškas garso tekstūras bei stiprų pasišventimą tiek gamtinei, tiek urbanistinei vietinei aplinkai. Todėl susisiekiau su dviejų lietuvių projektų „Sala“ (Audrius Šimkūnas) ir „Skeldos“ (Vytenis Eitminavičius) kūrėjais, kurie, tikėtina, sukurs įdomių įvietintų garso kūrinių ir performansų po kūrybinių rezidencijų Nidoje prieš simpoziumą. Folkloro įkvėpta lenkų eksperimentinės muzikos grupė „Księżyc“, atstovaujama Roberto Nizińskio, taip pat buvo pasiūlyta kaip vienas tinklo partnerių, dalyvaujančių simpoziumo rengime, tad tikiuosi bent kelių grupės narių gyvo garso koncerto, tuo labiau, kad jie dar nėra groję Lietuvoje. Apskritai aš daug mąstau apie tai, kad folkloras visada yra tam tikros epochos produktas ir todėl XXI amžius turėtų turėti savo folklorinę muziką, kuri remtųsi šiuolaikiniu garso žodynu ir tuo pačiu metu būtų įleidusi šaknis į vietinę kultūrą bei gamtinę aplinką.

JB: Ne pirmus metus stebėdami, o kartu vienaip ar kitaip dalyvaudami šiame lauke su Jurijumi ieškojome kritinės atspirties ir komentaro mums rūpimai klausimais. Praėjusią vasarą lankėmės „Prigimtinės kultūros instituto“ organizuotame seminare „Prigimtinė kultūra XXI amžiuje: tąsa, tankis, takumas“, kuriame išgirdome įdomių filosofės dr. Jurgos Jonutytės pastabų. Tad simpoziume Jurga žada kalbėti apie kintančias tradicijos sampratas bei vietinės kultūros ir dabar populiarėjančios „prigimtinės kultūros“ sampratų skirtumus, „senovinių“ tapatybių troškimą potapatybiniame amžiuje ir ankstesnius, pvz. 90-ųjų „atsivertimus“ į pagonę, jungį su eko idėjomis. Vilniaus universiteto Konfucijaus instituto direktorius ir Indilogijos ir budizmo studijų profesorius dr. Audrius Beinorius mums pasirodė geriausiai galintis apibendrinti ne tik lietuviškas praktikas, bet ir palyginti tradicijos modernizavimo ir komercializavimo procesus pasaulyje, ypač Indijoje.

AGP: Mano įnašas į „Inter-formato“ simpoziumą yra susijęs su mano kaip tarpininko, koordinuojančio dalyvius iš „Inter-PAGAN“ tinklo, finansuojamo Šiaurės šalių kultūros centro (Nordic Culture Point) lėšomis, vaidmeniu. Tai tarptautiniai ir regioniniai man jau pažįstamo tinklo partneriai, išskyrus „Księżyc“ – menininkų ir etnomuzikologų kolektyvą iš Varšuvos, kuriuos, kaip minėta anksčiau, pakviesti pasiūlė Jurijus. Jų atitikmenys – nevyriausybinė organizacija iš Latvijos „Lauska“, veikianti Rygoje; abu kolektyvai leidžia ir tiria etninę muziką. Deja, latvių atstovai negalės apsilankyti simpoziume dėl jų pačių vidurvasarį organizuojamo renginio Vidžemėje, Latvijoje, bet pažadėjo tiesioginiu ryšiu dalintis ten vykstančiais įvykiais. Likusi tinklo dalis yra iš tarpdisciplininio, ekologinio ir postmedijų meno laukų, taikanti kritinę materialaus ir vietinio konteksto perspektyvą šiuolaikiniame mene bei kultūrinėje produkcijoje. Škotijos skulptūros dirbtuvės (Scottish Sculpture Workshop) pakvietė savo kuratorę doktorantę Naomi Pearce, besidominčią feministinės ekspertizės (feminist forensics) metodologijomis (kur „kiekvienas kontaktas palieka pėdsaką“) ir planuojančią jas pritaikyti Aberdinširo ir Nidos peizažų tyrimui. Lilli Tölp iš „Green Root Lab“ (Pernu) ir Mari Keski-Korsu („Pixelache“, Helsinkis) pristatys performatyvaus meno ir gydomąsias praktikas – judesį bei vanojimą pirties vantomis, akcentuodamos natūralias medžiagas ir tradicinį finougrų santykį su medžiais. Mikko Lipiäinenas į mūsų renginį perkels telematinius ryšius iš „Pixelache“ festivalio ir patirtį iš Pietų Brazilijos, perteiktą iš kritinės autochtoniškumo ir pokolonijinės perspektyvos. Tarpdisciplininio meno grupė „SERDE“ dirbs su jaunimu Kuržemėje, Latvijoje, tradicinių „galios simbolių“ kasdienybėje tema. Kristin Bergaust, menininkė ir profesorė iš Oslo, ir Kira O’Reilly, performanso menininkė ir dėstytoja iš Helsinkio, prisidės savo pačių tyrimu arba praktika ir, tikiuosi, dalyvaus svarstymuose apie pedagogiką ir jaunosios kartos praktikų įtraukimą. Tai yra įdomus ir savotiškas mišinys, nekantrauju sužinoti daugiau simpoziumo metu.

Taip pat pakviesti du svečiai, nepriklausantys tinklui, kurie mane intriguoja. Viliuosi, kad jie galės papasakoti apie archetipų laužymą ir reformavimą, ypatingai tų, kurie susiję su lytimi ir (arba) gamtine kultūra (natureculture). Rašytoja, kuratorė Kristen Sollee rašė apie moterų galią ir istoriškai moterų patirtą prievartą, grįstą kaltinimais raganyste (knyga „Raganos, šliundros, feministės“ (Witches, Sluts, Feminists, 2017). Dougaldas Hine’as yra socialinis aktyvistas ir leidybinio projekto „The Dark Mountain“ redaktorius, Uncivilisation Manifesto bendraautorius, kuris daugelį rašytojų paskatino nebetikėti įsitvirtinusiais civilizacijos naratyvais. Yra neblogų priežasčių, kodėl reikėtų skeptiškai vertinti mitopoetines kalbas apie praeitį, dabarties progresą ir galimą ateitį.

Iliustracija viršuje: Dūminė menininkės Ruth Proctor eisena „Dangus griūva” 7-ajame simpoziume

Straipsnio autorius:
Dr. Vytautas Michelkevičius yra kuratorius, tyrėjas, knygų sudarytojas ir autorius, kurio interesai plėtėsi nuo fotografijos išplėstame lauke iki medijų meno bei teorijos ir diagramavimo bei žemėlapiavimo, o pastaraisiais metais – link meninio tyrimo akademijoje ir už jos ribų. Dėsto meno teoriją ir praktiką bakalauro, magistro ir doktorantūros studentams Vilniaus dailės akademijoje ir dirba jos padalinio Nidos meno kolonijos meno direktoriumi. Kuruoja parodas, simpoziumus ir netikėtas situacijas įvairiuose kontekstuose nuo Lietuvos paviljono 56-ojoje Venecijos bienalėje iki LTMKS projektų erdvės „Sodų 4". Daugiau https://vilnius.academia.edu/VytautasMichelkevicius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *