„40 metrų ilgio 13 milimetrų pločio“. Yann Vanderme paroda Prancūzų institute Vilniuje

Prancūzų menininkas Yann Vanderme atstovauja šiandien populiarias neokonceptualias taktikas – mėgsta „ištirpti“ kasdienybėje ir į ją dar įmaišyti gero humoro dozę. Žinoma, humoro jausmą turi arba ne. Vanderme turi. Galų gale išeina efemeriškas, tačiau kartu substancialus ekstraktas.

Vanderme neįpareigojantis veiklos lengvumas, sakytume, labiau priklausytų Rytų, nei Vakarų Europos konceptualizmo tradicijai. Kai kurie Vanderme kūriniai – tarsi čeko Jiři Kovandos kūrinių remiksai. Vaikščiojimas per perėją pirmyn atgal, sėdėjimas lauko kavinėje, tarsi būtum kažkam paskyręs pasimatymą… Stovėjimas telefono būdelėje su rageliu rankoje, tarsi iš tiesų kažkam skambintum…

Tiesa Vanderme mėgsta savotišką „tiražavimą“ – tam tikrą idėją pritaiko daugybę kartų daugybėje situacijų. Įgyvendindamas projektą „Viską daryti 33 procentais“, Vanderme iš tiesų taip ir „gyvena“ – pakyla tik iki Eifelio bokšto antro aukšto, t.y. 33 % aukščio, tarp 2006 metų kovo 22 d. ir balandžio 11 d. menininkas aplanko daugybę kino seansų – kino salę palieka peržiūrėjęs 33 % kiekvieno filmo trukmės.

Dalyvauja demonstracijoje, turinčioje žygiuoti nuo Respublikos aikštės iki Italijos aikštės Paryžiuje, ir pasišalina iš demonstracijos ties Bastilijos aikšte, t.y. nužygiavęs apie 33 % demonstrantų numatyto kelio. 2006 metų gegužės 26 d. Vanderme pakyla į Monparnaso dangoraižio 18 aukštą, taigi 33 % visų 56 aukštų. Tų pačių metų birželio 26 d. menininkas atiduoda elgetai 33 % savo kišenėje turėtų pinigų – 50 eurocentų iš turėto vieno su puse euro. Vėlgi tų pačių metų rugsėjo 2–3 dienomis menininkas aplanko 33 % Luvro muziejaus ekspozicijų erdvės (renkasi labiau žinomų meno kūrinių erdves, kaip antai erdvę su Džokonda…). Arba bare išgeria tiek alkoholio, kad jis sudarytų 33 % alkoholio kraujyje, skaičiuojant nuo tos ribos, ties kuria ištinka koma…

Vanderme žaidžia procesu ir jo efemeriškumu, kad ir kiekvieną dieną nusikirpdamas po plauką ir fotografuodamas šį rezultatą… Rezultatas, žinoma, nematomas. Įdomu ir tai, kad Vanderme performatyvios meninės taktikos dažnai nematomos ir nepatikrinamos – belieka patikėti jo žodžiu. (At)pasakojimas ir sukuria kūrinį, taip pat jo žavesį.

Dar vienas Vanderme dominantis dalykas – psichosocialinė erdvė. Kartais tai gali būti institucijos erdvė, kaip kad kūrinyje „Lentyna“, kai menininkas standartinę mobilią galerijos lentyną su įvairiais įrankiais, dėžėmis, perkelia galerijoje iš vienos patalpos į kitą. Tačiau tai padaro išpjaudamas patalpas skiriančioje sienoje angą, pro kurią perstumia lentyną, ir vėl užmontuoja sieną atgal.

Parodijuojama institucijos erdvė ir (meninis) veiksmas. Prisiminkime kaip Saulius Leonavičius NDG nuo pjedestalo nuėmė Deimanto Narkevičiaus kūrinį „Per ilgai ant paaukštinimo“ – du druskos pripiltus batus – ir jį vėl pastatė į vietą. Tik Vanderme  paradoksalią situaciją sukuria tyčia įdėdamas neproporcingai daug ir sunkaus darbo atlikti elementariam veiksmui, o Leonavičius paradoksalizuoja situaciją beveik nedarydamas nieko.

Dar vienas Vanderme kūrinys – galerijoje į miltelius sumalta kėdė, sumaišyta su baltais dažais, kuriais perdažomos galerijos sienos. Beje, su įmaišyta kėde dažai išėjo kiek tamsesni, nei galerijos sienos. Tokiu būdu erdvės ir fiziškai apčiuopiamo objekto idėja vėl perkeliama į paradoksalios koncepcijos, paradoksalaus veiksmo dimensiją.

Tačiau Vanderme su „erdve“ juokauja ne visada. Kartais jis mėgsta ręsti sudėtingas erdvines arba geriau būtų sakyti – psicho-socialines – konstrukcijas žiūrovų sąmonėje. Tiksliau sakant, sudėtingomis jos tampa tik tam tikrų santykių grandinėje,  kai ekspozicijos erdvė ir ekspozicijoje demonstruojamos (grafinės ar video) erdvės idėjos tęsiasi, dauginasi žiūrovo sąmonėje.

Būtent tokia yra menininko paroda Prancūzų institute. Menininkas demonstruoja kito su erdve susijusio projekto video įrašą – pristatoma instaliacija, sukurta Suomijoje, senoje cukraus gamykloje, kuri šiandien yra apleista. Jos patalpoje menininkas restauravo 13 milimetrų pločio juostelę, kuri tęsiasi ant sienų, grindų ir lubų. Juostelė buvo atnaujinta taip, kaip kad atrodė prieš 30 metų, kai gamykla veikė. Ši laikina perspektyva tarp ryšio su kita instaliacija, suvokiama kaip čia ir dabar, tiesiogiai priešpastatoma Prancūzų instituto architektūrai. [1]

Magnetinė juostelė ištiesta fabriko erdvėje, „keliauja“ per grindis, įvairius objektus, sienas, lubas… Video kameros akis „seka“ juostelę ir toks judėjimas pamažu pašalina iš video įraše demonstruojamos erdvės aiškiai apibrėžiamas koordinates. Galime sakyti, jog architektūrinė erdvė virsta vidine psichologine. Maža to, Vanderme į šį žaidimą įtraukia ir Prancūzų instituto rūsio erdves – jų (pseudo)senoviniam manieringumui oponuoja video įrašo erdvė, taip pat specialiai į instituto rūsį atgabentas didžiulis baltas kubas, ant kurio dar ir projektuojamas 3D filmukas. Jame „atkuriamas“ šio kubo atgabenimas į rūsį. Menininkas norėjo  maksimaliai didelio kubo, kurį vis dėlto pavyktų nugabenti komplikuotomis erdvėmis, raitytais laiptais į rūsį.

Taigi, 3D filmukas siūlo dar vieną erdvės dimensiją, susijusią jau su konkrečia erdve „čia ir dabar“. Tokiu būdu menininkas žiūrovo sąmonėje sukuria erdvinį voratinklį, kuriame ištirpdoma socialinės architektūrinės erdvės dimensija ir suaktyvinamas psichosocialinės arba tiesiog vidinės psichologinės erdvės pojūtis arba įspūdis. Galima netgi sakyti, kad Vanderme tokiomis manipuliacijomis simuliuoja žiūrovo sąmonėje hipnozei ar sapnui artimą būseną.