Alternatyva ar karikatūra? Pokalbis po pirmų atvirų tarpdisciplininių menininkų studijų dienų „Fluxus Ministerijoje“

2010 m. birželio 14 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt
atviros studijos ant tapetu

Kęstutis Šapoka (K.Š.): Taigi, LTMKS surengė stambesnį prisistatymo projektą po, sakyčiau, ilgos pertraukos, kuriame bendrai ir kartu demokratiškai sudalyvavo sąjungos senbuviai ir nauji nariai, net Artnews.lt redakcija, atstovaujama Neringos, pavirto į improvizuotą barą… Kokie jūsų įspūdžiai apie projektą bendrai, kokius atskirus pasirodymus ar sąjungos atsinaujinimą? Gal teko nugirsti pašalinių atsiliepimų? Juo labiau, kad pirmąjį projekto vakarą buvo nemažai lankytojų, tarp kurių teko matyti ir mūsų šiuolaikinio meno institucijų isteblišmento atstovų…

Ugnius Gelguda (U.G.)
: Garsesnių atsiliepimų gal ir neteko girdėti, bet vis dėlto tai sėkmingas atgimimas ir puiki savęs, kaip sąjungos reprezentacija t.y. buvo puikus priminimas kuratoriams, bei institucijų vadovams, kad LTMKS gyva ir vėl reikalauja dėmesio iš žiūrovo. O, kad sąlygos kurti tikrai geros, jie galėjo įsitikinti atvirose studijose gegužės 21, 22 dienomis… Fluxus Ministerijos intensyvus „gyvenimo pulsas“ turėtų mus skatinti burtis ir koncentruotis ieškant vieningų sprendimų.

Neringa Černiauskaitė (N.Č.): Be Monikos Krikštopaitytės „7 meno dienose“ skaityto straipsnio apie šį LTMKS renginį rimtesnių ar išsamesnių nuomonių girdėti neteko. Galbūt taip nutiko dėl paties sąjungos prisistatymo Fluxus Ministerijoje formato – neįpareigojančio pasivaikščiojimo po nematytas erdves, virtusio susitikimų ir susipažinimų erdve (veikiau vieta). Manau, tai ir buvo stipriausia šio renginio dalis – nepretenzingumas, bet ir ne paaugliškas turimų erdvių dekoravimas ir demonstravimas. Tiek senieji, tiek nauji sąjungos nariai turi pakankamai savi-reprezentacijos parodinėse ir ne tik erdvėse ir situacijose, tad ir atvertos studijos priminė elegantišką nuogo pirštelio kyštelėjimą, primenantį apie likusio „kūno“ potenciją.

K. Š.: Kadangi, turbūt, reikėtų ne tik pagyrų, bet ir kritiškų pastabų, tai kartu noriu paklausti ar neatsirastų ir tokių pastebėjimų  apie projektą ar LTMKS, atsidūrusią Fluxus Ministerijoje?

U.G.: Tai tarsi pirmas žingsnis, primenantis, kad Fluxus Ministerijoje yra jau senokai susiformavusi organizacija, dirbanti ne pirmus metus bei turinti labai aiškią poziciją šiuolaikinio meno klausimu. Ketvirtas pastato aukštas tarsi tampa natūralia opozicija Fluxus Ministerijoje vykstantiems renginiams, bet taipogi išlaikanti gana neutralią nuomonę apie viduje vykstantį meno eksploatavimo fenomeną.

N.Č.: Vis dėlto, galbūt būtent paaugliško entuziazmo, kuriuo užsikrėtusi visa Fluxus Ministerija, (nebe)turėjimas ir perdėm pragmatiškas požiūris į turimą situaciją, nepadeda sąjungai proporcingai atsverti to intensyvaus (neretai naivaus) „gyvenimo pulso“, nuo kurio sąjunga visaip mėgina atsiriboti. Aktyvi Ministerijoje veikiančių (joje kone gyvenančių) jaunųjų meno entuziastų veikla nuolat mirga žiniasklaidoje ar facebooke, kur Fluxus Ministerija turi jau per 6000 gerbėjų. Ilgai delsiant būtent toks šios institucijos veidas įsirėš kultūrinių renginių lankytojų atmintyje ir nuostatose, nekalbant jau apie politinį šio pastato ir iniciatyvos kontekstą…
Tad gal net turėtume šio to iš „meno aktyvistų“ pasimokyti?

K.Š.: Taip, kartais pasižiūrėjus į tokią neįpareigojančią tų aktyvistų veiklą ir jų savireklamos būdus, kartais net pavydas ima. Kita vertus, dažnai jaučiuosi dviprasmiškai, matydamas kaip lengvai ir paviršutiniškai tas aktyvus jaunimas perima visas įmanomas tarpdisciplinines veiklos formas ir sukarikatūrina, tarsi parodijuoja tai, ką mano atstovaujanti LTMKS. Tada tikrai galvoju ar tas ketvirtas aukštas tikrai yra opozicija? Tas paviršutiniškumas labai sujaukia prioritetus. Kita vertus, iš tiesų nežinau, ar, pavyzdžiui, LTMKS sąjungai reikia tokios reklamos ir 6000 tūkstančių gerbėjų? Kyla klausimų ką tai duoda? Koks to ėjimo į liaudį galutinis tikslas – edukacinis, komercinis?

N.Č.: Deja, šie aktyvistai tikrai neironizuoja savo projektų „tarpdiscipliniškumo“ (abejoju, ar jie apskritai mėgsta dviprasmybes), suvokdami ir traktuodami šį terminą būtent taip, kaip tai daro didžioji dauguma „tarpdisciplininių“ projektų rengėjų, siekiančių paramos iš kultūros ministerijos, t.y. kaip kažką, ko neįvardinsi vienu žodžiu. Todėl sąjunga išlieka opozicijoje, tik galbūt netinkamai, nepakankamai aiškiai ir garsiai tai išreiškia. Ar tai dėl baiminimosi prarasti ką tik pirmą kartą sąjungos istorijoje gautas patalpas? Tie 6000 gerbėjų išties praverstų, kuriant norimą tarpdisciplininio meno įvaizdį. Be to, manau, jog sąjunga kaip tam tikra susivienijimo ir savivaldos forma savaime pretenduoja į didesnio mastelio veiklą ir auditoriją, ypač Lietuvos meno sąjungų kontekste. Kitu atveju „tarpdisciplinininkų“ susivienijimas galėtų/turėtų vadintis „klubu“, „grupe“ ar „draugija“. Tačiau sąjunga apeliuoja į atvirumą ir viešumą, todėl „ėjimas į liaudį“ yra ne tik neišvengiama, bet ir privaloma programos dalis, į kurią nereiktų žvelgti su ironija, nes „liaudis“ yra nepaprastai imli idėjoms, tereikia jas tinkamai ir sistemiškai pateikti (ką parodė pastarųjų mėnesių įvykiai visuomenėje, staiga (vietoje ar ne) prisiminusioje savo pilietiškumą).

U.G.: Tikslas labai formalus ir gal pirmosios pastangos kiek primena Vilniaus dailės akademija baigiančių studentų peržiūras, nors šiuo atžvilgiu koją kiša pats pastato statusas ir taip akcentuojama „laisvė kurti”. Bet juk tai tik pradžia.

K.Š.: Prisipažinsiu, dar iki šiol dar kartais suveikia kažkada kažkieno, pavyzdžiui, garbių dėstytojų, įkaltos tiesos apie meno autonomiją, apie meną, kuriamą užsidarius dirbtuvėje ir vėliau tarpstantį galerijos tyloje ir nė artyn neprisileidžiantį gatvės šurmulio… O  štai Ugnius sakė, kad visiškai normalu, pavyzdžiui, dirbti „atviros studijos“ principu, kai smalsuoliai bet kada gali užsukti ir pasižiūrėti ką ir kaip darai… Ką manote apie tai?

U.G.: Gal šis pavyzdys labiau būtų prasmingas kalbant būtent apie atvirų studijų dienas, nei studiją kaip „laisvalaikio centrą“, kuriame gali stebėti gimstančius projektus. „Atvirų durų dienos“ supažindina lankytojus su meno kūrimo procesu ir primena, jog pastarasis stipriai pasikeitęs, nors daugelis smalsuolių vis dar turbūt įsivaizduoja menininką su berete ir teptuku rankoje, kaip pavaizduota paskutiniajame Dainiaus Liškevičiaus video darbe „Le caricature“.

N.Č.: Pritariu Ugniui, tačiau tuo pačiu manau, jog šis „atsivėrimo“ principas itin priklauso nuo pačių priemonių, su kuriomis menininkas dirba – atviros tapytojo, keramiko ar grafiko studijos gali pritraukti krūvas smalsuolių, tačiau abejočiau, ar jiems būtų įdomu stebėti prie didesnio ar mažesnio galingumo Mac‘o palinkusį garso/video/foto menininką, įsistebeilijusį į kažkokias diagramas…Manau, jog studijų atvėrimas turi tapti ne rakto spynoje pasukimo veiksmu, o savito formato renginiu, pakviečiančiu publiką tiesioginiam dialogui su menu, menininkais ir tarp pačių lankytojų.

K. Š: Ką pats Dainius mano? Man irgi Tavo projektas pasirodė vykęs konkrečiai atvirų durų projekte konceptualiai ir „dizaino“ prasme…

Dainius Liškevičius: Mano nuomone, LTMKS studijos yra tik kaip galimybė kažką sukurti, fiziškai suteikto ir limituoto laiko ir erdvės perspektyvoje, apipinto įvairiausiais, galbūt, nepalankiais, bet neišvengiamais kontekstais. Savo studijos pristatyme pagrindiniu meno objektu buvo pati studija, kitaip tariant – patalpa, kuriai aš suteikiau studijos statusą. Joje išeksponuoti trys maži ironiški objektai kaip atskiros stereotipinės istorijos apie menininką ir studiją, turėjo papildyti čia esantį minimalų studijos inventorių t. y. baldus: kėdę, lentyną, stalą, šviestuvą. Tokiu būdu norėjau pateikti naratyvą į galimą kūrybos perspektyvą laike reprezentuojamoje patalpoje. Taigi, LTMKS studijų buvimas Fluxus Ministerijoje ir yra pagrindinis, svarbiausias ir atviras projektas pačiai sąjungai (kaip išbandymas), kuris vyks tiek, kiek mes ten būsime ir komunikuosime. Studijos atviros ar užrakintos, vis tiek bus tie maži inkubatoriai, kurie kažką pagamins.

K.Š.: Aš, pavyzdžiui, iki šiol kuriantis tik „savo malonumui“ ar kažkokiai abstrakčiai meno idėjai, iš esmės, užsiimdamas beprasmiška veikla, nebegaliu pasakyti, kas yra mano kūrybos adresatas ir ką šiuo atveju man duoda toks viešumas ar toks projektas… vėl viskas susiveda į kažkokią abstrakčią „misiją“…Galbūt Ugnius, pradėjęs sėkmingą institucinę karjerą, tiksliau gali apibrėžti (savo) prioritetus ir išvaduoti iš to užburto rato?

U.G.: Gal klausimas būtų, kiek menininkui šios patalpos iš tikrųjų svarbios kaip dirbtuvės ir kokią jis kainą pasiruošęs mokėti? Aš nekalbu apie aktyviai besireiškiančius lokalius kultūrinius susivienijimus. Lyginant su užsienyje atliekama praktika, sunku pasakyti, ar atvirų studijų idėja pasitvirtintų, turint omenyje visuomenėje vyraujančias nuotaikas kultūros atžvilgiu. Tad prioritetas yra bendrai vykstantis ir visus vienijantis procesas, bet ir vėl kalbu tik apie pačią LTMKS.

K. Š.: Ką manote apie meno ir politikos santykį. Neringa užsiminė apie Ministerijoje dominuojančią saviveiklą, bet yra ir kita – politinės reklamos – potekstė, į kurią pakliūna ir sąjunga, ir Artnews redakcija. Ar į tai žiūrite neutraliai, kaip jūsų neliečiantį foną? O gal, kaip sąjungos pirmininkas Vytautas Michelkevičius sako, neigiamas požiūris į politikos ir meno maišymąsi yra tik sovietinės epochos liekana, kai dailininkai buvo atsiriboję (tiksliau, sau įteigę, kad atsiribojo) nuo politinio konteksto?

U.G.: Aš tai matau kaip dar vieną kontekstą kūrybinėms refleksijoms, o atsakymą dėl politinės reklamos sužinosime jau greit – po metų.

N.Č.: Esu tikra, kad bet kurioje šalyje meno ir politikos maišymasis neturi neigiamo požiūrio, jei šis maišymasis turi kritinį pobūdį, turiu omeny, jei kritinis menas yra politiškas. Tačiau jei menas tampa politikos įrankiu, o ne atvirkščiai, tuomet šis maišymasis natūraliai sukelia susierzinimą. Politinis Fluxus Ministerijos kontekstas visiems yra puikiai žinomas ir suprantamas, o pasikartojančios aplinkinių replikos apie mūsų sąskaita daromą politinę reklamą kelia šypseną –  „Ir tik tiek?“, dažniausiai atsakai. Aš, ypač atstovaudama žiniasklaidos priemonei, žvelgiu į buvimą šioje institucijoje, kaip į tam tikrą  „infiltravimosi“ formą, galimybę visus joje vykstančius procesus stebėti iš vidaus ir tuo pačiu išlaikyti kritinę distanciją. Taip gaunama informacija iš pirminio (?) šaltinio, o ne iš entuziastingų šūkalojimų facebooke. Manau, jog sąjungos nariai, puikiai suvokdami, kokiame kontekste yra atsidūrę, taip pat sėkmingai šią distanciją išlaiko ir savo veikla jie labiau išnaudoja šią instituciją, nei ji juos. Čia iš dalies sąjungos pasyvumas, ar veikiau narių savarankiškumas, įgauna savų pliusų ir visą didžiąją politinės reklamos kampaniją savo aktyvia veikla „varo“ jaunieji meno entuziastai.

K.Š.: Gal kokie atskiri atvirų studijų projektai paliko gilesnį įspūdį, kuo nors įstrigo   kaip nors pakeitė požiūrį ar jį papildė į kokius nors menininkus, jų kūrybą?

N.Č.: Savo taiklumu labiausiai įstrigo Gintaro Makarevičiaus požiūris į tai, ką turėtų būti galima pamatyti tokių atvirų studijų dienomis – tarpinę būseną, kūrybinio proceso pėdsakus, o ne rezultatus (šį požiūrį ko gero geriausiai iliustruoja Jurgos Barilaitės nebaigto projekto eskizai).

K.Š.: Man patiko ne tiek konkretūs kūriniai ar dirbtuvių pristatymo sprendimai, bet būtent pati eklektika, temų ar chronologijos nebuvimas, laisvas formatas. Visi rodė ką norėjo ir kaip norėjo…. bet tuo pačiu tai nebuvo panašu į naivų jaunųjų entuziastų maksimalizmą kituose aukštuose, nes bet kokiu atveju tas „įdirbis“, motyvacija jaučiasi net iš pažiūros spontaniškame renginyje.  Ką gi, sąjunga atsidūrė naujoje situacijoje, savotiškai suaktyvėjo ir tai įdomu. Po metų galima bus palyginti šį veiklos etapą su buvusiais ir galbūt išryškės kokie netikėti – pozityvūs ar negatyvūs – aspektai…

atviros_studijos_lankytojai1 atviros studijos dainiaus liskeviciaus erdve

Dainiaus Liškevičiaus studija.

atviros studijos antano stanciaus studija

Antano Stančiaus studija.

atviros studijos ant tapetu

Dariaus Gerasimavičiaus kuruota paroda „Ant tapetų”.

atviros studijos jurga barilaite

Jurgos Barilaitės ekspozicija.

atviros studijos Narkus ir Zabarauskaite

Mildos Zabarauskaitės ir Roberto Narkaus „Patriotizatorius”.

Atviros (LTMKS) Studijos Fluxus Ministerijoje (LT).

Nuotraukos: Vytautas Michelkevičius.

Video: Evaldas Jansas.

Komentarai

  1. ice

    primena artotlona vienok. pasiskaitom ir pamastom http://www.ekspertai.eu/index.php?option=com_content&view=article&id=739:kvietimas-i-veks-kureju-tarpusavio-diskusija&catid=56:veks-tukstantmetis&Itemid=75
    didziausia beda, kad aktyviai ir gausiai komunikuojant su visuomene si siuolaikine saviveikla eilini karta parodys, kad menininkai yra totalus shudmaliai ir bet kokia materialine parama jiems yra beprasmis mokesciu moketoju pinigu svaistymas. gal visgi atskirkit pelus nuo grudu (o ju sioje ministerijoje yra)?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *