"Ir tada atėjo Džonis" - Liudviko Buklio ir Antano Gerliko paroda galerijoje Tulips & Roses

Detektyvinį apsakymą “Žmogžudystės Morgue gatvėje” Edgar Allan Poe pradeda ne nuo istorijos, o nuo teorinio klausimo – kuo paremti gero detektyvo analitiniai gebėjimai? Šį klausimą galima suformuluoti ir taip: ar geras detektyvas yra geras šachmatininkas? Ar detektyvas turi gerai įsisąmoninti tam tikrą taisyklių rinkinį ir gebėti vienu kartu atlikti aibę skaičiavimų? Ar, priešingai, tikro detektyvo įžvalgos nesusijusios nei su šachmatais, nei su matematika? Anot Poe, detektyvo-šachmatininko įvaizdis yra niekam tikęs. Šachmatininko talentas yra tiesiog gera atmintis – sugebėjimas pagal nekintančių taisyklių rinkinį suskaičiuoti kuo didesnį kiekį galimų ėjimų. Šachmatai iš tiesų yra seklus, paviršutiniškas žaidimas. Skirtingos figūrėlių vertės ir galimų ėjimų begalybė tiesiog maskuoja tai, kad visos įmanomos šio žaidimo kombinacijos yra jau apibrėžtos keliomis taisyklėmis ir nekintančiu kovos lauku.

Daug rafinuotesnis, daug artimesnis tikro detektyvo mąstysenai žaidimas yra šaškės, rašo Poe. Tik neatidžiam stebėtojui gali pasirodyti, kad šaškių partijos intriga pasibaigia lentoje likus vos keliomis figūrėlėms, kai dvi ar trys galimos ėjimų kombinacijos akivaizdžios abiems žaidėjams. Iš tiesų tai yra akimirka, kai žaidimas išsivaduoja iš apibrėžtų taisyklių, kai partijos baigtis priklauso tik nuo laimėtojo sugebėjimo pažinti savo priešininką geriau, nei pažįsta jis pats. “Netekęs įprastų nuorodų analitikas ima gilintis į savo oponento charakterį, susitapatina su juo, ir dažnai akimirksniu pamato vienintelį būdą (kartais tiesog absurdiškai paprastą), kuriuo galima priversti priešininką suklysti”, -rašo Poe. Priešininko veido spalva, mimika, trumpas žvilgsnis ar rankos judesys lemiamą akimirką pasako daugiau, nei šaškių išsidėstymas lentoje. Tai ypatingas momentas, kuomet ne egzistuojančios taisyklės nulemia žaidėjų sprendimus, o nenumatytas sprendimas gali laisva valia sukurti taisyklę. Kitaip tariant, tikroji intriga prasideda tuomet, kai žaidimas taisyklėmis tampa žaidimo taisyklės dalimi.

Liudviko Buklio ir Antano Gerliko kūryba yra artima Poe detektyvo Dupin mąstysenai. Dupin nėra nei racionalumo įsikūnijimas, nei mistinėmis galiomis apdovanotas žiniuonis. Jo paslaptis yra gebėjimas tapti kitu žmogumi, fiziškai įsikūnyti į savo priešininkus. “Kai noriu sužinoti, protingas ar kvailas, geras ar suktas yra koks nors žmogus, bandau kiek įmanoma tiksliau pamėgdžioti jo veido išraišką – tuomet stebiu, kokios mintys ir jausmai kyla manyje”, -svetimais žodžiais kalba Dupin. Tikras detektyvas iš tiesų yra ne tas, kuris turi savo mąstymo sistemą, o tas, kuris sugeba mąstyti pagal kitų sistemas. Ne tas, kuris kiaurai permato žmonių sielas, o tas, kuris gali tapti veidrodžiu kitų akims. Būtent taip veikia ir Antanas su Liudviku. Jie visuomet žaidžia pagal žiūrovo taisykles. Regis, tik žiūrovas nusprendžia, kokia turi būti žodžių ir daiktų tvarka. Tačiau laikas nuo laiko kažkas pasikeičia -raidės lieka savo vietose, tačiau staiga nebegaliu jų perskaityti. Mano atvaizdas veidrodyje sujuda šiek tiek anksčiau, nei aš pats.

Visai nenoriu pasakyti, kad Antanas su Liudviku konstruoja Trojos arklius žiūrovo galvoje. Nėra taip, kad kūrinio „vidus” staiga pasirodytų besąs kitoks, nei „paviršius”. Dalykai čia yra subtilesni. Knygoje „Istorijos salos” antropologas Marshall Sahlins aprašo pirmąjį kapitono Kuko apsilankymą Havajų salose 1778 metais. Sunku įsivaizduoti, kas turėjo dėtis havajiečių galvose, kai horizonte pirmą kartą pasirodė vakariečių laivai. Galima spėti, kad įvyko radikalus pasaulėžiūros lūžis -havajiečių visata turėjo staiga susidurti su kitybe, kuri netilpo jokiose suvokimo schemose. Nieko panašaus, rašo Sahlins. Tą akimirką, kai Kukas žengė pirmąjįžingsnį Havajuose, jis jau buvo tapęs Metų Dievu Lonu, tradiciškai sugrįžusiu pas havajiečius atnaujinti vaisingąsias žemės galias. Nuo tada, iki pat savo mirties Kukas rūpestingai vykdė Lono pareigas, kurios buvo numatytos havajiečių papročiuose. Vakarų pasaulis ir visa jo tvarka įsismelkė į Havajų kultūrą be jokių lūžių. Kapitonas Kukas pats to nežinodamas ėmė elgtis kaip dievas, o havajiečiai lyg niekur nieko įsitraukėį Vakarų komercijos sistemą. Pasaulio pasikeitimas turėjo įvykti kaip stebuklas, tačiau jis puikiausiai tilpo kasdienybės rėmuose. Ar jis taip pat galėtų tilpti parodos rėmuose? Manau, kad taip.

Liudvikas Buklys (g. 1984) ir Antanas Gerlikas (g. 1978) yra Vilniaus Dailės akademijos magistrantai. Kartu šie menininkai dalyvavo parodose Lietuvoje bei užsienyje. Anksčiau sukurti menininkų darbai buvo rodyti Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, „Kunstverein Munster” muziejuje Vokietijoje, „Rael Arel” galerijoje Estijoje bei kitur.