Bemiegės naktys tęsiasi. Pokalbis su fotomenininke Joana Deltuvaite

2010 m. balandžio 2 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
J.Deltuvaite_ta nakti kuria nemiegojau 1

Prieš trejus metus sukurtas menininkės Joanos Deltuvaitės fotografinis ciklas „Tą naktį, kurią nemiegojau…” jau buvo matytas fotografijos kataloguose, tad lyg ir neturėjo nustebinti. Tačiau įžengus į Vilniaus fotografijos galeriją atsitiko kažkas netikėto – pamačiusi, kad įprasta galerijos erdvė skendi tamsoje, kurį laiką stovėjau tarpduryje kaip įbesta, nežinodama, ar reikia ko nors paprašyti, kad įjungtų šviesą, ar čia ir turi būti tamsu. Mat parodos atidaryme neteko dalyvauti, o ir iš pažįstamų atsiliepimų apie Tavo, Joana, parodą ir tai, kad ji panašiu pavidalu buvo rodyta Klaipėdoje, nebuvau girdėjusi. Paprastai sakant, atėjau „neparuošta”. Tirštai tamsai įtraukus į galerijos vidų, monotoniškas laikrodžio tiksėjimas perkėlė į kitą laiką – „tą naktį, kurią Tu nemiegojai”. Apie „tą naktį” ir pakalbėkime.

Neseniai matytame Jolantos Mikulskytės Sapnų mašinos” projekte sapnų mašinos mechanizmo dėka instaliatyviai pateikti grafikos kūriniai kėlė žiūrovui raminančias emocijas. Tuo tarpu Tavo fotoinstaliacija kelia neramias, egzistencialistines mintis. Kokių gi emocijų, minčių, idėjų perteikimas buvo Tavo tikslas?

Parodoje mano tikslas buvo sukurti būtent tokią erdvę ir nuotaiką, kokia būna naktį, kurią neužmiegi. Tokią, kokią jaučiu aš ir, manau, daugelis kitų neužmiegančių. Patekęs į parodos erdvę, žmogus tarsi pajunta tą siaubą, tą pažįstamą nerimo jausmą. Tuomet aš nebekontroliuoju žiūrovo minčių ir emocijų – jis lieka vienas su savo mintimis bei prisiminimais ir asmeniškai juos išgyvena. Apie emocijas, kurias sukelia ši serija, reikėtų klausti žiūrovo.

Kaip pirmą kartą buvo eksponuotos šio ciklo fotografijos ir kaip gimė idėja jas pateikti instaliatyviu būdu? Kodėl Tau tai buvo aktualu?

Pirmą kartą šis projektas pristatytas Klaipėdos Fotografijos galerijoje 2007 m.  Įspūdis buvo panašus ir galerija, kurios architektūra komplikuota ir ne visada dėkinga fotografijai, tiko idealiai. Apšvietimas tą kartą buvo kitoks – naudojau silpnas lemputes, uždengtas juoda medžiaga, o ne diodus kaip Vilniuje. Paroda Klaipėdoje susilaukė labai teigiamų įvertinimų, tad norėjosi ją pristatyti ne tik gimtajame mieste, bet ir Vilniuje, kuriame gyvenu.
Vėlgi, svarbiausia buvo perteikti jausmą, tad tradicinis fotografijų pateikimas šiuo atveju netiko. Toks instaliatyvinis būdas gimė labai natūraliai, galvojant apie tai, kaip sukurti neužmiegančio žmogaus aplinkos ir jausmų atmosferą.

Tu žinoma kaip jaunosios kartos fotografijos, ieškančios žmogaus identiteto per jo aplinką, asmeninius daiktus, atstovė. Toks polinkis ypač ryškus „Skvotuose”. Žiūrint į skvotų vaizdus, žmogaus identitetas tarsi ištirpsta daiktų įvairovėje ir vėliau turi jį sugaudyti, susirinkti ir sąmoningai susidėlioti kaip mozaiką. Šiame projekte, patekęs į tą tamsą, tarsi jauti greta kvėpuojant gyvą žmogų, kuris kankinasi negalėdamas užmigti, sutrikęs, abejojantis…

„Tą naktį, kurią nemiegojau“ skiriasi ne tik nuo „Skvotų“ projekto, bet ir visų ankstesnių mano serijų: „Buitis“, „Po“, „Persikraustymas“ ir „Palikta buitis“. Visose jose apie žmogų kalbu per daiktus.  Apie jo gyvenimo būdą, socialinį sluoksnį, mąstymą ir aplinkos suvokimą, tuo tarpu šioje serijoje kalbu apie jausmą ir būseną. Čia ne taip svarbu, kas pavaizduota, bet kokius jausmus sukelia ir kodėl. Čia tik neužmiegančio žmogaus matomi vaizdai. Fotografijos tampa scenografija visam tam minčių spektakliui. Šiuo atveju, instaliacija – tai kiautas, sukurta uždara tamsi erdvė, kurioje neišvengiamai lieki vienas su savimi.

Pats formalus parodos vaizdas (tirštoje tamsoje blausiai apšviesti kabo mažyčiai fotografijos inkliuzai, kuriose užfiksuotas langas iš kambario vidaus, monotoniškai ir kartu įkyriai tiksintis laikrodis) perša mintis apie romantinį herojų, gyvenantį” šiame kambaryje. Įdomu, ar pati su juo tapatiniesi?

Tiesą sakant, romantizmo čia neįžvelgiu. Galbūt taip atrodo iš šono, bet man bemiegės naktys siejasi su beviltiškais apmąstymais ir stipriu nerimu. Nenutrūkstamas savęs analizavimas, egzistenciniai klausimai ir suvokimas, kad rytui išaušus niekas nepasikeis. Neužmiegant vyksta kūno ir smegenų konfliktas. Statiška gulėjimo poza, kai smegenys „verda“ yra kažkoks absurdas. Kūnas yra bejėgis prieš situaciją ir jo statiškumas neatitinka tų procesų, kurie vyksta galvoje. Taigi, jokio romantizmo; veikiau liūdesys ir neviltis.
Norėčiau, kad nebūtų galvojama apie mane, kaip heroję; nėra herojaus, esu aš. Tai projektas kalbantis apie bendražmogišką patirtį.  Norėčiau, kad apie parodą būtų kalbama ne trečiuoju, o pirmuoju asmeniu, kad žiūrovas galvotų ne apie mane, o apie save.

Nesusilaikau nepaklaususi gana filosofiško klausimo: dėl ko menininkams atsiranda tos bemiegės naktys arba bent jau bemiegės nakties tema? Mat ne per seniausiai Artkor projektų erdvėje matėme skulptoriaus Rafal Piesliak instaliacijas „Nemiga/Insomnia”, kurias darydamas autorius sąmoningai kankino save net du mėnesius miegodamas tik po keletą valandų per parą. Ar ir Tau per nemigos kančią gimsta geros idėjos, kūriniai? Apie ką daugiausia galvoji, kai nepavyksta užmigti?

Gal menininkai labiau linkę analizuoti gyvenimą ir patirtis, bet bemiegės naktys juos kankina dėl visiškai tų pačių priežasčių, kaip ir visus kitus.
Tikriausiai nėra tokios temos ar dalyko, apie kurį negalvotum… Mintys lakioja nuo smulkių buitinių problemų iki samprotavimų apie gyvenimo prasmę. Analizuoji dešimties metų senumo dialogus, sutiktus žmones ir savo poelgius ir taip pat greitai peršoki prie minties, ką rytoj valgysi pusryčiams. Kartais baisiausia ir yra tai, kad tu negali suvaldyti minčių srauto, jų pobūdžio ir svarbumo. Atrodo, kad tik naktį iš pasąmonės išdrįsta išlysti jau senai užmiršti įvykiai ir jausmai, dažnai ir ne patys maloniausi, kuriuos tu vėl iš naujo pergyveni.
Jeigu kuriu naktį, tada net negalvoju apie miegą, tiesiog dirbu. O naktis, per kurias nepavyksta užmigzti, gimsta pačios kūrybinės idėjos. Prie lovos staliuko, stalčiuje visada laikau užrašų knygutę, kurioje naktį pasižymiu netikėtai kilusias mintis.

Pranešime spaudai matau daug polinkio į eskapizmą užuominų. Žmogaus kasdienybė užtvindyta besaikio vartojimo, kuris ne palengvina, o pasunkina mūsų gyvenimą, o jo tempus diktuoja technika – vis sukamės kaip voverės rate… Ar Tau aktuali eskapizmo idėja? Noras pasitraukti į gamtą? Pabėgti iš kasdienybės rato?

Visi mes norime pabėgti. Tik gal ne į gamtą, o tiesiog nuo kasdienių rūpesčių, kasdienės rutinos. Gyvenant gamtoje rutina niekur nedingsta – vienur vienokia, kitur kitokia. Tai tik savęs kvailinimas, kad pabėgus kažkas pasikeis.
Keistis turi pats ir keisti požiūrį į savo gyvenimą. Galbūt menininkams šiek tiek lengviau niekur nebėgant išsilaisvinti. Kūryba ir tampa ta vieta, į kurią pabėgam. Mes galbūt laisvesni tuo, kad kitaip interpretuojam rutiną ir su ja gyvenam. Ši paroda ir yra galimybė bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės rūpesčių ir pabūti su savimi.

Ačiū už pokalbį, labos nakties!

Paroda „Tą naktį, kurią nemiegojau…” Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4) veiks iki balandžio 4 d.

J.Deltuvaite_ta nakti kuria nemiegojau 2


Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *