Kęstučio Montvido kūrinio „Idiotas“ recenzija

2014 m. spalio 13 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Auridas Gajauskas
Neatsakytasis_Q_041

 

Šių metų birželio mėnesį buvau pakviestas į Vilniaus Dailės akademiją recenzuoti Kęstučio Montvido baigiamąjį skulptūros bakalauro darbą „Idiotas“. Autoriaus sumanymo objektas – knyga, parašyta Fiodoro Dostojevskio romano „Idiotas“ leidimo lietuvių kalba pagrindu ir surišta paties autoriaus rankomis. Tiesa, šį kartą sakyti – „parašyta“ reiškia ką kita nei įprasta. Kęstutis Montvidas pieštuku „perrašė“ romaną palikdamas jame vien tik taškus: balsių ir skiriamuosius. Dviejų metų darbo rezultatas – apie 700 puslapių knyga, sužymėta šimtais tūkstančių taškų, kurių išsidėstymo tvarką padiktavo semantinė pašalinto romano, anotacijos ir duomenų teksto logika.

Umberto Eko yra rašęs, kad knygos kaip ir rato – neišrasi. Tai turbūt – tiesa. Užtat galima, tarkime, dar Marshallo McLuhano sukonkretintas formos ir turinio santykio tvarkas „išlaisvinti“ iš knygos ir jos turinio suvokimą persekiojančių mąstymo, kalbos, rašto, teksto ir vaizdo susiliejimų.

Kad ir dabar, man spausdinant „Consolas“ šriftu (teksto panorama atrodo taip, lyg „Courier New“ biurokrato ofisą būtų be atsiklausimo sutvarkiusi jo senmergė teta)[i], kiekvieno žodžio vidus užsipildo panašiu į jo grafinę formą antrininku. Spausdintas/spausdinamas žodis – kaip gerai nusiteikęs šuo. Jo didžiai riesta uodega „keverzoja“ jo nugarą, jis laksto susiliesdamas su savo persekiotoju, vienu metu virsdamas grafiniu savo paties vaizdu ir pasaulio kuriame jis laksto atvaizdu. Tarp šių dviejų dalykų – tarp grafinio žodžio vaizdo ir kintančio jo reikšmės atvaizdo, gyvena pats ženklinimas – gyvas kūniškas raštas, kurio gyvybę palaiko mano klaviatūros spaudinėjimas.

Mano klaviatūros spaudinėjimas, kuris besitęsdamas išmėto pėdsakus tiesia linija už manęs, nėra nei mano nei to keisto padaro, kuris, sukdamasis aplink žodžio pusiaują, suranda vietą, kurioje jis jau buvo. Ir taip, lipdama viena ant kitos, viena priešais kitą, stovi dvi reikšmės, jų atvaizdas įsiskverbia į mano žodžius užuodžiant (kodėl ne?) juodo, suvelto kunigaikščio Myškino palto kvapą jam vos atsisėdus traukinyje į Sankt Peterburgą. Priešais jį jau sėdi nepažįstamas vyras. Jo veidas pažymėtas trimis randais, jo šypsena įkyriai nuoširdi, jo barzda išdraikyta, nupešiota kažkieno reiklių, kietų rankų. Vyras negarsiai paklausia (- Зябко?), tada jie kalbasi rusiškai. Balsai įsipina į traukinio ratų dundėjimą, kuris dabar, besidaužydamas į lauke šmėkščiojančią pilką betoninę sieną, sudaro griežtai ir ritmingai vienas kitą keičiančius – garso tunelį ir tunelio garsą.

Kažkurią akimirką vagonas, Myškinas, nepažįstamas vyras ir besikeičiantis vaizdas už lango išsiverčia į „Literaturnaja“ šriftu išpiešto teksto paviršiaus begalybę. Eteris. 1962 m. Dešimtys, jei ne šimtai ženklų rūšių, jų milijonai kombinacijų banguodamos nusitęsia kažkur toli už horizonto…

***

Kęstučio Montvido darbas „Idiotas“, kurį VDA diplominių darbų gynimų metu Deimantas Narkevičius atsargiai paralelizavo Marcel Broodthaers „A Voyage on the North Sea“ (1973-1974)[ii], šiuo metu eksponuojamas parodoje „Neatsakytasis Q“. Paroda vyksta Šiuolaikinio meno centre iki spalio 19 d.[iii]

Iliustracija viršuje: parodos „Neatsakytasis Q“ vaizdas su  Kęstučio Montvido darbu „Idiotas“ (Arno Anskaičio fotografija).


[i] Šis tekstas buvo parašytas „Consolas“ šriftu, tačiau dėl ribotų techninių galimybių nebuvo galima išsaugoti originalaus jo šrifto.

[ii] Marcel Broodthaers „A Voyage on the North Sea“ (1973-1974) UbuWeb edukacinėje sistemoje: http://www.ubu.com/film/broodthaers_voyage.html

[iii] „Neatsakytasis Q“ ŠMC puslapyje: http://www.cac.lt/lt/exhibitions/current/7288 „Neatsakytojo Q“ internetinis puslapis facebook tinkle: https://www.facebook.com/NeatsakytasisQ

Straipsnio autorius:
Auridas Gajauskas yra rašytojas, eksperimentinių ir meno kritikos tekstų autorius bei kuratorius.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *