Paralyžiuoti objektai. Nairy Baghramian paroda „Retainer“ Skulptūros centre, Niujorke

Sausio tryliktosios vakarą Queens rajone, Long Islande, buvusioje vagonų taisykloje įsikūrusiame Skulptūros centre (Sculpture Center) duris atvėrė Irano kilmės menininkės Nairy Baghramian paroda „Retainer“. Daugiaprasmis parodos pavadinimas talpina kelias autorei svarbias reikšmes: anglakalbiams jis pirmiausia asocijuojasi su dantų protezu, naudojamu prilaikyti ar kreipti dantis numatytos padėties link, tuo pačiu retainer reiškia ir avansą už tam tikras specializuotas paslaugas bei talpina savyje ir ištikimo tarno reikšmę.

Vizualiai parodoje išsiskleidė pirmoji: puslankiu milžiniškoje angaro erdvėje išdėliotos struktūros, sudarytos iš dramblio kaulo ir kreminių atspalvių netaisyklingų formų silikono plokščių, prilaikomų plonų blizgaus metalo strypų ir plokštelių, sudaro milžiniškų išsirikiavusių dantų, apžiojusių masę į atidarymą atskubėjusių žiūrovų, įspūdį. Tačiau sugebėjus ištrūkti iš šių apibyrėjusių „nasrų“ ir pažvelgus į juos iš nefasadinės pusės, išryškėja jų trapumas, kurį skausmingai slepia juos veržiančios, tempiančios ir prilaikančios šalto lygaus metalo konstrukcijos.

Prieštaringa protezo, kaip pa/prilaikančios ir tuo pačiu va/eržančios konstrukcijos, prigimtis lydi visus parodos elementus, ar veikiau jos skaitymą. Ant Skulptūros centro išorinio fasado menininkė iškėlė parodos kortelę – Retainer – tokiu būdu patį Skulptūros centrą, tiek fizinę jo erdvę, tiek instituciją,  paversdama keliafunkciniu objektu: laikančiuoju pagrindu ir konceptualia struktūra. Retainer kortelė, pritvirtinta ant centro fasado, vienu judesiu užklausia ekspozicinės erdvės neutralumą ir meno institucijos įtaką joje eksponuojamų objektų suvokimui. Pats Skulptūros centro pavadinimas bei ilgametė misija – palaikyti ir plėsti skulptūros meną, tuo pačiu nuolat perkeliant jo ribas, – tiek Nairy Baghramian, tiek tą patį vakarą atsidarusioje jaunųjų menininkų parodoje „Dvigubas gyvenimas“ ekspuojamiems objektams, suteikia skulptūros statusą ir įtraukia ilgą skulptūros raidos istoriją.

Nedidelėje salėje, į kurią patenkama apėjus didžiojoje centro erdvėje išdėliotų „dantų“ eilę, ant žemės pastatytoje fotografijoje užfiksuota prakauli arklio koja geltoname įtvare. Įprastas veržlumas čia sukaustytas, prilaikomas, tačiau tuo pat metu išlaiko judesio pažadą ar prisiminimą. Šis dvejojimas, įsikūrimas „tarp“, taikosi ir iš aplink ant sienų iškabintų struktūrų, užsilaikusių tarp tarnystės funkcionalumui ir atsidavimo glostančiam žvilgsniui. Jų apsuptyje pastatyta dar viena „neapsisprendusi“ konstrukcija, artima gydymo įstaigose sutinkamoms neaiškios paskirties daiktams, laukiantiems savo paskirties atskleidmo. Pastarąjį gali suteikti tik (intencionalus) žvilgsnis, slįstantis vos peršviečiamu silikoniniu šios struktūros paviršiumi.

Parodoje išdėstytų objektų medžiagiškumas – silikono jusliškumas, žvilgsnį sugeriantis paviršius bei šaltas, žvilgsnį atremiantis ir sugrąžinantis metalo spindėjimas – kuria vidines objektų įtampas, nepasiekiamas žiūrovui. Daiktai įgauna savarankiškumo ir, ilgai išbuvus jų apsuptyje, tampa nebeaišku – ar tai žiūrovai žvelgia į juos, ar jie stebi aplink juos besistumdančius lankytojus.

Nairy Baghramian (g. 1971) dalyvavo 54-oje Venecijos Bienalėje, parodoje Illuminations (2011), Berlyno Bienalėje (2008), Sculpture Project Münster (2007) ir kt., šiuo metu gyvena ir dirba Berlyne.