Значит опоздал. Kristinos Inčiūraitės projektas „Sekimas“ KKKC parodinėse erdvėse

Значит опоздал.

Vadinasi, pavėlavau.

Gegužės saulei plieskiant pro parodų rūmų stoglangius antrojo aukšto laiptų aikštelę užlieja apokaliptiškai balta šviesa. Dieviška ir kinematografinė tuo pat metu. Nesinorėjo palikti šio srauto ir žengti pro sunkias juodas užuolaidas į tamsą, kurioje užgriuvo tokia pat balta žiema. Stambios snaigės, rodos, leidosi tiesiai ant veido iš didžiulio pasvirusio ekrano. Lėtai kintantys vaizdai tarsi veidrodis kartojo neskubrų miesto, kuriame jie dabar rodomi, judėjimą. Svetlogorskas – Klaipėda. Žiema – Pavasaris.[1]

Значит опоздал.

Vadinasi, pavėlavau.

Sergantis milžiniškas liftas, ilgus metus kilnojęs nesuskaičiuojamas poras akių aukštai virš jūros veidrodžio, pasidavė, nuleisdamas savo surūdijusias rankas. Dabar tik jis akimis glosto vandens garbanas, o šimtai akių porų žvelgia į jį iš apačios. Jis tapo vaizduotės paviršiumi. Vienu iš tų pamesto skaičiaus apleistų architektūros ir inžinerijos siausmo šmėklų, nevertų Johno Ruskino plunksnos virptelėjimo. Jos dar per arti mūsų, laikas nenutrynė jų paskirties, kurios jie nebepajėgūs atlikti. Einančių pro šalį susitraukusių miestiečių žvilgsniai slysta jų paviršiumi – medžio kamienas, suskilęs šaligatvis, praeivio kepurė, surūdijusio metalo konstrukcija, vitrina – susilieja į nenutrūkstančią juostą, kuri „apsišviečia“ vos pasiekus tikslą, palikdama tik fiksavimo veiksmą, bet ne vaizdus.

Vaizduotės paviršiai sulaiko svetimą žvilgsnį. Visuomet svetimą. Detroito centras –  Yves’o Marchand’o ir Romaino Meffre, Sovietų sąjungos architektūriniai fantazmai – Frédérico Chaubino, Svetlogorsko keltuvas – Kristinos Inčiūraitės (kameros) lęšį.  Sutrūkinėję paviršiai atveria plyšius vaizduotei užpildyti. Jautiesi pavėlavęs – štai, koks jausmas apima susidūrus su šiais neišsprendžiamais korėtos kultūros rebusais. Pildai tuos rebusus, tuos trūkius vaizduotės tinku, glaistai jų paviršių, tramdydamas besirungiančius vaizdus. Visa Istorija sudaryta iš vaizduote glaistomų paviršių, ten, kur trūkių neįmanoma užpildyti faktais.

Žvilgsniui reikia nuotolio – erdvinio ar laikinio. Negali įžiūrėti paviršių, „metančių šešėlį“ ant akių. Tik žvelgiančiam iš toli, iš viršaus atsiveria visuma. Atsiveria tie tūkstančiai kūnų, judančių įvairiomis kryptimis taip arti vaizduotės paviršių, jog rodos retkarčiais net susiliečia. Tačiau nemato – juostelės lieka tuščios ar susilieję. Besitrinantys kūnai dyla kartu su paviršiais, nepastebėdami, jog sensta, kol nepamato savęs Kito žvilgsnio atspindyje. Kol nenuleidžia surūdijusių rankų prieš stiklo ir plieno veidrodį.[2]

Значит опоздал.

Pro Svetlogorsko keltuvo pėdas energingai pražingsniuoja jauna moteris su nedidele dukrele, nešinos kuprine termoso su kava ir užkandžių. Ji mąsto, ką atrašyti tam neįprastai jautriam vyrui iš Lietuvos, klausinėjančiam apie nusenusį keltuvą, gyvą tik jo prisiminimuose. „Man geriau palaikyti ryšius virtualiai“ – pagalvoja. „Taip ir parašysiu jam rytoj, jei spėsiu prisėsti prie kompiuterio. Darbe tikras pragaras“.

Keltuvo žvilgsnis nukreiptas į užšalusį jūros pakaušį, snaigių debesys dengia vaizdą ties pėdomis.

„Beje, tą liftą kaip tik uždarė remontui, nes jis tapo nesaugus.“ – laiško iš Svetlogorsko sakiniu slysta vyro-moters žvilgsnis.

Vadinasi, pavėlavau.

Debesis remiantis liftas susitraukia iki suvenyrinio puodelio, puošto mėlynu ornamentu, vaizduojančiu ne jį, o visur prasiskverbiančio smėlio laikrodį. Puodelio tuštuma užstumta beveidžiu pajūrio akmeniu, kurį akimis mėgina kilstelti žiūrovai, išleisdami Svetlogorsko drėgmę į Klaipėdos orą, uždarytą modernistinėse Parodų rūmų erdvėse.[3] Akmens brolis dvynys ant kupros sūpuoja išdegintu raštu virtusius vyrų ir moterų balsus.[4] „Johohoe! Johohohoe!“ –  plėšia moterys. „Hojoje! Hojoje! Hallojo! Ho!“ – atsako vyrai. Nesvarbu, kieno pusėje daugiau raidžių – nuo olos į tuštumą šokusi Zenta išvadavo Olandą, o jų sielas į dangų kėlė Svetlagorsko liftas.

Balsai virtę raštu, besisūpuojančių raidžių virtine mutuoja į dviejų moterų skaitomą virtualų susirašinėjimą. Iš balso į raštą, iš rašto į balsą. Arba į mašinraštį popieriuje, ritmingai renkamą Akram Zaatari filme „Rytoj viskas bus gerai“ (2010).  Erdvė tarp dviejų porų į ekranus įsmeigtų akių užstatoma vaizduotės struktūromis, kuriose vyrai tampa moterimis, vaikai – suaugusiais, ištikimos žmonos – paleistuvėmis. Туман-Обман. Migla-apgaulė.[5] Migla, trinanti kontūrus, neleidžianti išskirti figūrų kaip tie vaizduotės paviršiai tampa ekranu vaizduotės transliuojamiems scenarijams vystytis.

Iš parodų rūmų stoglangių sklindanti akinanti šviesa Klaipėdą vienai popietei pavertė Svetlogorsku, šviesos miestu, kuriame pro lifto pėdas vaikštinėja iš Dalando laivo išlipę jūreiviai. Akinanti šviesa leidžia man tai matyti.

Atėjau laiku.

[1] Kristina Inčiūraitė, Susitikimas, 2012

[2] Kristina Inčiūraitė, Sekimas, 2011

[3] Kristina Inčiūraitė, Oпоздал, 2012

[4] Kristina Inčiūraitė, J/H, 2012

[5] Kristina Inčiūraitė, Туман-Обман, 2012

Paroda KKKC Parodų rūmuose veikia iki gegužės 27 d.