Ledai duoda pieną. Žilvino Landzbergo paroda „Be karūnos“ ŠMC

Ledai duoda pieną,
pienas duoda karvę,
o karvė mums duoda žolę.

Žolė duoda lietų,
lietus duoda dangų,
dangus duoda Dievą.

– Rimantas Kmita, Ledai duoda pieną, 2003

Punktyrai duoda tarpus. Tarpai duoda erdves. Erdvės duoda visatas.

Linija turi vieną erdvę, todėl Žilvinas Landzbergas brėžia punktyrus. Juos galima jungti kaip panorėjus, kuriant netikėtus susiliejimus ir nuotrupas, nuotrūkius. Dreba, byra universalumas, griežtos kategorinės atskyrimų linijos, griūva modernumas, nusmukusią gelžbetoninę karūną perleisdamas multiversumui.

Bet ar galima nusimesti, tai ko niekada neturėjome? Atsikratyti modernybės, nors niekada nebuvome modernūs? Kurdami dirbtines perskyras tarp gamtos ir kultūros, žmogaus ir nežmogaus nė neketinome kvestionuoti šių ribų kruopštaus konstravimo mechanizmų, ir taip tik dauginome hibridus. Pridauginome jų tiek, jog hibridai, pabaisos, mišiniai…yra beveik viskas: jie sudaro ne tik mūsų, bet ir kitų, užgauliai vadinamųjų ikimoderniaisiais, kolektyvus [1]. Bruno Latouras bedė pirštu į moderniųjų kategorijų iliuziškumą, pasitelkdamas vieną iš baisesnių hibridų – virusą. Tuo tarpu Landzbergas ėmėsi minkyti šią tamsią materiją, tą „beveik viską“, pasitelkdamas ne modernų racionalumą, kalbą, prakiurusiais šonais, mėginančius gryninti neišgryninamą, bet patį ikimodernumą, iki-kalbiškumą.

Bet gal ir čia kalba mus apgauna, nes iki- gali lengvai virsti post – juk net ir kalboje nuolat yra perviršis, plyšiai, punktyrai, kuriuose tarpsta neartikuliuoti, bet vis vien kalbos pakutenti tikrovės/-ių klodai. Juk kalba, kaip teigia Timothy Morton, yra vingri: kalba neatsiranda iš nieko. Ji neegzistuoja savaime. Ji padaryta iš rašiklių ir rašalo, taškelių ir silicio – ir apima ir žmones ir stiklines, interviu ir restoranus, ir fortepijono skambesį…Žmonės rašymą laiko blogiu, o kuo jis blogas? Jis tiesiog vingrus, o mes užmirštame tą vingrumą ir paverčiame jį [raštą] kažkokia prievartine demarkacija tarp šito ir ano. Mes esame užmiršę vingrumą, tad jo įskaitymas prilygsta pripažinimui, kad esame gyvybės forma, neatsiejama nuo daugelio kitų gyvybės formų… [2]

Vingrumas yra Žilvino punktyrai, todėl kalbos taip pat nereikėtų dirbtinai stumti iš ten, kur ji vis vien pralįs – pamėginkite mąstyti ne žodžiais, o vaizdais ir garsais. Ir pamatysite, kaip nejučia kalba jau įkišo mažąjį pirštelį ir švelniai kočioja „iki-kalbinę“ patirtį į mažus artikuliuotus gumulėlius. Bet juk ir su kalba galima elgtis kaip viena iš medžiagų, medžio gabalų, kuriuos Landzbergas meistriškai paverčia psichodelinėmis struktūromis, pramušančiomis ŠMC didžiosios sales ribas, gotikiniais ažūrais, filtruojančiais įėjimo į menininko sukurtą erdvę duris. Gimus kalboje sunku jos atsikratyti, bet beveik įmanoma, jei mėginsite eksperimentuoti su psichotropinėmis medžiagomis, vaizduote, klausa ir juostiniu magnetofonu (dabar gal tiesiog iPhone’u) kaip tai meistriškai darė William Burroughs. Kurdamas kalbą ardančius pastarosios karpinių koliažus,  Burroughs kovojo su jos primetama įkalinančia prigimtimi. Bet kalba yra virusas, teigė Burroughs – ji dauginasi, skverbiasi ir mutuoja.

Burroughs atvedė mus prie kitos nusistovėjusios tikrovės peržengimo, atradimo ar papildymo durų – psichodelikos. Pastaroji Landzbergo sukurtoje erdvėje, o ir ankstesniuose darbuose, daugiausia skleidžiasi per pasakos logiką, kurioje ribų tarp gyvo-negyvo, gamtos-kultūros, žmogaus-nežmogaus, vidaus-išorės praktiškai nėra. Turbūt niekur gyviau nesame patyrę šio psichodelikos ir pasakos persipynimo kaip pašiurpę ir šalto prakaito išpilti vaikystėje skaitydami (jei jau mokėjome) ir vartydami Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus iliustruotas pasakas. Psichodelika vaivorykštinėmis spalvomis, į gilumą atsiveriančiomis ertmėmis (tokiomis kaip paties Landzbergo didžiosios salės pravertose lubose įkurdinta balandinė) jungė „prieštaringas“ kategorijas – organiškumą su geometrija, tuometinius modernius dailės motyvus su brutaliais pasakų siužetais. Pačiame didžiosios salės gale, ant sienos, šliaužia Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos (1969–1972) Valkininkų vaikų sanatorijoje ,,Pušelė“ fragmentai, lydimi visos parodos garso takeliu tapusios ambient muzikos.  Kaip ir pastaroji 50 metrų ilgio freska kaitriomis vasaros dienomis turėjo nardinti klaidžiojančias vaikų akis į savo fantasmagoriškas „iracionalias“ daugiasluoksnes gelmes.

Čia Žilvino paroda netyčia peržengia savo pačios ribas – ne, ne ten, kur uždarame kiemelyje, ant vienintelio išlikusio buvusių „zelcinių“ grindų fragmento guli numesta didžiojo gyvūno karūna (beje, ne didingo organinio kaulo, o putplasčio – dar vienas dūris modernybei), bet į Lars Bang Larsen kuruotos parodos t:i:k:r:o:v:ė: po psichodelikos fizines ir idėjines erdves. t:i:k:r:o:v:ė: po psichodelikos savaip kontekstualizuoja ar pratęsia Žilvino parodą, pateikdama naujus scenarijų variantus, kuriuose kitoks mąstymo režimas gali tapti įgalinančiais ir transformatyviais mechanizmais socialiniame, politiniame ar kanoninės meno istorijos lauke. Joje dalyvaujantys menininkai, pasitelkdami (išmėgindami) psichodelikos sąvoką, istoriją ir metodus ardo, plėšo, pildo tikrovės (tarp jų ir istorijos) tęstinumą.

Bet laikas tykinti atgal į Žilvino parodos erdvę, kurioje dar reikia aplankyti „Voveraitę“ – dar vieną tikrovę, kuruojamą Kipro Dubausko. Lyg dviguba inversija – baltas kubas tarsi kuria racionalumo oazę klampioje „iracionalumo“ terpėje, tačiau iš tiesų – tai tik dar viena iliuzija: baltas kubas tėra kruopščiai orkestruota ir nuolat perkuriama butaforija, mat už baltų galerijos sienų lyg niekur nieko grūdasi pakavimo dėžės, įrankiai ir dviratis.

Žilvinas vėl ir vėl plėšo įsitvirtinusios tikrovės tęstinumą, parodydamas multiversumo briaunas. O ir pastarosios sudarytos iš punktyrų. Kaip ledai duoda Dievą, taip Dievas duoda ledus – Žilvino parodoje jie sėdi aukštai virš/ant lubų ir lesina balandžius.