.
2011    08    01

Meno guru trečiajame pasaulyje. Paroda „Trys pasauliai viename“ KKKC

Neringa Černiauskaitė

Kad naujovės yra pamiršta sena, liudija ir parodos KKKC erdvėse. Jos darbuotojai labiausiai bando nustebinti, šokiruoti meno vartotoją netradicinėmis meno kūrimo priemonėmis ir medžiagomis. Meno kūrinys čia kuriamas iš skerdienos, smėlio, popieriaus skiaučių, odos gabalų, senų batų. Rezultatas ir tikslas yra momentinis, efemeriškas. Daug svarbesnis – pats kūrybos procesas. Juk skerdiena greitai pasmirsta, popierius susiglamžo ar sudega, tačiau lieka nufilmuotas kūrybos procesas ir žiūrovo reakcija proceso metu. Visa tai taip pat gali pamatyti parodose video instaliacijose.

KKKC vykdo daugiausiai tarptautinių projektų. Neseniai miesto parodų rūmuose atsidarė tarptautinė jaunųjų lietuvių ir lenkų dailininkų paroda „Šiuolaikinė tapyba. Postevoliucija“. Tie žiūrovai, kurie norėjo pamatyti tradicinį meną, kai pasaulis regimas paveiksluose tarsi pro langelį, turėjo būti suglumę ir nepatenkinti. Meno objektais toje parodoje tapo: smėlio krūva su video instaliacija, pieštukų rinkinys, kilimas iš žmogaus plaukų (gal aliuzija į Osvencimą?), tarsi negrabūs piešiniai ant popieriaus skiaučių, abstrakčiai baltas paveikslas su muzikiniu fonu, juodos suplėšyto sijono skiautės, instaliacija iš pagalvių su įmantriu pavadinimu (Menstruacinis ciklas) ir panašūs daiktai ar objektai tarsi iš kasdienės apyvokos reikmenų arba blusų turgaus.
Renginys nepaliko abejingų ir sukėlė gana gyvą reakciją. Kai kurie meno teoretikai piktinosi tuo, kad menu vadinami vaikiški piešinėliai ar paprasčiausio smėlio krūva, kad tokius darbelius (tuščias, baltas paveikslas) gali atlikti kiekvienas be jokios kūrybinės įtampos, kad betrūksta, jog kaip Vakaruose eksponuotumėm uždarytus stiklainius su ekskrementais. Kur mes einame, jei tokia yra šiuolaikinė tapyba? Ar galime tuos senų daiktų asambliažus vadinti menu?

O gal tai sąmoningas meninis gestas – grįžimas prie Pop meno ištakų, kas buvo aktualu prieš 50 metų? Radikaliausi to meto popso kūrėjai Raušenbergas (Rauschenberg), Oldenburgas ar Vaselmanas (Wasselmann) taip pat buvo puolami, kad nekuria tradicinio meno, o savo instaliacijose ar asambliažuose panaudoja senus žmogaus apyvokos daiktus. Atsakydamas į tai Oldenburgas patetiškai ir labai poetiškai rašė: „Aš už meną, kuris rūksta iš kamino kaip juodi plaukai ir dingsta danguje. Aš už meną, kuris pabyra iš seno žmogaus, partrenkto mašina, piniginės. Aš už meną, kurį išvemia šuva, nukritęs nuo penkiaaukščio namo stogo. Aš už meną, kurį išvyniojęs gali laižyti vaikas. Aš už meną, kuris plazda kaip vėliava ar padeda nusivalyti nosį. Aš už meną, kurį užsimauni ir nusitrauki kaip kelnes, kuris prakiūra kaip kojinės, kurį gali valgyti kaip bandelę… Aš už meną, ant kurio galima atsisėsti, kuris įsijungia ir išsijungia kaip kontaktas. Aš už meną, kurį išvynioji kaip žemėlapį, kurį gali suspausti kaip merginos petį ir pabučiuoti kaip mylimą šunį, kurį gali tampyti ir jis girgždės kaip akordeonas, ant kurio išsilaisto pietūs kaip ant senos staltiesės. Aš už meną, su kuriuo galima ką nors prikalti, susiūti, pasiūti, išlyginti ar supjaustyti. Aš už meną, kuris rodo dienos laiką ir kuris padeda senai damai pereiti gatvę. “

O juk panašiais žodžiais galėtų atsikirsti ir naujojo postmodernaus meno kūrėjai. Tik visa tai jau bus ne naujiena, o pasakyta, rodyta ir nupirkta modernaus meno muziejams. Nieko nepadarysi, gyvenimas pasilinguodamas sukasi spirale. Bet ar aukštyn?

Rimantas Černiauskas. Klaipėdos veidai. Miestas kaip dienoraštis (II). 2010-07-29. http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/3263/lang/1/nID/5658

Prisižadėjusi sau, o ir daug darbo į parodos „Trys pasauliai viename“ rengimą įdėjusiam Ignui Kazakevičiui, tekstą apie šią prieš mėnesį aplankytą parodą, nuolat jį atidėliojau pati arba aplinkybės pačios perkeldavo jo rašymą kitam laikui. Šiandien, liepos 29 d., tvirtai pasiryžusi jį iš savęs išgręžti, supratau, kad tai, ką apie šią parodą noriu pasakyt, man pačiai kažkur labai girdėta, skaityta. Tik pradėjusi galvoti apie paskutinius ikoninio kuratoriaus, save patį vadinančiu meno guru (bent jau Irane), Edward Lucie-Smith sakinius parodos kataloge, kuriuose jis (ne)tyčia Lietuvą įvardina trečiuoju pasauliu po Londono ir Irano bei smalsauja, kokia bus provincialių miestelėnų reakcija į „provokuojantį“ pirmojo pasaulio šiuolaikinį meną, supratau, jog tie mintyse dėliojami argumentai jau parašyti mano pačios tėčio. Lygiai prieš metus.  Atkapsčius tekstą paaiškėjo, jog pakeitus tėčio tekste minimą parodą šiosios parodos pavadinimu, esmė nepakistų. Neįvyktų net teksto remiksas, kokį pavyko sukurti R.M., o vėliau perkurti V.K. Įvyktų tik turimos plokštelės perklausymas iš naujo, po metų, kurioje melodija išliko nepakitusi, tik sukelianti kitokius rezonansus kiekvieno galvoje.

Mano galvoje vibruojantis milžiniškas rezonansas užstojo kitus, silpnesniuosius, galinčius kiek sušvelninti pirmojo jėgą, tad teko gerokai padirbėti, siekiant jį bent kiek apmalšinti. Rezonansas buvo toks: Lietuva nėra trečiasis pasaulis, mūsų nereikia mokinti naudotis internetu ir vaizduotis, jog penkiais pornografiškais tapybos darbeliais ir video darbu, kuriame vaizduojama su šunimis prancūzišką bučinį atliekanti menininkė, priblokš, pritrenks, išprovokuos provincialų lietuvių žiūrovą. Tokį žiūrovą pritrenktų ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Nekalbu jau apie lyriškus Ugniaus Gelgudos netradicinių šeimų portretus „Gyvenimas kartu“. Kuratorė Laima Kreivytė, atsakydama į tokio žiūrovo veiksmus, kuriais jis iš parodos, skirtos žmogaus teisėms išaukštinti, išmetė Akvilės Anglickaitės foto seriją „XXXX“, vaizduojančią 9-19 metų amžiaus vaikus, keičiančius savo lytį, surengė atsakomąją parodą, į kurią surinko tąjį žiūrovą siutinančius kūrinius. Tačiau tai buvo veikiau sąmoninga akcija, nei įprasta paroda, tad tikrieji meno mėgėjai, išmanydami ne kartą rodytų kūrinių kontekstą, suprato šios provokacijos adresatą.

Tačiau koks yra garbaus britų kuratoriaus projekto adresatas? Ar tai yra lengvai ant kabliuko užkimbantys eiliniai miestiečiai, ar ne mažiau retrogradiški (kai kurie) vietiniai modernaus meno puoselėtojai ir kūrėjai? Ar vis tik mobili, internetą jau senokai atradusi ir su pasaulinio šiuolaikinio meno kontekstais ir taisyklėmis susipažinusi publika? Kokį tekstą po apsilankymo šioje parodoje parašytų, pavyzdžiui, mano tėtis?  Toks vibruojantis rezonansas, susidaręs iš nusivylimo kiek lėkštu ir pasipūtėlišku žiūrovo provokavimu, užgožė kelis iš tiesų stiprius darbus „Tartptautinio Londono“ bei „Polemiškai mažoje“ projekto dalyse, tokius kaip įspūdinga Hugo Dalton instaliacija „Choi“, jautrus Robert Luzar sienos piešinys anglimi ir savo vos judančiu kūnu, mažoji Alex Gene Morrison, Matt Bray, Paul Becker ir kt. tapyba.

Užgožė ir lietuvišką, Igno Kazakevičiaus kuruotą, „Polemiškai mažą“ dalį, kurioje į miniatiūrą pažiūrėta kiek plačiau ir konceptualiau, įtraukiant ne tik mažesnio formato tapybos kūrinius, tačiau ir tekstus (Arturas Bumšteinas), ready-made’us (Juozas Laivys), keramiką (Mindaugas Bumblys).

Kantriu darbu kiek apmalšinus šį rezonansą ir pastebėjus krūvą įdomių, nors ir ne tokių rėksmingų, darbų, darėsi vis panašiau, jog visą šį projektą geriausiai įkūnija ir metonimiškai perteikia taiklus Alex Milne video darbas „Riaušės pirma dalis (daugkartinės saugios riaušės 68)“. Dviejų minučių kūrinyje užfiksuotas aršus kelių jaunuolių dalyvavimas riaušėse – šiukšlių dėžių mėtymas, policininkų vanojimas lazdomis, spardymasis – tačiau visas šis „dalyvavimas“ vyksta studijoje, kurioje ant sienos projektuojami video kadrai iš tikrų 1968 m. nuvilnijusių riaušių. Saugus maištas – štai, kaip galima būtų apibūdinti šį projektą ir šią provokaciją. Vakarai nebeišgyvens 1968-ųjų (ir dėl to labiau iš nostalgijos, nei iš teisuoliškumo remia arabų pavasarį), visuomenės nebėra taip lengva išprovokuoti, kai ji skęsta tokiuose didžiuliuose informacijos srautuose. Tarp pastarųjų ir srautai apie meno procesus, tad juos sekantieji paprasčiausiai negali pasiduoti provokacijai, kuri jau matyta, išnagrinėta, perkurta ir vėl padėta į muziejų saugyklas ir vitrinas.

Nieko nepadarysi, gyvenimas pasilinguodamas sukasi spirale. Bet ar aukštyn?