Diskursai. Apie eksperimentinės muzikos, garso ir medijų meno festivalį Club Transmediale Berlyne

Kalbėti apie kanoninį garso meno ir eksperimentinės muzikos diskursą dar, ko gero, ankstoka. Panašu, kad keletas pagrindinių su juo susijusių teminių linijų sukasi aplink keletą pagrindinių ašių: aplink pačią garso mediją, aplink neišnaudotą dėmesingumo garsui potencialą (dažnai priešpriešinant klausos juslę dominuojančiajai regai), aplink institucinio atpažinimo link vedantį žemėlapiavimą ir jame išryškėjančių reiškinių bei figūrų kontūrus, aplink kiek romantizuotas biografijas ir reiškinius, aplink dviejų krypčių emancipacijos pastangas: viena vertus, garso meną siejant su po kur kas solidesniais paradigminiais skėčiais glūdinčiais tarpdiscipliniškais vizualiaisiais menais, medijų menais ir šiuolaikine muzika; kita vertus – išryškinant tam tikrą egzotizmą ir pabrėžiant garso meno unikalumą, išskirtinumą ir, to pasekoje, tarsi išdidžią autonomiją. Kita vertus, šiame diskurse gausu charizmatiškų vardų, kompleksiškų reiškinių, estetinių kontekstų, besiskleidžiančių savomis kryptimis ir nebūtinai atsiduriančių bendresnių istorinių pasakojimų kaimynystėje. Diskursas nėra individualios pastangos vaisius. Tai kalbėjimo būdų visuma ir besiformuojanti terpė. Tad ką tik išvardintos šio diskurso savybės nėra tiesiog asmeninių kalbėjimo manierų sąrašas. Tai aplinkybės, dažnai tampančios atspirties tašku individualios pozicijos formulavimui, nepaisant to, kurlink ji pasuks ir į ką išsirutulios.

Sausio 24–vasario 2 d. Berlyne vykęs garso menui ir eksperimentinei muzikai skirtas festivalis Club Transmediale, kurio potemė šiemet – Dis Continuity, konceptualiame lygmenyje pabandė išrasti savąjį, paralelinį diskurso (per-) rašymo būdą, sąmoningai pasirinkdamas išcentrinę taktiką pristatyti periferinius, nuo kanoninių pasakojimų nutolusius reiškinius ir figūras. Ši taktika taip pat nėra ypatingai nauja – jos netgi gana natūralu tikėtis iš festivalio, kuris vadinasi „Nuotykių muzikos ir meno festivalis” (angl. Festival of Adventurous Music and Art). Paantraštė – kurios, deja, neįmanoma tiksliai išversti į lietuvių kalbą – gana iškalbingai byloja ir apie tam tikrą retoriką, akivaizdžiai besipriešinančią reprezentaciniams meno įvykiams būdingam oficialumui. Angliakalbėje terminijoje jau kiek senamadišku tampančiame žodžių junginyje „experimental music” žodį „experimental” vis dažniau keičia sinonimai, tokie kaip „adventurous” ar „exploratory”. Tiek vieno, tiek kito vertimas šiame kontekste komplikuotas – pirmasis nusako nuotykį ar netgi tam tikrą neapibrėžtumo riziką, antrasis – tyrinėjimą, sąmoningą ėjimą neatrastų teritorijų link. Tad, galima sakyti, esame situacijoje, kur tikrojo kanoninio diskurso tarsi ir nėra. Jis išsiskaidęs, nomadiškas, persipinantis, paralelinis, visada šiek tiek marginalus ir pasirodantis unikaliame kontekste, situacijoje, kombinacijoje, pavidale ar jo efemeriškoje ir fragmentiškoje regimybėje. Galbūt kaip tik tai labiausiai jame ir žavi? Galbūt čia randasi nesuvaldyta, neužfiksuota, niekad iki galo neužčiuopta ir neįšaldyta diskurso energija? Diskurso, kuris galėtų sėkmingai gyvuoti be jokios teritoriją žyminčios artikuliacijos – ir kaip tik tokiu būdu ilgą laiką gyvavęs. Juk, pavyzdžiui, triukšmo konvejeriai, para-sceninio akcionizmo ir post-industrinės estetikos paveiktos transgresijos, hipnotiški ritmai, ritualizuotos tapatybės ir daugybė kitų kone instinktyvių judesių nuolat priešinasi akinančiai ir įšaldančiai enciklopedinės foto-blykstės šviesai ir rinkos pragmatikai pavaldžiam gličiam etiketės lipnumui. O štai tokia išcentriška, periferinė ir parazitinė savo pačios atžvilgiu diskurso forma sugeba kažkokiu būdu visa tai apversti, artikuliacijos ir kontekstualizavimo pastangas įpindama į subtiliai flirtuojančias, takiai dialektiškas ir paradoksaliai nesučiuopiamas pasakojimo formas.

Šių metų festivalio tema ir logotipas

Įžangą apie diskursus ir pasakojimus padiktavo bent keletas Club Transmediale programos savybių. Pirma, joje įvairiais pavidalais pristatyti keli retrospektyvūs, istoriniai pasakojimai apie su garso menu ir eksperimentine muzika susijusius reiškinius ir asmenybes. Antra, festivalį lydi puikus katalogas, kuriame išsiskleidžia plati temų paletė, ištapyta ryškių akcentų štrichais – jame pateikta ir ką tik trumpai referuota festivalio koncepcija. Trečia, festivalyje netrūko pokalbių ir diskusijų, kurios šį diskursyvųjį festivalio komponentą iškėlė į priešakinį planą. Tad pirmiausiai apie keletą ryškiausių šio pobūdžio retrospektyvų.

Generation Z – Renoise.  Dažna garso meno istorijos brošiūra ar kitas į tokio pobūdžio pasakojimą pretenduojantis tekstas, leidinys ir pan. prasideda skyreliu apie futurizmą. Jau tapo įprasta, kad būtent nuo jo prasidėjo didžioji revoliucija muzikoje ir garso menuose. Nepaisant kai kurių kritiškų įžvalgų – pavyzdžių, tokių, kokias pateikia žinomas britų rašytojas, garso menininkas ir teoretikas Davidas Toopas, sakydamas, kad įvairių kanoninės muzikos atžvilgiu alternatyvių praktikų būta ir ankstesniais amžiais, ir retoriškai klausdamas, kodėl garso meno istorijos atspirties tašku turėtume laikyti „tuos fašistus” (interviu filme Sound in Context, nuo 23 min 30 sek)… Negalima paneigti Russolo Triukšmų meno manifestą skaitant atsiveriančio naujos eros įkarščio ir industrializacijos paveiktos naujosios urbanistikos, motorizacijos ir kitokios mechanizacijos apžavų. Pabandykime pamiršti čia jų kontroversiško santykio su fašizmu metamą šešėlį, pamirškime ir militaristinius „visų šalių” futuristų fetišus. Susitarkime (ar pasiekime kompromisą), kad jie, futuristai – aristokratiški vizionieriai, šachmatinių grindų scenose vilkintys salonines eilutes, papuoštas varlytėmis, ir sukantys savųjų slaptingųjų intonarumori mašinų rankenėles, taip po truputį į 20 a. muziką infiltruodami iki tol joje nelegaliais laikytus garsus. Ir turėsime prijaukintą garso meno genezės versiją – tiksliau, maždaug tokią ją ir turime. Galų gale, perdėm ideologizuoti ir politizuoti meninių reiškinių istorinį vaidmenį būtų kiek tendencinga ir kategoriška. Tačiau galbūt tikrai įdomiau būtų garso meną išrasti bent keletu šimtmečių anksčiau – pavyzdžiui, kažkur Bali salose? Ir, vis dėlto, jei jau kažkas yra įprasta, tai dažnai nėra taip paprasta. Galbūt dėl to taip nepaprastai ir įspūdingai atrodo dominuojantiems garso meno istoriniams naratyvams apie įtalų futurizmą (visų pirma Russolo, Pratella ir kt.) paralelinis rusiškojo ir sovietinio avangardo kontekstas, Club Transmediale festivalyje itin kompleksiškai pateiktas parodoje Generation Z – Renoise. Čia jis paveikiai rekonstruoja to meto techno-utopines praktikas,  modernybės projektus, veržlius eksperimentus ir atradimus bei juos sąlygojusias disciplinas, metodikas, ištisas jų sistemas. Projekto kuratoriai – buvęs Teremino elektroakustinės muzikos centro įkūrėjas ir direktorius Andrey’us Smirnovas bei Valstybinės Tretjakovo galerijos tyrinėtoja Liubov Pchelkina – teigia norėję atskleisti nuo 3-iojo dešimtmečio totalitarinio režimo cenzūruotą ir dėl to iki šiol mažai kam žinomą utopinių avangardo meninių praktikų kontekstą. Įspūdį daro ne tiek atskiroje salėje eksponuojami mechaniniai instrumentai, kuriuos lankytojai gali patys išmėginti (kas tikrai įtraukia ir kutena smalsumą), įvairūs istoriniu požiūriu šokiruojantys technologiniai išradimai, su dokumentika eksponuojamas tereminas, ankstyvosios radijo technologijos, elektro-optinio garso diagramos ir skambesys, kiek ankstyvosios modernybės dvasią atspindintys su socialine inžinerija susiję didieji projektai: ne tik abstrakčiom formaliosiom vaizdų ir garsų kategorijom, bet ištisomis idėjų santalkomis manipuliuojantis Projekcijų teatras, kultūrinė proletariato institucija Proletkult, biomechaniką tyrinėjusio Centrinio darbo instituto veikla, žymiųjų ištisus miestus pajungiančių Arsenijaus Avraamovo režisuotų Sirenų simfonijų dokumentacija. Ekspozicija atskleidžia ir kasdienę avangardistų darbo aplinką, jų metodikos artefaktus: brėžinius, piešinius, susistemintas korteles.  Šioje stebinančioje ir neabejotinai savitą žavesį skleidžiančioje naujai atrasto avangardo stebuklų karalystėje, vis dėlto, apninka ir kita, ganėtinai dvilypė emocija: pernelyg įsitraukdamas pastebi, kad po truputį imi čia jaustis tarsi įšaldytoje racionalizuoto, mechanizuoto, pavaldaus disciplinai, mašinistinio ir manifestiško laiko kapsulėje. Tada kiek atsirauki ir kaip laikinas svečias imi vertinti saugią savo kaip istorijos archeologo, apsiginklavusio imunitetu bent jau grubiosioms ideologijoms, distanciją. Tą patirtį tik sustiprina paskutinysis parodos skyrius, pavadintas „Utopijos dekonstrukcija”, pateikiantis žiaurių represijų archyvą. Galbūt ir čia, istorinėje retrospektyvoje, galime įžvelgti chrestomatinės Marshallo McLuhano įžvalgos „Medija yra pranešimas” efektus – šįkart akinančioje įvykusio distopijos fakto šviesoje. Kita vertus, apie veržlų ir išradingą avangardo meno charakterį bei su juo susijusias inovatyvias technologijas galima kalbėti ir žingeidžiu, atradimo nuostabos kupinu tonu, ką ir daro entuziastingi to laikmečio tyrinėtojai – tokie, kaip Andrejus Smirnovas, kurio tyrimų pagrindu sukaupta medžiaga eksponuojama šioje parodoje. Jeigu pažiūrėtumėte trumpą dokumentinį reportažą Sound in Z, kuriame rasite interviu su šiuo tyrinėtoju, galėtumėte pasijusti viena koja peržengę šios intriguojančios Club Transmediale festivalyje pristatytos parodos slenkstį.

Generation Z: Renoise. Parodos atidarymas.

Parodos fotokadras: Jevgenijus Šolpo prie variofono (optinio sintezatoriaus), 1932 m. Iš Marinos Šolpo kolekcijos.

Generation Z: Renoise. Parodos atidarymas.

Generation Z: Renoise. Parodos atidarymas.

Kitokio tipo retrospektyva Club Transmediale programoje – tęstinis tarptautinis projektas Soundexchange (oficiali jo svetainė internete – www.soundexchange.eu), prasidėjęs dar 2010-aisiais metais ir skirtas Rytų bei Vidurio Europos eksperimentinės muzikos istorijai. Tai itin kompleksiškas projektas, kurį lydi išsamūs istorinio ir teorinio pobūdžio tyrimai, į vieną bendrą kontekstą sutelkiantys šio regiono 20 a. antrosios pusės muzikos istorijos paraleles. Projektas taip pat pasižymi tam tikru „archeologiniu” pobūdžiu, kadangi už geležinės uždangos besiplėtoję su technologijomis susiję muzikiniai reiškiniai, patekę į tarptautinį reprezentacinį kontekstą, atrodo egzotiškai, stebinančiai, šviežiai ir verčia permąstyti Vakaruose nusistovėjusius muzikos istorijos kanonus. Lokalūs kontekstai, nulėmę estetinius, stilistinius šiuolaikinės muzikos bruožus, bei juos reprezentuojančios asmenybės Soundexchange projekto pagalba tarsi išnyra iš istorinių pasakojimų paraščių ir žadina alkį jų kūrybiniam palikimui – pačiai muzikai ir įvairioms archyvuose vienokiomis ar kitokiomis formomis užfiksuotoms jos raiškos formoms. Projektą inicijavo vokiečių muzikologas Golo Föllmeris, užmezgęs kontaktus su Vengrijos, Slovakijos, Čekijos, Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir buvusios Rytų Vokietijos muzikinėmis scenomis bei jų istoriją tyrinėjusiais autoriais. Club Transmediale programoje projektas reprezentuotas stendų paroda, kur galėjai paskaityti kompozitorių, eksperimentinės muzikos kūrėjų ir garso menininkų pristatymus ir paklausyti jų kūrinių bei dviem koncertais, pristačiusiais Vidurio ir Rytų Europos muzikinius kontekstus reprezentuojančius kūrėjus. Kaip tik šioje festivalio programos dalyje buvo pristatyti ir autoriai iš Lietuvos – parodoje puikavosi stendas, pristatantis kompozitoriaus Šarūno Nako kūrybą, pirmajame Soundexchange koncerte pasirodė Antano Jasenkos, Vytauto V. Jurgučio, Jono Jurkūno ir Martyno Bialobževskio kvartetas DIISC Orchestra, kuris, bendradarbiaudamas su keletu kviestinių muzikantų, atliko kompozicijas, sukurtas sintezatoriui Venta bei kvartetui įprastiems instrumentams – kompaktinių diskų grotuvams. Antrojo Soundexchange koncerto programoje pasirodė  Carsteno Seiffartho ir Danielio Matej kuruojamas tarptautinis kolektyvas Ensemble Mi-65, atliekantis grafines ir žodines slovakų Fluxus menininko Milano Adamčiako partitūras. Šio kolektyvo sudėtyje groja kompozitorius, eksperimentinės muzikos kūrėjas Arturas Bumšteinas.

Soundexchange. Parodos plakatas.

Soundexchange. Ekspozicija.

Antanas Jasenka (DIISC Orchestra)

Arturas Bumšteinas (Mi-65)

Rytų ir Vidurio Europos tema šių metų festivalyje skleidėsi ir kitomis formomis bei pavidalais: Danielio Muzyczuko paskaita apie 7-8-o deš. audiovizualinį meną Rytų Europoje, Natalie Gravenor pristatyta Rytų ir Vidurio Europos muzikinių klipų programa, filmo Elektro Moskva peržiūra, Wire žurnalo organizuotų pokalbių su menininkais programoje surengtu pokalbiu su rumunų menininkais Rodion G. A. ir Ion Dumitrescu. Kita vertus, reikia pastebėti, kad su tam tikromis lokaliomis regioninėmis tapatybėmis sietinų asmenybių, kontekstų ir procesų ieškota ir kitur: Keeso Tazelaaro paskaitoje ir garso performansų programoje, skirtoje ankstyvajai Nyderlandų elektroninei muzikai, Carlos Piedro Acevedo paskaitoje apie Meksikos eksperimentinės muzikos sceną, Matso Lindströmo pristatytoje Stokholmo elektroakustinės muzikos studijos Elektronmusikstudion (EMS) retrospektyvoje. Neįmanoma lokalaus konteksto ignoruoti ir kalbant apie vieną ryškiausių šiuometinės programos akcentų – renginius, dedikuotus suomių menininkui, vizionieriui, techno-utopijų kūrėjui, daugelio ankstyvųjų audiovizualinių praktikų pradininkui Erkki Kurenniemi.

Rodion G. A. (Rumunija)

Dick Raijmakers (Nyderlandai)

Tiesa, 20-ame amžiuje estetinį identitetą lokalizuoti dažnai ne taip paprasta, ypač kai kalbame apie vienokios ar kitokios rūšies avangardą. Štai Meksikos 20 a. muzikos istorijoje randame daug kur paplitusius prieštaravimus tarp tradicionalizmo ir universalizmo (Lietuvos muzikos istorija šiuo atžvilgiu – ne išimtis). Nors pranešėjas ir diskusijoje dalyvavę klausytojai sutiko, kad nacionalizmas Lotynų Amerikai visiškai nebūdingas, kad tai europietiška idėja, vis dėlto, serializmo, atonaliosios muzikos ir elektroninės muzikos pionieriai Meksikoje dažnai buvo linkę atitrūkti nuo regiono identitetą formavusio folkloro šaknų ir kitokio tradicinio paveldo. Tačiau, žinoma, ne mažiau įdomus ir atvirkščias požiūris, integruojantis regioninį savitumą į modernias muzikalumo formas. Moderniosios Meksikos paieškas garso mene, elektroninėje ir elektroakustinėje muzikoje pristato Carlos Piedro Acevedo antologijoje Variación de Voltaje (liet. Įtampos variacijos).

Matsas Lindströmas Stokholmo elektroakustinės muzikos studijos Elektronmusikstudion (EMS) 50-mečio jubiliejaus proga pristatė skandinaviškos elektroakustikos mokyklos retrospektyvą ir praskleidė užuolaidą scenos, kuri nėra taip plačiai pažįstama kaip, sakykime, klasikinėmis laikomos Paryžiaus, Milano ar Kiolno elektroakustinės muzikos studijos. Šiuo metu EMS studija atvira kompozitorių, eksperimentinės muzikos kūrėjų ir garso menininkų rezidencijoms, tad jau seniai yra tapusi tarptautiniu reiškiniu. Retrospektyva įgavo performatyvią formą ir pasižymėjo gana aiškiai išreikšta vientisa estetika. Ji vyko vienoje iš teatro Hebbel am Ufer erdvių, 2-ajame jo pastate (visai šalia, pagrindiniame šio teatro pastate, vyko dalis festivalio vakaro programos koncertų). Studijos direktorius Matsas Lindströmas pasakojimą papildė pasirinktais švedų kompozitorių Rune Lindblado, Knutto Wiggeno, Åke Hodellio kūriniais, kurie šioje teatrališkoje erdvėje skambėjo labiau kaip efektingi koncertiniai ar bent muzikinės perklausos opusai nei tiesiog paskaitą iliustruojantys pavyzdžiai. Ankstyvosios elektroakustikos pasažai įsiminė kaip kupini abstrakčios, tirštos tekstūros, tamsoko atspalvio ekspresijos ir įtraukiančio, išsibarstančio ir vėl susiliejančio vaizdinius žadinančio magnetizmo. Retrospektyvą vainikavo žymiosios Austrijos leidybinės platformos Mego surengtas koncertas – „daugiakanalė garso projekcija” Ideologiniai vargonai (angl. Ideological Organ), kurio metu Matsas Lindströmas atliko švedų-vengrų kompozitoriaus Akós Rózmann kompoziciją Sapno ir mirties vaizdiniai (angl. Images of Dream and Death). Kompozitorius teigia kūrinyje bandęs muzikos kalba perteikti Gėrio ir Blogio kategorijas. Ši amžina metafizinė ir etinė opozicija gali nuskambėti perdėm idealistiškai, tačiau čia reikia turėti omenyje kompozitoriaus biografiją – jis buvo katalikų katedros vargonininkas, savo kūryboje derinęs tradicinės sakralinės ir šiuolaikinės elektroakustinės muzikos motyvus, – ir gilią, daugiasluoksne pasaulėjauta paremtą estetinę poziciją, kurioje ypatingai svarbios katalikybės ir budizmo liturginės tradicijos. Jeigu, kiek patetiškai kalbant, būtų įmanoma įsivaizduoti katarsio link vedantį garsų teatrą, pasižymintį tik jiems būdingu abstrakčiu nereprezentuojamumu, Sapno ir mirties vaizdiniai galėtų būti patirti kaip į pasąmonės užribius lydintys, anapus archetipų pasaulio besiskleidžiantys Dantės ar budistinės mandalos koncentriniai ratai.

Turbūt daugiausiai dėmesio festivalyje teko suomių menininkui Erkki Kurenniemi. Žmogus, 7-8-ajame dešimtmečiais sukūręs 10 unikalių sintezatorių-sekvencerių, buvęs vienas iš medijų meno, eksperimentinio videomeno, akcijų ir hepeningų pradininkų Suomijoje, į muziką atėjęs iš branduolinės fizikos srities, kibernetikos vizionierius, sukaupęs milžinišką savo kasdienio gyvenimo ir vizionieriškų idėjų artefaktų archyvą bei jį sistemingai katalogizavęs su tikslu, kad apie 2048-uosius, ištobulėjus kompiuteriams, jo intelektas galės būti atkurtas skaitmeniniu būdu. Greta itin rafinuoto techno-utopinio mąstymo, realizuoto ir praktiškais inžinieriaus precizika ir išskirtiniu dizainerio skoniu pasižyminčiais išradimais, Erkki Kurenniemi garsus ir kaip paradoksali, charizmatiška, impulsyvaus kūrybiškumo energijos kupina asmenybė. Jo kolegos ir bendražygiai Jari Suominenas ir Miko Ojanenas festivalio metu papasakojo apie Erkki Kurenniemi sukurtus instrumentus, medijų teoretikas Jussi Parika pristatė savąją šio menininko ir vizionieriaus koncepcijų, archyvo bei futurologinių projekcijų interpretaciją, festivalyje buvo surengta Mika Taanilos kuruota jo eksperimentinių videodarbų peržiūra, o vakarinėje koncertinėje šiam menininkui dedikuotoje programoje pasirodė tokie eksperimentinės muzikos pasaulyje žinomi menininkai kaip CM von Hausswolffas, jau minėtasis Miko Ojanenas, Tommy Keränenas, duetas Lucky Dragons. Neįmanoma šios įvairias formas įgavusios retrospektyvos apibūdinti keliomis apibendrinančiomis frazėmis ar emociniais ištiktukais, išskyrus galbūt nuoširdžiai išreikštą nuostabą ir pasigėrėjimą. Tačiau įmanoma bent pabandyti suintriguoti. Jei pavyko – dar vieną lobį archyvo pavidalu rasite internete, Erkki Kurenniemi svetainėje.

EMS studija, Stokholmas

 Erkki Kurenniemi Helsinkio universiteto studijoje 1971. Fotografija – Martti Brandt.

Tikriausiai pastebėjote, kad tekste iki šiol buvo paminėtas vos vienas kitas moteriškas vardas? Ko gero, kaip autorius turėčiau už tai prisiimti atsakomybę ir aš, tačiau, kita vertus, tai ganėtinai simptomiška: apibendrinta statistika rodo, kad 2013-aisiais moterys tesudarė 8.2 proc. elektroninės muzikos scenos atstov(i)ų. Šią statistiką galime rasti Club Transmediale kataloge, Annie Goh tekste Garso kiberfeminizmas ir su juo susijęs apmaudas. Teksto autorė – menininkė, teoretikė, viena iš festivalio diskursyviosios programos kuratorių – moderavo, mano subjektyvia nuomone, vieną įdomesnių festivalio diskusijų Garsas, lytis, technologijos – „kur toliau” su kiberfeminizmu?, kurioje dalyvavo filosofė Sadie Plant, rašytoja ir teoretikė Marie Thompson, DJ’ėja ir elektroninės muzikos kūrėja Susanne Kirchmayr, muzikos kūrėja, performanso menininkė, šviesų dizainerė ir medijų inžinierė Fender Schrade. Kaip ir įprasta šių dienų feminizmui, kalbėta ne tiek apie emancipaciją ar moterų „atstovavimą” (representation) muzikos kontekste, kiek apie tam tikrą lyties nulemtą subjektyvumą, estetinio jautrumo formas, ar, kiberfeminizmo kontekste, moteriškumo, kūno ir technologijų santykį. Kiberfeminizmo istorija, triukšmo fenomenas, trans-lytiškumo diskursai ir kiti aspektai susipynė į intriguojančią, lyčių studijų kontekste aktualią idėjų ir diskusijų pynę. Ją papildė festivalio kataloge pateikta ne mažiau intriguojanti enciklopedija, sudaryta iš 101-os kompozitorės, eksperimentinės muzikos kūrėjos ir garso menininkės pavardžių su trumputėmis biografijomis. Nežinau, kiek tą patį vakarą įvykusią koncertinę programą HAU1 salėje turėčiau sieti su šiuo kontekstu, tačiau ji paliko itin ryškų įspūdį – Julia Kent violončelės solo pasažai, įpinti į įvairiausius skaitmeninius efektus, Kathy Alberici ir Marthos Juksaitis audiovizualinė kolaboracija ir ypač audiopoetinis Soundwalk Collective projektas, gilia muzikine atmosferika apipynęs išraiškingą save dubliuojantį Patti Smith balsą, skaitantį Nico tekstą. Atminties vizualinį ekraną pasiekia tą vakarą specialiai šiam kūriniui ant scenos nuleista metalinė uždanga, mirganti ant jos projektuojamomis žvaigždėtomis sutemomis.

Garsas, lytis, technologijos – „kur toliau” su kiberfeminizmu? Iš kairės į dešinę: Annie Goh, Fender Schrade, Sadie Plant, Marie Thompson, Susanne Kirchmayr.

Dasha Rush

Phoebe Kiddo

Trumpas naktinės festivalio programos reziume taip pat ne itin įmanomas. Kadangi kalbame apie diskursus, teužsiminsiu, kad ši tema jau sulaukė ne vieno jai adekvataus spekuliatyviosios minties bandymo išrasti pulsuojantį santykį su nakties ritmų poetika. Galime tik spėlioti, ką, sakykime, Kodwo Eshunas – techno ritmais struktūruojantis besimainančias spekuliatyvaus teorinio mąstymo formas, išradęs afrofuturizmo koncepciją ir į muzikinės raiškos plastiką pasinėręs savo knygoje More Brilliant Than The Sun – pasakytų apie, tarkim, Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos melodijų ir ritmų persiklojimais pulsavusį kolektyvo Jeri-Jeri koncertą, laimingo, skardaus ir intensyvaus techno dūžius Shackletono mikse, ar jam įdomus būtų pamažu ritmais apipinamas Karen Gwyer drone‘as, skambėjęs tarp prakaitu įsigėrusių nuogo betono kolonų, ir ar jo minčių bei judesių (a-)simetrijos sutaptų su šampanizuotomis post-dubstepinio duo Hypnobeat ritmų griūtimis? Galiu tik spėlioti, ką apie visa tai galėčiau pasakyti net aš pats, jei bandyčiau kokiu nors būdu įžodinti tai, kas sklando pasąmoningose iki-kalbinėse paraštėse ir bent jau šįkart jose užsiliks.

Hypnobeat

Fatima al Qadiri

Anaiptol ne visa rekordiškai gausi ir turininga Club Transmediale programa įsiteko į šį tekstą. Ne toks ir buvo jo tikslas. Šią kiek referuojančią, atpasakojimo formos apžvalgą inspiravo stiprų įspūdį paliekantis festivalio programos kryptingumas ir diskursyvumas, tad norėjosi bent trumpai perbėgti svarbiausiomis jo temomis. Kiekviena pastraipa, matyt, potencialiai galėtų virsti knyga. Žinoma, galima klausti, ar refleksija yra būtinas meninio įvykio, ypač jei tai į konvencijas netelpantis ir jį apibūdinantiems diskursams ne taip jau retai instinktyviai besipriešinantis menas. Vienas iš atsakymų galėtų būti toks, kokį šiemet švęsdamas savo penkioliktąjį gimtadienį pateikė festivalis Club Transmediale raktažodžiu Dis Continuity, teigiančiu įvairiausias tęstinumo ir pertrūkio galimybių formas. Ko gero, šis dvilypumas ir buvo viena žaviausių šio, anot kuratorių, neortodoksiško festivalio savybių.