Kūrinių ir aplinkos, kurioje jie atsiduria, santykis – prieštaringi. Kiekvieną kartą sunku nuspręsti kaip ir kiek ta aplinka – erdvė ir jos energetika – įtakoja kūrinius. Žinoma, visų pirma, matome (architektūrinės) erdvės ir kūrinių (jei jie kurti ne specialiai tai erdvei pažeisti ar joje ištirpti) santykį. Su vienu kolega menininku užsukę į Jonkutės tapybos parodą Senamiesčio dailininkų galerijoje\studijoje pirmiausiai vieningai nusprendėme, kad labiau netinkamą erdvę šiems konkretiems menininkės kūriniams sunku būtų rasti, na nebent „Arkoje“ ir „Rotušėje“. Agresyviai aktyvus senamiesčio interjeras, mūro inkliuzai, visokie laiptai, turėklai ir dar daugybė tokių pat aktyvių smulkmenų, tiesiogine žodžio prasme suvalgo ankštą galerijos erdvę kartu su Jonkutės darbais.
Kad ir kaip su kolega stengėmės nekreipti dėmesio, akis badė aplinka, į pirmą planą lindo linksma kažkokios tautinės kapelijos muzika radijuje (žinoma, ji buvo labai nuotaikinga) ir didžiulis, kone dviejų metrų aukščio vietoje tapomas (juk tai ne tik galerija bet ir dirbtuvė) idiotiškas tapybos darbas. Tikras išbandymas norintiems pajusti Jonkutės darbų tylą ir susikaupimą.
Kai kurie mano kolegos dalininkai, mėgstantys dalyvauti neaiškaus plauko parodėlėse, ne kartą yra sakę, kad „gerą meną“ galima atpažinti bet kokioje aplinkoje… Jis „žiba“ bet kur. Galbūt jie teisūs. Gerokai paplušėjus, atmetus visas nereikalingas priemaišas, iš tiesų galima pasakyti, kad Jonkutei jautrumo neatimsi. Jei ankstesnieji monochrominiai interjerus vaizduojantys tapybos darbai labiau siejosi su fotkėmis, tai demonstruojami šioje parodoje – tarsi tirpdina interjerus migloje. Jonkutė metaforiškai juda tylos ir tuštumos link.
Kita vertus, kyla klausimas, ar menininkė kokia sportininkė, ar jai žūtbūt reikia įvykdyti kažkokias dalyvavimo parodose normas? Kodėl reikėjo eksponuotis tokioje erdvėje, kurioje darbai išnyksta, atrodo tarsi tiesiog pilkai padažytos drobės? Ar ši galerija gali sėkmingiau prastumti darbus?
Žinoma, smagu, kad tokia kičinė tiek erdvės, tiek reprezentuojamos dailinink(i)ų bendruomenės prasmėmis galerija\dirbtuvė kartais, žiūrėk, ima ir netikėtai įsileidžia kokį ar kokią įdomią menininkę. Bet vargu ar tokios atsitiktinės iniciatyvos iš esmės gali pozityviai pakeisti galerijos įvaizdį, nebent gali padaryti meškos paslaugą menininkui ar menininkei. Todėl kartais būna keista, kaip įdomūs, gabūs menininkai (-ės), atrodo, tarsi neturi savigarbos ir visiškai nesirenka kur ir su kuo eksponuotis. Žinoma, būna atvejų kai marginalūs ar komerciniai, kičiniai kontekstai pasirenkami sąmoningai, yra motyvacijos dalimi. Agnės atveju, manau, yra ne taip.
Jonkutės darbai su galerija nesiderina nei kontrasto, nei bajerio, nei dar kokiu nors principu. Tada visi tie autorės postringavimai apie judėjimą į tylą tokioje galerijoje atrodo nenuoširdūs… Ne todėl, kad galerija bloga savaime. Jokiu būdu nenoriu supeikti galerijos, tačiau jai labiau tinka įprastas miesčioniškas, prakutusių, sočių jaunųjų dailininkų bendruomenės, laisvalaikio susibūrimo vietos įvaizdis, kada galima išgerti brangaus raudono vyno taurę, pačirpinti smuikeliu ir žvakių šviesoje padiskutuoti apie Tikrosios, Dvasingosios tapybos Pirmapradę prigimtį (ar kainą). Tokiu atveju viskas tvarkoje – galerija ir jos bendraminčiai savo vietoje. Vėl gi, nesakau, kad komercinis menas yra blogas savaime (blogai kai po bet kokiu menu, komerciniu ar „nekomerciniu“ dangstomas infantilumas), tik noriu pasakyti, kad Agnės kūriniai tarsi ir nelabai telpa į šią kategoriją ir galerijos įvaizdį. Bent jau taip atrodo iš kūrinių ir pačios Agnės deklaracijų. Tai tokie kūriniai, kuriems reikia energetiškai atitinkamos aplinkos. Miesčioniško kičo šurmuly jie užsisklendžia ir tampa neperskaitomi.
Taigi, jautriai Agnei norėtųsi palinkėti ne tik kontempliatyviai sukaupti dėmesį į savo kūrinius, bet atidžiau rinktis ervdes ir kontekstus, kuriuose jos kūryba atsiduria.
Agnės Jonkutės ekspozicijos vaizdai Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje:
Nuotraukų autorė: Evgenia Levin.