Agnė Jonkutė: tyla ir tuštuma miesčioniškame šurmulyje. Agnės Jonkutės paroda Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje

2011 m. 10 spalio d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Kęstutis Šapoka

Kūrinių ir aplinkos, kurioje jie atsiduria, santykis – prieštaringi. Kiekvieną kartą sunku nuspręsti kaip ir kiek ta aplinka – erdvė ir jos energetika – įtakoja kūrinius. Žinoma, visų pirma, matome (architektūrinės) erdvės ir kūrinių (jei jie kurti ne specialiai tai erdvei pažeisti ar joje ištirpti) santykį. Su vienu kolega menininku užsukę į Jonkutės tapybos parodą Senamiesčio dailininkų galerijoje\studijoje pirmiausiai vieningai nusprendėme, kad labiau netinkamą erdvę šiems konkretiems menininkės kūriniams sunku būtų rasti, na nebent „Arkoje“ ir „Rotušėje“. Agresyviai aktyvus senamiesčio interjeras, mūro inkliuzai, visokie laiptai, turėklai ir dar daugybė tokių pat aktyvių smulkmenų, tiesiogine žodžio prasme suvalgo ankštą galerijos erdvę kartu su Jonkutės darbais.

Kad ir kaip su kolega stengėmės nekreipti dėmesio, akis badė aplinka, į pirmą planą lindo linksma kažkokios tautinės kapelijos muzika radijuje (žinoma, ji buvo labai nuotaikinga) ir didžiulis, kone dviejų metrų aukščio vietoje tapomas (juk tai ne tik galerija bet ir dirbtuvė) idiotiškas tapybos darbas. Tikras išbandymas norintiems pajusti Jonkutės darbų tylą ir susikaupimą.

Kai kurie mano kolegos dalininkai, mėgstantys dalyvauti neaiškaus plauko parodėlėse, ne kartą yra sakę, kad „gerą meną“ galima atpažinti bet kokioje aplinkoje… Jis „žiba“ bet kur. Galbūt jie teisūs. Gerokai paplušėjus, atmetus visas nereikalingas priemaišas, iš tiesų galima pasakyti, kad Jonkutei jautrumo neatimsi. Jei ankstesnieji monochrominiai interjerus vaizduojantys tapybos darbai labiau siejosi su fotkėmis, tai demonstruojami šioje parodoje – tarsi tirpdina interjerus migloje. Jonkutė metaforiškai juda tylos ir tuštumos link.

Kita vertus, kyla klausimas, ar menininkė kokia sportininkė, ar jai žūtbūt reikia įvykdyti kažkokias dalyvavimo parodose normas? Kodėl reikėjo eksponuotis tokioje erdvėje, kurioje darbai išnyksta, atrodo tarsi tiesiog pilkai padažytos drobės? Ar ši galerija gali sėkmingiau prastumti darbus?

Žinoma, smagu, kad tokia kičinė tiek erdvės, tiek reprezentuojamos dailinink(i)ų bendruomenės prasmėmis galerija\dirbtuvė kartais, žiūrėk, ima ir netikėtai įsileidžia kokį ar kokią įdomią menininkę. Bet vargu ar tokios atsitiktinės iniciatyvos iš esmės gali pozityviai pakeisti galerijos įvaizdį, nebent gali padaryti meškos paslaugą menininkui ar menininkei. Todėl kartais būna keista, kaip įdomūs, gabūs menininkai (-ės), atrodo, tarsi neturi savigarbos ir visiškai nesirenka kur ir su kuo eksponuotis. Žinoma, būna atvejų kai marginalūs ar komerciniai, kičiniai kontekstai pasirenkami sąmoningai, yra motyvacijos dalimi. Agnės atveju, manau, yra ne taip.

Jonkutės darbai su galerija nesiderina nei kontrasto, nei bajerio, nei dar kokiu nors principu. Tada visi tie autorės postringavimai apie judėjimą į tylą tokioje galerijoje atrodo nenuoširdūs… Ne todėl, kad galerija bloga savaime. Jokiu būdu nenoriu supeikti galerijos, tačiau jai labiau tinka įprastas miesčioniškas, prakutusių, sočių jaunųjų dailininkų bendruomenės, laisvalaikio susibūrimo vietos įvaizdis, kada galima išgerti brangaus raudono vyno taurę, pačirpinti smuikeliu ir žvakių šviesoje padiskutuoti apie Tikrosios, Dvasingosios tapybos Pirmapradę prigimtį (ar kainą). Tokiu atveju viskas tvarkoje – galerija ir jos bendraminčiai savo vietoje. Vėl gi, nesakau, kad komercinis menas yra blogas savaime (blogai kai po bet kokiu menu, komerciniu ar „nekomerciniu“ dangstomas infantilumas), tik noriu pasakyti, kad Agnės kūriniai tarsi ir nelabai telpa į šią kategoriją ir galerijos įvaizdį. Bent jau taip atrodo iš kūrinių ir pačios Agnės deklaracijų. Tai tokie kūriniai, kuriems reikia energetiškai atitinkamos aplinkos. Miesčioniško kičo šurmuly jie užsisklendžia ir tampa neperskaitomi.

Taigi, jautriai Agnei norėtųsi palinkėti ne tik kontempliatyviai sukaupti dėmesį į savo kūrinius, bet atidžiau rinktis ervdes ir kontekstus, kuriuose jos kūryba atsiduria.

Agnės Jonkutės ekspozicijos vaizdai Senamiesčio menininkų galerijoje / dirbtuvėje:

Nuotraukų autorė: Evgenia Levin.

Straipsnio autorius:
Kęstutis Šapoka - menininkas, dailės kritikas. Gyvena ir dirba Vilniuje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. sarunas

    Tekstas neatitinka nuotraukų.
    Sprendžiant iš nuotraukų, tapybos darbai šioje erdvėje atrodo visai neblogai.
    Autoriui nebūtų pro šalį pasidomėti, kokie menininkai yra eksponavęsi šioje galerijoje.
    Mane kiekvieną kartą nustebina toks sureikšmintas požiūris, nors reikia pripažinti, kad šiuo atveju dalis tiesos pasakyta.

  2. Miglėmiesčionka

    Na va, nespėjau radijo perjungti. ta liaudiškos kapelos muzika galutinai sugadino galerijos įvaizdį :((((

  3. no name

    sprendžiant iš nuotraukų tai tikrai labai gerai žiūrisi,
    o apie parodą tai sakyčiau džiaukitės, kad ji įvyko, nes žmonės galėjo tai pamatyti, o senamiesčio dirbtuvėlės galerijos veikla šiuo atveju nėra svarbi, reikia žiūrėti į tapybos darbus, o ne politikuoti, be abejo erdvė galėtų būti didesnė, bet šiuo atveju tai buvo jaukumo pilna atmosfera su giliais tapybos darbais.

    noriu pabrėžti, kad skaitant šį straipsnelį iškarto pagalvojau, koks pilnas pasipūtimo/pasikėlimo žmogus tai rašo, gal apsvaigęs nuo ko nors?? straipsnyje yra daug kur netaktiškai pavartotų žodžių, taip pat netaisyklingai vartojamų žodžių, ir išvis visas straipsnis persisunkęs straipsnio autoriaus sunkiai įvardijama nuotaika, ar tai pavydas, ar pasipūtusio žmogaus pamokymai, patarimai, ponas visažinis, fake’as.. gal. straipsnis per daug šališkas.

  4. kanarele

    Sutinku su teksto autorium.
    ‘Tekstines siuksles’ recenzijoje rezonuoja su kokybiskais darbais slykscioj aplinkoj. Neaisku tik ar teksto autorius pasinaudojo tokia rasymo strategija samoningai

  5. julia

    manau, kad paties autoriaus labui kultūros žiniasklaidos priemonės (kurių šalyje yra vos keletas) turėtų kuriam laikui sustabdyti jo tekstų publikavimą, be to, koks nors ištikimas gerbėjas galėtų atlikti jų reviziją, gal net susimetę išleistų knygą – kad viskas būtų vienoje vietoje, o ne pasklidę visur

  6. no name

    tai va, kad teksto autorius perdejo tikrai kalbėdamas apie aplinką, aišku tai svarbu, bet tapybos darbai- antrame plane. Po to seka kita mintis, kokias emocijas ir mintis teksto autorius perduoda skaitantiems, kam tas perdėtas negatyvumas ?

  7. inga

    senai stebiuosi atrasdama tai sian tai ten K.Sapokos ‘pasisakymus’, kas cia – nepamatuotos ambicijos ar savigarbos neturejimas uzsiimineti tokia placiabryle grafomanija

  8. gintare

    reikia žiūrėti į darbus – reikia, bet blogoje vietoje jie praranda deja savo įspūdį. man pavyzdžiui langai labai galerijos darbams trukdo, darbai įsprausti atrodo. ir nebelieka įspūdžio.aprašyta paroda vienu kampu, būtent jos erdvė, nes tik ji ir akis bado, ir kas čia blogo?normalios konstruktyvios kritikos labai retai kada lt leidiniuose būna, tik liaupsės arba suvarymai. o čia pamoka menininkams :D

  9. r r r

    ir tikrai toje galerijoje labai sunku pamatyti aj darbus.
    tikriausiai daznas skaitydamas kazka rimtesnio paprase namiskiu isjungti televizoriu. ir jei per tv toliau dainuoja kokie nors linsmuoliai meti gi knyga.

    geras tekstas ir visiskai nepiktas o tiesus.

  10. jautrioms sieloms

    tai kaip suprantu komentaruose meno kritikos nebereikia/
    reikia girti girti ir girti/ daznai vartojama termina menas ir kontekstas / reiketu keisti terminu – menas ir jautri meniniko siela/ kaip jos neuzgauti/

  11. Vincas S.

    Domiuosi menu, dažnai skaitau šį tinklapį. Gal galėtumėt patarti, kur Vilniuje būtų galima įsigyti išliekamą vertę turinčių meno kūrinių už prieinamą kainą.

  12. Vincui S.

    Kokį piešinį ar grafikos darbą galite bandyti “nukauti“. Normaliam tapybos darbui tai tik medžiagų ir studijos išlaidas vargiai padengs, apie meną nekalbant.

  13. Vincas S.

    Dėkoju už atsakymą, kaip suprantu tikras menas kainuoja brangiai. Gal galėtumėt dar patarti, kokiose galerijose galima ieškoti tų meno kūrinių.

  14. Vincui S.

    Ieškoti reikia visose dailės galerijose, net menininkų dirbtuvėse. Geras kūrinys – retenybė. Reikia išsiugdyti “vizualinę klausą“, kad jį atpažintum. Žinomi vardai nieko negarantuoja. Pradžiai pasidairykit Vilniaus aukciono internetinėje galerijoje. Ten darbai patikrinti laiko, nurodomos kainos. Aukciono pardavimų istorija ir menininkų indeksas bent leidžia susidaryti objektyvų vaizdą apie šiandienines kūrinių pardavimo kainas.

  15. Indra

    Straipsnio autorius pasimetė tarp tyrimo objektų. Ar tyrimo objektas buvo A. jonkutės tapybos analizė ir jos pateikimo koncepcijos trūkumas, ar autoriui rūpėjo privačios galerijos veikla ir jos raiška Vilniaus galerijų kontekste. Manau autoriui trūksta profesionalumo, nes straipsnis nagrinėjamas tik vienu aspektu kūrinio ir erdvės santykio raiška ( ir tai pateikta neetiškai supriešinant menininkės koncepciją ir galerijos galimybes), o kur kūrinio ir laiko santykis, nes pavadinimas akivaizdžiai nurodo vėlinių laikotarpį. Manau straipsnis yra bohemiško stiliaus ir remiasi autoriaus juslėmis, aprašomojo pobūdžio, akivaizdžiai trūksta profesionalių menotyros įžvalgų. Tai kam rašyti ,jei pateiktos nuotraukos po straipsniu. Ir žmonės komentuoja remdamiesi ne straipsniu, o nuotraukomis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *