Ir visa tai, kas yra cool, yra cool. Coolturistės ir jų vaidmuo Lietuvos meno scenoje

Kultūrintis, kultivuoti, kulti ir kultūrizmas. Coolturistės. Tokios yra mano žodinės asociacijos – fonetiškos ir atsitiktinės, bet įtariu, kad kompanija, aktyviai išnaudojanti kvailystės potencialą, dėl to labai nesupyktų. Coolturistės yra reiškinys, kalbantis garsiai, bet mokantis ir tyliau. O kadangi žodžiai tinka prie žodžių, per asociacijas ir šifruosiu jų kūrybinę bei idėjinę kalbą.

Kultūrintis. Kultūra badauja be meno, menas – be kūrybos, o „jei kūryba kyla ne iš būtinybės, tai jos iš viso nereikia“ [1], sako Coolturistės. Šita būtinybė neturi nieko bendra su romantiškais, mūzų alkanais genijais. Tai socialinė, protesto būtinybė. Coolturistės siekia užpildyti spragą tokio aktyvizmo, kokio – pasak jų ir akivaizdžiai – Lietuvoje trūksta. Kaip įtaką ir įkvėpėjas minėdamos Guerilla Girls, jos taip pat daro akcijas ir išsišokimus, ir taip pat dengia veidus – tik ne gorilų, o suvirintojų kaukėmis. Grupuotei rūpi alternatyva, be kurios kultūra, nors ir įmanoma, bet neskani. Coolturisčių alternatyva yra dominuojančios pozicijos kritika, hierarchinės sistemos griovimas iš vidaus. Ufonautiški, neaiškūs pavidalai įsiterpia į įprastus kultūrinius reiškinius ir dalina atsišaukimus (Ban Male Hero, performansas, atliktas 2009 m. Jono Meko vizualiųjų menų centre vykusios Kęstučio Šapokos kuruotos parodos Mūsų laikų herojai atidarymo metu) arba tiesiog mėto lėkštes (NDG ne NSO, Vilnius, 2012). Įtartini pavidalai, tyčinė klounada taškosi absurdu, nukreipinėdama dėmesį link to, kas iš tikro absurdiška. Absurdiška yra herojų kultas, kultūros erdvių perleidimas biurokratiniams ateiviams, ar tiesiog tai, kas labai jau nelygu. Kur moterys, kritikai ir polemikai? Jei ne bienalėse ir galerijose, tai po suvirintojų kaukėmis.

Coolturistės, Ban Male Hero, performansas, 2009 m., Vilnius. Agnės Kasilovskos nuotr.

Kultivuoti. Pirmiausia – protesto dvasią ir atvirą dialogą. „Tylos aura apgaubtas niekis gali netgi pasivaidenti kaip reikšmingas indėlis į šiuolaikinių meno procesų tyrimus – tik kaip iki jų prisikasti? Ir kam kastis, jei svarbiausiai mojuoti balta užuolaida“, sako Coolturistės. Ir pačios pamojavo – Marijos parapaviljone Venecijos Bienalėje (Patriarchato paviljonas, 2011, Venecija), su muilo burbulais, nerta užuolaidėle ir Marijos paveikslu už nugaros. Man tai truputį primena koridą – tik erzinamas bulius tiek įpratęs tylėti, kad tikriausiai net antakis nevirptelėjo reaguojant. Coolturistės kultivuoja apgalvotą triukšmą ten, kur įprasta virst nebyliu – ne pagarbiai kaip bažnyčioje, bet išgąstingai kaip seminare, kuriame bijai pasirodyti kažko nesuprantantis. Jos tai vadina „virusine misija“: ne išnaudoti, o kurti sistemos klaidas, įsiterpti į esamą tvarką kūnu ir žodžiu. Arba rausvomis pūkuotomis kregždutėmis Petro Mazūro „Žmogaus“ (vyro, aišku) rankose (Mis(s)apropriacija, 2005, Kaunas). Taikiklyje – vyro figūros universalumas, o aš matau ir antausį stiprių simbolinių struktūrų neliečiamybei, postūmį klausti, kodėl iki šiol nieko apie šį meną  neklausei.

Coolturistės, Mis(s)apropriacija, 2005, Kaunas

Kulti. Tikrai ne grūdus, bet gal truputį varpas, bent jau tas, kurios nevaldomai dygsta mieste – sukišant Vilniaus monumentus į nailoninę kojinę bandoma neutralizuoti „falocentriška galios retorika“ (Vilnius tavo kojinėje, 2005). Tam pačiam tikslui, pasak autorių, tinka ir žaliai dengti remontuojami pastatai (Mis(s)apropriacija). Gal iš tikro – vynioti į ploną medžiagą paprasčiau nei į vatą, o ir įdomiau kyšo tai, kas lieka po ja. Šiuo atveju tai yra tiesmukas, bet vis tik šiek tiek elegantiškas vidurinis pirštas. Šitas kūrinys atrodo aitriai aktualus šiandien, kai sava šalis tuoj bus ištisai apstatyta vieno kažkodėl labai vertinamo skulptoriaus skydais ir krepšinio kamuoliais – tikrai vidurinis pirštas, jei dažniau žiūri pro langą, nei į televizorių. Norisi sakyti, kad Coolturistės kulia ir patriarchatą, bet ar tikrai? Prikulti, primušti – tai juk savaime patiniškas, jėga persunktas veiksmas, o grupuotė veikia savais metodais ir sako, kad nors ir „būtų smagu pažaisti amazones: prisistatyti su beisbolo lazdomis ir virbalais pas patriarchato stabus, bet daug svarbiau nuversti traukinį su amunicija, o ne surišti mašinistą“, jų tikslas nėra griovimo džiaugsmas. Coolturistės nemuša, jos labiau kutena, taip keldamos vidinį nerimą. Nusavindamos tranzitines, pereinamąsias erdves, kuriomis labai domisi, jos trikdo ne tik įprastą ėjimo kažkur tėkmę, bet ir apskritai suvokimą, kad viskas turi ir privalo turėti savo vietą.

Cooolturistės, Vilnius tavo kojinėje, 2005

Kultūrizmas. Kultūrizmas yra forma ir sportas, panašiai kaip Monikos Krikštopaitytės striuardesiški judesiai ant Baltojo tilto (Monika, arba Ačiū labai, kad domitės manim, 2006, Vilnius). Kultūristas siekia išpūsti, išgriozdinti savo kūną, o Coolturistės bando smeigtuku išleisti iš jo orą. Monikos Krikštopaitytės beveik šokis su Europos Sąjungos himnu fone yra bandymas atlikti „Naujosios Europos“ mito dekonstrukciją ir jis kažkodėl paveikus. Galbūt dėl to, kad rezonuoja su anekdotiniu lietuvišku pesimizmu – „niekur iš čia vis tiek nepajudėsime“ -, galbūt todėl, kad, na, iš tikrųjų nepajudame. Kam segtis diržus, jei nekylame, kam deguonies kaukės, jei dar turime kuo kvėpuoti? Smeigtukai virsta klaustukais, net jei jie skubiai ištraukiami: ŠMC vykusios parodos „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“ metu Coolturistės surengė specialią ekskursiją, kurios metu ekspoziciją papildė savo parinktų kūrinių reprodukcijomis. Jos buvo nuimtos ir bandymas patikrinti praktiškai, kiek institucija pajėgia priimti kritikos savo atžvilgiu, pasiteisino. Didieji kultūristai smeigtukų nemėgsta – ir duria, ir pasirodymą gadina.

Coolturintis, cooltivuoti, coolti, coolturizmas – tokios mano išvados. Visa, kas įprasta, gali būti išversta kaip kojinė, jei tik labai norėsime. „Visa, kas iškreipta, mums nesvetima“, sako Coolturistės; visa, kas iškreipta yra cool. Ir kartais tik iškreipta būna tiesu ant kreivo pagrindo.

[1] Visos citatos tekste iš: Kęstutis Šapoka, „Pokalbis su grupe „Coolturistės““, in: (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos. Savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987 – 2011 m., sudarytojai Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka, Vilnius: Lietuvos tarpdisciplinio meno kūrėjų sąjunga, 2011, p. 276 – 284.

Patriarchato paviljonas, 2011, Venecija. Ūlos Gutauskaitės nuotr.

Patriarchato paviljonas, 2011, Venecija. Ūlos Gutauskaitės nuotr.

Iliustracija viršuje: Coolturistės, NDG ne NSO, 2012. Dariaus Jurevičiaus nuotr.